- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-102-172-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-3-00002-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pavelas Frolovas (pirm.), Audronė Kartanienė, Regina Pocienė
- Nuteistasis
- L. R.
- Nukentėjusysis
- A., A. R.
- Advokatai
- Jonas Langis
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Teisėja A. K. Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-02-3-00002-2010-1
NUTARTIS
2011 m. kovo 30 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistosios L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąją be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nebendrauti su nukentėjusiuoju A. R...
Taip pat nuosprendžiu priteista iš L. R. nukentėjusiajam A. R. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt turėtų proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. R. nuteista už tai, kad smurtaudama sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo žmogų, t.y. ji, 2008-08-10, apie 15.30 val., namo, esančio Lūkesčių g. 4, Vilniuje, antrojo aukšto laiptinėje užpuolė nepilnametį A. R., sudavė jam per veidą, apdraskė jam rankas ir kaklą, tuo padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais L. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytas LR BK 140 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu L. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-10-29 nuosprendį ir ją išteisinti, nes kūno sužalojimai, padaryti A. R., buvo padaryti būtinosios ginties sąlygomis. Nuteistosios nuomone, apylinkės teismas neteisingai konstatavo ir įvertino bylos aplinkybes. L. R. nurodo, jog 2008-08-10 ji buvo užpulta nukentėjusiojo A. R. ir sumušta. A. R. bandė ją nustumti nuo laiptų, todėl ji buvo priversta griebti jį už rankų bei sprando ir tuo metu galėjo jį apdraskyti.
Nuteistosios L. R. teigimu, bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Nuteistoji nurodo, jog teisėja A.K. M. praeityje jau buvo nagrinėjusi baudžiamąją bylą dėl jos sūnaus sužalojimo, kai E. R. pastūmė jos sūnų L. R., ir buvo priėmusi išteisinamąjį nuosprendį, kuris vėliau buvo panaikintas. Mano, kad teisėja neobjektyviai vertino įrodymus byloje. Nuteistoji taip pat nurodo, jog buvo pareiškusi teisėjai A.K. M. nušalinimą, tačiau teisėja nenusišalino.
Skunde nurodoma, jog 2008-08-10 A. R. ją užsipuolė namo laiptinėje ir net 8 trauminiais poveikiais padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir šiuo metu byla yra nagrinėjama Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme. L. R. teigia, jog gindamasi nuo A. R. veiksmų ji jam apdraskė kaklą ir sprandą.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu apylinkės teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, jame nėra įrodymų analizės. L. R. mano, kad iš nuosprendžio turi būti pašalintas sakinys „kreipdamiesi į teismą privataus kaltinimo tvarka nei nukentėjusysis, nei jo įstatyminė atstovė nenurodė, kad sužalojimai nukentėjusiojo nugaroje padaryti neteisėtais L. R. veiksmais. Apie tai, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti dėl to, kad kažkokiu daiktu (panašiu į grėblį) smūgiavo kaltinamosios mažametis sūnus L. R., šie asmenys papasakojo tik teisminio posėdžio metu, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo“. Ši aplinkybė visiškai nesusijusi su kaltinimu. Nuteistosios nuomone, tokia teismo išvada visiškai nepagrįsta ir šališka, galėsianti turėti įtakos sprendžiant kitą bylą, kur nukentėjusysis yra jos sūnus, o kaltinamojo A. R. motina E. R.. Taip pat, skunde teigiama, jog iš nuosprendžio turi būti pašalintas ir šis sakinys: „Ypatingą dėmesį teismas atkreipia į tai, kad šių asmenų (L. R. ir jos gynėjo) pasisakymai nukentėjusiojo atžvilgiu daugeliu atvejų buvo ne tik kad nekorektiški, tačiau retkarčiais ir užgaulūs. Nukentėjusysis, iškreipiant gydytojų išsakytus teiginius apie tai, kad A. R. nelinkęs konfliktuoti, buvo vadinamas psichopatine asmenybe, ateityje iš kurios galima tikėtis serijinio žudiko, smurtautojo“. Nuteistosios manymu, šis sakinys parodo teismo šališkumą.
L. R. nurodo, jog po įvykio atvykęs policijos pareigūnas A. B. parodė, jog matė ją lauke ir jos veidas buvo kruvinas, o A. R. buvo tik apdraskyta ranka. Pasak pareigūno, L. R. paaiškino, kad ją sumušė A. R.. Taip pat liudytojas B. R. parodė, kad L. R. sužalojo A. R., o taip pat pastarasis liudytojui įkando, kai jis bandė atskirti A. R. nuo L. R.. Apie įkandimą patvirtina specialisto išvada.
Nuteistosios teigimu, byloje ji negalėjo pateikti priešpriešinio skundo, kadangi dėl jai padarytų sužalojimų jau yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinimą palaiko valstybinis kaltintojas. L. R. nuomone, šioje byloje teismas turėjo atidėti bylą kol bus išspręsta byla dėl jai padaryto sužalojimo.
Nuteistoji taip pat nurodo, jog visiškai neaišku kam ir kokiu tikslu teisėja nuosprendyje aptarinėja gynybos baigiamosiose kalbose pasakytus žodžius ir kodėl juos vertina kaip kažkokį įrodymą pagrindžiantį kaltinamosios kaltę dėl padarytos veikos. BPK 304-307 str. nenurodyta, kad teismai nuosprendyje turi nagrinėti šalių elgesį proceso metu.
L. R. nuomone, nuosprendžio teiginys, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad konfliktai tarp E. R. ir L. R. yra kilę dėl turto dalybų, į tai, kad į šiuos konfliktus yra įtraukti ir jų vaikai bei kiti šeimos nariai, yra išankstinė teisėjo nuomonė, kuri akivaizdžiai sutrukdė priimti byloje teisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji L. R. ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, nukentėjusysis A. R. ir jo atstovas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios L. R. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, L. R. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai ir paskyrė jai tinkamą bausmę.
Nuteistajai L. R. padaryti sužalojimai ir jų kilmė nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje privataus kaltinimo byloje įvertinęs surinktų įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog L. R. smurtavo prieš nepilnametį A. R. ir taip sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo.
A. R. padarytus sužalojimus patvirtina iš dalies pačios nuteistosios parodymai, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai bei specialisto išvados: 2008-08-11 Nr. G 3905/08(01), 2009-09-29 Nr. 3809/09 (01) ir 2009-10-29 Nr. G 4177/09(01), iš kurių matyti, kad A. R. buvo padaryti odos įdrėskimai sprando srityje ir kairiajame dilbyje. Sužalojimai padaryti galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2008-08-10.
Apklausiama apylinkės teismas L. R. neneigė, jog vieną kartą sudavė A. R. per skruostą, galėjo jį apdraskyti. Aplinkybė, jog, kaip nurodo nuteistoji, įvykio metu ji pati buvo sužalota ir dėl to šiuo metu yra nagrinėjama byla pirmosios instancijos teisme, neduoda pagrindo teigti, jog ji savo veiksmais nesužalojo A. R. ar sužalojo jį veikdama būtinosios ginties sąlygomis. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog pateikti dokumentai iš baudžiamosios bylos, kurioje A. R. kaltinamas L. R. sužalojimu, negali būti laikomi neginčijamais įrodymais, patvirtinančiais gynybos poziciją, kadangi A. R. atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis.
Byloje nenustatyti tiesioginiai liudytojai, matę konflikto tarp L. R. ir A. R. kilimo aplinkybes. Liudytojas B. R. parodė, jog 2008-08-10 buvo savo namuose ir išgirdo žmonos (L. R.) riksmą ir prašymą padėti. Išėjęs pamatė, kaip A. sudavė jo žmonai į veidą ir krūtinę ir bandė išskirti juos. B. R. taip pat nurodė, jog A. R. yra silpno sudėjimo, tačiau šioje ekstremalioje situacijoje jo jėgos padidėjo. L. R. A. nemušė, o tik gynėsi nuo jo, todėl nežino, kaip ant A. kūno atsirado sužalojimai. Šie liudytojo parodymai vertintini kritiškai, kadangi jis yra nuteistosios vyras, kaip matyti iš bylos medžiagos tarp jų ir nukentėjusiojo motinos E. R. nuolat vyksta konfliktai, todėl B. R. gali būti suinteresuotas duoti savo žmonai palankius parodymus.
Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. B. parodė, jog įvykio dieną buvo atvykęs į nuosavą namą Lazdynėliuose. Jį pasitiko L. R., kurios veidas buvo kruvinas ir pasakė, kad kilo konfliktas su E. R. vaiku, kuris ją mušė. Užėjus į namą, E. R. atvedė savo vaiką, matė, kad jo ranka buvo apdraskyta. Liudytojas R. R. parodė, jog įvykio metu buvo netoli namų, sode. Grįžęs pamatė, kad A. apdraskytas kaklas ir ranka. A. jam pasakė, kad laiptinėje jį užpuolė L., o B. R. ją nuo jo atitraukė. Nukentėjusiojo motina E. R. paaiškino, jog įvykio metu buvo gatvėje prie namo. Išgirdo kaip per langą sūnus šaukia, kad jį primušė. Matė, kad sūnus buvo susijaudinęs, jo ranka buvo kruvina, kaklas apdraskytas. Sūnus papasakojo, kad jį užpuolė L. R., sudavė per veidą, jį draskė ir smaugė. Net įvertinant tai, kad E. R., dėl anksčiau minėtų nuolatinių konfliktų, taip pat gali būti suinteresuota bylos baigtimi ir jos parodymus vertinant kritiškai, kitų liudytojų parodymai bei specialisto išvados patvirtina, jog L. R. savo veiksmais nežymiai sutrikdė A. R. sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą.
Atmestinas nuteistosios skundo teiginys, jog kūno sužalojimai, padaryti A. R., buvo padaryti būtinosios ginties sąlygomis.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinosios ginties situacija yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
Iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, jog nustatyta kilusi konfliktinė situacija tarp L. R. ir įvykio metu nepilnamečiu buvusio A. R. neduoda pagrindo manyti, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų nuteistajai grėsė realus ir akivaizdus pavojus. Apylinkės teisme liudytoju apklaustas Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro gydytojas D. S. parodė, jog tyrė A. R. socialinę brandą, psichikos būklę, asmenybės ypatumus ir nustatė, kad jo asmenybės išsivystymas neatitinka jo amžiaus, jis nėra linkęs konfliktuoti, yra pakankamai ramus ir ieškantis pritarimo, šilumos, nori gyventi ramiai ir džiaugiasi, kad šiuo metu su mama gyvena atskirai. Liudytojas R. R. parodė, jog A. yra labai nedrąsus, pamatęs pro šalį einant ką nors iš B. R. šeimos narių slėpdavosi. Byloje esančioje Vilniaus Š. Aleichemo vidurinės mokyklos direktoriaus charakteristikoje nurodyta, jog A. R. yra nekonfliktiškas, ramus, gerai sutaria su klasės draugais, konfliktinių situacijų nėra turėjęs (t. 1., b.l. 89). Kad A. R. yra ramus ir tylus, apylinkės teisme patvirtino ir jo motina E. R.. Taip pat ir pats A. R. apylinkės teismas nurodė, kad L. R. bijojo.
Aukščiau nurodytų byloje esančių duomenų visuma duoda pagrindą daryti išvadai, kad nukentėjusysis A. R. nėra konfliktiška asmenybė, priešingai, jis vengė L. R., todėl nuteistosios teiginiai, jog ji buvo užpulta ir sumušta A. R. ir gindamasi apdraskė jam veidą, laikytini jos gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir vertintini kritiškai. Byloje nekonstatuotas pavojingas kėsinimasis, kuris yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Taigi, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai.
Taip pat nepagrįstas nuteistosios skundo teiginys, jog privataus kaltinimo skundą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališkas yra teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Tai, jog 2010-10-29 nuosprendį priėmusi teisėja A.K. M. praeityje jau buvo nagrinėjusi baudžiamąją bylą dėl L. R. sūnaus sužalojimo, kai E. R. pastūmė jos sūnų L. R., ir buvo priėmusi išteisinamąjį nuosprendį, kuris vėliau buvo panaikintas, neduoda pakankamo pagrindo manyti, jog teisėja nagrinėjamoje byloje galėjo turėti išankstinę nuomonę ir būti šališka.
Apeliaciniame skunde nuteistoji kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymą, teisėjos atliktą įrodymų vertinimą bei nuosprendžio motyvus. Kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. LR BPK 20 str. 5 d. nurodyta, jog teisėjai byloje surinktus įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, jų tarpusavio ryšį ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teismas nuosprendyje motyvavo savo sprendimą dėl L. R. pripažinimo kalta pagal BK 140 str. 1 d. L. R. nepagrįstai reikalauja pašalinti iš nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytus sakinius. Tai, kad apeliantė nesutinka su nuosprendyje padarytomis teisėjos išvadomis, nereiškia, jog padarydama tokias išvadas teisėja pažeidė BPK normų reikalavimus. Kaip minėta, byloje surinktus įrodymus teisėjas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu. Šių nuostatų Vilniaus miesto 2 apylinkės teisėja, priimdama apkaltinamąjį nuosprendį L. R. atžvilgiu, nepažeidė. Nuosprendyje teisėjos aptariami proceso šalių pasisakymai teisme negali būti vertinami kaip teisėjo šališkumo išraiška.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-10-29 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuteistosios L. R. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistosios L. R. apeliacinį skundą.