Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo R. R. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo R. R. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus prašymas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuteistajam R. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-517/2012 R. R. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. (du epizodai), 187 str. 1 d., ir nuteistas subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirtos griežtesnės galutinės subendrintos bausmės pridėta šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis - 1 metai laisvės atėmimo ir R. R. paskirta galutinė bausmė - 4 metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

2015 m. rugsėjo 21 d. Ukmergės rajono apylinkės teisme buvo gautas nuteistojo R. R. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus prašymas palengvinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-517/2012 nuteisto R. R. teisinę padėti, įvertinti nuteistajam nuosprendžiu skirtos realiai atliktinos laisvės atėmimo bausmės atitiktį po nuosprendžio pasikeitusiam baudžiamajam teisiniam reglamentavimui ir atidėti nuteistajam R. R. skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi prašymo netenkino.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad iš Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio matyti, jog nuosprendžio griežtumas – taip pat ir rea­liai atliktinos laisvės atėmimo bausmės rūšies parinkimas – nuosprendyje yra tiesiogiai susiejamas su BK 56 str. 1 d. nuostata, kad „recidyvistui už tyčinio nusikaltimo pa­darymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę“. Advokatas pažymi, kad 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo nauja BK 56 straipsnio redakcija, iš esmės pakeitusi reci­dyvo reikšmę bausmių skyrimui: dabar galiojanti BK 56 straipsnio redakcija tarsi privalo­mą laisvės atėmimo bausmės skyrimą sieja ne su (paprastu) recidyvu, o tik su pavojingu reci­dyvu, t. y. tokiu recidyvu, kurį sukuria tik sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymas. Taigi po 2015 m. kovo 24 d. išnyko realiai atlikti­nos laisvės atėmimo bausmės rūšies R. R. parinkimą suponuojantis tiesioginis nor­minis pagrindas. Pasak gynėjo, skundžiamoje nutartyje šis prašymo argumentas neaptartas.

Advokatas pažymi, kad atsisakydamas taikyti nuteistajam R. R. BK 75 str. 1 d. apylinkės teismas visų pirma argumentuoja, esą jau nuosprendžio priėmimo metu - 2012 m. kovo 14 d. - buvo galimybė taikyti BK 75 str. 1 d., tačiau teismas to nedarė sąmoningai, vertindamas bausmės tikslus. Pasak gynėjo, tai nėra tiesa: pagal iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusią BK 75 str. 1 d. redakciją buvo leidžiama atidėti tik trejų metų už tyčinius nesunkius ar apysunkius nusikaltimus neviršijančios paskirtos bausmės vykdymą. Tuo tarpu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu nuteistajam. R. R. skirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Advokatas mano, kad apylinkės teismas privalėjo svarstyti ir švelninančia linkme pasikeitusio baudžiamojo tei­sinio reglamentavimo (BK 75 str. 1 d.) kontekste iš naujo vertinti galimybę atidėti nuteista­jam R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje formuojama bausmių politika, kad realiai atliktinos laisvės atėmimo bausmės turi būti skiriamos tik už pačius pavojingiausius nusikaltimus. Advokatas pažymi, kad šiuo atveju R. R. yra įkaltintos vagystės (BK 178 str. 2 d.) ir turto sugadinimas (BK 187 str. 1 d.), taigi nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdis - paprasti turtiniai nusikaltimai. Gynėjas nurodo, kad R. R. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis nėra didelis: tai yra turtinio pobūdžio nusikaltimai, kas savaime rodo jų mažesnį pavojingumo laipsnį, jie priskiriami nesunkių (BK 187 str. 1 d.) ir apysunkių (BK 178 str. 2 d.) nu­sikaltimų kategorijoms. R. R. nusikaltimais sukeltos pasekmės - viena vertus, tai tik turtinė žala, kurios dydis neviršija 1400 eurų, kita vertus, ši turtinė žala nukentėjusiesiems buvo atlyginta. Advokatas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas savanorišką žalos atlyginimą kitiems kaltinamiesiems pripažino jų baudžiamąją atsakomybę lengvi­nančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.), o nuteistajam R. R. kažkodėl tokia nepripaži­no. Taigi gynėjas mano, kad nei nuteistojo R. R. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, nei pavojingumo laipsnis, nei pasekmės nesuponuoja nei būtinybės, nei tikslingumo skirti il­galaikę realiai atliktiną laisvės atėmimo bausmę.

Advokatas pažymi, kad asmenybės požiūriu R. R. niekuo iš esmės neišsiskiria: yra jauno amžiaus, baigęs vidurinį mokslą, nevedęs, dėl mokslo ir darbo pa­tirties trūkumo niekur nedirbo. Pasak gynėjo, R. R. išskirtinumas asmenybės ir socialiniu požiūriu galėtų būti tik tas, kad jis yra ligonis - priklausomas nuo alkoholio, ir iki Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio paskelbimo buvo du kartus teistas atidedant bausmės vykdymą. Advokatas mano, jog vien šis nuteistojo išskirtinumas neleidžia privalomai skirti jam realiai atliktiną laisvės atėmimo bausmę.

Gynėjas pažymi, kad nuteistojo R. R. nusikalstamo elgesio priežastis yra priklausomybė nuo alkoholio, liga - alkoholiz­mas. Advokatas mano, kad R. R. laikymas nelaisvėje ne tik pačiam nuteistajam, bet ir bend­ruomenei yra pražūtingas. Pasak gynėjo, šiuo atveju realiai atliktina laisvės atėmimo bausme gali būti pasiekti tik nubaudimo (BK 41 str. 2 d. 2 p.) ir atėmimo galimy­bės bausmės atlikimo laikotarpiu daryti naujas nusikalstamas veikas (BK 41 str. 2 d. 3 p.) tikslai, tačiau tokia priemone (bausme) nebus pasiekta tai, kas bausmėje tiek asmeniui, tiek visai bendruomenei yra svarbiausia - nebus pašalintas pavojus ateityje: įvertinant šiandieninę R. R. psichinės sveikatos būseną, labai tikėtina, jog eliminavimu iš visuomenės ir patalpinimu į tokią vietą, kurioje ši nuteistojo priklausomybė neabejotinai bus paskatin­ta tam, kad galima būtų juo pasinaudoti, manipuliuoti ir t. t., nėra jokių šansų ir jokios tiki­mybės, kad R. R. bus paveiktas taip, jog atlikęs jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, jis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų (BK 41 str. 2 d. 4 p.).

Advokatas pažymi, kad R. R. asmeniškai suprato savo ankstesnio el­gesio pavojingą pobūdį ir tokio elgesio perspektyvas, ir yra motyvuotai pasiryžęs keistis iš pagrindų, galutinai ir negrįžtamai eliminuoti tai, kas buvo jo ankstesnio elgesio pamatas, tikslas ir variklis - išsigydyti nuo alkoholizmo. Puikiai suvokdamas, jog išsigydyti nuo alkoholizmo jam pačiam savo jėgomis jau nebepavyks, R. R. kreipėsi pagalbos į Labdaros ir paramos fondo „Nugalėtojų akademija“ reabilitacijos centrą. Gynėjas nurodo, kad R. R. yra pasiryžęs ir prašo suteikti jam galimybę pradėti ir, ži­noma, sėkmingai baigti psichologinės reabilitacijos programą, kuri leistų jam psichologiš­kai atsigauti ir blaiviai apmąstyti esamą situaciją bei savo elgesį praeityje, padaryti iš to vi­diniai motyvuotas išvadas, fiziškai ir morališkai sustiprėti, pajusti tikrą gyvenimo vertę ir visomis išgalėmis „kabintis“ į sveiką gyvenseną, pradėti dirbti, atkurti sveikus santykius su šeima ir kitais artimaisiais ir t. t.

Pasak advokato, nors faktas, kad R. R. neatvyko į pirmosios instancijos teismą išklausyti nuosprendžio ir juolab, nepranešęs teismui, išvyko į užsienį, vertintinas vienareikšmiai neigiamai ir neturi būti toleruojamas, tačiau šis aspektas vis dėlto yra informatyvus ir parodo pasikeitusį R. R. požiūrį į save, savo priklausomybes ir savo elgesį (tiek praeityje, tiek dabar, tiek ir ateityje). Gynėjas atkreipia dėmesį, kad nuo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio paskelbimo iki R. R. sulaikymo praėjo daugiau nei 3 metai, tačiau per šį laiką R. R. nepadarė jokių nusikalstamų veikų, nėra ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Advokatas mano, kad tai rodo pozityviai pasikeitusį R. R. suvokimą, vertinimą ir intencijas ateičiai.

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus skundas netenkinamas.

BPK 362¹ str. 1 d. numatyta, kad įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis, o to paties straipsnio 4 d. įtvirtinta, kad teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas yra pagrįstas, priima nutartį dėl atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo. Jeigu skiriant bausmę baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo vadovautasi Baudžiamojo kodekso 63 ar 64 straipsniais, teismas nustato naują subendrintą bausmę. Teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas nepagrįstas, priima nutartį prašymą ar teikimą atmesti (BPK 362¹ str. 5 d.).

Nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo nauja BK 75 str. 1 d. redakcija, kurioje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Motyvuojamoji dalis

Išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje R. R. atžvilgiu nenustatyta aplinkybių, dėl kurių jam galėtų būti atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-517/2012 R. R. pripažintas kaltu už dviejų apysunkių nusikaltimų (BK 178 str. 2 d.) ir vieno nesunkaus nusikaltimo (BK 187 str. 1 d.) nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams padarymą bei nuteistas subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirtos griežtesnės galutinės subendrintos bausmės pridėta šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis - 1 metai laisvės atėmimo ir R. R. paskirta galutinė bausmė - 4 metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Taigi šiuo atveju egzistuoja formalus pagrindas R. R. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, tačiau materialiojo pagrindo taikyti minėtą straipsnį nėra. Nuteistasis praeityje jau buvo 2 kartus teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, R. R. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendyje nurodytas tyčines nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, neišnykus ankstesniam teistumui už tyčinius nusikaltimus. Pažymėtina, kad R. R. du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiais). Taigi, nuteistajam buvo suteikta galimybė pasitaisyti atidedant bausmės vykdymą, tačiau akivaizdu, kad R. R. atžvilgiu bausmės tikslai taip ir nebuvo pasiekti. Tai atitinkamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, kad jis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, elgesio nekeitė ir tai rodo, kad R. R. yra linkęs nusikalsti. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, kaltininko asmenybę bei nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančius duomenis, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai R. R. atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Advokatas skunde pagrįstai nurodo, kad 2015 m. kovo 24 d. taip pat įsigaliojo nauja BK 56 straipsnio redakcija, iš esmės pakeitusi reci­dyvo reikšmę bausmių skyrimui. Šiuo metu galiojanti BK 56 straipsnio redakcija tarsi privalo­mą laisvės atėmimo bausmės skyrimą sieja ne su (paprastu) recidyvu, o tik su pavojingu reci­dyvu, t. y. tokiu recidyvu, kurį sukuria tik sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymas. Tačiau Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę R. R., atsižvelgė ne tik į tai, kad R. R. yra recidyvistas, bet ir vertino visas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę. Apylinkės teismas įvertino tai, kad R. R. nusikalsta jau nebe pirmą kartą, pagal bylos aplinkybes jis buvo aktyvus inkriminuojamų veikų vykdytojas, taip pat teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų sukeltas pasekmes, R. R. asmenybę. Taigi R. R., kaip linkusiam nusikalsti asmeniui, už visas padarytas veikas buvo nuspręsta paskirti griežčiausią sankcijose numatytą bausmės rūšį - terminuotą laisvės atėmimą.

Skunde nurodoma aplinkybė, kad R. R. asmeniškai suprato savo ankstesnio el­gesio pavojingą pobūdį ir tokio elgesio perspektyvas, šiuo metu yra pasiryžęs gydytis nuo alkoholizmo, savaime nesudaro pagrindo taikyti BK 75 straipsnį ir nepaneigia išvadų, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad nuteistasis R. R. pasislėpė nuo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, taigi vengė atsakomybės. Bylos duomenimis, R. R. neatvykus ir į Molėtų rajono apylinkės teismo žinioje esančios baudžiamosios bylos Nr. 1-5-732/2013 nagrinėjamą, baudžiamoji byla jo atžvilgiu, paskyrus jam suėmimą, buvo išskirta į atskirą bylą iki bus surastas ir suimtas besislapstantis nuteistasis (t. 2, b. l. 86-89). Nuteistajam R. R., kaip nuo teismo besislapstančiam asmeniui, buvo paskelbta paieška, o vėliau išduotas ir Europos arešto orderis. Nuteistasis tik 2015 m. liepos 2 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir perduotas Lietuvai (t. 2, b. l. 58-67, 86-87). Taigi R. R. daugiau nei tris metus turėjo galimybę gydytis nuo alkoholizmo, tačiau tai pasiryžo daryti tik perduotas į Lietuvos Respubliką atlikti laisvės atėmimo bausmės.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, teismas konstatuoja, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. R. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.