Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės (apeliantės) J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-05-15 nutarties, priimtos pagal pareiškėjo AB SEB banko pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Skolininkė J. S., užtikrindama iki 2042-04-03 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-04-13 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniais pakeitimais, AB SEB Vilniaus bankui (pavadinimas pakeistas į AB SEB bankas) įkeitė skolininkei nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus:

28,99 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 71,70 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nenagrinėjo skolos dydžio pagrįstumo, todėl kreditorius vienašališkai turėjo progą priskaičiuoti sau priklausančią skolą ir delspinigius, kurie yra aiškiai per dideli.Teismas nesuteikė galimybės ginčyti prašymą dėl 5 proc. palūkanų nuo nesumokėtos sumos. Bankas žinojo apie riziką išduodant kreditą, todėl netikėtai pasikeitus ekonominei situacijai ir to pasekoje sumažėjus skolininkės pajamoms, bankas turėjo pasidalinti dalimi tų pasekmių.Teismas neatsižvelgė į tai, kad išvaržant gyvenamuosius būstus, bus pažeista Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis, nes nuspręstuose parduoti iš varžytinių gyvenamuosiuose būstuose gyvena vaikai (b. l. 95).

Iki šiol dėl skolos sumos apeliantė klausimo nekėlė ginčo teisenos tvarka, o klausimai, susiję su skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu, byloje dėl hipotekos nenagrinėjami.Procesinės palūkanos yra numatytos įstatyme.Apeliantė, kaip įkeistų daiktų savininkė yra įsipareigojusi bankui neapsunkinti galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto vertės, jei skolininkė neįvykdys savo prievolių bankui. Be to, hipotekos sandorio sudarymui yra gautas 2007-04-03 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo leidimas (b. l. 129-130).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įkeitimo (hipotekos) teisnius santykius reglamentuojančias procesines ir materialines teisės normas.

Šio atskirojo skundo nagrinėjimui taikytinos CPK normos iki įsigaliojant 2011-12-22 priimtam Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymui, kurio 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kreditoriaus pareiškimas šioje byloje paduotas dar iki buvusio teisinio reglamentavimo pakeitimo. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (tarp jų ir pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos iki 2012-07-01 buvo nustatytos CPK XXXVI skyriuje. Pasisakydamas dėl šių normų paskirties, kasacinis teismas išaiškino, kad jos yra skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su skolos dydžio pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pasisakydamas dėl hipotekos teisėjo kompetencijos ribų nagrinėjant hipotekos bylas, kasacinis teismas yra konstatavęs, jog atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas, hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos Civiliniame kodekse (toliau – CK), CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2010; 2010-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2010, 2010-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010; 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos (įkeitimo) procedūra, ir nesprendžia kilusių tarp hipotekos (įkeitimo) šalių ginčų. Hipotekos teisėjas, prieš pradėdamas veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, turi atlikti teisinį tyrimą, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Tokio tyrimo rezultatas lemia, ar atitinkamas asmens pareiškimas galės būti patenkintas ar ne.

CPK 558 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skola per vieną mėnesį nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos negrąžinta, hipotekos kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo arba įkeisto daikto perdavimo administruoti ir kartu pateikia hipotekos lakštą. Gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti.

Byloje nustatyta, kad skolininkė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-24 nutartyje nurodyto raginimo grąžinti skolą kreditoriui per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos neįvykdė. Kreditorius su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į teismą CPK 558 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir terminais, t. y. praėjus vienam mėnesiui nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-24 nutarties įteikimo skolininkams dienos (b. l. 55, 57). Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė visas hipotekos procedūrai atlikti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios lėmė kreditoriaus pareiškimo patenkinimą. Kaip jau buvo minėta, skolos dydžio pagrįstumo klausimas hipotekos teisėjo kompetencijai nepriklauso.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai nagrinėjamos bylos, kuriose sprendžiami išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimai, ir hipotekos teisiniai santykiai yra susiklostę tarp kredito paslaugas teikiančių įstaigų ir fizinių asmenų, būtina, be kita ko, svarstyti, ar tokiu atveju netaikytinos vartotojų teisių užtikrinimui ir gynimui skirtos teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Vadovaujantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydamas sutartį, siekia fizinis asmuo. Nagrinėjamu atveju apeliantė (fizinis asmuo) sudarė kredito sutartį su pareiškėju AB SEB banku (kredito įstaiga), pagal kurią jai buvo suteiktas kreditas nekilnojamam turtui (būstui adresu (duomenys neskelbtini)) įsigyti ir atlikti šio nekilnojamojo turto remontą (Kredito sutarties specialiosios dalies 2 p. (b. l. 14)). Tokiu būdu konstatuotina, kad sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių 2007-04-04 sudaryto kredito sutarties pagrindu apeliantei iki 2042-04-03 buvo išduotas 300 000 Lt kreditas (b. l. 14). 2010-07-19 raštu kreditorius įspėjo skolininkę, kad jos skola sudaro 52 624,13 Lt ir jeigu ji nebus grąžinta iki 2010-08-07, tai sutartis bus laikoma nutraukta (b. l. 21). Skolininkė 2010-07-20 kreipėsi į kreditorių su prašymu atidėti paskolos sutarties nutraukimą ir nurodė, kad šiuo metu dėl sunkios materialinės padėties neturi galimybės grąžinti kreditą, tačiau ji ketina parduoti nekilnojamąjį turtą (b. l. 22). 2011-07-15 raštu kreditorius informavo skolininkę, kad jos skola sudaro 87 738,72 Lt ir ji turi būti grąžinta iki 201-08-02, priešingu atveju sutartis bus laikoma nutraukta (b. l. 23-25). 2011-11-04 raštu kreditorius informavo skolininkę, kad jos skola yra 98 834,75 Lt (iš jų 11 098,57 Lt pradelsta sumokėti kredito sumą, 49 910,06 Lt palūkanos, 37 826,12 Lt delspinigiai). Bankui negrąžintas kredito likutis: 296 217,94 Lt. Skolininkės informuota, kad skola turi būti grąžinta iki 2011-12-08, priešingu atveju kredito sutartis bus laikoma nutraukta (b. l. 26-28). Bendrąja prasme kredito sutarties nutraukimas dėl 3,7 procentus atitinkančios pradelstos sumokėti kredito sumos (11 098,57 * 100 / 300 000 = 3,7) negrąžinimo galėtų būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Kaip matyti iš bylos medžiagos, prieš kreipdamasis į teismą su 2012-01-19 pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, kreditorius dar 2010-07-19, 2011-07-15 ir 2011-11-04 raštais informavo skolininkę apie susidariusį įsiskolinimą ir kreditoriaus ketinimą vienašališkai nutraukti kredito sutartį, kuri buvo nutraukta tik po trečiojo įspėjamojo laiško, t. y. 2011-12-08. Kreditoriaus teigimu, mokėjimų skolininkė nevykdo nuo 2010-07-19, o byloje nėra šį kreditoriaus teiginį paneigiančių įrodymų. Pažymėtina, kad su atskiruoju skundu apeliantė nepateikė nei vieno argumento ir rašytinio įrodymo, kurie paneigtų kreditoriaus teiginį, jog nuo 2010-07-19 jokie mokėjimai nėra vykdomi, ir kurie patvirtintų skolininkės ketinimą, toliau vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimu. Nors skolininkė savo sutartinių prievolių pradėjo nesilaikyti nuo 2010-07-19, kreditorius su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2012-01-23. Toks ilgą laiko tarpą trunkantis apeliantės sutartinių prievolių pažeidimas davė pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

Dėl apeliantės teiginio, kad teismas nesuteikė galimybės ginčyti prašymą dėl 5 proc. palūkanų nuo nesumokėtos sumos, pažymėtina, kad Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Paskolos santykiuose mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nustato CK 6.872 straipsnio 1 dalis. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą yra palūkanos, kuriomis kompensuojami kreditoriaus nuostoliai, atsiradę piniginės prievolės neįvykdžius laiku. Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl paties fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatymines palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo pasekmių. Teisę į CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi ir hipotekos kreditorius, jeigu paskolos ar įkeitimo sutartyse nenumatyta kitaip. Teisės turėtojas pasirenka jos gynimo būdą: sutartinį arba sutartinį ir įstatyminį. Prie kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytos palūkanos, jeigu skola išieškoma teismine tvarka. Atsižvelgiant į hipotekos bylų ypatumus, palūkanų skaičiavimo laikotarpis, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, hipotekos procedūros atveju reiškia laikotarpį nuo hipotekos kreditoriaus pakartotinio prašymo gavimo iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą iš įkeisto turto įvykdymo. Kadangi palūkanų priteisimo metu neaiškus įkeisto turto realizavimo momentas, šias palūkanas, realizavęs turtą, turi apskaičiuoti antstolis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003). Nagrinėjamos bylos atveju tarp šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 4.16 p. įtvirtinta kredito gavėjos (apeliantės) pareiga mokėti bankui specialioje dalyje nustatytas palūkanas (t. y. 5,069 proc.) už laikotarpį nuo bylos dėl išieškojimo iš įkeisto turto iškėlimo teisme iki teismo nutarties dėl priverstinio skolos išieškojimo įvykdymo, jei bankas nutraukia sutartį joje nustatytais atvejais (b. l. 11, 15). Su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreditorius prašė teismo išieškoti iš skolininkės įkeisto turto 5 proc. metines įstatymines palūkanas nuo negrąžintos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. hipotekos kreditorius prašė priteisti procesines palūkanas vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi. Kaip matyti iš kreditoriaus pareiškimo ir pakartotinio pareiškimo turinio, kredito sutartyje nustatytos palūkanos nebuvo skaičiuojamos nuo kreditoriaus pirmojo pareiškimo dėl priverstinio 389 146,26 Lt skolos išieškojimo (b. l. 1, 57). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė iš skolininkės J. S. AB SEB banko naudai taip pat išieškoti 5 proc. įstatyminių palūkanų nuo negrąžintos sumos, skaičiuojant nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos (2012-05-10) iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą.

Apeliantė taip pat nurodo, kad nuspręstuose parduoti iš varžytinių gyvenamuosiuose būstuose gyvena vaikai, kurių interesai, pardavus iš varžytinių nekilnojamąjį turtą, bus pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pačios skolininkės prašymu šeimos turtui, t. y. butui adresu (duomenys neskelbtini), įkeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-04-03 nutartimi (b. l. 126) buvo išduotas teismo leidimas sudaryti minėto buto įkeitimo sandorį – teismas padarė išvadą, kad skolininkės nepilnamečio vaiko interesai įkeitus šį turtą nebus pažeisti. Teismas taip pat nutarė civilinę bylą dalyje dėl teismo leidimo išdavimo buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo sandoriui sudaryti nutraukti, kadangi nustatė, jog šis skolininkės nuosavybės teise valdomas butas nepriskirtinas prie šeimos turto. Be to, CPK 663 straipsnyje nurodyti apribojimai išieškant iš fizinio asmens turto nėra taikomi tais atvejais, kai yra išieškoma iš įkeisto turto (CPK 663 straipsnio 5 dalis). Kartu pažymėtina, kad įkeisdama nekilnojamąjį turtą skolininkė, kaip šio turto savininkė, įsipareigojo neapriboti savo teisių ir pareigų į įkeičiamą turtą be raštiško kreditoriaus sutikimo (hipotekos lakšto 8 p. (b. l. 90)). Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vaiko teisių apsauga yra viešosios tvarkos elementas ir saugotina vertybė, tačiau aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Jei būtų traktuojama priešingai, tai sukeltų nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių, nes asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, būtų sunku gauti kreditą ar kitas finansines paslaugas, nes finansų įstaigų, norinčių kredituoti tokius asmenis, rinkoje sumažėtų. Be to, taip būtų pažeidžiami kreditoriaus turtiniai interesai (Konstitucijos 23 straipsnis). CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam, pasverti savo galimybes grąžinti paskolą, turint galvoje ir vaikų interesus. CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus tėvai kiek įmanoma turi vykdyti patys ir neperkelti jos kitiems asmenims. Vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Pagal kasacinio teismo praktiką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs kreditoriaus pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Skolininkės J. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-05-15 nutartį palikti nepakeistą.