Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys V. B., J. S., Vilniaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Byloje pateikti pareiškėjos įrodymai patvirtino aplinkybę, kad pareiškėja ir D. S. kurį laiką gyveno kartu, tačiau jokiu būdu nepatvirtino fakto, kad pastarasis buvo pareiškėjos dukters biologinis tėvas. Būtent dėl to atsiliepimu buvo prašoma pareiškimą atmesti, nes pareiškėja nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Pažymi, jog niekada neprieštaravo, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, o tik išsakė poziciją dėl šį faktą patvirtinančių įrodymų patikimumo ir pakankamumo. Atkreipia dėmesį, jog ji nėra tėvystės teisinių santykių tiesioginis dalyvis ir net teoriškai negalėjo žinoti, ar velionis sūnus buvo pareiškėjos dukters biologinis tėvas.Įstatymas numato, jog nagrinėjant byla ypatingos teisenos tvarka patirtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi nebuvo skirtingas, o jų interesai nebuvo priešingi. Išlaidos už pareiškėjai suteiktą antrinę teisinę pagalbą negalėjo būti priteistos, nes šios išlaidos buvo patirtos rengiant pareiškimą teismui ir bylą nagrinėjant teisme, kurios neišvengiamai patiriamos kiekvienu atveju kreipiantis į teismą ir nuo suinteresuoto asmens veiksmų šios išlaidos niekaip nepriklauso. Anot apeliantės, išlaidos už DNR ekspertizės atlikimą taip pat iš jos negali būti priteistos, nes šios išlaidos buvo patirtos renkant įrodymus, kuriuos pati pareiškėja privalėjo pateikti ir kurie buvo gauti jos prašymu. Tuo tarpu teismas, priteisdamas minėtas išlaidas iš apeliantės, neteisėtai ir nepagrįstai jai perkėlė pareiškėjai tenkančią pareigą apmokėti įrodymų surinkimo kaštus.

Pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų visuma buvo pakankama siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pažymi, jog tokio tipo bylose pateikiami tik išsilaikę ir pareiškėjo turimi, subjektyviai disponuojami įrodymai. Tuo tarpu DNR ekspertizės atlikimas susijęs su išorinių, objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių veiksnių ir aplinkybių, todėl įstatymas nenumato ir negali numatyti DNR ekspertizės išvados, kaip būtinojo (privalomojo) įrodymo ypatingosios teisenos byloje. Šis įrodymas akcentuojamas iškilus ginčui byloje.Apeliantė aiškina CK 3.148 straipsnio nuostatas vadovaudamasi tik ginčo teisenos teisiniais kriterijais ir visai neatsižvelgia į ypatingosios teisenos tikslus ir ypatumus.Šalis gali prašyti ar reikalauti byloje pateikti papildomų įrodymų, tame tarpe ir įrodymų, susijusių su brangių mokslinių tyrimų atlikimu, tačiau tai nereiškia, kad šiems įrodymams patvirtinus pareiškėjo pozicijos teisėtumą, tokia šalis neprivalo pastarajam atlyginti bylinėjimosi išlaidų. Asmens interesas ypatingosios teisenos bylos baigtimi turi būti aiškinamas ne formaliu šio asmens pareiškimu, o konkrečia procesine pozicija, nulemiančia ypatingosios teisenos proceso eigą, apsprendžiančia tam tikro galimo sprendimo priėmimą bei dėl šios pozicijos atsiradusias procesines bylinėjimosi pasekmes (bylos užtęstumas bei išlaidų dydis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas ypatingosios teisenos tvarka išnagrinėtoje byloje.

Pareiškėja siekė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. S., miręs (duomenys neskelbtini), yra jos dukters – G. J., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas. Pareiškimą grindė aplinkybėmis, kad dukters pradėjimo metu jie vedė bendrą ūkį ir kartu gyveno, kad nuo dukters gimimo D. S. pripažino dukrą, ją mylėjo, išlaikė ir kiek galėjo rūpinosi iki pat mirties. Taip pat pateikė įrodymus: pažymas apie pareiškėjos nuo 2005-08-05 ir jos dukters nuo 2009-03-25 kartu su D. S. deklaruotą gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), nurodė asmenis, galinčius paliudyti pareiškime nurodytas aplinkybes, taip pat pateikė nuotraukas, kuriuose užfiksuoti D. S. su pareiškėjos dukterimi. Atsiliepimu suinteresuotas asmuo V. B. su pareiškimu nesutiko. Teigė, jog pateikti į bylą įrodymai objektyviai nepatvirtina, jog G. J. yra jos sūnaus dukra. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje kilusį ginčą, tenkino pareiškėjos prašymą dėl DNR ekspertizės atlikimo, kurios rezultatai patvirtino, jog 99, 999 procentų tikslumu, miręs D. S. buvo G. J. tėvas. Teismas sprendė, jog byloje pareiškėjos atstovavimo valstybei ir ekspertizės atlikimo išlaidas turi pareigą atlyginti suinteresuotas asmuo V. B..

Nesutikdama su tokia pirmos instancijos teismo pozicija, apeliantė teigia, jog pareiškėja nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Teigė, jog CK 3.148 straipsnio 1 dalies įtvirtintos teisės normos lingvistinė konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad kiti įrodomieji faktai, kaip pagrindas tėvystei nustatyti, gali būti naudojami tik tuo atveju, jei šalys atsisako ekspertizės. Kadangi pareiškėja turėjo pareigą įrodyti jos dukters ir mirusio D. S. giminystės ryšius, atlyginti už ekspertizę patirtas išlaidas turi būtent ji. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apeliantės argumentu, jog DNR ekspertizė išvada laikomos patikimu ir objektyviu moksliniu įrodymu, patvirtinančiu arba paneigiančiu vaiko kilmę iš konkretaus tėvo, pažymi, jog CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ne tik moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados), bet ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės, todėl teismas, siekdamas padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie tėvystės egzistavimą, gali remtis ne tik DNR ekspertizės išvada, bet ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais ir kitais įrodymais (CPK 177 str. 2, 3 d). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo DNR ekspertizės atlikimas buvo nurodytas tik esant atvejui, jeigu D. S. artimiesiems kiltų abejonių dėl pastarojo tėvystės G. J. atžvilgiu (b.l.4). Kadangi suinteresuotas asmuo V. B. atsiliepimu su pareiškimu nesutiko – pateiktus pareiškėjos įrodymus vertino kaip nepagrindžiančius siekiamą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog DNR ekspertizės atlikimas buvo sąlygotas suinteresuoto asmens V. B. pradinės pozicijos dėl pareiškimo atmetimo. Atmesdamas apeliantės argumentus dėl CK 3.148 straipsnio 1 dalies lingvistinės konstrukcijos, kuri leidžia daryti išvadą, kad kiti įrodomieji faktai, kaip pagrindas tėvystei nustatyti, gali būti naudojami tik tuo atveju, jei šalys atsisako ekspertizės, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėta teisės norma nenustato pareigos asmeniui, siekiančiam tėvystės nustatymo, tokį pareiškimą išimtinai įrodinėti moksliniais įrodymais. Ypatingosios teisenos bylose įrodinėjimo procesas nėra atskirai reglamentuotas, todėl taikytinos bendros CPK įrodinėjimo taisyklės (CPK 443 str. 1 d.), kurios numato, kad šalys pačios renkasi kokius įrodymus pateikti, siekiant įrodyti jų teigiamas aplinkybes (CPK 179 str.). Pažymėtina ir tai, jog viso proceso metu pareiškėjai buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Ši aplinkybė bei bylos medžiaga patvirtina pareiškėjos sudėtingą materialinę padėtį, todėl siekdama įrodyti faktą, jog D. S. buvo jos dukters tėvas, kartu su pareiškimu teikė turimus įrodymus, galinčius patvirtinti minėtą faktą ir galimai siekė išvengti nemažai kainuojančios DNR ekspertizės atlikimo. Kita vertus, suinteresuoto asmens V. B. pozicija siekiant objektyvaus įrodymo pagrindu - DNR ekspertizės išvada spręsti klausimą dėl D. S. tėvystės nustatymo, laikytina pagrįsta, kadangi ji šiuo atveju nėra tėvystės teisinių santykių tiesioginis dalyvis, todėl byloje nesant minėto įrodymo, kuris laikytinas objektyviausiu, vertinant jį pareiškėjos pateiktų įrodymų atžvilgiu, V. B. turėjo pagrindą abejoti pareiškėjos pareiškime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Įstatymas nedraudžia pasirinkti įrodinėjimo priemonių, kuriomis siekiama įrodyti tėvystės faktą, tačiau pažymėtina, kad pagrindine įrodinėjimo priemone tėvystės nustatymo bylose laikoma DNR ekspertizės išvada, kuri yra tiesioginis tėvystės įrodymas, o kitos įrodinėjimo priemonės reikšmingos tiek, kiek jos gali padėti susiformuoti teismo vidinį įsitikinimą dėl asmens buvimo vaiko tėvu (LAT 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2013). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja, gimus jos ir D. S. dukrai, nesiėmė aktyvių veiksmų dėl pastarosios tėvystės įregistravimo ir įteisinti savo vaiko kilmę panoro tik po D. S. mirties, siekdama apginti vaiko teises į įstatymo numatytas socialines garantijas (gauti našlaičio šalpos pensija bei kitas). Kadangi įstatymas numato, jog mirusio asmens tėvystė nustatinėjama teisminiu būdu ypatingosios teisenos tvarka pareiškiant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėja turi prisiimti dėl to kilusias pasekmes – įrodinėjimo naštą ir dėl pasirinkto būdo atsiradusias papildomas įrodinėjimo išlaidas, naudojimosi teismine procedūra išlaidas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju DNR ekspertizės byloje atlikimas buvo sąlygotas pirminės suinteresuoto asmens V. B. pozicijos, tačiau įvertinus šios pozicijos pagrįstumą bei tai, kad pareigą įrodyti siekiamą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą turėjo pareiškėja, kurios pateiktų į bylą netiesioginių įrodymų nepakako nei teismui, nei suinteresuotam asmeniui, bei tai, kad prašymą dėl DNR ekspertizės atlikimo pateikė pati pareiškėja, negalima nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog šis įrodymas buvo reikalingas pareiškėjai, o ne suinteresuotam asmeniui.

Atmestinas apeliantės argumentas, jog šiuo atveju dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi nebuvo skirtingas, o jų interesai nebuvo priešingi. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, nepriklausomai dėl kokių priežasčių apeliantė iš pradžių nesutiko su J. J. pareiškimu, suinteresuotas asmuo turėjo aiškų interesą, jog pareiškimas nebūtų patenkintas. Nors apeliantė teigia, jog teismui atsiliepime į pareiškimą išsakė poziciją, kad juridinę reikšmę turintis faktas būtų nustatytas remiantis patikimais įrodymais, kaip to reikalauja įstatymo nuostatos, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog ji su nesutiko su juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu. Tai sudaro pagrindą taikyti CPK 443 straipsnio 6 dalį, numatančią galimybę ypatingosios teisenos bylose paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, jeigu dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingi arba jų interesai yra priešingi. Teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Kadangi pareiškimas buvo tenkintas, tuo tarpu skundžiamo sprendimo priėmimo metu suinteresuoto asmens pozicija pasikeitė – ji neprieštaravo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su ekspertizės atlikimu, turėjo atsižvelgt į aukščiau minėtas priežastis, dėl kurių jos susidarė, taip pat į šalių procesinį elgesį (CPK 93 str. 4 d., 443 str. 6 d.). Įvertinus aukščiau aptartus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju minėtų teisės normų bei bendrųjų teisės principų reikalavimus atitiktų ekspertizės atlikimo išlaidų paskirstymas lygiomis dalimis, t.y. priteisinat po pusę sumos iš pareiškėjos ir suinteresuoto asmens - V. B.. Kadangi pareiškėja bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, išlaidų už ekspertizės atlikimą dalis iš pastarosios nepriteistina, tuo tarpu iš apeliantės priteistina 525 Lt jai tenkančios ekspertizės atlikimo išlaidų dalis (CPK 96 str. 4 d.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su argumentu, jog išlaidos už pareiškėjai suteiktą antrinę teisinę pagalbą negalėjo būti priteistos, nes šios išlaidos buvo patirtos rengiant pareiškimą teismui ir bylą nagrinėjant teisme, kurios neišvengiamai patiriamos kiekvienu atveju kreipiantis į teismą ir nuo suinteresuoto asmens veiksmų šios išlaidos niekaip nepriklauso. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėja aktyvių veiksmų, siekdama įteisinti savo dukters tėvystę D. S. esant gyvam nesiėmė, tuo tarpu po jo mirties šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas buvo galima tik teisminiu būdu, dėl kurio patirtas papildomas išlaidas turi prisiimti pati pareiškėja. Pareiškėjai esant atleistai nuo bylinėjimosi išlaidų, šios išlaidas apmokėtinos iš valstybės biudžeto (CPK 96 str.).

Pareiškėja patyrė 400 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (b.l.115). Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoto asmens V. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai iš apeliantės priteisiama 108 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeisti, sumažinant priteistą iš V. B. bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme, sumą iki 525 Lt (penkių šimtų dvidešimt penkių litų), šias išlaidas įpareigojant V. B. sumokėti į Valstybinės teismo medicinos tarnybos sąskaitą (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas.

Priteisti iš apeliantės V. B. (a.k(duomenys neskelbtini) valstybės naudai 108 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.