Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės J. T. ieškinį atsakovui AB ,,Swedbank“ dėl netinkamų kreditoriaus veiksmų ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo R. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti atsakovo veiksmus – 60 692,09 Lt nurašymą nuo ieškovės sąskaitos laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2010-12-01 neteisėtu bei priteisti iš atsakovo 60 692,09 Lt ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2006-03-27 tarp ieškovės, jos sutuoktinio R. T. ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis. Esant netinkamam jos vykdymui buvo nurašomos lėšos nuo R. T. sąskaitų. Laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2010-12-01 į ieškovės asmeninę sąskaitą buvo pervesta 107 804,88 Lt išmokos už vaikus, motinystės pašalpos ir kt. Atsakovas, neturėdamas ieškovės sutikimo, 60 692,09 Lt sumą pasiėmė savo naudai, padengdamas kreditorinius ieškovės ar jos sutuoktinio įsipareigojimus. Vadovaujantis CPK 739 str. negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip Valstybinio socialinio draudimo motinystės pašalpa ir valstybės pašalpa šeimoms, auginančioms vaikus, todėl atsakovas negalėjo vienašališkai atlikti veiksmų savo naudai, pažeisdamas skolininko teises. Atsakovo veiksmai atėmė iš ieškovės galimybę disponuoti bent minimaliomis įstatymų numatytomis socialinėmis garantijomis, disponuoti piniginėmis lėšomis, skirtomis savo ir nepilnamečio vaiko auginimui ir priežiūrai.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2006-03-27, 2007-04-04, 2006-11-30 ir 2008-03-05 tarp AB ,,Swedbank“, J. T. ir R. T. buvo sudarytos kredito sutartys. Nesant pakankamai lėšų kredito gavėjo R. T. sąskaitoje, atsakovas pagrįstai ir teisėtai įsipareigojimų pagal kredito sutartis įvykdymui reikalingas sumas nurašė nuo bendraskolės J. T. sąskaitos. Ieškovės nurodytas CPK 739 straipsnis taikomas vykdymo procese. Šiuo atveju nurašant lėšas nuo ieškovės sąskaitos priverstinio skolos išieškojimo nebuvo, nes lėšos buvo nurašytos vykdant kredito sutarčių sąlygas. J. T. ir R. T. prievolė grąžinti bankui kreditą bei kitus mokėjimus yra solidari, todėl atsakovas turėjo pagrindą nurašyti įsipareigojimams įvykdyti reikalingas sumas nuo ieškovės sąskaitų. Lėšos, pervestos į ieškovės sąskaitą yra ieškovės nuosavybė ir nėra išskaidomas tų lėšų gavimo šaltinis, apskaitoma bendra pinigų suma, iš kurios bankas turi teisę nurašyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės valstybei priteisė 31,20 Lt pašto išlaidų. Teismas nurodė, kad CPK 739 str. numato pinigų sumas, iš kurių vykdymo procese išieškoti negalima. Šiuo atveju ginčo suma buvo nurašyta nuo ieškovės banko sąskaitos, galiojant atsakovo teisei pagal ieškovės sutikimą - visas atsakovui grąžintinas ir ieškovės bankui mokėtinas sumas nurašyti nuo kredito gavėjų sąskaitų. Atsakovas pats skolos išieškojimo veiksmų neatliko ir banko lėšų nurašymo pagal kreditavimo sutartį negalima vertinti kaip priverstinio išieškojimo vykdymą. Nagrinėjamu atveju bankas, kaip kreditorius, realizavo kreditavimo sutarties numatytą teisę nurašyti kredito gavėjų pradelstas skolas nuo solidariosios kredito gavėjos banko sąskaitos ir nevykdė priverstinio išieškojimo. Todėl šiuo atveju CPK 739 str. netaikytinas, nes jis reglamentuoja skolininko teisių apsaugą vykdymo procese. Teisės aktai nenumato banko, kaip kredito davėjo, pareigos detalizuoti kredito gavėjų sąskaitas. Byloje nėra įrodymų, kad kreditavimo sutartyje tarp šalių sutarta banko teisė dėl skolų nuo ieškovės banko sąskaitos nurašymo būtų nustatyta tvarka nuginčyta, apribota ar panaikinta, todėl laikytina, kad bankas turėjo teisę nusirašyti ieškovės pinigines lėšas nuo jos banko sąskaitos jos skolai bankui pagal kreditavimo sutartį dengti (CK 6.922 str.). Tarp šalių sudarytomis kredito sutartimis kredito gavėjai- ieškovė ir trečiasis asmuo solidariai įsipareigojo kredito davėjui – atsakovui- grąžinti visą kreditą dalimis, o taip pat mokėti palūkanas bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus bei padengti bankui visus nuostolius, susidariusius dėl to, kad kredito gavėjai ar vienas iš jų nevykdė ar vykdė netinkamai sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. CK 6.6 str. 4 d. numatyta, kad kai skolininkų pareiga solidari, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium. Todėl atsakovas turėjo teisę Vartojimo kredito sutarčių 7.3 punktų pagrindu nurašyti lėšas tiek iš ieškovės, tiek iš trečiojo asmens sąskaitų. Ieškovė ginčija sudarytų kredito sutarčių 7.3 punkte įtvirtintą sąlygą, suteikiančią teisę atsakovui nurašyti visas lėšas nuo jos sąskaitos kaip pažeidžiančią vartotojo interesus, nurodydama, kad sudarytos vartojimo kredito sutartys pažeidžia CK 1.5 str. ir 6.193 str. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bylą nagrinėjantis teismas vartojimo sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose nustatyta, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Pavyzdiniai esminio šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimo vartotojo nenaudai požymiai pateikiami CK 6.188 straipsnio 2 dalyje nustatytame nesąžiningų sąlygų sąraše. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad kredito sutarčių 7.3 punktuose įtvirtinta sąlyga atitiktų CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nesąžiningas sąlygas. CK 6.188 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo kriterijai gali būti taikomi tik individualiai neaptartoms vartojimo sutarčių sąlygoms (CK 6.188 straipsnio 2 dalis). Ginčijamų sutarčių sąlygos įtvirtintos kredito sutarčių 7.3 punktuose, esančiuose bendrosiose kredito sutarčių dalyse, kurių sąlygos yra standartinės, tačiau byloje nėra nustatyta, kad minėtos sąlygos pažeistų ieškovės ir atsakovo teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kredito sutarčių 7.3 punktu šalys susitarė, kad kredito gavėjams praleidus terminą, bankas turi teisę nurašyti lėšas nuo visų kredito gavėjų sąskaitų. Ieškovė yra pasirašiusi kiekvieną kredito sutarčių lapą, nėra duomenų, kad nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su sutarties sąlygomis iki jos sudarymo, taip pat nėra nustatyta kitų CK 6.188 str. 2 d. atvejų, kada sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Teismas nevertino ieškovės santykių su atsakovu kaip vartotojo su paslaugos teikėju, todėl tinkamai nebuvo įvertinta kreditavimo sutarties sąlyga, suteikianti kreditoriui teisę nurašyti kredito gavėjų pradelstas skolas, neatsižvelgiant į pajamų kilmę.

2. Ieškovė, kaip vartotoja, pasirašydama sutartį su kreditoriumi, negalėjo numatyti visų sutarties sąlygų, t.y. ieškovei nebuvo išaiškinta, kad nuo sąskaitos bus nurašomos visos lėšos, nepriklausomai nuo jų kilmės bei paskirties.

3. Ieškovė sutinka, kad nuo jos sąskaitos gali būti nurašomos kitokios lėšos, tačiau ne vaiko lėšos ar motinystės pašalpa, nes šiuo atveju pažeidžiamos nepilnamečio vaiko teisės ir jo interesai.

4. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias vartojimo santykius (CK 6.188 str. ir kt.) ir nukrypo nuo nusistovėjusios teismų praktikos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

5. Teismas neatsižvelgė į įrodymų pagrįstumą, realią situaciją dėl lėšų kilmės, nepilnamečių vaikų ir vartotojų teisių pažeidimus.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašė jį atmesti, skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Nors ieškovė nurodo, kad jos sąskaitoje esančios lėšos buvo specialios paskirties, t.y. socialinės išmokos, tačiau jos nebuvo apskaitomos būtent kaip specialios išmokos, o buvo laikomos bendromis sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, nekonkretizuojant jų kilmės, todėl jos teisėtai buvo nurašytos kreditui padengti.

2. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas akivaizdu, kad ieškovė visiškai nepagrįstai VSDFV mokamas išmokas traktuoja kaip vaiko lėšas, kadangi šios išmokos yra priskiriamos prie apdraustojo asmens, t.y. ieškovės, gaunamų pajamų ir tik ji yra teisėta šių gaunamų pajamų įgijėja ir savininkė.

3. Jeigu, ieškovės nuomone, dalis jos sąskaitoje buvusių lėšų priklausė jos nepilnamečiui vaikui, tai turėjo būti atidaryta nepilnamečio vaiko sąskaita banke ir joje turėjo būti laikomos vaikui priklausančios lėšos.

4. CPK 739 str. yra taikomas tik vykdymo procese, atliekant priverstinį skolos išieškojimą. Šiuo atveju priverstinis skolos išieškojimas nebuvo vykdomas, nes lėšos buvo nurašomos vykdant kredito sutarčių sąlygas.

5. Ieškovei buvo duota pakankamai laiko susipažinti su visomis sutarčių sąlygomis, be to, ir pati ieškovė sutinka, kad lėšos iš jos sąskaitos būtų nurašomos kredito sutarčių 7.3 punkte nustatyta tvarka, taigi minėtos sutarčių sąlygos neprieštarauja sąžiningumo reikalavimams ir nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros.

Trečiasis asmuo su apeliaciniu skundu sutiko. Nurodė, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, nukrypo nuo vyraujančios teisminės praktikos, neatsižvelgė į įrodymų pagrįstumą, realią situaciją dėl lėšų kilmės, nepilnamečių vaikų ir vartotojo teisių pažeidimo ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir trečiasis asmuo su atsakovu sudarė kredito sutartis su vėlesniais papildymais ir pakeitimais - 2006-03-27 kredito sutartį Nr.06-018885-FA ir 2007-04-04 kredito sutartį Nr.07-033088-FA/07-033098-FA, pagal kurias buvo suteiktas 125.849,54 eurų kreditas, 2006-11-30 vartojimo kredito sutartį Nr.06-098115-VA dėl 40.000 Lt kredito, 2008-03-05 vartojimo kredito sutartį Nr.08-023403-VA dėl 16.508 eurų kredito (b.l.57-101). Pagal visų minėtų kredito sutarčių 7.3 punktą šalių susitarimu atsakovui buvo suteikta teisė, ieškovei ir trečiajam asmeniui praleidus sutartyse numatytus mokėjimo terminus, be atskiro įspėjimo nurašyti mokėjimų sumas iš ieškovės ir trečiojo asmens sąskaitų banke, ir iš visų rūšių sąskaitų, esančių kitose kredito įstaigose, jeigu mokėjimo momentui nebūtų lėšų sutartyse minimose sąskaitose pagal sutarties 7.1 p.. Vadovaudamasis minėta sutarčių nuostata, atsakovas nurašė iš ieškovės sąskaitos 60692,09 Lt sumą įsipareigojimų pagal minėtas kredito sutartis vykdymui (laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2010-12-01). Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad tuo pačiu metu, kai atsakovas nurašinėjo lėšas, į ieškovės sąskaitą buvo pervedamos motinystės pašalpa ir išmokos vaikams (b.l. 19-33).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtų kredito sutarčių 7.3 p. nuostata atitinka sąžiningumo kriterijų, nepažeidžia ieškovės ir atsakovo teisių ir pareigų pusiausvyros pagal CK 6.188 str. 2 ir 3 dalis. Visų pirma, ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad trečiojo asmens ir jos iš atsakovo paimtos vartojimo paskolos buvo panaudotos trečiojo asmens verslui (b.l.118). Tokiu atveju, nors sutartys ir pavadintos vartojimo kredito sutartimis, jos negali būti pripažįstamos vartojimo sutartimis CK 3.19 str. prasme, nes paskolos buvo panaudotos ne ieškovės ir trečiojo asmens asmeniniams poreikiams tenkinti, o verslui. Kredito sutartyje naudojama sąvoka „vartojimo kredito sutartis“ tik atspindi kredito panaudojimo paskirtį, o ne sutarties pobūdį. Todėl minėtoms vartojimo kredito sutartims netaikytinos CK 6.188 str. nuostatos. Kita vertus, kitos kredito sutartys, nesant duomenų, kad jos buvo panaudotos verslui, nors ir laikytinos vartojimo sutartimis, tačiau nepažeidžia CK 6.188 str. įtvirtintų sąžiningumo kriterijų, atitinka šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės kaip vartotojo teises ir interesus. Nagrinėjamu atveju kredito sutarčių 7.3 p. nuostata dėl atsakovo teisės nusirašyti įmokas pagal kredito sutartis, nepriklausomai nuo gautų pajamų rūšies, teisėjų kolegijos nuomone nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, nes ji užtikrina tiek atsakovo teisę gauti įmokas iš ieškovės ir trečiojo asmens, šiems turint lėšų, bet nemokant įmokų, tiek ieškovės ir trečiojo asmens interesus, kad turint lėšų ir bankui jas nusirašius, nebus vėluojamos mokėti įmokos, atitinkamai nebus skaičiuojamos netesybos, atsakovas negalės nutraukti kredito sutarčių ir nukreipti išieškojimą į įkeistą ir ieškovei bei trečiajam asmeniui priklausantį turtą. Be to, ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (b.l.117), taip pat ieškovė apeliaciniame skunde pripažino, kad pati ieškovė dalį gautų motinystės pašalpos lėšų pervedė atsakovui, dengdama kreditus, tuo patvirtindama, kad tokia sutarčių sąlyga nepažeidžia jos teisių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 str. motinystės pašalpos paskirtis yra kompensuoti dėl motinystės atostogų prarastas darbo pajamas, t.y. tai nėra vaikui skirtos lėšos. Įrodymų, kad atsakovas nusirašė išmokas vaikams, nėra, nes sąskaitoje lėšos buvo kaupiamos bendroje masėje, neišskiriant jų kilmės, išmokos vaikams sudarė tik labai nežymią įplaukų į ieškovės sąskaitą dalį, todėl laikytina, kad atsakovas nurašė lėšas, ieškovės gautas kaip motinystės pašalpą.

Ieškovės minimos CPK 739 str. 3 ir 4 p. nuostatos, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip valstybinio socialinio draudimo motinystės pašalpos ar išmokos vaikams, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą, yra įtvirtintos CPK VI dalyje, reglamentuojančioje vykdymo procesą, ir yra taikomos tik tuomet, kai priverstinai šios dalies normose nustatyta tvarka vykdomas teismo procesinis sprendimas, t.y. šios normos yra specialios ir todėl negali būti pagal analogiją taikomos šalių sutartiniuose santykiuose, nebent pačios šalys susitartų kitaip. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CPK 739 str. 3 ir 4 p. nuostatos negali būti taikomos nagrinėjamoje byloje. Pagal CK 6.156 str. 1 d. šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, o pagal CK 6.189 str. 1 d. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Nagrinėjamu atveju ieškovė, sudarydama su atsakovu kredito sutartis, laisva valia prisiėmė prievoles ir išreiškė sutikimą, kad pradelstos mokėti pagal sutartis įmokos be jos atskiro sutikimo būtų atsakovo nurašomos nuo ieškovės sąskaitos banke (CK 6.922 str.). Todėl atsakovas pagrįstai nusirašė ginčo lėšas nuo ieškovės sąskaitos banke ir toks nurašymas negali būti prilyginamas priverstinio išieškojimo procesui CPK VI dalies nustatyta tvarka, nes priverstinis išieškojimas nebuvo pradėtas, atsakovas nurašinėjo, vykdydamas sutartį.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė tiek materialinės, tiek proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.