Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-07-28 · Administracinė byla Nr. A-0143-758-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-07-28
Bylos Nr.
A-0143-758-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Molėtų rajono apylinkės teismui
Pareiškėjas
J. K.
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 758/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Molėtų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. K. (toliau – pareiškėja) skundu (b. l. 2 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d. neišmokėto atlyginimo skirtumą – 174 820,43 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 1997 m. buvo paskirta Molėtų rajono apylinkės teismo pirmininke, o nuo 2005 m. balandžio 30 d. atleista iš Molėtų rajono apylinkės teismo teisėjos ir šio teismo pirmininkės pareigų. Pažymėjo, jog iki ginčo laikotarpio buvo mokamas atlyginimas, kurio dydis buvo numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Nuo 2000 m. sausio 1 d. iki įgaliojimų pasibaigimo buvo mokamas sumažintas atlyginimas, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) atlyginimo koeficientas 2,5 buvo sumažintas iki 1,75. Teigė, kad atlyginimas buvo skaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu, todėl įgijo teisę gauti nustatyto dydžio atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (b. l. 21 – 23) su skundu nesutiko.

Lietuvos valstybė nurodė, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, todėl prašė jį taikyti. Pažymėjo, jog pareiškėja neteisingai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, nes šiuo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kurios nustato teisėjų atlyginimo, apskaičiuoto iš paskutinių 3 mėnesių, mažinimą taikant įstatyme nustatytą formulę pereinamuoju laikotarpiu. Teigė, jog šio ginčo atveju taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnis, reglamentuojantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Pažymėjo, kad, pareiškus reikalavimą valstybei, nelogiška, be negauto atlyginimo (dalies, kurią pareiškėja realiai būtų gavusi), prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei.

Atsakovas Molėtų rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą (b. l. 18, 19) su skundu sutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (b. l. 61 – 66) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 83 740 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais mokėjimais valstybei) teisėjo atlyginimo už 2003 m. sausio 1 d. – 2005 m. balandžio 30 d. laikotarpį, o kitą pareiškėjos skundo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. birželio 17 d. dekretu Nr. 1319 buvo paskirta Molėtų rajono apylinkės teismo teisėja ir šio teismo pirmininke, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 25 d. dekretu Nr. 274 yra atleista nuo 2005 m. balandžio 30 d. iš Molėtų rajono apylinkės teismo teisėjos ir šio teismo pirmininkės pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2000 m. sausio mėn. ir vėliau, pritaikius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494, pareiškėjai buvo skaičiuojamas mažesnis atlyginimas negu buvo skaičiuojamas iki 2000 m. sausio mėn. Nurodytas mažesnis atlyginimas pareiškėjai buvo skaičiuojamas iki jos atleidimo iš pareigų. Pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas yra susijęs su jos negauto atlyginimo, pareiškėjos manymu, neteisėtai sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, priteisimu. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu. Teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo precedentu, padarė išvadą, kad yra tenkinamas pareiškėjos reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio mėn. Pažymėjo, jog pareiškėjai negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato DK 298 straipsnis – trejus metus. Teismo nuomone, sisteminis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių, 4 straipsnio 5 dalies 2 punkto, 5 straipsnio, Teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio 1 dalies, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 1 straipsnio aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, plačiąja prasme ir darbo teisiniai santykiai. Todėl reikia vadovautis taisykle, kad teisėjams, kaip ir valstybės tarnautojams, yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Tai, kad DK valstybės pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, gali būti taikomas subsidiariai, patvirtina ir DK 1 straipsnio turinys. Nurodė, kad taikant DK 298 straipsnį pareiškėjai priteistinas teisėjo atlyginimas už 2003 m. sausio 1 d. – 2005 m. balandžio 30 d. laikotarpį. Pažymėjo, jog DK 298 straipsnis ir 27 straipsnio 2 dalis reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nurodytos normos negali būti taikomos alternatyviai, esant faktiniam pagrindui, turi būti taikoma tiek viena, tiek kita norma. Be to, teisėjo atlyginimo įsiskolinimas negali būti tapatinamas su žala. Šioje byloje Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis pagal analogiją taikytinas tik tiek, kiek pagal skundą privalo atsakyti Lietuvos valstybė. Šioje byloje nėra nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei pagal šį straipsnį, šios bylos šalių nesieja deliktinės atsakomybės ar kitokie civiliniai teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje turi būti sprendžiamas ieškinio senaties termino klausimas, nes atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, reikalauja taikyti senatį (CK 1.126 str.), todėl taikytina DK 27 straipsnio 2 dalis ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja sužinojo apie savo teisės pažeidimą 2000 m. vasario mėn., gavusi sumažintą teisėjo atlyginimą. Pareiškėjos reikalavimas yra priteisti periodines išmokas, t. y. pareiškėjos teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl, pritaikius ieškinio senatį, priteisiamos išmokos už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo. Pripažinęs pareiškėjos materialinę teisę pagrįsta už 2003 m. sausio 1 d. – 2005 m. balandžio 30 d. laikotarpį, teismas konstatavo, kad pareiškėja, pareiškusi skundą 2007 m. lapkričio 14 d., yra praleidusi ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo už 2003 m. sausio 1 d. – 2004 m. lapkričio 14 d. laikotarpį. Vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 str.), jog ginčo laikotarpiu – nuo 2000 m. ir iki šiol – yra painus teisinis reglamentavimas dėl teisėjo atlyginimo mokėjimo, nurodytu laikotarpiu iki aukščiau paminėto Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo priėmimo nebuvo nei vieno teismo precedento, kuriuo būtų patenkintas ieškinys ar skundas dėl teisėjų atlyginimo priteisimo teisminiuose ginčuose, besitęsiančiuose nuo 2000 m., buvo nuolat formuojama konstitucinė doktrina ir teismų praktika nurodytu klausimu. Nurodytas išvadas patvirtina aplinkybė, jog 2008 m. buvo parengtas Negautos atlyginimo dalies grąžinimo teisėjams įstatymo projektas, kuriame buvo numatyta grąžinti atlyginimo skirtumą, nesumokėtą teisės aktų pagrindu, kuriais remiasi pareiškėja. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties terminas atnaujinamas, todėl pažeistoji teisė dėl teisėjo atlyginimo priteisimo turi būti ginama. Pareiškėjai priteistina teisėjo atlyginimo suma – 83 740 Lt, yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (b. l. 70 – 73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neįvertino, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos, nors į bylą buvo pateiktas ekonominės, finansinės ekspertizės aktas, kurį teismas pats galėjo įvertinti.

2. Teismas, pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo išvadai, kad sunki valstybės ekonominė, finansinė padėtis tęsėsi iki 2003 m., kadangi iki to laikotarpio buvo sunki valstybės ekonominė padėtis, o finansinė padėtis negerėjo dėl paties atsakovo veiksmų, ir iš dalies patenkindamas skundą, pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, CK 6.282 straipsnį, 6.253 straipsnio 5 dalį, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185, 218 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia atgauti savo (kaip apylinkės teismo teisėjos ir pirmininkės) darbo užmokesčio dalį, kuri jai nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jos gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, remdamasi atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, ji grindžia Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.

Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „ sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu pareiškėjos reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už visą laikotarpį - nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d. – ir pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė laikotarpį (nuo2003-01-01 iki 2005-04-30), už kurį pareiškėjai priteistina nesumokėto atlyginimo dalis.

Kolegija taip pat pažymi, kad byloje esančiose Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 8 d. pažymose apie pareiškėjai neišmokėtą atlyginimą už 2000 – 2005 m. (b. l. 8-14) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėto ir už minėtą laikotarpį priteistino darbo užmokesčio dydį. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinės instancijos teisme šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi faktinio pagrindo nesiremti šiomis duomenimis.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Atsižvelgdama į svarbumą, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasRičardas PiličiauskasVaida Urmonaitė – Maculevičienė