- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-21
- Bylos Nr.
- 2A-314-777/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-0797-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Gailevičienė (pirm.), Marius Dobrovolskis, Albina Pupeikienė
- Atsakovas
- B. J., E. B.
- Ieškovas
- BUAB „Baier Transport“
- Advokatai
- Robertas Skėrys
Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-314-777/2016
2016 m. sausio 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Albinos Pupeikienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo B. J. atstovo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Baier Transport“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“, ieškinį atsakovams B. J., E. B. dėl sutarties pripažinimo negaliojančiu (Actio Pauliana)
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė 2015-06-18 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu prašydama: pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013-05-06 pramoginio katerio „Bayliner 245SB“, korpuso Nr. (duomenys neskelbtini) su stacionariu varikliu „Mercuiser“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir su transportavimo treileriu Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – kateris) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjos UAB „Baier Transport“, atstovaujamos direktoriaus E. B., ir pirkėjo B. J.; taikyti restituciją, katerį, siekiant patenkinti ieškovės kreditorių reikalavimus, grąžinti BUAB „Baier Transport“ nuosavybėn. Nesant likusio turto ar dėl kitų priežasčių negalint taikyti restitucijos natūra, priteisti katerio pardavimo vertę pinigais – 10 7502,42 Eur solidariai iš atsakovų E. B. ir B. J.. Priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra visos Actio Pauliana taikymo sąlygos. Nuo 2012-12-01 ieškovė tapo nemokia. Siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ieškovei priklausantis kateris 2013-05-06 pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas B. J.. Sutartį ieškovės vardu pasirašė ir pinigus už katerį priėmė E. B., kuris išrinktas UAB „Baier Transport“ direktoriumi 2013-05-01. Pinigai gauti už katerį nebuvo įnešti į ieškovės kasą (realiai įmonei neperduoti). Nurodė, kad katerio pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta pažeidžiant ieškovės bei jos kreditorių interesus, todėl ši sutartis pripažintina negaliojančia LR CK 6.66 str. pagrindu (Actio Pauliana). Ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovės kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Nurodė, kad skolininkai E. B. ir B. J. buvo ilgamečiai įmonės valdymo organai bei akcininkai, o katerio pirkėjas yra įmonės vadovo B. J. tėvas. Todėl jis žinojo įmonės būklę bei situaciją. Nurodė, kad ieškovės valdymo organai E. B. ir B. J. per 2013 m. balandį – gegužę katerio, automobilių pirkimo – pardavimo ir skolų užskaitymo automobiliais sutartimis pardavė visą ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą. Kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą taip, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti artimiausiu metu, ieškovė neturėjo ir neturi. Po minėtų sandorių ieškovė tapo nemoki. Apie ginčijamą sutartį bankroto administratorius sužinojo tik 2014-09-30, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Nurodė, kad E. B. ir B. J. neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-06 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. gegužės 6 d. UAB „Baier Transport“, atstovaujamos E. B., ir atsakovo B. J. sudarytą katerio pirkimo – pardavimo sutartį. Taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo B. J. 10 750,42 Eur, t. y. katerio ekvivalentą pinigais. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo B. J. 161,25 Eur žyminio mokesčio valstybei. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines aplinkybes, kad tarp ieškovės ir atsakovo B. J. (vyresniojo) 2013-05-06 buvo sudaryta katerio pirkimo – pardavimo sutartis. Sutartyje nurodyta katerio kaina 37 119,06 Lt (10 750,40 Eur) įskaitant PVM. Klaipėdos apygardos teismo 2014-04-04 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2014-12-23 nutartimi ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Atsakovas B. J. buvo ieškovės kreditorius, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 29 iki 2010 m. spalio 26 d. pagal sudarytas keturias paskolos sutartis buvo suteikęs bendrovei UAB „Baier Transport“ 36 000 Lt (10 426,32 Eur) paskolą. 2015 m. birželio 12 d. atsakovas B. J. (vyresnysis) pirkimo – pardavimo sutartimi katerį pardavė N. A. už 10 500 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės tikslas buvo grąžinti atsakovui B. J. (vyresniajam) paskolą, o atsakovo B. J. (vyresniojo) tikslas susigrąžinti ieškovei paskolintus pinigus. Kodėl buvo atliktas ne paskolos grąžinimas pagal sudarytas keturias paskolos sutartis, o sudaryta būtent pirkimo – pardavimo sutartis nei ieškovės vardu pirkimo – pardavimo sutartį pasirašęs vadovas E. B. (pardavėjas), nei atsakovas B. J. (vyresnysis; pirkėjas) paaiškinti negalėjo. Konstatavo ir tai, kad nei viena iš sutarties šalių nesiekė ir neketino vykdyti raštu sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties. Tarp ieškovės ir atsakovo B. J. (vyresniojo) susiklostė išskirtinai paskolos teisiniai santykiai. Konstatavo, kad 2013-05-06 pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinė, nes ši sutartis buvo sudaryta kitai sutarčiai – paskolos grąžinimui, pridengti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad restitucijos taikyti natūra nėra pagrindo, nes to šalys neprašo, toks restitucijos taikymas sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tačiau yra pagrindas priteisti ieškovei neteisėtai perleisto katerio ekvivalentą pinigais. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje atsakovu įtrauktas E. B., pasirašydamas niekinę sutartį, veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip ieškovės, dabar jau bankrutuojančios UAB „Baier Tranport“ vadovas, t. y. bendrovės valdymo organas, todėl E. B. nėra ginčo materialinio santykio šalimi – tinkama šalimi nagrinėjamo byloje. Todėl ieškinį pareikštą netinkamam atsakovui atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas B. J. prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašė pripažinti katerio pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia Actio Pauliana pagrindu. Ieškovė nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nereiškė reikalavimo dėl katerio pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 str. pagrindu. Ieškovės atstovas nežinojo ir neįrodinėjo aplinkybių dėl buvusių paskolinių teisinių santykių tarp ieškovės ir apelianto. Katerio pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimas apsimestine (CK 1.87 str. 1 d.) ir negaliojančia dėl šalių valios ydingumo, net nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, taip pat ieškovės pareikšto ieškinio ribas, katerio pirkimo – pardavimo sutartį pripažino apsimestine. Apeliantas nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog katerio pirkimo – pardavimo sutartis neatitiko tikrosios šalių valios yra nepagrįsta. Apeliantas už įgytas nuosavybės teises į katerį ieškovei buvo sumokėjęs avansu 2009-2010 metais. Katerio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu kateris realiai egzistavo. Ieškovė turėjo subjektinę teisę į pirkimo – pardavimo sutarties objektą. Sudarydami katerio pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė ir apeliantas patenkino savo poreikius. Ieškovė gavo iš apelianto pinigus už perleistą nelikvidų turtą (katerį) ir įvykdė prievolę ieškovės kreditoriui. Apeliantas už iš anksto ieškovei sumokėtą pinigų sumą gavo katerį. Katerio vertė atitinka apelianto sumokėtą pinigų sumą. Katerį apeliantas daugiau nei du metus valdė asmenine nuosavybės teise. Abi sutarties šalys buvo tikros (ne apsimestinės). Apeliantas nurodė, kad nėra Actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Katerio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo įstatymų nustatyta tvarka konstatuotas ieškovės nemokumas, nes ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla. Todėl ieškovei negalėjo kilti pareiga tenkinti kreditorių reikalavimus tam tikra tvarka. Nurodė ir tai, kad 2013-02-12 ieškovė buvo reorganizuota bei sujungta su kita vienintelio ieškovės akcininkui E. B. priklausančia įmone UAB „Eule“. Po reorganizavimo, ieškovė perėmė visą UAB „Eule“ turtą ir padidino įmonės įstatinį kapitalą iki 210 000 Lt. Laikotarpiu nuo minėtų įmonių sujungimo iki katerio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ieškovės finansinė padėtis buvo stabilizuota. Apeliantas neturėjo pagrindo abejoti ieškovės turtine padėtimi. Apeliantas, būdamas senyvo amžiaus, ne verslininkas, apie ieškovės turtinę padėtį katerio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu galėjo turėti informaciją tik iš viešųjų registrų. Šie duomenys dėl ieškovės finansinių galimybių ir jos vadovo sąžiningumo abejonių nekėlė. Ieškovė po reorganizacijos realiai vykdė įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Nurodė, kad apeliantas objektyviai negalėjo ir neprivalėjo žinoti bei domėtis, ar katerio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas pažeidžia, gali pažeisti veikiančios ir ūkinę – komercinę veiklą vykdančios įmonės ar kitų jos kreditorių interesus. Tarp šalių neegzistavus tęstiniams santykiams nėra pagrindo teigti apie apelianto nesąžiningumą, nepakankamą atidumą, prievolės tikrinti ieškovės finansinę būklę buvimą, realios turtinės padėties žinojimą ir siekimą ja pasinaudoti, kad būtų sumažintas įmonės mokumas ir kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybė. Apeliantas nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas restitucijos natūra ir priteisdamas ieškovės perleisto katerio ekvivalentą pinigais – 10 750,42 Eur, parinko nesąžiningą restitucijos taikymo būdą, kuris pažeidžia sąžiningo apelianto (katerio įgijėjo ir buvusio kreditoriaus) interesus. Apeliantas buvo pripažintas ieškovės kreditoriumi ir grąžintas į ieškovės kreditorių sąrašą skirtingomis sąlygomis nei jos egzistavo katerio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu. Nurodė, kad bendras ieškovės turimo turto ir kreditorinių įsipareigojimų santykis po ginčijamos sutarties sudarymo nepasikeitė. Ieškovė perleidusi katerį gavo šiam turtui lygų ekvivalentą pinigais, iš kurių buvo padengta dalis ieškovės kreditorinių reikalavimų ieškovės kreditoriams. Katerio pirkimo – pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia ir taikius restituciją, ieškovės – bankrutavusios įmonės padėtis pagerėtų, o apelianto padėtis būtų nesąžiningai pabloginta. Apeliantui pareiškus kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, tokio kreditorinio reikalavimo patenkinimo galimybė bus praktiškai neįgyvendinama, nes terminas pareikšti kreditorinį reikalavimą yra praleistas ženkliai. Iš apelianto priteista suma galės būti panaudota vien tik bankroto administravimo išlaidoms padengti, o ne iš dalies patenkinti ieškovės kreditorių reikalavimus. Be to, apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kieno veiksmais buvo padaryta žala, sudarant tariamai nenaudingą katerio pirkimo – pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti asmeninės atsakomybės išimtinai tik apeliantui, kuris buvo sąžiningas katerio įgijėjas, kuris elgėsi pakankamai apdairiai ir neturėjo objektyvių galimybių patikrinti ar numatyti, jog sudaroma katerio pirkimo – pardavimo sutartis galėtų pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesus ateityje. Apeliantas su E. B. nebuvo artimi pažįstami, susieti giminystės ryšiais, verslo ar pavaldumo vienas kitam santykiais. Katerio pirkimo – pardavimo sutartis savo esme nebuvo nesąžininga ar finansiškai nenaudinga ieškovei. Dėl sudarytos sutarties ieškovė nepatyrė nuostolių, sudaryta sutartis visiškai neįtakojo bendrovės veiklos. Iš esmės galimą šalių valios ydingumą ir galimų nuostolių ieškovės ir jos kreditoriams atsiradimą galėjo įtakoti nebent ieškovės vadovo veiksmai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusį teisinį santykį ir pripažino bankroto administratoriaus ginčytą sutartį apsimestine, reikšmingoms santykio aplinkybėms paaiškėjus bylos nagrinėjimo metu. Nurodė ir tai, kad ieškovei praradus mokumą, jos valdymo organai vietoje tinkamo įmonės bankroto paskelbimo, ėmėsi neatidėliotinų priemonių įmonės turto pašalinimui iš įmonės bei savo ir savo artimos aplinkos žmonių asmeninių interesų tenkinimui – transporto priemones už tariamas ar esamas skolas perleido vieni kitiems ar savo šeimos nariams, sudarė fiktyvias pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pripažintos negaliojančiomis. Skolininkai E. B. ir B. J. (jaunesnysis) buvo ilgamečiai įmonės valdymo organai bei akcininkai. Katerio pirkėjas yra ieškovės vadovo B. J. tėvas. Todėl apeliantas žinojo ieškovės būklę ir situaciją. Sudarydami katerio pirkimo – pardavimo sutartį (ir kitus sandorius), atsakovai žinojo, kad minėti sandoriai pažeidžia paties juridinio asmens bei jo kreditorių teises. Apeliantas pasirašydamas sutartį dėl katerio pirkimo – pardavimo, suvokė, kad iš tikrųjų katerio jis neperka, o perima katerį už ieškovei suteiktą paskolą. Kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą taip, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti artimiausiu metu, ieškovė neturėjo ir neturi, todėl ieškovė dėl inter alia sudarytų ginčijamų sandorių tapo nemoki. Ieškovė gavusi už katerį pirkimo – pardavimo sutartyje numatytą kainą (10 750,42 Eur), būtų galėjusi padengti nemažą dalį savo įsiskolinimo kreditoriams. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo atitinka Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, nes juo iš dalies atkurtas ieškovės mokumas sudarant galimybę patenkinti dalį kreditorių interesų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.).
Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šalys dalyvavo pirmos instancijos teisme, apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
Apeliantas skunde nurodė, kad pirmos instancijos teismas išėjo už ieškinių reikalavimų ribų.
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašė pripažinti katerio pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia Actio Pauliana pagrindu. Pirmosios instancijos teismas katerio pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančia CK 1.87 str. pagrindu.
Bendroji taisyklė civiliniame procese yra ta, kad bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, teismas negali pakeisti nei ieškinio pagrindo, nei dalyko, išskyrus tam tikras įstatyme įtvirtintas išimtis. Ieškovas teismui pateikiamame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio turinį sudarančias dvi sudedamąsias ieškinio dalis – ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas – tai ieškovo atsakovui teisme pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), tuo tarpu ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo reiškiamą materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.).
Ieškovė nurodė, kad siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ieškovei priklausantis kateris 2013-05-06 pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas apeliantui. Pinigai gauti už katerį nebuvo įnešti į ieškovės kasą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas gavo pirkimo – pardavimo sutartyje numatytą daiktą (katerį), tačiau pinigų nemokėjo. Apeliantas buvo ieškovės kreditorius pagal keturias paskolos sutartis suteikęs ieškovei 36 000 Lt dydžio paskolą. Apeliantui pirkimo – pardavimo sutartimi kateris buvo perleistas kaip skolos dengimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog būtent teismo pareiga yra tinkamai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuotus reikalavimus, o išnagrinėjęs ginčą sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas teisingas ginčo teisinis kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015 ir kt.). Taigi nors ieškovas ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, tačiau teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra tik bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovės nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto.
Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog niekinio sandorio pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex oficio (LR CK 1.78 str. 5 d.).
Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas, pirkimo - pardavimo sutartį ex officio pripažinęs niekine, bylą išnagrinėjo neperžengdamas ieškinių ribų, t. y. nesirėmė kitais faktais ar įrodymais nei kad buvo nurodžiusios šalys, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog katerio pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinė, yra nepagrįsta. Šie apelianto argumentai yra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas buvo ieškovės kreditorius pagal keturias paskolos sutartis suteikęs ieškovei 36 000 Lt dydžio paskolą. Apeliantui pirkimo – pardavimo sutartimi kateris buvo perleistas kaip skolos dengimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovės ir apelianto susiklostė išimtinai paskolos teisiniai santykiai, pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinė, nes ši sutartis buvo sudaryta kitai sutarčiai – paskolos grąžinimui pridengti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai (apeliantas suteikė ieškovei 36 000 Lt paskolą), pastarieji modifikavosi į skolos padengimo teisinius santykius (kateris apeliantui perleistas kaip skolos dengimas), kuriems taikomos pirkimo – pardavimo sutarčių taisyklės (CK 6.436 str.). Pažymėtina ir tai, kad katerio pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, jog už prekę pirkėjas (apeliantas) atsiskaitė su pardavėju (ieškove) iki perrašymo dienos (2.2 p.). Vien tai, kad katerio pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nurodyta, jog apeliantui pirkimo – pardavimo sutartimi kateris buvo perleistas kaip skolos dengimas, nėra pakankamas pagrindas šią sutartį pripažinti apsimestine.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, ar yra pagrindas katerio pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia Actio Pauliana pagrindu. Teismas netyrė ir nevertino šalių nurodytų aplinkybių, susijusių su Actio Pauliana instituto taikymo sąlygomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje dalyje bylos esmė liko neatskleista ir pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tai sudaro pagrindą naikinti sprendimo dalį, kuria katerio pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, taikyta restitucija ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui šioje dalyje nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Nagrinėjant bylą iš naujo siūlytina pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu ieškovės atstovą, dalyvavusį sudarant katerio pirkimo – pardavimo sutartį, nes priimtas procesinis sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms (LR CPK 47 str. 1 d.).
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas, neskundžiama. Todėl apeliacinės instancijos teismas jos teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliacinės instancijos teismui panaikinus dalį skundžiamo teismo sprendimo ir šioje dalyje bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas turės iš naujo paskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir apeliacinėje instancijoje patirtas išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas šių išlaidų nepaskirsto, o skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria iš apelianto valstybei priteistas žyminis mokestis, panaikina.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-06-22 nutartimi ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – katerio areštą, o nesant galimybės tai padaryti, pareikšto reikalavimo ribose (10 750,42 Eur sumai) areštavo atsakovams E. B. ir B. J. priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas esančias pas atsakovus, jų sutuoktinius ar trečiuosius asmenis.
Centrinė hipotekos įstaiga 2015-07-15 raštu informavo pirmosios instancijos teismą, kad turto aprašai ir kiti dokumentais, kuriais patikslinami nutarties pagrindu areštuoto turto duomenys Registrui nepateikti, todėl 2015-07-08 išregistruotas areštas neidentifikuotam turtui, paliekant areštą kateriui (CPK 147 str. 6 d., Registro nuostatų 34.7 p.). Duomenys apie areštuotą vidaus vandenų transporto priemonę perduoti Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registrui. Be to, Centrinė hipotekos įstaiga informavo, kad jos įstaigoje 2015-07-13 gautas Lietuvos saugios laivybos administracijos raštas, kuriuo pranešama, kad vidaus vandenų transporto priemonė (kateris), iš Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registro išregistruota 2015-06-12. Informavo ir tai, kad registre įrašoma susijusio registro tvarkytojo gauta informacija, o turto arešto aktas iš Registro išregistruojamas tik remiantis turto arešto aktą priėmusios institucijos, teismo sprendimo (nutarties) arba kitos institucijos ar pareigūno, turinčio teisę panaikinti turto areštą, sprendimo duomenimis.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-06 sprendimu paliko galioti iki visiško įvykdymo 2015-06-22 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose (10 750,42 Eur sumai) atsakovo B. J. priklausančio kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų, esančių pas atsakovą, jo sutuoktinę ar trečiuosius asmenis, areštą, kitą nutarties dalį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikino.
Esant nurodytoms aplinkybėms, taip pat įvertinus tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl 2015-06-12 sutarties, kuria apeliantas pardavė katerį N. (N.) A., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-22 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dalį – katerio areštą. Juolab, kad naujasis katerio savininkas nėra byloje dalyvaujantis asmuo (LR CPK 149 str.)
Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja ir tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-22 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo B. J. priklausančio kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turtą ir piniginių lėšų, esančių pas atsakovus, jų sutuoktinius ar trečiuosius asmenis, areštas, yra išregistruotas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šias laikinąsias apsaugos priemones palieka galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ši sprendimo dalis taip pat naikintina (LR CPK 147 str. 6 d.).
Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-22 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo E. B. priklausančio kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turtą ir piniginių lėšų, esančių pas atsakovą, jo sutuoktinę ar trečiuosius asmenis, areštas, yra išregistruotas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakartotinai sprendė šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą (LR CPK 147 str. 6 d.). Ši sprendimo dalis taip pat naikintina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimo dalį, kuria katerio pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, taikyta restitucija, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui šioje dalyje nagrinėti iš naujo.
Palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimo dalį, kuria iš atsakovo B. J. valstybei priteistas žyminis mokestis.
Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:
„Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-06-22 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – pramoginio katerio „Bayliner 245SB“, korpuso Nr. (duomenys neskelbtini) su stacionariu varikliu „Mercuiser“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir su transportavimo treileriu Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) areštą“.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.