Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-03-15 · Administracinė byla Nr. I-2126-789/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-03-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-03-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-15
Bylos Nr.
I-2126-789/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00228-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
K. U.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2126-789/2013Proceso Nr. 3-61-3-00228-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1, 9.7, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjui K. U. (K. U.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. (K. U.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas K. U. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5) ir patikslintu skundu (b. l. 40–42) (toliau šiame sprendime skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2012-12-19 sprendimą Nr. S-220(7-214/2012), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012-10-15 sprendimą Nr. 68-191, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012-08-16 sprendimą Nr. (4.65)-400-138 ir atleisti pareiškėją nuo 16 601 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudos, 141 591,79 Lt PVM delspinigių, 24 253 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) baudos ir 210 399,50 Lt GPM delspinigių.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo paskirtų baudų ir delspinigių mokėjimo, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Siekiant išsiaiškinti, ar šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas nagrinėjamu atveju, būtina išanalizuoti nurodytų sumokėti mokesčių (GPM, PVM) ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisines ir faktines aplinkybes, t. y. įvertinti, kodėl galimai buvo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, buvę šių mokėtinų sumų apskaičiavimo priežastimi (pagrindu), ir nustatyti, ar egzistuoja pareiškėjo kaltė dėl tokių pažeidimų padarymo.

MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. komentare pateikiamas pavyzdys, kad mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudų ir delspinigių sumokėjimo, jeigu padarė pažeidimą, vadovaudamasis įsigaliojusiu teisės aktu, kurio nuostatos prieštaravo kitam teisės aktui mokesčių klausimais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 14 d., kurioje nurodoma, kad „pajamos - tai <...> atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra“. Pabrėžė, kad pareiškėjas negavo jokio atlygio nei pinigais, nei natūra, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo sumokėti mokesčius.

MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. komentare nurodoma, kad aplinkybės, dėl kurių mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčio įstatymą, turi atitikti šiuos du požymius: 1) nepriklausyti nuo mokesčio mokėtojo valios; 2) jų mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti. Iš Mokestinių ginčų komisijos sprendimo turinio matyti, jog ji netyrė ir nevertino pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, jog dėl padaryto pažeidimo nėra pareiškėjo kaltės. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ne tik pareiškėjas turi pareigą įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, tačiau ir atsakovas turi pagrįsti ir įrodyti faktus, paneigiančius skundo argumentus. Tačiau Mokestinių ginčų komisija tik formaliai ir nemotyvuotai pakartojo VMI sprendime nurodytas išvadas, todėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Atkreipė dėmesį į Mokestinių ginčų komisijos nenagrinėtą faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas neatlygintinai pagal notarinį įgaliojimą tarpininkavo Rusijos Federacijos piliečiams perkant ir parduodant jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Nuo pareiškėjo valios nepriklausė, jis nenumatė ir negalėjo numatyti aplinkybių, kad Rusijos Federacijos piliečiai stengsis išvengti mokėtinų mokesčių, teiks klaidinančią informaciją ir deklaruos savo pajamas bei sumokės mokesčius tik paraginti Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus. Taip pat pareiškėjas negalėjo numatyti, kad jam teks mokestinė našta dėl pajamų, gautų parduodant kitiems asmenims priklausančius butus. Tik pareiškėjo atžvilgiu pradėjus mokestinį patikrinimą jis suprato, jog Rusijos Federacijos piliečiai ne tik nesumokėjo mokesčių, bet ir vengė juos mokėti teigdami, jog jokių pajamų negavo. Susidarius tokiai situacijai buvo inicijuotas mokestinis ginčas dėl pareiškėjui nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių už nepagrįstai priskirtas pajamas. Vėliau pareiškėjas sužinojo, kad A. V., J. G. ir A. V. sumokėjo mokesčius Rusijos Federacijoje nuo pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą Vilniuje per įgaliotinį, t. y. pareiškėją. Taigi tos pačios pajamos, gautos pardavus tą patį nekilnojamąjį turtą, apmokestintos du kartus – ir Lietuvoje, ir Rusijos Federacijoje. Tačiau tai patvirtinantys įrodymai buvo gauti pasibaigus teisminiam nagrinėjimui, todėl dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių administracinuose teismuose nebuvo tinkamai nagrinėjami ir vertinami. Mokestinių ginčų komisija turėjo taikyti tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasirašytą Tarptautinę sutartį dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo, kurioje nustatyta, kad „pajamos, kurias Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna iš kitoje Susitariančiojoje Valstybėje esančio nekilnojamojo turto (įskaitant pajamas iš žemės ūkio ar miškų ūkio), gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje“. Taigi Lietuvos Respublika yra pripažinusi, kad tinkamu mokesčių sumokėjimu už pajamas, įgytas Lietuvos Respublikoje, laiko mokesčių sumokėjimą Rusijos Federacijoje. A. V. ir J. G. šiuo metu yra sumokėję mokesčius už per įgaliotinį (pareiškėją) vykdytą disponavimą nekilnojamuoju turtu, o A. V. šias mokestines prievoles iki šiol moka Rusijos Federacijai dalimis. Todėl Rusijos Federacija ir Lietuvos Respublika gauna dvigubą naudą – J. G., A. V. jau yra sumokėję mokesčius Rusijos Federacijai, o pareiškėjas tuos pačius mokesčius pagal paskolos sutartį moka Lietuvos Respublikai.

Tai, jog asmenys, kuriems pareiškėjas atstovavo įgaliojimų pagrindu, mokesčius už disponavimą nekilnojamuoju turtu yra sumokėję Rusijos Federacijoje, rodo, jog pareiškėjas žalos Lietuvos Respublikai nepadarė, nes visi apskaičiuoti mokesčiai yra sumokėti arba dėl jų mokėjimo susitarta Rusijos Federacijoje. Tai sudaro savarankišką teisinį pagrindą dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p., 141 str. 1 d. 3 p.).

LVAT, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus dėl proceso atnaujinimo, neatnaujino administracinės bylos, kurioje buvo pripažinta, kad pareiškėjas privalo sumokėti mokesčius. Taip pat teismas nevertino pateiktų Rusijos Federacijos piliečių deklaracijų bei kitų įrodymų, iš kurių matyti, kad J. G., A. V. ir A. V. deklaracijos yra priimtos ir patvirtintos. Ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių (per vėlai gavus duomenis apie Rusijos Federacijoje sumokėtus mokesčius) susidarė situacija, jog teismai, nagrinėję tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilusį mokestinį ginčą, nevertino Rusijos Federacijai pateiktų mokesčių deklaracijų, paneigiančių pareiškėjo pareigą mokėti mokesčius. Taip pat nepagrįstai nebuvo taikoma Tarptautinė sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos pasirašytos tarptautinės sutartys turi prioritetą nacionalinių teisės aktų ir priimtų nacionalinių teismų sprendimų atžvilgiu (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), todėl Mokestinių ginčų komisija, vertindama atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimą, turėjo vadovautis minėta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasirašyta tarptautine sutartimi.

Pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai ir neteisėtai nenagrinėjo vis absoluta, force majeure ir kitų nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti kaip pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų mokėjimo (MAĮ 100 str. 1 d. 1 p., 141 str. 1 d. 2 p.). Vis absoluta aplinkybėmis pareiškėjas laiko A. V., J. G. apgaulę 2007-03-29 ir 2007-03-19 teikiant melagingus parodymus, kad jie Lietuvos Respublikoje per pareiškėją nepirko jokių butų. Šią apgaulę patvirtina minėtų asmenų fizinių asmenų pajamų mokesčio deklaracijos, Federalinės mokesčių tarnybos Sverdlovsko srities Beriozovskijo m. inspekcijos raštai ir reikalavimas bei pagal šias deklaracijas sumokėti mokesčiai. Dėl minėtų Rusijos piliečių melagingų parodymų ir apgaulės pareiškėjui buvo pripažinta prevolė mokėti GPM ir PVM ir priskaičiuoti minėti mokesčiai.

Nurodė, kad LVAT, nagrinėdamas mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų prašymus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (LVAT 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2343/2011, 2011-09-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3447/2011, 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2544/2011, 2011-09-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2144/2011). Kadangi įrodymai, pagrindžiantys tai, kad pareiškėjas moka mokesčius nuo pajamų, nuo kurių mokesčiai sumokėti (ar mokami) taip pat ir Rusijos Federacijoje, nebuvo pateikti teismams, nagrinėjusiems pagrindinį mokestinį ginčą, būtų teisinga ir protinga atsižvelgti į šias aplinkybes atleidžiant nuo priskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų mokėjimo.

Reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) klausimą, LVAT pripažįsta ir paties mokėtojo elgesį (LVAT 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2544/2011). Pareiškėjas ir mokesčių administratorius sudarė mokestinės paskolos sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojo kas mėnesį iki 2014-04-30 mokėti 3750 Lt sumą bei 2014-05-31 sumokėti 318 540 Lt sumą, tai rodo, jog pareiškėjas, siekdamas padengti įsiskolinimą ir taikiai išspręsti ginčo situaciją, ėmėsi aktyvių veiksmų. Todėl atsižvelgus į tai bei į MAĮ įtvirtintus protingumo ir teisingumo principus, laikytina, jog yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo paskirtų GPM ir PVM baudų ir delspinigių mokėjimo.

MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas dar vienas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, siejamas su sunkia mokesčių mokėtojo ekonomine ar socialine padėtimi. MAĮ 141 str. 1 d. 3 p. nuostata taikoma sistemiškai su MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. nuostata, kuri detalizuoja sunkią fizinio asmens ekonominę socialinę padėtį. Šioje normoje įtvirtintas ne galutinis, kaip nurodyta ginčijamuose sprendimuose, o pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant gali būti pripažinta, jog asmens ekonominė (socialinė) padėtis yra itin sunki, ir tuo pagrindu mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo prievolės sumokėti baudas ir delspinigius. Nurodė, kad nesutinka su išvada, kad tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog pareiškėjui reikalinga valstybės parama, kaip ji suprantama 113 str. 1 d. 3 p., būtų pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, pagrįsdamas sunkią savo ekonominę (socialinę) padėtį, nurodė tokius savo įsipareigojimus: 1) 2007-10-23 kredito limito sutartis Nr. 1750718074446-26 su AB SEB banku, kurios pagrindu paimtas 270 000 Lt kreditas (kredito likutis yra 229 500 Lt); 2) pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. U. 2006-04-24 kredito sutartis Nr. 06-025354-FA su banku „Swedbank“, kurios pagrindu gautas 500 000 Lt kreditas (kredito likutis yra apie 360 000 Lt); 3) 2004-10-25 ir 2005-01-02 paskolos sutartys su Rusijos Federacijos piliečiu R. I. G. dėl 388 430 JAV dolerių paskolos (apie 1 046 103 Lt); 4) mokestinės paskolos sutartis, pagal kurią mokamos 3750 Lt dydžio mėnesinės įmokos bei nustatyto dydžio palūkanos (iš viso mėnesinė įmoka siekia apie 5000 Lt).

Taip pat nurodė pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (turtines teises) ir jo apsunkinimus: 1) butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (įkeistas SEB bankui); 2) butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (įkeistas mokesčių administratoriui pagal mokestinės paskolos sutartį); 3) butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (įkeistas AB „Swedbank“); 4) UAB „RETALER“ pareiškėjui skolinga apie 932 898,50 Lt.

Nurodė savo mėnesines pajamas: 488,50 Lt dydžio darbo užmokestis; UAB „RETALER“ grąžinama apie 7500 Lt paskolos dalis. Taip pat išlaidas: apie 5000 Lt mokestinės paskolos dengimui, 500 Lt palūkanų pagal su AB SEB banku 2007-10-23 kredito limito sutartį dengimui, 2000 Lt paskolos ir palūkanų dalies pagal su „Swedbank“ 2006-04-24 sudarytą kredito sutartį dengimui. Taip pat nurodė savo sutuoktinės pajamas – 526,50 Lt dydžio darbo užmokestis.

Paaiškino, kad netgi pardavęs visą savo šeimos turtą negalėtų padengti visų turimų įsipareigojimų, nes 2006–2007 metais, kai įgijo visą šeimos turtą, nekilnojamojo turto kainos buvo gerokai didesnės negu dabar. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės ekonominė (socialinė) padėtis yra itin sunki. Pažymėjo, kad būtinosioms išlaidoms gali skirti tik 500 Lt per mėnesį, todėl, net ir negaunant iš valstybės socialinių pašalpų, finansinė padėtis yra sunki. Taigi yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo prievolės sumokėti baudas ir delspinigius.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 59–60) paaiškina, kad iš LVAT 2011-02-04 nutarties turinio matyti, kad pareiškėjas turėjo pareigą mokėti GPM ir PVM. Pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas (negalėjo pagrįsti 2003 m. patirtų išlaidų, kurios 25 974 Lt buvo didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas), iš savo sesers gavo dovanų 210 000 Lt, nuo kurių atsirado prievolė apskaičiuoti 33 proc. GPM, būtent pareiškėjui yra prievolė apskaičiuoti bei sumokėti mokesčius nuo pajamų, gautų už parduotus butus. Įvardytos ir įsiteisėjusia neskundžiama LVAT 2011-02-04 nutartimi patvirtintos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas yra kaltas dėl padaryto pažeidimo. MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. nagrinėjamos bylos atveju taip pat negali būti taikomas, nes byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti siejamos su nenugalimos jėgos ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti. Tuo, kad įstatymų nustatytu terminu nesumokėjo GPM, PVM, pareiškėjas padarė žalą biudžetui. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra MAĮ 141 str. 1 d. 4 p. nustatytos sąlygos. Pareiškėjas nesiremia jokiu mokesčio administratoriaus apibendrintu mokesčio įstatymo paaiškinimu ar mokesčio administratoriaus raštu ar telefonu suteikta klaidinga konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais.

Įsiteisėjusia neskundžiama LVAT 2011-02-04 nutartimi nustatyta, kad pareiškėjas turėjo pareigą mokėti GPM ir PVM, patvirtintos papildomai apskaičiuotos mokesčių ir su jais susijusios sumos. Be to, LVAT, įvertinęs pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą įvardytus argumentus bei papildomai pateiktus dokumentus, iš kurių buvo ir su prašymu Vilniaus AVMI pateikti papildomi dokumentai, 2011-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-194/2011 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-201/2011. Vietos mokesčių administratoriui papildomai pateikti dokumentai neturi įtakos sprendžiant pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudų klausimą.

MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nustatytas dar vienas atleidimo nuo delspinigių pagrindas – kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. Pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą arba tokia parama jau teikiama). Atkreipė dėmesį į tai, kad MAĮ aiškiai apibrėžia pagrindus, kuriems esant mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo. Atleidimo nuo delspinigių pagrindai minėtos normos pagrindu galimi tik nustačius įstatymo leidėjo įtvirtintas būtinas šios normos taikymo sąlygas. Aiškinant minėtos MAĮ normos taikymą pažymėtina, kad šioje normoje išvardytos aplinkybės siejamos su valstybės paramos gavimu ar teisės į tokią paramą turėjimu, todėl savaime jos negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti sunkią fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį pagal MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. Iš minėtos normos turinio taip pat matyti, kad įstatymų leidėjas nenustatė, jog mokesčių administratorius fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį vertintų pagal mokesčių mokėtojo turto ir įsipareigojimų santykį. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam reikalinga valstybės parama, kaip ji suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 p., todėl nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo GPM bei PVM delspinigių ir baudų mokėjimo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 62) paaiškina, kad palaiko VMI atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas, remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje VMI ir Vilniaus AVMI atstovai nedalyvavo, pranešta tinkamai, Vilniaus AVMI atsiliepimuose (b. l. 62 ir 104) nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus, o VMI nedalyvavimo teismo posėdyje priežastys nenurodytos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad K. U. 2012-07-05 Vilniaus AVMI pateikė prašymą atleisti nuo delspinigių ir baudų (16 601 Lt PVM baudos, 141 591,79 Lt PVM delspinigių, 24 253 Lt GPM baudos ir 210 399,50 Lt GPM delspinigių) (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 32–36). Vilniaus AVMI 2012-08-16 sprendimu Nr. (4.65)-400-138 „Dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių“ neatleido pareiškėjo nuo baudų ir delspinigių (b. l. 43–45). VMI 2012-10-15 sprendimu Nr. 68-191 patvirtino Vilniaus AVMI 2012-08-16 sprendimą Nr. (4.65)-400-138 (b. l. 12–15). Mokestinių ginčų komisija 2012-12-19 sprendimu Nr. S-220(7-214/2012) patvirtino VMI 2012-10-15 sprendimą Nr. 68-191 (b. l. 6–11).

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2012-08-16 sprendimo Nr. (4.65)-400-138, VMI 2012-10-15 sprendimo Nr. 68-191 ir Mokestinių ginčų komisijos 2012-12-19 sprendimo Nr. S-220(7-214/2012) teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamais sprendimais buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 16 601 Lt PVM baudos, 141 591,79 Lt PVM delspinigių, 24 253 Lt GPM baudos ir 210 399,50 Lt GPM delspinigių.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis sprendimus, kuriais nebuvo atleistas nuo delspinigių ir baudų, ginčija argumentuodamas tuo, kad jo atžvilgiu turi būti taikomi MAĮ 100 str. 1 d. 2–3 p. ir 141 str. 1 d. 1–3 p. įtvirtinti atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindai. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl MAĮ 141 str. 1 d. 4 p. įtvirtinto atleidimo nuo baudų pagrindo taikymo, todėl jo taikymas nėra šio ginčo dalykas ir nebus analizuojamas.

MAĮ 141 str. 1 d. išvardyti atleidimo nuo pagal šį įstatymą paskirtų baudų mokėjimo pagrindai, pateiktas baigtinis jų sąrašas. MAĮ 100 str., nustatantis galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, taip pat nukreipia į šio įstatymo 141 str. 1 d. nuostatas bei nustato papildomą atleidimo nuo delspinigių pagrindą – kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo ir tuo atveju, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 str. 1 d. 3 p. (šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims).

Pareiškėjas savo reikalavimus visų pirma grindė MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 1 p. Pagal MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos, o kartu ir delspinigių, gali būti atleistas, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių, delspinigių bei baudų teisingumas ir pagrįstumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-02-11 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-483-189/2010, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-04 nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-201/2011 yra paliktas nepakeistas (b. l. 69–76 ir 77–90). LVAT 2011-05-20 nutartimi administracinėje byloje Nr. P442-104/2011 ir 2011-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-194/2011 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-201/2011 (b. l. 91–97 ir 98–103). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 str. 4 d., sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, o pagal to paties įstatymo 58 str. 2 d. faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybę, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, turi įrodyti pats pareiškėjas. O įrodymai gali būti bet kokie faktiniai duomenys taip, kaip jie aiškinami Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. (LVAT 2011-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-319/2011, 2012-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1635/2012). Taigi įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią aplinkybę įrodyti.

Mokestinės prievolės gali būti neįvykdytos dėl įvairių priežasčių ir šioje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjas buvo kaltas dėl padaryto mokestinio pažeidimo, t. y. mokesčių nesumokėjimo, lėmusio delspinigių apskaičiavimą ir baudų paskyrimą. Minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-02-11 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-483-189/2010 nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas. Pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kurios atitiktų sąlygas, nustatytas MAĮ 141 str. 1 d. 1 p., pavyzdžiui, tos, kurios patvirtintų, jog pareiškėjas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti mokesčių. Byloje taip pat tokių aplinkybių nenustatyta, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su apmokestinamųjų pajamų negavimu, yra paneigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl negali būti pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.

Be to, pareiškėjas savo reikalavimus grindė MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 2 p. Pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos, o kartu ir delspinigių, gali būti atleistas, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Taigi siekiant pripažinti, ar nagrinėjamu atveju galima taikyti atleidimo nuo delspinigių pagrindą, nustatytą MAĮ 141 str. 1 d. 2 p., svarbu nustatyti, ar aplinkybė, dėl kurios mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymą, atitinka du požymius: 1) ar minėta aplinkybė nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios; 2) ar mokesčių mokėtojas jos nenumatė ir negalėjo numatyti.

Pagal LVAT suformuotą praktiką MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradusiems padariniams negalėjo turėti įtakos mokesčių mokėtojo valia. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (LVAT 2005-02-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, 2011-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-319/2011). Nenustačius šių aplinkybių, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo baudos (delspinigių) MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. pagrindu.

Dėl apskaičiuotų baudų ir delspinigių dydžio ginčo šioje byloje nėra, tačiau mokesčio įstatymo pažeidimą pareiškėjas grindžia tuo, jog mokesčių įstatymo pažeidimas buvo padarytas dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jo valios, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (Rusijos Federacijos piliečių veiksmų, kuriais jie siekė išvengti mokesčių mokėjimo, ir nenumatymo tos aplinkybės, kad mokestinė našta teks pareiškėjui). K. U. nurodo, kad nenumatė ir negalėjo numatyti, kad jam teks mokestinė našta dėl pajamų, gautų pagal įgaliojimą parduodant kitiems asmenims priklausančius butus. Taip pat nenumatė, kad asmenys, kuriems pareiškėjas neatlygintinai tarpininkavo perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą, teiks klaidinančią informaciją ir nedeklaruos savo pajamų.

Pažymėtina, kad pagal MAĮ 40 str. mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (1 p.), teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais (4 p.), laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (5 p.). Pareiškėjo argumentai, jog tinkamai atlikti mokesčių mokėtojo pareigą jam sutrukdė teisės aktuose nustatytos pareigos klaidingas supratimas (gautų pajamų klaidingas priskyrimas) vertintinas kaip subjektyvus veiksnys, kuris nepaneigia pareiškėjo atsakomybės už mokesčio įstatymų pažeidimą ir nelaikytinas aplinkybe, kurios savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti. Pareiškėjas, būdamas mokesčių mokėtojas, privalėjo savarankiškai domėtis apie jam tenkančias mokestines prievoles ir jas vykdyti. Pareiškėjas, sutikdamas teikti užsienio subjektams tam tikras paslaugas (šiuo atveju, kaip teigia pareiškėjas, jis neatlygintinai pirko butus asmenims iš Rusijos) turėjo pasidomėti apie jam ar asmenims, kuriems jis teikė tam tikras paslaugas, tenkančias mokestines prievoles, įsitikinti, ar jo vykdoma veikla nėra apmokestinama ir pan., elgtis sąžiningai ir apdairiai.

MAĮ 36 str. įtvirtinta teisė mokesčių mokėtojui iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti (1 p.), gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais (2 p.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į mokesčių administratorių dėl pasiaiškinimo (nesupratus) apskaičiuojant, deklaruojant ar sumokant mokesčius, kad pareiškėjas būtų suklaidintas mokesčių administratoriaus išaiškinimų ar konsultacijų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų domėjęsis savo ir asmenų, kuriems jis teikė su butų pirkimu susijusias paslaugas, mokestinėmis prievolėmis.

Pareiškėjas vis absoluta aplinkybe laiko Rusijos Federacijos piliečių veiksmus, kuriais jie siekė išvengti mokesčių mokėjimo, t. y. A. V. ir J. G. apgaulę teikiant melagingus parodymus, jog jie Lietuvos Respublikoje per pareiškėją nepirko jokių butų. Minėta, kad žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Šiuo atveju nurodytų asmenų veiksmai nelaikytini aplinkybe, kurią būtų galima prilyginti vis absoluta. Nagrinėjamojoje byloje kitų aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure, cas fortuit ar vis absoluta, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. nustatytu atleidimo nuo delspinigių pagrindu pareiškėjas negali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų mokėjimo.

Pareiškėjas K. U. taip pat prašė atleisti jį nuo delspinigių pagal MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 3 p. MAĮ 141 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudų mokėjimo ir tuo atveju, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo. Paaiškino, kad Rusijos Federacijos piliečiai, kuriems pareiškėjas atstovavo, mokesčius už disponavimą nekilnojamuoju turtu yra sumokėję Rusijos Federacijoje, todėl pareiškėjas žalos biudžetui nepadarė, nes mokesčiai sumokėti arba dėl jų mokėjimo susitarta Rusijos Federacijoje. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė dokumentus, pareiškėjo teigimu, įrodančius, kad pajamų už butų pirkimą–pardavimą tikrieji gavėjai yra Rusijos Federacijos piliečiai ir kad šios pajamos yra apmokestintos Rusijos Federacijoje.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-02-11 įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. I-483-189/2010 konstatuota, kad už parduotus butus gautos pajamos pagrįstai priskirtos pareiškėjo pajamoms ir būtent jis yra tikrasis naudos (pajamų už parduotus butus) gavėjas, kuriam kilo pareiga apskaičiuoti ir sumokėti su šių pajamų gavimu susijusius mokesčius. Ginčydamas šias išvadas, pareiškėjas du kartus kreipėsi į LVAT dėl proceso atnaujinimo, teigdamas, kad Rusijos Federacijos piliečiai deklaravo savo pajamas iš butų Vilniuje pardavimo ir nuo jų sumokėjo mokesčius (pateikė tai patvirtinančius įrodymus). Tačiau LVAT 2011-05-20 nutartimi administracinėje byloje Nr. P442-104/2011 ir 2011-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-194/2011 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-201/2011. Taigi butų pirkimo–pardavimo sutarčių tikrasis turinys yra atskleistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-02-11 įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. I-483-189/2010 ir teismas šios administracinės bylos ribose neturi teisinio pagrindo iš naujo vertinti faktų, kurie yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo prievolę mokėti apskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir baudas, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad jų nesumokėjus žala biudžetui nepadaryta. Taigi teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių ir baudų mokėjimo pagal MAĮ 141 str. 1 d. 3 p.

Be to, pareiškėjas K. U. prašo atleisti jį nuo delspinigių pagal 100 str. 1 d. 3 p. ir 113 str. 1 d. 3 p. MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo ir tuo atveju, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 str. 1 d. 3 p. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. netikslingumas priverstinai išieškoti nepriemoką siejamas su sunkia asmens (fizinio asmens) ekonomine ir (ar) socialine padėtimi: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Taigi tam, kad būtų galima svarstyti MAĮ 100 str. 1 d. 3 p., 113 str. 1 d. 3 p. taikymo šioje byloje klausimą, turi būti neginčytinai įrodyta, jog asmens ekonominė ir / ar socialinė padėtis yra sunki.

Pareiškėjas pažymėjo, kad išieškoti iš jo delspinigius netikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu, kadangi finansinė padėtis yra itin sunki, negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų netgi pardavęs visą turimą turtą, būtinosioms išlaidoms per mėnesį gali skirti tik 500 Lt. Akcentuotina, jog, aiškindamas šias teisės normas, LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. ir 113 str. 1 d. 3 p. atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-807/2010).

Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas turi tokius įsipareigojimus (b. l. 105–139):

kredito sutartis (kredito gavėjai K. ir A. U.) su SEB banku (likutis 2013-02-25 yra 121 649,64 Lt);kredito sutartis (kredito gavėjai K. ir A. U.) su AB „Swedbank“ (likutis 2013-02-26 yra 325 141,08 Lt);paskolos sutartys su R. I. G. (388 430 JAV dolerių (apytiksliai 1 026 698 Lt);mokestinės paskolos sutartis su VMI (likutis 2013-03-01 yra 371 040 Lt);delspinigiai ir baudos, nuo kurių prašo atleisti (392 845,29 Lt).

Pareiškėjas turi tokio nekilnojamojo turto (b. l. 140–157):

butas adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius (savininkai K. ir A. U.), vidutinė rinkos vertė – 392 000 Lt;butas adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, vidutinė rinkos vertė – 419 000 Lt;butas adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, vidutinė rinkos vertė – 138 000 Lt;žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (K. U. nuosavybės teise priklauso 1/35 žemės sklypo), vidutinė rinkos vertė – 629 000 Lt;patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius (K. ir A. U. nuosavybės teise priklauso 6/10 patalpų), vidutinė rinkos vertė – 278 000 Lt;žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (K. U. nuosavybės teise priklauso 197/725 žemės sklypo), vidutinė rinkos vertė – 261 000 Lt.

Pareiškėjo gaunamos pajamos (b. l. 158–160):

488,50–566,78 Lt dydžio mėnesio darbo užmokestis iš UAB „Retaler“;7500 Lt dydžio mėnesio paskolos grąžinimas iš UAB „Retaler“ (paskolos likutis 2013-02-26 yra 858 879,40 Lt).

Pagal nurodytus duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai, įskaitant delspinigius ir baudas, nuo kurių jis prašo atleisti, sudaro apytiksliai 2 014 000 Lt, o turimas nekilnojamasis turtas ir jo suteiktos paskolos kitiems asmenims – apytiksliai 1 784 000 Lt (skaičiuojant sutuoktinių A. ir K. U. finansinius įsipareigojimus ir turtą buvo laikytasi principo, kad sutuoktiniams tenka lygios finansinių įsipareigojimų ir turto dalys; įvertinta tik pareiškėjo K. U. finansinių įsipareigojimų ir turto dalis).

Pareiškėjas nurodo, kad turimą nekilnojamąjį turtą įgijo 2006–2007 m., kai jo kainos buvo didesnės negu dabar, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad visų nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas yra pareiškėjas, vidutinė rinkos vertė nustatyta 2011–2012 m., išskyrus vieną žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė nustatyta 2003 m. Atsižvelgiant į turto vertės nustatymo laiką, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto vertės, kurios nurodytos nekilnojamojo turto registro išrašuose, neatspindi tikrosios turimo turto vertės. Kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo sunkią finansinę ir / ar socialinę padėtį, byloje nėra. Atsižvelgiant į pareiškėjo įsipareigojimus, turimą nekilnojamąjį turtą, suteiktas paskolas UAB „Retaler“, gaunamą darbo užmokestį, teismas konstatuoja, kad nėra pakankamai duomenų daryti išvadą, kad K. U. finansinė padėtis yra tokia sunki, kad išieškoti iš jo delspinigius ir baudas būtų netikslinga ekonominiu ir / ar socialiniu požiūriu.

Pažymėtina, kad jei mokesčių mokėtojas yra finansiškai sudėtingoje situacijoje, MAĮ yra nustatytos priemonės, kaip tokią situaciją spręsti, pavyzdžiui, MAĮ 88 str. reglamentuota galimybė atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti, jeigu nustatoma, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taigi pareiškėjas turi galimybę savo finansinius sunkumus spręsti kitu būdu – kreiptis į mokesčių administratorių dėl delspinigių ir baudų mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo.

Pareiškėjas nurodo, kad jis savo aktyviais veiksmais siekia sumokėti mokestinę nepriemoką, t. y. sudarė su VMI mokestinės paskolos sutartį, ir prašo atleisti jį nuo baudų ir delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, jog MAĮ 141 str. 2 d. nustatyta, jog nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Taigi atleidimas nuo baudos, visų pirma, sietinas su mokesčio sumokėjimu, priverstiniu išieškojimu arba priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu, išdėstymu. Pastaroji aplinkybė nėra savarankiškas atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad, nustačius MAĮ 141 str. 1 d. nustatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo (LVAT 2008-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-903/2008, 2011-04-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-753/2011, 2013-02-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-244/2013). Sudaryta mokestinės paskolos sutartis laikytina būtina sąlyga, sprendžiant atleidimo nuo baudų klausimą, tačiau tai nėra atskiras atleidimo nuo baudų pagrindas.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais, taikytinais byloje teisės aktais, priimtais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais bei nutartimis pagal pareiškėjo skundus ir prašymus, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Vilniaus AVMI 2012-08-16 sprendimą Nr. (4.65)-400-138 „Dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių“, VMI 2012-10-15 sprendimą Nr. 68-191 „Dėl K. U. (a/k (duomenys neskelbtini) 2012-09-06 skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos 2012-12-19 sprendimą Nr. S-220(7-214/2012) „Dėl K. U. 2012-11-05 skundo“ bei atleisti pareiškėją nuo 16 601 Lt PVM baudos, 141 591,79 Lt PVM delspinigių, 24 253 Lt GPM baudos ir 210 399,50 Lt GPM delspinigių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d. ir 129 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo K. U. (K. U.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė