Kauno apygardos teismo nutartis

4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 9 d. sprendimu, visiškai tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė iš atsakovo K. Š. BUAB (duomenys neskelbtini), 6 100 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 100 Eur) nuo ieškinio priėmimo (2018 m. gruodžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 842,55 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė iš atsakovo K. Š. valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 135-142).

5. Teismas nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) su lizingo bendrove UAB „Nordea Finance Lithuania“ ir pardavėja UAB „Autotoja“ 2012 m. gegužės 8 d. sudarė finansinės nuomos sutartį Nr. 20125315 dėl automobilio TOYOTA RAV 4 (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), pagaminimo metai 2011 m., turto vertė 23 459,22 EUR su PVM. Automobilis ieškovei perduotas 2012 m. gegužės 22 d. turto perdavimo–priėmimo aktu. 2012 m. gegužės 24 d. surašytas ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas Nr. 6, kurio pagrindu automobilis pradėtas naudoti UAB (duomenys neskelbtini) veikloje. Šį automobilį įmonės veikloje numatyta naudoti iki 2018 m. birželio 1 d. UAB (duomenys neskelbtini) baigus vykdyti įsipareigojimus, 2017 m. gegužės 11 d. lizingo davėjas UAB „Nordea Finance Lithuania“ išdavė turto perdavimo lizingo gavėjo nuosavybėn aktą, kuriuo automobilį perdavė UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybėn. Minėtą automobilį ieškovės UAB „UAB (duomenys neskelbtini) vadovas K. Š. 2017 m. gegužės 26 d. pardavė trečiajam asmeniui V. S., kuri tuo metu ėjo UAB (duomenys neskelbtini) vyr. buhalterės pareigas. Šalys parduodamos transporto priemonę įkainojo 5 400 Eur (2017 m. gegužės 26 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, 2017 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ORB 0000349). Sandorių sudarymo metu atsakovas K. Š. buvo UAB (duomenys neskelbtini) vadovu. UAB (duomenys neskelbtini) Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi iškelta bankroto byla.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės atsiradimo būtinosios sąlygos, kurias konstatavus vadovui taikoma civilinė atsakomybė. Ieškovas turi įrodyti pirmąsias tris sąlygas (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Įstatymų nuostatose įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 8 dalis), užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žala, o padarytą žalą turi pareigą visiškai atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorių, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkams, bet ir bendrovės kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Jeigu bendrovės vadovas padaro bendrovei žalą, tai jam taikytina civilinė atsakomybė.

7. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorius žalos faktą grindė tuo, jog ginčo automobilis parduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kaina, kaip įrodymą teikė UAB „Marleksa“ konsultacinę išvadą dėl objekto rinkos kainos jo pardavimo metu, pagal kurią automobilio Toyota RAV4 rinkos kaina 2017 m. gegužės 31 d. buvo 11 500 Eur. Byloje atlikus ekspertizę, nustatyta, kad automobilio Toyota RAV4 rinkos kaina 2017 m. gegužės 31 d. buvo 12 100 Eur (2020 m. sausio 24 d. ekspertizės aktas Nr. E20/01-12K). Atsakovas darė prielaidas, kad ekspertizę atlikęs ekspertas yra šališkas, ekspertizę atliko ieškovės naudai, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo argumentus dėl automobilio rinkos kainos nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, teismas konstatavo, jog ji yra pagrįsta, ja nesiremti nėra pagrindo.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, jog automobilis nebuvo idealios būklės, nes byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad automobilis nebuvo tvarkingas ir turėjo apgadinimų. Teismas atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimus dėl automobilio techninės būklės vertina kritiškai, nes 2018 m. birželio 27 d. automobilis buvo parduotas UAB „Tingas“, kurios akcininku yra atsakovas, o UAB „Tingas“ automobilį 2018 m. liepos 5 d. pardavė UAB „Swedbank lizingas“ už 12 100 Eur. Atsakovas nepateikė jo teiginį patvirtinančių įrodymų, kad UAB „Tingas“ suremontavo automobilį. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, jog jis automobilio perleidimo metu bandė nustatyti tikrąją jo rinkos vertę, domėjosi potencialiais pirkėjais, apie parduodamus automobilius skelbė viešai, siekė kuo pelningiau parduoti automobilį ir tokiu būdu bandė sunkumų turinčiai įmonei padėti atsiskaityti su kreditoriais.

9. Esant šioms aplinkybėms teismas sprendė, kad atsakovas nesilaikė bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo pareigas valdant įmonę. Teismas kritiškai vertino atsakovo teiginį, kad sandoris įmonei buvo naudingas, nes buvo sudaryta automobilio panaudos sutartis, kurios pagrindu įmonė galėjo neatlygintini naudotis automobiliu, nes byloje nėra duomenų, kad automobiliu naudojosi kiti įmonės darbuotojai, o ne automobilio savininkė V. S.. Be to, UAB „Autotoja“ 2017 m. rugsėjo 5 d. UAB (duomenys neskelbtini) išrašyta PVM sąskaita faktūra AUT Nr. 2084191 patvirtina, kad po automobilio pardavimo jo techninio aptarnavimo išlaidas apmokėjo UAB (duomenys neskelbtini).

10. Teismas laikė nepagrįstai ir atsakovo argumentus, kad įmonė finansinių sunkumų 2017 m. gegužės 31 d. neturėjo. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2883-480/2017 konstatuota, jog per 2017 metus įmonė, vykdydama įprastą veiklą patyrė 18 482,00 Eur nuostolio. Kauno apygardos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra faktiškai nemoki, o jos finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3002-638/2017 UAB (duomenys neskelbtini) iškėlė bankroto bylą. Kauno apygardos teismas nutartyje pažymėjo, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra nemoki, nes atsakovės pradelstos skolos viršija pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, įmonė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Bankroto administratorius užsakė ekonominę ekspertizę, kurios metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tapo nemoki 2010 m. gruodžio 31 d. Todėl akivaizdu, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo finansinių sunkumų jau ir 2017 m. gegužės mėnesį, tai yra parduodant automobilį.

11. Teismas konstatavo, kad atsakovo tyčiniai ir sąmoningi veiksmai – parduodant įmonei priklausantį automobilį už žymiai mažesnę kainą nei rinkos prieš bankroto bylos įmonei iškėlimą, negali būti vertinami kaip rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesys. Taigi, būtent šie atsakovo veiksmai vertintini kaip neteisėti CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu, todėl bendrovės vadovui taikytina atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalyje išdėstytas taisykles.

12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad žala turėtų būti skaičiuojama be PVM, nes iš turto perdavimo–priėmimo akto, lizingo sutarties, laidavimo sutarties, įmokų grafiko matyti, jog ginčo automobilio vertė skaičiuojama su PVM. Byloje nepateikti duomenys, kad įmonės būtų susigrąžinusi PVM už automobilį. Teismas pažymėjo, kad analogiškos praktikos panašaus pobūdžio bylose laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (pvz. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1273-221/2014).

13. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys pagrįstas ir priteisė iš atsakovo žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog pagal prievolę neatsiskaitęs asmuo privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prievolė tinkamai neįvykdyta, įstatymas (CK 6.210 straipsnis) numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl teismas sprendė, kad iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

14. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovės atstovas prašė priteisti 3 212,55 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat 150 Eur išlaidų už UAB „Marleksa“ konsultacinės išvados parengimą ir 480 Eur išlaidų už ekspertizę. Teismas nurodė, kad ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas pagrindžia šie dokumentai: 2018 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00904, 2018 m. gruodžio 18 d. mokėjimo nurodymas 1 306,80 Eur sumai, 2019 m. gegužės 14 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00956, 2019 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymas 544,50 Eur sumai, 2019 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 001006, 2019 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo nurodymas 707,85 Eur sumai, PVM sąskaita faktūra Nr. 001062, 2020 m. kovo 12 d. mokėjimo nurodymas 653,40 Eur sumai, 2019 m. spalio 3 d. lėšų pervedimo nurodymas 480 Eur sumai, 2018 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 18521, 2018 m. lapkričio 21 d. lėšų pervedimo nurodymas 150 Eur sumai. Ieškinį patenkinus visiškai ir ieškovei pateikus įrodymus pagrindžiančius jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas konstatavo, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 3 842,55 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

15. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo K. Š. valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas: 137,00 Eur žyminį mokestį ir 15,21 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

Žemesnės instancijos teismas

16.4. Pirmosios instancijos teismas byloje skirdamas ekspertizę, atmetė atsakovo prašymą užduoti ekspertui klausimą, kokia būtų automobilio vertė, jei jam reikėtų keisti pavarų dėžę. Taigi, dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teismas jau buvo apsisprendęs, kad netirs ir neatsižvelgs į atsakovo nuosekliai įrodinėtą aplinkybę apie automobilio Toyota RAV4 gedimus. Ši aplinkybė labai aiškiai rodo išankstinį pirmosios instancijos teismo nusistatymą dėl atsakovo šioje byloje įrodinėtų aplinkybių. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik įrodymų vertinimo taisykles, bet ir dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo ir teismo proceso rungtyniškumo procesinius principus.

Žemesnės instancijos teismas

16.9. Vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti ieškovei iš atsakovo K. Š. net 3 842,55 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šiuo konkrečiu atveju ieškovei iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma, sudaro net 63 proc. ieškovės ieškinio sumos. Į šią sumą yra įtrauktos ir atsakovės atstovo kelionių iš Vilniaus į Kauną bei grįžimo atgal į Vilnių išlaidos kiekvieno teismo posėdžio dieną, nors Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. lR-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. lR-77 redakcija) patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ 3 punkte nurodoma, kad advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas. Akivaizdu, kad šioje byloje advokato iš kito miesto dalyvavimas nebuvo būtinas, nes ieškovė yra Kauno mieste registruota ir vykdžiusi veiklą bendrovė, o jos bankroto procedūrą vykdo Kauno mieste esantis bankroto administratorius. Todėl ieškovei negali būti atlyginamos padidintos bylinėjimosi išlaidos vien dėl to, kad ji pasirinko atstovą iš kito miesto, žinodama, jog teismo procesas vyks Kaune. Be to, šioje byloje ne visi ieškovės prašymai buvo patenkinti. Pavyzdžiui, 2020 m. sausio 28 d. ieškovė BUAB (duomenys neskelbtini) pateikė civilinėje byloje Nr.e2-2157-475/2020 pareiškimą dėl ieškinio sumos padidinimo, kuris teismo buvo atmestas. Tačiau skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė ieškovės naudai iš atsakovo K. Š. visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

17.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus ir teisingai nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini), vadovaujama atsakovo – direktoriaus K. Š., 2017 m. gegužės 26 d. pardavė susijusiam asmeniui - UAB (duomenys neskelbtini) vyriausiajai buhalterei V. S., šioje byloje dalyvaujančiai trečiuoju asmeniu, automobilį TOYOTA RAV4, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 5 400,00 Eur, nors šio automobilio rinkos vertė pagal eksperto išvadą buvo 12 200,00 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad automobilis buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 6 100,00 Eur žalą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas privalomas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir atsakovo kaltę.

17.2. Siekiant nustatyti automobilio rinkos vertę, byloje teismas paskyrė ekspertizę. Ekspertizė atlikta pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus. Ekspertas rėmėsi ne tik internetinės skelbimų svetainės autoplius.lt (UAB „Diginet LTU“) duomenimis, bet ir kitais informacijos šaltiniais - šios civilinės bylos medžiaga, eksperto sukauptais duomenimis apie lengvųjų automobilių rinką, katalogu „Autotransporto kainos Lietuvoje“, VšĮ „Emprektis“ duomenimis. Atsakovo argumentai, kad ekspertas nepagrįstai naudojo internetinės svetainės autoplius.lt (UAB „Diginet LTU“) pateiktus duomenis apie palyginamųjų automobilių pardavimo kainas, taip pat yra nepagrįsti, nes ekspertas naudojo realaus sandorio (nusiderėjimo perkant transporto priemonę gyvoje rinkoje) koeficientą – kuris yra 8 proc. ir šiuo dydžiu koregavo (sumažino) pagal pasiūlos (internetinės svetainės autoplius.lt) duomenis apskaičiuotą automobilio rinkos kainą (žr. Ekspertizės akto 17 psl.). Atsakovas nenurodė jokių argumentų, kurie paneigtų eksperto taikytą realaus sandorio pataisos koeficientą ar jo dydį. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie įrodytų, kad internetinės svetainės autoplius.lt pateiktuose skelbimuose nurodytos palyginamųjų automobilių kainos buvo neteisingos ir ženkliai skyrėsi nuo faktinių jų pardavimo kainų (CPK 178 straipsnis).

17.3. Automobilio techniniai duomenys paimti pagal byloje esančią VĮ Regitra informaciją ir pagal automobilio kėbulo numerį naudojant įvairias prieigas internete. Atsakovas teigdamas, kad automobilio salono sėdynės nebuvo aptrauktos oda, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų ir nepaneigė eksperto nustatyto sėdynių medžiagiškumą pagal automobilio kėbulo numerį. Kita vertus, tai neturėjo įtakos nustatant automobilio rinkos vertę, nes jo vertė buvo nustatyta ne pagal salono sėdynių medžiagiškumą, o naudojant tokius palyginamųjų automobilių techninius duomenis kaip pirmosios registracijos šalis, pirmosios registracijos data, būklė, rida, pavarų dėžės tipas, variklio tūris ir galingumas, varančioji ašis (žr. Ekspertizės akto 2.8.2 punktą „lyginamųjų automobilių atranka“ ir 2.8.4 punkte pateiktą „lyginamųjų objektų ir pasiūlos kainų korekcijų lentelę“). Automobilio savininkų skaičius taip pat neturėjo įtakos nustatant automobilio rinkos vertę, nes buvo vertinta tik pirmos registracijos data Lietuvoje. Atsakovas nenurodė, kokią įtaką automobilio rinkos vertei gali turėti tai, kad ieškovas pirko automobilį dešimties mėnesių senumo, tačiau su garantija ir be defektų.

17.4. Atsakovo argumentai, kad automobilis buvo su defektais, taip pat yra nepagrįsti, nes kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog automobilis buvo su defektais, kurie galėtų sumažinti automobilio rinkos vertę. Byloje apskritai nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovo įrodinėjamus automobilio pavarų dėžės ir kėbulo defektus, t. y. nėra defektinio akto, fotonuotraukų, kuriose būtų fiksuojami kėbulo defektai, jokių kitų patikimų duomenų apie automobilio defektus. Nuo įsigijimo iki pardavimo automobilis periodiškai buvo techniškai aptarnaujamas ir remontuojamas UAB „Autojuta“, aptarnavimų metu buvo keičiamos eksploatacijos metu natūraliai greitai besidėvinčios dalys (amortizatoriai, lemputės, purvasaugiai, filtrai ir pan.,), techninių aptarnavimų metu nebuvo fiksuoti nei pavarų dėžės, nei kėbulo defektai. Ekspertas taip pat nustatė, kad internetinės svetainės autodna.lt ir carvertical.com pateikiamuose istorijos ataskaitose nėra duomenų apie automobilio dalyvavimą eismo įvykiuose ar turėtas žalas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad automobilis dalyvavo autoįvykiuose ar kad ne autoįvykio metu buvo apgadintas jo kėbulas. Jeigu būtų apgadintas automobilio kėbulas, būtų buvęs suformintas draudiminis įvykis, nes automobilis buvo draustas CASKO draudimu ir kėbulo remonto darbus būtų apmokėjusi draudimo bendrovė. Be to, tiek sudarant automobilio pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu, tiek trečiajam asmeniui parduodant automobilį susijusiam asmeniui UAB „Tingas“, tiek UAB „Tingas“ perparduodant automobilį UAB „Swedbank lizingas“, jokių defektų pirkimo-pardavimo sutartyse nebuvo nurodyta, kas taip pat leidžia teigti, kad automobilis jokių defektų neturėjo, nes kitaip šie defektai būtų fiksuoti pardavimo metu.

17.5. Tuo tarpu atsakovas savo teiginius dėl automobilio tariamų defektų grindžia savo ir trečiojo asmens (susijusio asmens, suinteresuoto atsakovui palankia bylos baigtimi) žodiniais paaiškinimais, kurių nepagrindžia patikimi ir leistini bylos rašytiniai įrodymai, ir vieninteliu nepatikimu rašytiniu įrodymu – UAB „Autotoja“ 2019 m. kovo 19 d. raštu Nr. 079, kuriame nurodoma, kad buvo tik teirautasi apie pavarų dėžės keitimo kainą, tačiau tokių darbų atlikimas nefiksuotas. Be to, abejotina ar po beveik dvejų metų laikotarpio UAB „Autotoja“ generalinis direktorius V. N. apskritai galėtų prisiminti tokią aplinkybę. Atsakovo versiją dėl automobilio pavarų dėžės defekto paneigia ir tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog po automobilio pardavimo trečiasis asmuo ar vėliau UAB „Tingas“ atliko pavarų dėžės remonto ar keitimo darbus.

Žemesnės instancijos teismas

17.7. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis automobilio perleidimo metu bandė nustatyti tikrąją jo rinkos vertę, domėjosi potencialiais pirkėjais, apie parduodamus automobilius skelbė viešai, siekė kuo pelningiau parduoti automobilį ir tokiu būdu bandė sunkumų turinčiai įmonei padėti atsiskaityti su kreditoriais. Jeigu automobilis turėjo kokių tai defektų, galinčių įtakoti automobilio pardavimo kainą, atsakovas, elgdamasis kaip apdairus ir rūpestingas vadovas, turėjo tinkamai užfiksuoti tiek automobilio defektus, tiek defektų pašalinimo kainą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas nesilaikė bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo pareigas valdant įmonę.