Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. J. T. atstovo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Vilniaus mieto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. I. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. išteisinta bei pagal BK 140 str. 1 d. S. I. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. I. buvo kaltinta tuo, kad ji 2013 m. balandžio 12 d., apie 16 val. 30 min., UAB „E.“ stiklo taros supirktuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), įžeidė V. J. T. žodžiu, išvadinusi bomžu, debilu, durniumi, pijoku, asilu ir idiotu, rankomis pastūmusi nukentėjusįjį į pečius ir krūtinę, televizoriumi trenkdama jam per kojas, sukėlė V. J. T. fizinį skausmą. Taip pat ji 2013 m. balandžio 15 d., 11 val. 35 min., toje pačioje vietoje papurškė nukentėjusiajam į akis dujomis, tuo sukeldama jam fizinį skausmą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžiu S. I. pagal BK 155 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. išteisino bei pagal BK 140 str. 1 d. S. I. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo V. J. T. atstovas advokatas Mindaugas Paukštė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. išteisinamąjį nuosprendį ir pripažinti S. I. kalta dėl visų jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų bei pilnai tenkinti civilinį ieškinį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino S. I. veiksmus ir faktines bylos aplinkybes. Nukentėjusysis aiškiai išdėstė žodžius, kuriais buvo išvadintas, ir veiksmus, kuriuos jo atžvilgiu atliko S. I.. Šie veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. ir 155 str. 1 d., požymius. Nukentėjusiojo paaiškinimus patvirtina ir faktas, kad buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie patarė kreiptis į policiją dėl patirtų įžeidimų bei smurto. S. I. veiksmus galima paaiškinti pykčiu ant nukentėjusiojo už tai, kad jis apkaltino ją neteisingai pasvėrus tarą, t. y. sukčiaujant. Jos paaiškinimai teisme vertintini kaip gynybinė pozicija. Apeliantui abejonių kelia ir liudytojos S. Z. paaiškinimai, kuri netikėtai atsirado po darbo prie supirktuvės, nes turėjo susitikimą, todėl labai gerai prisimena datą. Būtų natūralu, jei ji būtų pareiškusi, kad prisimena konfliktą, kuriame dalyvavo nukentėjusysis ir išteisintoji, tačiau abejotina, kad po metų ji gali prisiminti datą. Taip pat abejonių kelia jos paaiškinimai dėl to, kas vyko supirktuvės viduje, nes ji pati stovėjo išorėje ir to negalėjo matyti. Apeliaciniame skunde sutinkama, kad šiame epizode yra labai sunku įrodyti S. I. kaltę, kadangi nukentėjusysis savo išgyvenimus gali pagrįsti tik žodžiu, tačiau nėra jokio pagrindo juo netikėti, ką patvirtina ir ekspertizė, kurioje jis nurodomas, kaip labai atsargus ir uždaras asmuo.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad S. I. veiksmus galima vertinti kaip savigyną, nes jokių neteisėtų veiksmų iš nukentėjusiojo pusės jos atžvilgiu nebuvo ir ji pati tokių veiksmų nenurodo. Savigynos naudojimui turi būti aiški grėsmė, o šiuo atveju grėsme buvo 40 procentų darbingumą turintis neįgalus vyras, kuris, bijodamas S. I. reakcijos ir jos atsisakymo priimti jo atneštą tarą ar kitų veiksmų, atsivedė senyvo amžiaus motiną. Pirmosios instancijos teismas ir šiame epizode neįsigilino į bylos esmę, neatskleidė dalyvaujančių asmenų ketinimų ir veiksmų esmės, todėl priėmė nepagristą nuosprendį.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad priėmus apkaltinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys turi būti nagrinėjamas ir tenkinamas jame nurodytais motyvais, nes nukentėjusysis patyrė tiek emocinį, tiek fizinį skausmą. Dujų panaudojimas iš 15-30 cm atstumo į veidą sukelia labai intensyvų ir ilgalaikį fizinį skausmą, susijusį tiek su kvėpavimo takų skausmu bei funkcionavimo sutrikimu, tiek ir su regėjimo sutrikimu bei ilgalaikiu skausmu. Nukentėjusysis yra labai atsargus ir uždaras, mažai bendraujantis žmogus, turintis fizinę negalią, todėl šis konfliktas jam padarė labai didelę moralinę žalą, po ko jis pradėjo dar labiau bijoti bendrauti su žmonėmis, todėl teismas turėtų įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą ir ją priteisti iš S. I..

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjami 2013 m. balandžio 12 d. S. I. veiksmai, dėl kurių ji buvo išteisinta, ir 2013 m. balandžio 15 d. veiksmai, dėl kurių jos atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta. Apeliaciniame skunde nesutinkama su šiomis teismo išvadomis.

Nukentėjusiojo teigimu, 2013 m. balandžio 12 d. jam atėjus priduoti stiklo tarą į UAB „E.“, šios įmonės darbuotoja S. I. išvadino jį „bomžu“, „debilu“, „durniumi“, „pijoku“, „idiotu“, „asilu“. Taip pat stumdė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, suplėšė jo maišelį. Ji taip elgėsi todėl, kad V. T. jai pareiškė pretenzijas dėl netinkamo apmokėjimo už stiklo tarą. Tokiais veiksmais S. I. sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, jis buvo pažemintas prie pašalinių asmenų, todėl patyrė ir moralinę žalą. Toks S. I. elgesys buvo vertintas BK 155 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. kontekste.

2013 m. balandžio 15 d. nukentėjusiajam su motina atėjus į UAB „E.“, tarp jų ir S. I. vėl kilo konfliktas, kurio metu pastaroji papurškė V. T. į akis dujų iš dujų balionėlio, taip sukeldama jam fizinį skausmą. Tokie S. I. veiksmai buvo vertinti BK 140 str. 1 d. kontekste.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, V. T. yra diagnozuota progresuojanti psichikos liga. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad V. T. VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje tirtas ir gydytas penkis kartus, paskutinį kartą nuo 2001 m. gruodžio 12 d. iki 2002 m. sausio 31 d. Diagnozė: paranoidinė šizofrenija, nepertraukiama eiga, pseudopsichopatinis sindromas (t. 1, b. l. 59). Nukentėjusysis yra įrašytas į VšĮ Lazdynų poliklinikos Psichikos sveikatos centro įskaitą nuo 1996 m. vasario 6 d. Diagnozė: paranoidinė šizofrenija. Paskutinis jo apsilankymas užfiksuotas 2013 m. lapkričio 20 d. (t. 1, b. l. 82). VšĮ Lazdynų poliklinika teismą informavo, kad V. T. psichiatrų yra stebimas nuo 1984 m. Jo liga progresavo paranoidine-pseudopsichopatine simptomatika su agresyvaus elgesio epizodais (t. 1, b. l. 90).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo gautas teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-145/2014, kuriame nurodyta, kad S. I. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu V. T. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – nepertraukiamos eigos paranoidinė šizofrenija su pseudopsichopatiniu asmenybės defektu. Tas pats sutrikimas jam konstatuojamas ir ekspertizės atlikimo metu. Ekspertai rekomendavo nukentėjusiojo parodymus vertinti kritiškai, nes jam yra būdingi patologiniai pokyčiai mąstymo, emocijų, valios, interesų sferose bei polinkis į kliedesinę aplinkos ir įvykių interpretaciją. Frustruojančių situacijų atvejais negalima kategoriškai atmesti nepakankamai adekvataus, impulsyvaus, verbaliai nepriimtino ar agresyvaus V. T. elgesio aplinkinių atžvilgiu tikimybės (t. 1, b. l. 103).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino nukentėjusiojo pareiškimus dėl 2013 m. balandžio 12 d. įvykių. Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad nėra pagrindo netikėti V. T. teiginiais, tačiau nukentėjusiojo žodžiai iš tiesų kelia abejonių. Nors jis jau eilę metų serga ta pačia liga, dėl jos yra ne kartą tirtas ir gydytas, bet tokius sutrikimus neigia, nurodo, kad jis niekur nesigydo, su psichiatrais nebendravo, tam nėra reikalo. Nukentėjusiojo teigimu, tai yra šmeižtas ir melas (t. 1, b. l. 134, 137). Tuo tarpu, apeliaciniame skunde jau yra pripažįstama, kad V. T. yra neįgalus. Kaip matyti iš VšĮ Lazdynų poliklinikos Psichikos sveikatos centro pateiktos informacijos, nukentėjusysis jame lankėsi ir po nagrinėjamų įvykių. Šie nukentėjusiojo parodymų ir objektyvių duomenų prieštaravimai leidžia kritiškai vertinti jo pateikiamą įvykių suvokimą.

Kitų įrodymų dėl neteisėtų S. I. veiksmų baudžiamojoje byloje nėra, pastaroji neigė įžeidinėjusi ir smurtavusi prieš nukentėjusįjį, atvirkščiai, nurodė, kad nukentėjusysis jai trukdė atlikti darbines funkcijas ir buvo agresyvus. Išteisintosios išsakytą poziciją patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojos S. Z. parodymai yra nepatikimi, kadangi ji tiksliai prisimena įvykio datą, kas yra keista, praėjus metams nuo tos dienos. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais – jie yra logiški ir nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims. Liudytoja išsamiai paaiškino, dėl kokių priežasčių ji tuo metu buvo toje vietoje ir kokiomis aplinkybėmis stebėjo įvykį. Jos teigimu, agresyvūs veiksmai buvo iš nukentėjusiojo, o ne iš S. I. pusės (t. 1, b. l. 136-137). Tokiu būdu, S. I. buvo pagrįstai išteisinta dėl BK 155 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų.

Dėl 2013 m. balandžio 15 d. V. T. sukelto fizinio skausmo (BK 140 str. 1 d.) S. I. atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta ir pripažinta, kad dujų balionėlį pastaroji panaudojo savigynai, kas laikyta būtinąja gintimi. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1, 2 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, dėl kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančio jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuotinas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančio vaizduotėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-7-313/2012, 2K-226-677/2015 ir kt.).

Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad neteisėtų veiksmų iš nukentėjusiojo išteisintosios atžvilgiu nebuvo, S. I. nurodė, kad tą dieną ji buvo išsigandusi po prieš kelias dienas buvusio konflikto, todėl nenorėjo įleisti V. T. į UAB „E.“ patalpas, tačiau nukentėjusysis į tai nekreipė dėmesio, ėjo šaukdamas, grasino, įžeidinėjo, pradėjo stumdyti S. I., todėl, jausdama grėsmę, ji panaudojo dujų balionėlį (t. 1, b. l. 129-130). S. I. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad ji net prašė, kad bendradarbiai nepaliktų jos vienos darbo vietoje. Liudytojais apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai S. V. ir V. L. patvirtino, kad S. I. buvo išsigandusi, susijaudinusi, drebėjo, pikta nebuvo (t. 1, b. l. 135-136).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. T. yra neįgalus vyras, kuriam nustatytas 40% darbingumas, todėl jis negalėjo kelti realios grėsmės. Tokie teiginiai neatitinka faktinių įvykio aplinkybių. Kaip matyti iš išteisintosios, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų visumos, šis buvo nusiteikęs ryžtingai, reikalavo, kad jam būtų teisingai apmokėta už stiklo tarą, reiškė nepasitenkinimą, garsiai kalbėjo. Pats nukentėjusysis nurodė, kad nesmurtavo prieš S. I., nors galėjo tai padaryti. Taip pat, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jis nurodė, kad su motina į UAB „E.“ atėjo ne todėl, kad bijojo ten dirbančios S. I., o todėl, kad turėjo du maišus stiklo taros (t. 1, b. l. 130). Tai reiškia, kad nors nukentėjusysis ir yra neįgalus asmuo, tačiau fiziškai jis yra stipresnis už išteisintąją ir, įvertinusi visus jo veiksmus kilusių konfliktų metu, ji turėjo realų pagrindą manyti, kad V. T. gali prieš ją panaudoti fizinį smurtą. Tą patvirtina ir ekspertizės akto išvada, kad nukentėjusiajam yra būdingas nepakankamai adekvatus, impulsyvus, verbaliai nepriimtinas ar agresyvus elgesys aplinkinių atžvilgiu. Iš dalies šį faktą patvirtino ir nukentėjusiojo motina V. B., teigdama, kad ji visada nusileidžia sūnui (t. 1, b. l. 131). Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis teismų praktika, S. I. veiksmus, turinčius BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, laikė atitinkančiais būtinosios ginties sąvoką, o būtinoji gintis yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių.

Tokiu būdu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti nukentėjusiojo V. J. T. atstovo advokato Mindaugo Paukštės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą priteisti iš išteisintosios S. I. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 118,70 Eur dydžio advokato užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš išteisintosios klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo (ar išteisintojo) nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014 m. birželio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (ar išteisintojo) valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Pabrėžtina, kad, šiuo atveju, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, todėl BPK 106 str. nuostatoms taikyti nėra teisinio pagrindo, kadangi pagal šio straipsnio nuostatas, proceso išlaidos kali būti priteisiamos iš kaltinamojo tik pripažinus jį kaltu, t. y. tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš išteisintosios netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo V. J. T. atstovo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš S. I. netenkinti.