Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1884-146/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-19
Bylos Nr.: A-1884-146/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01683-2014-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas: J. V.

Kategorijos

6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-1884-146/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01683-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2, 6.2.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 10–13), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. PA_SP1-205, 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. PA_SP1-206, 2014 m. gegužės 9 d. Nr. PA_SP1-213 (toliau – Permokos nustatymo sprendimai Nr. 205, Nr.206, Nr.213), 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. PA_SP1-348, 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. PA_SP1-349, 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. PA_SP1-350 (toliau – ir Permokos išieškojimo sprendimai Nr. 348, Nr. 349, Nr. 350) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 2014 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8596 (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr. (11.1) I-8596).

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovai ginčijamais administraciniais aktais nepagrįstai nusprendė nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. išskaityti 50 procentų per mėnesį iš pareiškėjos gaunamos motinystės pašalpos. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažino VSDFV Kauno skyriaus teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą civilinio proceso tvarka. Nuosprendyje buvo nurodyta, kad įsiteisėjus šiam teismo procesiniam sprendimui, civilinio ieškinio nagrinėjimas gali būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Dėl to pagal VSDFV Kauno skyriaus ieškinį Šiaulių apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-301-167/2014 dėl žalos atlyginimo. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. sprendimu ieškovo VSDFV Kauno skyriaus ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų A. L. ir J. V. 54 352,30 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (toliau – ir Fondo biudžetas) žalos atlyginimo. Teismas šioje civilinėje byloje teismas patenkino atsakovės J. V. prašymą ir atidėjo teismo sprendimo vykdymą 24 mėnesiams. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja teigė, kad atsakovų priimti sprendimai yra neteisėti, nes dėl tos pačios pinigų sumos (54 352,30 Lt) ginčą iš esmės išnagrinėjo Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-301-167/2014 ir pareiškėjos atžvilgiu nustatė sprendimo vykdymo tvarką – atidėjo sprendimo vykdymą 2 metams.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 18 straipsnis nustato kaltų asmenų atsakomybę už Valstybinio socialinio draudimo fondui padarytą žalą, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos nepagrįstai išmoka tam tikras išmokas. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Ši įstatymo norma iš esmės yra perkelta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir LMSD nuostatai) 71 punktą. Tai patvirtina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas numato 2 socialinių išmokų išieškojimo būdus: 1) tuo atveju, kai gavėjas turi kitų išmokų, skola išskaičiuojama VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus nurodymu; 2) nesant galimybės to padaryti (negaunant jokių išmokų iš Fondo), VSDFV turi pareigą kreiptis į teismą dėl nesąžiningai gautų pajamų priteisimo. Šiaulių aplinkės teisme baigus nagrinėti baudžiamąją bylą, valstybinių socialinių draudimo išmokų pareiškėja negavo, todėl VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo. Civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pradėjo gauti motinystės išmokas, tačiau VSDFV Kauno skyrius, nesulaukęs, kol bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje, nepagrįstai nusprendė vykdyti žalos (permokos) išieškojimą administracine tvarka (LMSD nuostatų 71 punktas), todėl nepagrįstai priėmė Permokos nustatymo sprendimus Nr. 205, Nr. 206, Nr. 213 ir Permokos išskaičiavimo sprendimus Nr. 348, Nr. 349, Nr. 350. VSDFV Kauno skyrius civilinėje byloje ieškinio neatsiėmė ir Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos atžvilgiu ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir priteistos sumos išieškojimas atidėtas 2 metams. Taigi, šiuo metu galioja dviejų institucijų priimti sprendimai dėl 54 352,30 Lt sumos: Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-301-167/2014, kuriuo minėtos sumos išieškojimas atidėtas 24 mėnesiams, ir atsakovo priimti 2014 m. rugsėjo 9 d. Permokos išieškojimo sprendimai, kurie realiai vykdomi. Pareiškėja teigė, kad minėti atsakovo veiksmai ir priimti administraciniai aktai prieštarauja 2014 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimui pagal kuri pareiškėja žalos atlyginimą turi pradėti po 24 mėnesių. Atsakovai netinkamai taikė LMSD nuostatų 71 punktą, kadangi skolos dalis gali būti išskaičiuojama iš skolininkui priklausančios socialinio draudimo išmokos tik tuo atveju, kai ginčas dėl skolos ar žalos dydžio nenagrinėjamas teisme. Šiaulių apylinkės teismas priėmė procesinį sprendimą dėl tų pačių VSDFV Kauno skyriaus reikštų reikalavimų, todėl atsakovai privalo vadovautis Šiaulių apylinkės teismo įsiteisėjusiu sprendimu, o ne pačių priimtais administraciniais aktais. Atsakovų priimti sprendimai pažeidžia LMSD nuostatų 71 punkto reikalavimus ir prieštarauja 2014 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimui.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 28–32, 37–41) atsakovai paaiškino, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo18 straipsnį, juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. VSDĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Pareiškėja Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta dėl didelės vertės Fondo biudžeto lėšų įgijimo apgaulės būdu, t. y. dėl pareiškėjos kaltės VSDFV Kauno skyrius apdraustajai neteisėtai išmokėjo motinystės pašalpas ir tokiu būdu Fondo biudžetui buvo padaryta turtinė žala. Dėl minėtų aplinkybių VSDFV Kauno skyrius įgijo teisę reikalauti, kad pareiškėja atlygintų Fondo biudžetui padarytą žalą. Pareiškėja, baigus baudžiamosios bylos nagrinėjimą, negavo jokių išmokų, mokamų iš Fondo biudžeto lėšų, todėl VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis VSDĮ 18 straipsnio 2 dalimi, 2013 m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių apylinkės teismui pateikė civilinį ieškinį dėl 70 217,16 Lt Fondo biudžetui padarytos žalos priteisimo solidariai iš atsakovų: pareiškėjos ir jos buvusio darbdavio. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-301-167/2014 iš dalies patenkino ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovų (pareiškėjos ir jos darbdavio A. L.) VSDFV Kauno skyriui 54 352,30 Lt žalos atlyginimą, sprendimo vykdymą pareiškėjos atžvilgiu atidėjo 24 mėnesių laikotarpiui. Teismo sprendimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra priskirtinas vykdytiniems dokumentams. CPK 586 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra šiame skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Remiantis CPK 586 straipsnio 2 dalimi, vykdymo veiksmus atlieka antstolis, o be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. VSDĮ 18 straipsnio 2 dalyje numatytas permokų „išieškojimas teismine tvarka“ reiškia pagal teismo sprendimą išduoto vykdomojo dokumento perdavimą antstoliui vykdyti išieškojimą. VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje, pareiškėjos atžvilgu iki šiol neperdavė vykdomojo dokumento priverstiniam vykdymui antstoliui. Tai reiškia, kad CPK normų pagrindu jokie vykdymo veiksmai pareiškėjos atžvilgiu neatliekami.

Žemesnės instancijos teismas

Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, 74.5 punkte yra nustatyta, kad apdraustojo asmens duomenys apie Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Apdraustųjų registras) duomenų bazėje kaupiamus draudimo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas ir įmokas gali būti tikslinami pagal įsigaliojusį išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą arba įsiteisėjusį atitinkamą teismo sprendimą. VSDFV Šiaulių skyrius, remdamasis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta kalta, iš Apdraustųjų registro pašalino pareiškėjos socialinio draudimo pradžią nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. iki 2009 m. birželio 12 d. bei draudžiamųjų pajamų ir įmokų sumas už šį laikotarpį. Apdraustųjų registre nelikus minėtų duomenų, VSDFV Kauno skyrius teisėtai ir pagrįstai priėmė Permokos nustatymo sprendimus Nr.205, Nr.206, Nr.213 dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų nustatymo.

VSDĮ 18 straipsnio 2 dalis, LMSD nuostatų 71 punktas suteikia teisę VSDFV teritoriniam skyriui priimti sprendimą dėl susidariusių permokų išieškojimo iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų, jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės. VSDĮ 36 straipsnio 6 dalis taip pat suteikia teisę VSDFV teritorinių skyrių direktoriams ir jų pavaduotojams priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. vėl kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl motinystės pašalpos skyrimo už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. VSDFV Kauno skyrius 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 8.13-3463 paskyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Kadangi ankstesniu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo konstatuotas neteisėtas motinystės išmokų pasisavinimas dėl pareiškėjos kaltės, VSDFV Kauno skyrius 2014 m. rugsėjo 9 d. teisėtai ir pagrįstai priėmė Permokos išieškojimo sprendimus Nr.318, Nr.349, Nr.350 dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų išieškojimo iš pareiškėjai pradėtos mokėti motinystės pašalpos. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme yra įtvirtinta VSDFV teritorinių skyrių teisė dėl gavėjų kaltės susidariusias permokas išieškoti iš bet kurios asmens gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo biudžeto lėšų, neapribojant kokiu nors terminu. Pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 4 d. buvo paskirta motinystės pašalpa, todėl VSDFV Kauno skyrius įgijo teisę išieškoti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokos (motinystės pašalpos). Dėl minėtų aplinkybių VSDFV pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo ir priėmė pagrįstą bei teisėtą 2014 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8596.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 86–93) pareiškėjos J. V. skundą patenkino iš dalies, tai yra: panaikino 2014 m. rugsėjo 9 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimus Nr. PA_SP1-348, Nr. PA_SP1-349, Nr. PA_SP1-350; panaikino 2014 m. spalio 24 d. VSDFV sprendimą Nr. (11.1) I-8596; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Be to, teismas nurodė, kad įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikinamos 2014 m. lapkričio 19 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi pritaikytos reikalavimų užtikrinimo priemonės.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, taip pat Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – ir LITEKO) esančius Šiaulių apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. I-34-167/2012 ir Šiaulių apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-301-167/2014 procesinių dokumentų duomenis, Kauno apygardos administracinis teismas nustatė, kad teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėja buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį skiriant subendrintą 4 550 Lt (35 MGL) baudą. Pareiškėja buvo nuteista už tai, kad savo naudai įgijo turtinę teisę į 30 207,84 Lt motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. gegužės 20 d. bei po motinystės pašalpos pervedimų 2008 m. vasario 25 d. – 20 655,38 Lt, 2008 m. birželio 20 d. – 2 686,57 Lt į sąskaitą, savo ir A. L. naudai įgijo VSDFV 23 341,95 Lt biudžeto lėšų; taip pat po motinystės pašalpos pervedimų 2008 m. rugpjūčio 13 d. – 5 148,49 Lt, 2008 m. rugsėjo 12 d. – 5 148,49 Lt, 2008 m. spalio 15 d. – 5 148,49 Lt, 2008 m. lapkričio 14 d. – 5 148,49 Lt, 2008 m. gruodžio 15 d. – 5 148,49 Lt, 2009 m. sausio 15 d. – 5 267,90 Lt į sąskaitą, apgaule savo ir A. L. naudai įgijo VSDFV 31 010,35 Lt Fondo biudžeto lėšų; be to, po motinystės pašalpos pervedimų nuo 2008 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. sausio 15 d. apgaule savo ir A. L. naudai įgytų Fondo biudžeto 31 010,35 Lt biudžeto lėšų, nuo 2009 m. sausio 16 d. apgaule savo ir A. L. naudai pasikėsino įgyti didelės vertės 67 644,03 Lt Fondo biudžeto lėšų, skirtų jos motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2010 m. kovo 19 d. Teismo nuosprendyje taip pat konstatuota, kad VSDFV Kauno skyrius pareiškė civilinį ieškinį 9 teisiamosioms (įskaitant pareiškėją) dėl 408 136,12 Lt žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio sumos, todėl VSDFV Kauno skyriui buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio, nuosprendžiui įsiteisėjus, buvo nuspręsta perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš J. V. ir A. L. priteisti 70 217,16 Lt (b. l. 53–57). Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartimi (b. l. 58–59; LITEKO duomenys) ieškinys buvo priimtas nagrinėti. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. sprendimu (įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 10 d.) civilinėje byloje Nr. 2-301-167/2014 (b. l. 71–75; LITEKO duomenys) VSDFV Kauno skyriaus ieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė solidariai iš atsakovų J. V. ir A. L. ieškovo 54 352,30 Lt žalos atlyginimo. Pareiškėjos atžvilgiu teismas nusprendė atidėti sprendimo vykdymą 24 mėnesių laikotarpiui. 2014 m. gruodžio 18 d. buvo išduoti vykdomieji raštai dėl paminėtos sumos išieškojimo iš atsakovų civilinėje byloje (tarp jų ir pareiškėjos šioje administracinėje byloje) (LITEKO duomenys).

Šalies argumentai

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas taip pat nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, kad pareiškėja VSDFV Kauno skyriui 2008 m. vasario 12 d., taip pat 2008 m. birželio 12 d. pateikė prašymus dėl motinystės pašalpos skyrimo (b. l. 42–43, 45–46). VSDFV Kauno skyrius 2008 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 8.37-675 (b. l. 44) paskyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. gegužės 6 d., 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 8.37-2191 (b. l. 47) paskyrė motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 8.36-8156 (b. l. 48–49) paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. kovo 19 d. Nuo 2009 m. sausio 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas pareiškėjai buvo nutrauktas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje, kurioje vėliau buvo paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis (b. l. 52). Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. vėl kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. skyrimo (b. l. 76). Atsakovas 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 8.13-3463 (b. l. 77) paskyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. VSDFV Kauno skyrius 2014 m. gegužės 7 d. priėmė ginčijamus Permokos nustatymo sprendimus Nr.205, Nr.206, o 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 213, kuriais buvo konstatuotas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų pareiškėjai faktas (b. l. 15–17). VSDFV Kauno skyrius 2014 m. rugsėjo 9 d. priėmė ginčijamus Permokos išieškojimo sprendimus Nr.348, Nr.349, Nr.350 dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų išieškojimo iš pareiškėjai pradėtos mokėti motinystės pašalpos ryšium su antro vaiko gimimu (b. l. 18–20). Administraciniais aktais buvo nuspręsta ne ginčo tvarka išieškoti į Fondo biudžetą 50 procentų pareiškėjai priklausančios socialinio draudimo išmokos (motinystės pašalpos) sumos. Pareiškėja dėl paminėtų sprendimų 2014 m. rugsėjo 26 d. pateikė skundą VSDFV, tačiau 2014 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (11.1) I-8596 (b. l. 21–22, 33–34) pareiškėjos skundas buvo atmestas.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėdamas kilusį administracinį ginčą teismas vadovavosi motinystės pašalpų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiomis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų normomis, taip pat Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre kaupiamais bei saugomais duomenimis apie apdraustuosius asmenis. Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 (toliau – ir Apdraustųjų duomenų taisyklės), 74.5 punkte nustatyta, kad apdraustojo asmens duomenys apie Registro duomenų bazėje kaupiamus draudimo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas ir įmokas gali būti tikslinami pagal įsigaliojusį išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą arba įsiteisėjusį atitinkamą teismo sprendimą. Teismas nustatė, kad VSDFV Šiaulių skyrius, vadovaudamasis įsiteisėjusiu 2012 m. spalio 31 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta kalta, iš Apdraustųjų registro pagrįstai pašalino pareiškėjos socialinio draudimo laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. iki 2009 m. birželio 12 d., draudžiamųjų pajamų bei įmokų sumas už šį laikotarpį (b. l. 60–61). Kadangi Apdraustųjų registre pagrįstai neliko minėtų duomenų, teismas priėjo prie išvadų, kad VSDFV Kauno skyrius teisėtai ir pagrįstai administracine tvarka priėmė ginčijamus Permokos nustatymo sprendimus Nr.205, Nr.206, Nr.213 dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų fakto nustatymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismo vertinimu, tiek minėti VSDFV veiklą reglamentuojantys teisės aktai (taip pat ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas), tiek teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kur buvo įvardytos konkrečios pareiškėjos pasisavintos sumos, duomenys suteikė atsakovui pakankamą pagrindą minėtuose 3 individualiuose administraciniuose aktuose konstatuoti permoką, atsiradusią dėl pareiškėjos kaltės. Teismas konstatavo, kad minėti individualūs administraciniai aktai yra motyvuoti, paremti faktiniais duomenimis bei teisės normomis, priimti tam įgaliojimus turinčio pareigūno, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo principines nuostatas, tiesiogiai nepažeidžia pareiškėjos teisių, todėl teismas nenustatė pagrindo jų naikinti ir šią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimus panaikinti Permokos išieškojimo sprendimus, teismas atsižvelgė į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, taip pat Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 71 punktą, kuriuose įtvirtina, kad VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus (direktoriaus pavaduotojo) sprendimu dėl gavėjo kaltės susidariusios permokos gali būti išieškomos iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. VSDĮ 36 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Tiek VSDĮ 18 straipsnio 2 dalyje, tiek LMSD nuostatų 71 punkte įtvirtinta nuostata, kad jeigu asmuo jokių valstybinio socialinio draudimo išmokų negauna ir (ar) permokėtos pašalpų sumos negrąžina, jos išieškomos teismine tvarka. Remdamasis sistemine šių teisės normų sisteminė analize, teismas priėjo prie išvadų, kad teisinis reglamentavimas numato du socialinių išmokų išieškojimo būdus: kai gavėjas turi kitų išmokų, gaunamų iš VSDFV fondo, permoka išieškoma VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus individualiu administraciniu aktu ne ginčo tvarka, o kai nėra galimybės tai padaryti (gavėjui negaunant jokių išmokų iš VSDFV fondo), VSDFV kreipiasi į teismą dėl permokų priteisimo ginčo tvarka.

Šalies argumentai

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismui paskelbus nuosprendį baudžiamojoje byloje, pareiškėja jokių išmokų iš VSDFV fondo negavo, todėl VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 22 d. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl permokų priteisimo civilinio proceso tvarka. Civilinės bylos nagrinėjimas buvo baigtas 2014 m. spalio 8 d., teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 10 d. Teismas VSDFV Kauno skyriaus reikalavimą patenkino iš dalies ir priteistą 54 352,30 Lt permokų sumos pareiškėjos atžvilgiu išieškojimą atidėjo iki 2016 m. spalio 8 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad iki 2016 metų pabaigos iš pareiškėjos negali būti išieškomos jai neteisėtai išmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos permokos. Ši aplinkybė įtvirtinta įsiteisėjusiame teismo sprendime. Iš administracinės bylos duomenų teismas taip pat nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius, vykstant civilinės bylos nagrinėjimui, t. y. ginčui dėl priteistinos sumos dydžio, nelaukdamas teismo baigiamojo procesinio sprendimo civilinėje byloje, 2014 m. rugsėjo 9 d. priėmė ginčijamus Permokos išieškojimo sprendimus Nr.348, Nr.349, Nr.350 dėl dar teismo nepriteistų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų išieškojimo ne ginčo tvarka iš pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 8.13-3463 paskirtos ir mokamos motinystės pašalpos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pabrėžė, kad atsakovai yra viešojo administravimo subjektai ir savo veikloje privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Sistemiškai, taip pat ir ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies kontekste, vertindamas Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 23 straipsnio 6 dalies nuostatas bei 2014 m. rugsėjo 9 d. priimtus individualius administracinius aktus, teismas priėjo prie išvadų, kad teisiniu reglamentavimu yra įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma, nes tai lemia, kad skirtingos institucijos (šiuo atveju teismas ir VSDFV Kauno skyrius) gali priimti du skirtingus galutinius sprendimus tuo pačiu klausimu (teismas atkreipė dėmesį, kad tiek teismo sprendime, tiek ginčijamuose aktuose kalbama apie tas pačias permokas). Priešingu atveju viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šį draudimą, rizikuoja, kad vienas iš sprendimų, priimtų tokių procedūrų metu, bus neteisėtas, nes juo galbūt bus pažeisti minėti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai bei gero administravimo principas. Teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateikdamas ieškinį Šiaulių apylinkės teismui, atsakovas nusprendė permokas išsiieškoti teismine tvarka ir šio reikalavimo neatsisakė iki teismo sprendimo paskelbimo bei įsiteisėjimo, taip pat gavo vykdomąjį raštą dėl priverstinio permokų išieškojimo. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Remiantis Konstitucijos 109 straipsnio, Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismo sprendimas turi įstatymo galią ir teisės aktų hierarchijoje yra aukščiau negu atsakovo administracine tvarka priimti individualūs administraciniai aktai dėl permokų išieškojimo (ABTĮ 57 str.). Vertindamas atsakovo priimtus individualius administracinius aktus dėl permokų išieškojimo ne ginčo tvarka teisėtumo, teisingumo bei protingumo principų kontekste, teismas pabrėžė, kad atsakovo ieškinys (b. l. 53–55) buvo patenkintas iš dalies (iki teismo sprendimo priėmimo egzistavo galimybė, kad ieškinys gali būti atmestas arba gali būti pritaikytos CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatos). Šiuo atveju Šiaulių apylinkės teismas pareiškėjos atžvilgiu sprendimo vykdymą atidėjo 2 metams – iki 2016 metų pabaigos. Teismo sprendimas iš esmės suteikė pareiškėjai teisę 24 mėnesius nemokėti nepagrįstai gautos pašalpos permokos. Nežiūrint to, atsakovas, ignoruodamas dėl tų pačių sumų vykstantį paties inicijuotą ginčą teisme ir vėliau – įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuris iš esmės draudė išieškoti permokas 2 metus, 2014 m. rugsėjo 9 d. priėmė ginčijamus administracinius aktus ir ne ginčo tvarka vykdė permokų išieškojimą, taip pat 2014 m. gruodžio 18 d. gavo dar ir vykdomąjį raštą dėl paminėtų permokų (LITEKO duomenys). Taigi, šiuo metu galioja 2 institucijų priimti sprendimai dėl 54 352,30 Lt sumos: 2014 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-301-167/2014, kuriuo minėtos sumos išieškojimas atidėtas 24 mėnesiams (iki 2016 metų pabaigos), ir atsakovo VSDFV Kauno skyrius 2014 m. rugsėjo 9 d. priimti sprendimai (individualūs administraciniai aktai), kurie realiai buvo vykdomi iki Šiaulių apylinkės teismui priimant sprendimą ir po teismo sprendimo, kuriuo vykdymas tų pačių sumų buvo atidėtas 2 metams, paskelbimo. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, Viešojo administravimo principams, Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, VSDĮ 18 straipsnio 2 daliai, taip pat LMSD nuostatų 71 punkto esminėms nuostatoms, todėl 2014 m. rugsėjo 9 d. priimti administraciniai aktai naikintini (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Remdamasis išdėstytais motyvais ir tais pačiais teisniais pagrindais teismas nusprendė panaikinti ir VSDFV 2014 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8596, kuris buvo priimtas pareiškėjai pasinaudojus privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo procedūra. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą teismų praktiką, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba byloje turėtų būti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nesutiko VSDFV procesinę padėtį byloje pakeisti iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens, todėl VSDFV procesinė padėtis nebuvo pakeista (ABTĮ 54 str.). Administracinėje byloje prašoma panaikinti ir VSDFV sprendimą, kuris laikomas individualiu administraciniu aktu, todėl pripažinus VSDFV atsakovu, yra reali galimybė kilusį ginčą išspręsti iš esmės (ABTĮ 57 str.).

Likusius pareiškėjos, pareiškėjos atstovo, atsakovų, atsakovo atstovo argumentus (dėl vykdomojo rašto nepateikimo antstoliui ir pan.) teismas pripažino, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui (skundo patenkinimui arba atmetimui), todėl detaliau jų neanalizavo. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 96–100) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjos skundas, ir šią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Apelianto nuomone, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos skundas, yra priimta neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialiąsias teisės normas, neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina.

Atsiliepimas

Apeliantas pakartoja tuos pačius argumentus ir aplinkybes, kuriuos jis buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai apeliantas pažymi, kad VSDĮ 18 straipsnio 2 dalyje, 36 straipsnio 6 dalyje, LMSD nuostatų 71 punkte įtvirtintos specialiosios normos suteikia Fondo administravimo įstaigoms teisę išieškoti dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtas socialinio draudimo ir kitas išmokas, šios teisės neapribojant jokiu terminu ar kitomis sąlygomis. Kadangi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėja buvo pripažinta kalta dėl neteisėto Fondo biudžeto lėšų pasisavinimo, t. y. motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokos susidarė dėl pareiškėjos kaltės, VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis VSDĮ 18 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 6 dalimi, teisėtai ir pagrįstai priėmė Permokos išieškojimo sprendimus Nr. Nr.348, Nr.349, Nr.350 dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų išieškojimo iš pareiškėjai pradėtos mokėti motinystės pašalpos.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad VSDFV Kauno skyriaus sprendimų priėmimo metu, t. y. 2014 m. rugsėjo 9 d., nebuvo priimta jokio galiojančio įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl pareiškėjos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokos priteisimo. Todėl VSDFV Kauno skyrius 2014 m. rugsėjo 9 d. priimdamas Permokos išieškojimo sprendimus Nr. Nr.348, Nr.349, Nr.350 dėl permokų išieškojimo iš pareiškėjai pradėtos naujai mokėti motinystės pašalpos, realizavo VSDĮ 36 straipsnio 6 dalyje jam suteiktą teisę ir Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto teismų sprendimų privalomumo principo nepažeidė. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad Permokos išieškojimo sprendimai Nr. Nr.348, Nr.349, Nr.350 ir Fondo valdybos 2014 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. (11.1) I-8596 yra teisėti ir pagrįsti, priimti įgyvendinant VSDĮ 18 straipsnio ir 36 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šalies argumentai

Pareiškėja J. V. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą, o atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 104–106) pareiškėja nesutinka su apeliantu, kuris savo teisę realizuoti skolos išieškojimą ikiteismine tvarka pagal VSDĮ 18 straipsnio 2 dalį ir LMSD nuostatų 71 punktą aiškina plečiamai ir iškelia šią teisę aukščiau nei pareigą vykdyti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliacinio skundo argumentais sutinka ir prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 108–111) Fondo valdyba nurodo tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų (2014 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. PA_SP1-205, 2014 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. PA_SP1-206, 2014 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. PA_SP1-213), kuriais nustatyta J. V. motinystės pašalpos permoka (iš viso 54 352, 30 Lt) ir sprendimų (2014 m. rugsėjo 9 d. Nr. PA_SP1-348, 2014 m. rugsėjo 9 d. Nr. PA_SP1-349, 2014 m. rugsėjo 9 d. Nr. PA_SP1-350), kuriais nuspręsta nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. išskaityti iš J. V. gaunamos bet kurios išmokos Permokos nustatymo sprendimuose nurodytas sumas, pagrįstumo bei teisėtumo. Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Fondo valdybos 2014 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8596, priimtą išnagrinėjus ginčą išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir panaikino VSDFV Kauno skyriaus Permokos išieškojimo sprendimus ir Fondo valdybos 2014 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8596, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šias įstatymo nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingas aplinkybes, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. I-34-167/2012, teisminio proceso Nr.1-06-1-03009-2008-0) J. V. buvo pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad teismo nustatytais 2008 metų laikotarpiais panaudodama suklastotus dokumentus įgijo didelės vertės (125 448,61 Lt) teisę į Fondo valdybos biudžeto lėšas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. kovo 19 d. bei įgijo didelės vertės (31 010,35 Lt) Fondo biudžeto lėšų, taip pat pasikėsino apgaule užvaldyti didelės vertės (67 644,03 Lt) turtinę teisę į Fondo biudžeto lėšas nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2010 m. kovo 19 d. Šioje baudžiamojoje byloje, kurioje J. V. buvo viena iš už analogiškas veikas teisiamos asmenų grupės. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu pripažino VSDFV Kauno skyriaus teisę į civilinio ieškinio dėl 408 136, 12 Lt turtinės žalos atlyginimo Fondo biudžetui patenkinimą, nurodydamas, kad klausimas dėl ieškinio dydžio, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis J. V. atžvilgiu liko nepakeista.

Įsiteisėjus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiui, VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu civilinio proceso tvarka. Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-301-167-14 (teisminio proceso Nr.1-06-1-03009-2008-0) matyti, kad VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateikė ieškinį teismui, prašydamas priteisti solidariai iš A. L. ir J. V. 70 217,16 Lt (civ. byla, I tomas, 1-4 b. l.). Šiaulių miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. sprendimu VSDFV Kauno skyrius ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų J. V. ir A. L. ieškovui Fondo valdybos Kauno skyriui 54 352,30 Lt žalos atlyginimo. Šiuo sprendimu teismas, atsižvelgdamas į atsakovės J. V. pateiktus medicininius dokumentus dėl jos nėštumo, patenkino jos prašymą ir atidėjo sprendimo vykdymą 24 mėnesių laikotarpiui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingą aplinkybę, kad VSDFV Kauno skyrius Permokos nustatymo sprendimus (2014 m. gegužės 7 d. sprendimai Nr. PA_SP1-205, Nr. PA_SP1-206 ir 2014 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. PA_SP1-213) ir Permokos išieškojimo sprendimus (2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimai Nr. PA_SP1-348, Nr. PA_SP1-349, Nr. PA_SP1-350) priėmė vykstant procesui civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, kuris baigėsi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimu iš dalies patenkinat ieškovo VSDFV Kauno skyriaus (ieškovo) ieškinį dėl žalos Fondo biudžetui atlyginimo ir priteisiant solidariai iš atsakovų J. V. ir A. L. 54 352,30 Lt žalos atlyginimo.

Apeliantas savo poziciją, kad Permokos išieškojimo sprendimai priimti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, grindžia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, 36 straipsnio 6 dalimi ir LMSD nuostatų 71 punktu. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šias teisės normas. Apelianto nuomone, faktinė aplinkybė, kad VSDFV Kauno skyrius 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 8.13-3463 paskyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., leido VSDFV Kauno skyriui taikyti šias teisės normas ir 2014 m. rugsėjo 9 d. priimti Permokos išieškojimo sprendimus Nr.348, Nr.349, Nr.350 dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų išieškojimo iš pareiškėjai pradėtos mokėti motinystės pašalpos. Apeliantas akcentuoja, kad Permokos išieškojimo sprendimų priėmimo metu civilinėje byloje procesinis sprendimas dėl žalos atlyginimo nebuvo priimtas.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis apibrėžia, kad valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudiminiam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys. Pagal šio įstatymo 11 straipsnį socialinio draudimo išmokos – tai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (bylai aktuali 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija) 24¹ straipsnio 5 dalis nustatė, kad pagal šį įstatymą permokėtos pašalpų sumos išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Ginčui aktualios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio, kuris reglamentuoja atsakomybę už Fondui padarytą žalą, 1 dalis nustatė, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka.

Minėta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata pakartota Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (bylai aktuali Vyriausybės 2013 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr.966 redakcija), 71 punkte.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje Nr. eA-1324-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2014-3), be kita ko, pažymėjo, kad iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo išplaukia, kad įstatymų leidėjas iš esmės pasirinko tokį permokėtų (dėl išmokų gavėjų kaltės) valstybinio socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo mechanizmą, pagal kurį tam tikrais atvejais, o būtent – kai asmuo gauna kitas (teisėtai paskirtas ir mokamas) socialinio draudimo išmokas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl susidariusių permokų išieškojimo (išskaičiavimo) iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų (neviršijant tam tikro nustatyto dydžio). Savo ruožtu jeigu asmenys negauna valstybinio socialinio draudimo išmokų, permokos gali būti išieškomos tik teismo tvarka. Taigi aplinkybė, jog asmuo gauna tam tikras valstybinio socialinio draudimo išmokas, įstatymų leidėjo valia lemia įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisę taikyti tam tikrą operatyvesnę permokos išieškojimo iš jos gavėjo procedūrą (pastebėtina, jog nurodyta teisė Fondo administravimo įstaigoms priimti sprendimą dėl permokos išskaičiavimo iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų nesuponuoja, jog Fondo valdybos administravimo įstaiga negali ir tokiais atvejais pasinaudoti teise dėl permokos išieškojimo kreiptis į teismą). Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių teisinių argumentų išvadai, jog nurodyta aplinkybė – ar asmuo gauna socialinio draudimo išmokas, ar ne – galėtų pateisinti kitokį šių asmenų grupių traktavimą asmens teisės į tinkamą ir išsamią klausimo dėl susidariusios permokos iš jo išieškojimo sprendimo procedūrą aspektu. Vien tik aplinkybė, kad asmuo gauna atitinkamas socialinio draudimo išmokas, negali lemti to, kad tokių asmenų teisės būtų ginamos ne tokia pačia apimtimi bei jų atžvilgiu nebūtų taikomos tokios pačios garantijos, kaip ir asmenims, iš kurių permokos gali būti išieškomos tik kreipiantis į teismą. Šiuo aspektu pastebėtina, jog tokio vertinimo nepaneigia tai, jog dėl Fondo administravimo įstaigos sprendimų permokos išieškojimo (išskaičiavimo iš gaunamų socialinio draudimo išmokų) klausimu gali būti paduodamas skundas administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje Nr. eA-1324-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2014-3), aiškindama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, taip pat nurodė, kad iš šios nuostatos neišplaukia, jog socialinio draudimo išmokų permoka sietina tik su atvejais, kai esant teisiniam pagrindui mokėti socialinę išmoką, sumokama per didelė jų suma. Priešingai – ši nuostata, pagal kurią permokos susidarymas siejamas su socialinio draudimo išmokų neteisėtu išmokėjimu, suponuoja, jog kaip socialinio draudimo išmokų permoka traktuotini ir atvejai, kai socialinės išmokos sumokamos nesant tam iš viso teisinio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju tai, kad socialinio draudimo išmoka pareiškėjai buvo išmokėta neteisėtai dėl jos kaltės nustatyta įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu kartu pripažįstant VSDFV Kauno skyriaus teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos Fondo biudžetui patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi miknėtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies prasme lėmė tolesnius VSDFV Fondo valdybos veiksmus – kreipimąsi į teismą civilinio proceso tvarka dėl žalos Fondui atlyginimo.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto socialinio draudimo išmokų, neteisėtai išmokėtų dėl gavėjų kaltės, išieškojimo mechanizmo pažymi, kad tuo pačiu metu dėl tos pačios permokos išieškojimo negali būti taikoma ir administracine procedūra (Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu) ir teismo tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies prasme byloje nustatyta, kad Fondo valdybos Kauno skyrius VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateikė ieškinį teismui, prašydamas priteisti solidariai iš A. L. ir J. V. 70 217,16 Lt žalai Fondo biudžetui atlyginti, todėl turėjo laukti kol teismas priims atsitinkamą procesinį sprendimą dėl žalos atlyginimo (konkrečios sumos priteisimo). Minėta, kad procesas minėtoje civilinėje byloje baigėsi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimu, kuriuo teismas VSDFV Kauno skyriaus ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų J. V. ir A. L. ieškovui Fondo valdybos Kauno skyriui 54 352,30 Lt žalos atlyginimo. Byloje nustatyta aplinkybė, kad VSDFV Kauno skyrius 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 8.13-3463 paskyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. ir ji pagal šį sprendimą pradėjo gauti socialinio draudimo išmokas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir 36 straipsnio 6 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme, tuo labiau poįstatyminio teisės akto (LMSD nuostatų 71 punkto) prasme, priešingai nė teigia apeliantas, VSDFV Kauno skyriui nesuteikė teisės priimti 2014 m. rugsėjo 9 d. Permokos išieškojimo sprendimus Nr.348, Nr.349, Nr.350, nes šių administracinių aktų priėmimo metu vyko VSDFV Kauno skyriaus (ieškovo) 2013 m. rugpjūčio 22 d. inicijuotas teisminis procesas civilinėje byloje dėl tos pačios socialinės išmokos permokos išieškojimo į Fondo biudžetą teismine tvarka.

Atsakydama į apelianto argumentus, esą VSDFV Kauno skyriui teisę priimti Permokos išieškojimo sprendimus Nr.348, Nr.349, Nr.350 suteikė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 36 straipsnio 6 dalis ir LMSD nuostatų 71 punktas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priimdamas šiuos aktus atsakovas nesirėmė jokiomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normomis. Rėmėsi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, bei LMSD nuostatų 71 punktu, kuriame pakartota Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata dėl permokos išieškojimo. Permokos išieškojimo sprendimuose nurodytos teisės normos nesuteikė atsakovui teisės priimti šiuos individualius administracinius aktus dėl pirmiau išdėstytų priežasčių.

Pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai vertino faktą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. sprendimu iš dalies patenkindamas VSDFV Kauno skyriaus ieškinį ir priteisdamas solidariai iš atsakovų J. V. ir A. L. ieškovui Fondo valdybos Kauno skyriui 54 352,30 Lt žalos atlyginimo, šiuo sprendimu patenkino atsakovės šioje byloje J. V. prašymą ir atidėjo sprendimo vykdymą 24 mėnesių laikotarpiui, t.y. iki 2016 m. spalio 4 d.

Pagal CPK 284 straipsnį, reglamentuojantį sprendimo vykdymo atidėjimą ir išdėstymą, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima (CPK 284 str.1 d.). Dėl teismo nutarties sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo gali būti duodamas atskirasis skundas (CPK 284 str.3 d.). Pagal minėtą teisinį reguliavimą VSDFV Kauno skyrius, nesutikdamas su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimo dalimi, kuria atsakovei J. V. buvo atidėtas sprendimo vykdymas 24 mėnesių laikotarpiui, galėjo ją apskųsti aukštesnės pakopos teismui, tačiau iš civilinės bylos matyti, kad VSDFV Kauno skyrius šia teise nesinaudojo. CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl žalos Fondo biudžetui išieškojimas negali būti pradėtas kokiu nors kitu būdu ar tvarka nė nustatyta įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-301-167-14, nebent minėtoje civilinėje byloje teismas pakeistų priimto sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad permokos išieškojimas į Fondo biudžetą iš pareiškėjos J. V. negalėjo būti pradėtas anksčiau nė nustatyta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimu minėtoje civilinėje byloje, taigi atsakovo priimti Permokos išieškojimo sprendimai Nr.348, Nr.349, Nr.350 yra neteisėti ir naikintini.

Iš civilinės bylos dokumentų nustatyta, kad VSDFV Kauno skyrius 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr.(1.14)S-80983 kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą. Teismas 2014 m. gruodžio 18 d. raštu Nr.2-301-167 išsiuntė VSDFV Kauno skyriui 2014 m. lapkričio 14 d. vykdomąjį raštą dėl priteistos ir atsakovų valstybei sumos: po 611,50 Lt žyminio mokesčio ir po 23,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (civ. byla, 2 t., b. l. 14,16-19). Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos administracinis teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendime nepagrįstai nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius pareiškėjos atžvilgiu dėl permokų iš Fondo biudžeto išieškojimo priėmė ne tik Permokos išieškojimo sprendimus bet gavo ir teismo vykdomąjį raštą, nes vykdomasis raštas J. V. atžvilgiu buvo išduotas tik dėl tos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 4 d. sprendimo dalies, kurios vykdymas neatidėtas 24 mėnesiams, t.y. dėl priteistų teismo išlaidų.

Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad Permokos išieškojimo sprendimai Nr.348, Nr.349, Nr.350 buvo priimti anksčiau (2014 m. rugsėjo 9 d.) nė teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje (2014 m. spalio 8 d.) negali būti vertinami kaip teisėti permokos išieškojimo į Fondo biudžetą administraciniai aktai dėl pirmiau aptartų priežasčių. Pabrėžtina, kad atsakovas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies prasme sukūrė šiai įstatymo normai prieštaraujančią teisinę situaciją, nes pradėjęs žalos Fondo biudžetui išieškojimą teismine tvarka ir vykstant šiam teisminiam procesui dėl tos pačios sumos priėmė Permokos išieškojimo sprendimus Nr.348, Nr.349, Nr.350 išieškoti permoką ne ginčo tvarka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingas aplinkybes vertino tinkamai, panaikindamas Permokos išieškojimo sprendimus Nr.348, Nr.349, Nr.350, taip pat VSDFV 2014 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8596, materialinės tesiės normas taikė iš esmės teisingai.

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl Permokos nustatymo sprendimų Nr. 205, Nr.206, Nr.213 sutinka ta apimtimi, kuria teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis įsiteisėjusiu 2012 m. spalio 31 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, iš Apdraustųjų registro pašalinęs J. V. socialinio draudimo laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. iki 2009 m. birželio 12 d., draudžiamųjų pajamų bei įmokų sumas už šį laikotarpį, o Apdraustųjų registre pagrįstai nelikus minėtų duomenų, minėtais administraciniais aktais pagrįstai ir teisėtai nustatė motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permoką. Pažymėtina, kad Permokos nustatymo sprendimais Nr. 205, Nr.206, Nr.213 nustatyta permokos suma (54 352,30 Lt) sutampa su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimu pagal VSDFV Kauno skyriaus ieškinį priteista solidariai iš atsakovų J. V. ir A. L. ieškovui Fondo valdybos Kauno skyriui 54 352,30 Lt žalos atlyginimo suma.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtą nuostatą, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 -69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje Nr. eA-1324-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2014-3), be kita ko, pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio įvertinimo kaip sprendimo, dėl kurio gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje dėl socialinės išmokos permokos konstatavo, kad permokos nustatymo sprendimu konstatuojami tam tikri faktai, tačiau nenustatomos jokios pareigos pareiškėjui, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu. Šiais sprendimais nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, ir tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog nurodyti sprendimai savo esme yra tarpiniai sprendimai, nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog nurodyta išvada negali būti vertinama kaip ribojanti ar paneigianti asmens teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos principą, kadangi argumentai dėl tokio pobūdžio sprendimų, jų galimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, gali būti reiškiami ir vertinami nagrinėjant ginčą dėl galutinio sprendimo (galutinių sprendimų). Nurodyti argumentai lėmė, kad išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas dėl socialinės išmokos permokos nustatymo negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl administracinė byla dėl tokių sprendimų panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendime pagrįstai ir teingai pažymėjo, kad Permokos nustatymo sprendimai Nr. 205, Nr.206, Nr.213 nepažeidžia pareiškėjos teisių. Šie administraciniai aktai nesukuria pareiškėjai jokių materialinių teisinių pasekmių, todėl jie negalėjo būti savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai taikė procesinės teisės normas, nes turėjo šią bylos dalį nutraukti vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeičiama nutraukiant bylos dalį dėl Permokos nustatymo sprendimų Nr. 205, Nr.206, Nr.213 ((ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti.

Bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. PA_SP1-205, 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. PA_SP1-206 ir 2014 m. gegužės 9 d. Nr. PA_SP1-213 sprendimo panaikinimo nutraukti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė - Maculevičienė