- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-18
- Bylos Nr.
- I-4926-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05649-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- P. V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 1.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. V. M. kreipėsi į teismą su skundu (I t. b. l. 1, 8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpyje nuo 2014-09-24 iki 2015-10-29 buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių – TI-K) nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, kamerų plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui laikyti taikomo reikalavimo. Kamerose maistui laikyti spintelės pakabinamos ant sienos yra tik 1 metro atstumu nuo tualeto, spintelės neuždaromos. Tualetas nuo gyvenamosios vietos atitvertas tik 1,5 metro sienele ir yra tik apie 1,5 m. atstumu nuo stalo, ant kurio valgoma. Nuo durų jokios pertvaros nėra. Anot pareiškėjo, budintis kontrolierius žiūri per įrengtą stebėjimo langelį, kaip kiti kameroje atlieka gamtinius reikalus. Vienintelė ventiliacija kameroje yra langas, kuris yra priešingoje pusėje, nei tualetas. Kameroje tvyro nepakeliamas dvokas. Stalas yra toks mažas, kad indai telpa tik dviejų asmenų. Kiti asmenys turi valgyti pasidėję indus ant grindų. Taip pat pažymėjo, kad kameroje visą parą šviečia dirbtinis apšvietimas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė emocinį sukrėtimą, nepatogumus bei žalą sveikatai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (I t. b. l. 14-21,) nurodė su skundu nesutinkantis, pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti, prašo skundo netenkinti. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atkreipė dėmesį, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11.1 punktą nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos, ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po 2).
Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Taip pat nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.
Pažymi, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose.
Lukiškių TI-K teigimu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad atsakovo įgaliotos institucijos pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad ginčo atveju nėra visų įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant kyla valstybės civilinė atsakomybė.
Teismo posėdyje, pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, prašė tenkinti jo skundą.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, jam apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas 400 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad nuo 2014-09-24 iki 2015-10-29 Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, nes vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nesiekė normos, nustatytos teisės aktu. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių pažeidimų jis patyrė emocinį sukrėtimą, nepatogumus bei žalą sveikatai.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas P. V. M. nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų (I t. b. l. 14-21,) apie P. V. M. kalinimo sąlygas laikotarpyje nuo 2014-09-24 iki 2015-10-29 teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpyje nuo 2014-09-24 iki 2015-10-29, tačiau iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, jog šiame laikotarpyje pareiškėjas iš įstaigos buvo išvykęs ne vieną kartą: 2015-01-12-2015-01-26 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, nuo 2015-03-02 iki 2015-03-26 buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, nuo 2015-04-02 iki 2015-05-14 - į Kybartų pataisos namus, nuo 2015-05-19 iki 2015-06-18 - į Radviliškio areštinę, nuo 2015-07-02 iki 2015-07-09 - į Kybartų pataisos namus, nuo 2015-07-13 iki 2015-07-14 - į Radviliškio areštinę, nuo 2015-07-16 iki 2015-09-10 - į Kybartų pataisos namus, nuo 2015-09-14 iki 2015-10-01 - į Radviliškio areštinę. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad šiomis dienomis: 2014-09-27, 2014-10-13, 2014-12-30-2015-01-05, 2015-02-11-2015-03-01, 2015-03-28-2015-03-30, 2015-04-01, 2015-05-16-2015-05-17, 2015-05-16-2015-05-17, 2015-07-14, 2015-10-02, 2015-10-03-2015-10-18, 2015-10-20-2015-10-28 pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad P. V. M. laikotarpyje nuo 2014-09-24 iki 2015-10-29 buvo laikomas 61 dieną kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.
Pastebėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir Lukiškių TI-K atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą kameros plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas žalą kildina ir dėl to, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas neturėjo jokio privatumo naudodamasis tualetu. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Šių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvara. Tai visiškai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Nors pareiškėjas skunde išreiškė nepasitenkinimą sanitarinio mazgo atitvėrimo tvarka, tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir dėl baldų trūkumo, t. y. per mažo stalo, telpa tik dviejų asmenų maistas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų stalų. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakiusi tai padaryti. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad ant stalo indai telpa tik dviejų asmenų, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 str., todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas pažymi, kad šis pareiškėjui kilęs nepatogumas taip pat susijęs su kameros ploto trūkumu.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose metu nebuvo natūralaus apšvietimo. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo pačiu pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl kamerose buvusios prastos ventiliacijos, blogo kvapo. Pagal Higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo būvimo Lukiškių TI-K laikotarpyje kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nei apšvietimo sąlygos, nei vėdinimas nebuvo tikrinamas. Iš minėtų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose buvo atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad skundų dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo, pareiškėjas dėl galimai netinkamų jo laikymo sąlygų nesiskundė, sąlygų pagerinti neprašė. Šiuo metu kamerose, dėl kurių sąlygų vyksta ginčas, pareiškėjo būvimo laikotarpyje buvusio apšvietimo bei vėdinimo sąlygų nėra galimybės nustatyti, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytų pažeidimų.
Iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę matyti, kad juose nėra konstatuotas joks regos pablogėjimas (I t. b. l. 166-199, II t. b. l. 1-7). Pažymėtina, kad pareiškėjas skundėsi akių skausmu, tačiau jam buvo nustatytas konjunktyvitas, skirtas gydymas. Iš 2015-01-15 apžiūros įrašo (I t. b. l. 182) matyti, kad pareiškėjas nurodo neryškiai matantis visą laiką, vaikystėje buvo patekęs į avariją, o akys pavargsta, kai žiūri televizorių, kompiuterį. Pareiškėjas buvo siunčiamas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, jam rekomenduoti akiniai (I t. b. l. 184). Iš epikrizės kopijos (II t. b. l. 2) matyti, kad pareiškėjas laisvėje akių nesitikrino. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo regėjimas pablogėjo dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K aptariamu laikotarpiu.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad 61 dieną pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs P. V. M. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 eurų, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 366 Eur (6 Eurx 61 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 400 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo P. V. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 366 Eur (tris šimtus šešiasdešimt šešis eurus) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.