Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-384-730/2014

NUTARTIS

2014 m. kovo 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės, Broniaus Valiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. T., V. N. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Šio įstatymo 41 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą.

TPVCAPDĮ nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.

Nustatyta, kad 2008-11-07 dėl atsakovo D. T., vairavusio atsakovui V. N. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (b. l. 3, 8-19). A. V. N. priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta nebuvo. Ieškovas Airijos nacionaliniam draudikų biurui atlygino eismo įvykio metu padarytą 91 513,04 Lt žalą (b. l. 47, 20-31). Žala atlyginta, remiantis Airijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktais įrodymais apie žalos dydį (b. l. 21-25).

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, padarė klaidą, nes ieškinio senaties termino eigos pradžia šiuo atveju laikytina ne 2011-10-12, o 2010-10-12, tačiau konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o 4 dalyje – kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Taigi ieškovui teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumą sumokėjo Airijos draudikų biurui (MOTOR INSURERS BUREAU-IRELAND), tai yra, 2010-10-12 (b. l. 47). Taigi nuo šio momento ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovams ir regreso tvarka reikalauti atsakovų atlyginti žalą. Draudėjas (atsakovas šioje byloje) negali žinoti, kada draudiko korespondentas atlygins eismo įvykio metu sukeltą žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nukentėjusiajam asmeniui ar jo draudikui kitoje šalyje, tačiau draudėjas pagrįstai gali tikėtis, kad jei jis nesilaikys draudimo sutartyje nustatytų pareigų, draudikas įgys teisę reikalauti grąžinti draudimo išmokos dalį. Dėl to tokioje situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalą, ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (arba atstovui pagal Ketvirtąją transporto priemonių draudimo direktyvą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškovas draudiko funkcijų neatlieka, tai yra, nesudaro draudimo sutarčių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp ieškovo ir atsakovų susiklostė draudimo teisiniai santykiai, bei taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą CK 1.125 straipsnio 7 dalies pagrindu. Nagrinėjamos bylos atveju deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai tarp transporto priemonės valdytojo, už kurį ieškovas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atlygino žalą, ir žalą eismo įvykio metu patyrusio asmens yra pasibaigę ir nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl ieškinio senaties termino ieškovo regresiniam reikalavimui taikymo. Atsakovų, kaip neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko ir valdytojo, atsakomybė ieškovui kyla dėl to, kad jie neįvykdė įstatymo imperatyvo sudaryti draudimo sutartį ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą – draudimą leisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę. Dėl šių pažeidimų ieškovui TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką. Tai reiškia, kad dėl atsakovų neteisėtos veikos ieškovas patyrė turtinę žalą (CK 6.246 straipsnis), o iš delikto kylantiems reikalavimams, tai yra, dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012). Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu laikytina 2010-10-12, taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, ieškinys pateiktas pirmosios instancijos teismui 2013-05-27, todėl ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai abiems atsakovams taikė solidariąją, o ne dalinę atsakomybę. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu nesutinka, nes jis prieštarauja įstatymų nuostatoms ir kasacinio teismo praktikai.

Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu.

CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/RB iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EB, 84/5/EB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, 2 straipsnio 4 dalyje žalos atlyginimo reglamentavimą paliko valstybių narių nuožiūrai. Taigi, vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis TPVCAPDĮ. Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal šią įstatymo nuostatą Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, tai yra, taikyti subrogaciją. Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008, konstatavo, kad dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Taigi vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakovo V. N. atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų V. N. ir D. T. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš TPVCAPDĮ. Kadangi šie asmenys pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala ieškovui, tai pirmosios instancijos teismas atsakovų atžvilgiu pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008, 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad ieškovas neturėjo pareigos sumokėti draudimo išmoką Airijos draudikų biurui, nes ieškovo prievolė mokėti šią išmoką buvo pasibaigusi.

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal kitos Europos Sąjungos valstybės narės teisės aktus, jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta Žaliosios kortelės sistema, kurios nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu. Nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), kuriuos priėmė Biurų taryba 2002 m. gegužės 30 d. vykusioje Generalinėje asamblėjoje. Bendradarbiavimo nuostatų tikslas – reglamentuoti nacionalinių draudikų tarpusavio santykius, vykdant pirmiau nurodytą JT rekomendaciją (Bendradarbiavimo nuostatų 1 straipsnis). Tai, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Airijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimo pareiškimo terminas yra įtvirtintas Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad Biuras gali reikšti reikalavimą ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiajam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos. Airijos draudikų biuras nukentėjusiajam asmeniui kompensaciją išmokėjo 2010-08-19 (b.l. 91, 1 tomas), o reikalavimą pareiškė 2010-08-20 (b.l. 21, 1 tomas), todėl 1 metų termino reikalavimui pareikšti nepraleido. Apelianto nurodyta TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalies nuostata šiuo atveju Airijos draudikų biurui netaikytina, nes ši nuostata gali būti taikoma tik nukentėjusiajam transporto priemonės valdytojui. Taigi ieškovas privalėjo apmokėti Airijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes tokia ieškovo pareiga numatyta TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje, bei Biurų tarybos bendrųjų taisyklių 5 straipsnyje, 10 straipsnyje (b. l. 39-40).

Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

Atsakovo kaltę patvirtina duomenys, jo atsakovas pripažintas kaltu dėl 2008-11-07 Airijoje įvykusio eismo įvykio (b. l. 13, 17, 1 tomas). A. D. T. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis eismo įvykio metu vairavo transporto priemonę, kuri nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonės draudimu (b. l. 13, 2 tomas). Dėl įvykusio autoįvykio atsirado 26 504,01 EUR žala (b. l. 103), byloje yra duomenys, kad ieškovas pervedė Airijos draudikų biurui 26 504,01 EUR, taigi įgijo regreso teisę šią sumą prašyti priteisti iš atsakovų.

Teismų praktikoje nustatyta (LAT 2007-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007, 2007-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2007), kad tokiu atveju asmuo, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, turi teisę ginčyti atgręžtinio reikalavimo tvarka prašomo priteisti iš jo žalos atlyginimo dydį ir, be to, įrodinėti aplinkybes, dėl kurių atlygintinos žalos dydis teismo gali būti sumažintas (CK 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis).

Nors atsakovas su žalos dydžiu nesutinka, tačiau atsakovas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė priešingų, nustatytą žalos dydį paneigiančių duomenų ar pagrindžiančių įrodymų, tai yra, nevykdė įstatyme nustatytos pareigos įrodyti savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai ir neapdairiai sumokėdamas visą Airijos draudikų biuro nurodytą sumą. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis įtvirtinta, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Eismo įvykio valstybės draudikų biuras (šiuo atveju Airijos nacionalinis draudikų biuras), eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Nustatydamas atlygintinos žalos dydį, ieškovas vadovavosi Airijos draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio paskaičiavimais. Atsakovas turėjo galimybę pasinaudoti įrodinėjimo teise, tai yra, aktyviai dalyvauti procese ir pats teikti užklausimus Airijos kompetentingoms institucijoms ir netgi nuo ieškovo pirmosios pretenzijos pateikimo (2011-05-11) iki teismo sprendimo priėmimo (2013-10-27) tam turėjo pakankamai laiko, tačiau įrodinėjimo pareigas vykdė netinkamai, procese buvo pasyvus, todėl jos apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų nepakankamumo sprendimui priimti laikytini nepagrįstais.

Atmestinas atsakovo argumentas, kad procesiniai dokumentai atsakovui V. N. neįteikti ir apie bylos nagrinėjimą teisme jam pranešta netinkamai.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus atsakovui įteikė viešo paskelbimo būdu (b. l. 8, 1 tomas), tokį prašymą ieškinyje buvo nurodęs ieškovas, ieškovas ieškinyje kuratoriaus skirti neprašė (b. l. 5, 1 tomas), iš gyventojų registro duomenų matyti, kad 2010-05-04 atsakovas V. N. yra deklaravęs savo išvykimą į Airiją (b. l. 65, 1 tomas). Taigi esant nežinomai atsakovo V. N. gyvenamajai vietai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai procesinius dokumentus šiam atsakovui įteikė viešo paskelbimo būdu ir tai laikytina tinkamu pranešimu atsakovui apie bylos nagrinėjimą (CPK 130 straipsnio 1 dalis).

Taigi įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas įgijo regreso teisę reikalauti Airijos draudikų biurui išmokėtos sumos iš atsakovų (TPVCAPDĮ 17, 23 straipsniai, CPK 178, 185 straipsniai). Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrindė savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl šių aplinkybių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-21 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą.