Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 155 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, bausmės, paskirtos pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant laisvės atėmimą trejiems metams, o ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nuosprendis, kuriuo atmestas nuteistojo A. N. apeliacinis skundas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti ir G. B., T. Š. bei D. G., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2005 m. liepos 9 d., apie 22.00 val., ant kranto tvenkinio Kauno r., (duomenys neskelbtini) vykusių išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusiosios J. V. C. bejėgiška būkle, nuplėšdamas nuo jos sijoną ir apatines kelnaites, pakeldamas į viršų marškinėlius, atsegdamas liemenėlę, taip visiškai apnuogindamas nukentėjusiąją, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios J. V. C. valią, t. y. ją išžagino.

A. N. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2005 m. liepos 9 d., apie 22.30 val., ant kranto prie tvenkinio Kauno r., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl apsvaigimo nuo alkoholio J. V. C. bejėgiška būkle bei prieš ją panaudodamas fizinį smurtą, t. y. ne mažiau kaip tris kartus rankomis smūgiuodamas per veidą, įkišo savo lytinį organą J. V. C. į burną, o po to parvertė ją ant pilvo ir įkišo savo lytinį organą jai į išeinamąją angą, taip tenkino lytinę aistrą su J. V. C. prieš jos valią oraliniu ir analiniu būdais, t. y. ją seksualiai prievartavo.

Tęsdamas šią nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, A. N., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl apsvaigimo nuo alkoholio J. V. C. bejėgiška būkle ir dėl to negalinčia pasipriešinti, įkišo stiklinio butelio nuo alaus kaklelį nukentėjusiajai į makštį ir ištraukė, taip J. V. C. seksualiai prievartavo.

A. N. nuteistas ir pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos kasaciniu skundu nesiskundžiama.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad skiriamasis išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, arba kitais būdais. Kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Jei asmuo nesuvokė bent vieno išžaginimo ar seksualinio prievartavimo pagrindinės sudėties požymio, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnį ar 150 straipsnį.

Kasatorius pažymi, kad rašydama protokolą–pareiškimą, 2005 m. rugsėjo 9 d. apklausos metu nukentėjusioji J. V. C. parodė, jog: prie tvenkinio su A. N., T. Š., G. B., D. A. (G.) gėrė alų, vyrai turėjo degtinės, kurią, jai nematant, pylė į alų; A. N. pradėjo prie jos priekabiauti, siūlė pinigų už lytinius santykius, tačiau ji kategoriškai atsisakė; tada G. B. ne mažiau kaip du kartus sudavė jai per veidą, įspyrė, pašokinėjo ant pilvo; pasinaudodami jos bejėgiška būkle jie suplėšė jos drabužius, pradėjo ją žaginti ir prievartauti. Kasatorius pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu bei Kauno apygardos teisme J. V. C. nurodė visiškai kitokias įvykio aplinkybes. Nors nukentėjusioji tvirtino, kad ji buvo sumušta ir dėl to buvo bejėgiškos būklės, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie jai padarytus sužalojimus, į medikus ji nesikreipė, o kitų kaltinamųjų parodymai apiešią aplinkybę prieštaringi. 2005 m. lapkričio 17 d. įtariamojo apklausos metu G. B. parodė, kad pastebėjo, jog A. N. lytiškai santykiavo su J. V. C., tačiau apie smūgių sudavimą neminėjo, nepastebėjo, jog kiti asmenys būtų ją prievartavę analiniu ir oraliniu būdu, o 2009 m. lapkričio 6 d. teisminio nagrinėjimo metu, G. B. parodė, kad jis, A. N., J. V. C. sudavė penkis–šešis kartus per veidą, bandė su ja santykiauti oraliniu ir analiniu būdu. 2005 m. lapkričio 24 d. T. Š. parodė, kad jis, A. N., nurengė J. V. C. iki visiško nuogumo, o 2007 m. sausio 12 d. parodė, kad jis nurengė ją iki pusės, teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad „A. N. ne švelniai nurengė J. V. C.“. Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai ignoravo prieštaravimus nukentėjusiosios ir kitų kaltinamųjų parodymuose. Remiantis nukentėjusiosios parodymais negalima daryti kategoriškos išvados, kad ji aiškiai išreiškė savo nenorą lytiškai santykiauti su juo, kasatoriumi. Be to, jis su nukentėjusiąja buvo pažįstamas, gerai sutardavo ir nukentėjusiosios sutikimu jie yra turėję lytinių santykių dar iki šio įvykio. Įvykio dieną vykusių išgertuvių metu J. V. C. sutiko su juo pasimylėti, jei jis jai duos 20 Lt, todėl jis jokios prievartos nenaudojo. Kadangi buvo stipriai išgėręs, kasatorius neprisimena, ar jai sudavė smūgius, santykiavo oraliniu ir analiniu būdu. D. G. aiškino, kad ji matė, kaip jis J. V. C. sudavė, kad ši pati sąmoningai ėjo su juo lytiškai santykiauti.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 str. 2 d.) arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 369 str. 3 d.). Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Baudžiamojo proceso įstatymas, nustatydamas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus bei juos apibrėždamas, taip pat įpareigodamas kasacinės instancijos teismą nuosprendžius ar nutartis naikinti arba keisti vadovaujantis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais (BPK 383 str.), kasacinės instancijos teismui draudžia keisti arba naikinti apskųstus nuosprendžius ar nutartis kokiais nors kitais pagrindais.

Nuteistasis kasacinio apskundimo pagrindą – netinkamą BK 149 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 1 dalies taikymą – motyvuoja tuo, kad nukentėjusioji su juo lytiškai santykiavo bei tenkino jo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu savanoriškai, ir šį pagrindą argumentuoja neteisingu, jo nuomone, įrodymų vertinimu. Taigi, kasaciniame skunde yra teiginių, kad teismai neteisingai įvertino nustatytas bylos aplinkybes, jo nuomone, netinkamai įvertino dalį įrodymų, savo išvadas rėmė išvestiniais įrodymais ir prieštaringais nukentėjusiosios ir kitų nuteistųjų parodymais, nes jų parodymai buvo nenuoseklūs ir skyrėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasaciniame skunde išsamiai išdėstomi nukentėjusiosios J. V. C., nuteistųjų T. Š., G. B., D. G. (A.), liudytojų T. R., V. C. parodymai, duoti įvairiose bylos nagrinėjimo stadijose, juos kasatorius savaip įvertina ir mano, kad dėl to abiejų instancijų teismai, įvertinę juos taip, kaip jis mano, būtų padarę kitokias išvadas – kad jis su nukentėjusiąją lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą jai sutinkant ir jai nebūnant bejėgiškos būklės. Reziumuojant kasaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neįsigilinę į bylos medžiagą, išsamiai išsiaiškinę tik dalį bylos aplinkybių, priėmė neteisingą sprendimą ir nepagrįstai jį nuteisė, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes savo išvadas dėl jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo padarė visapusiškai ir išsamiai neįvertinę visų bylos aplinkybių.

Kasatoriaus argumentai skunde apie tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai vertino įrodymus, nes juos turėjo vertinti kitaip, patys savaime nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, nes neatitinka BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų sąvokų. Teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų pagrindu teismas daro išvadas, taip pat ir apie įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms. Pagrindinis nuteistojo kasacinio skundo argumentas yra tai, kad teismo išvados dėl lytinių santykių ir lytinės aistros tenkinimo oraliniu ir analiniu būdu prievartinio pobūdžio neatitinka bylos aplinkybių, o, kaip jau buvo minėta, toks argumentas nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas netikrina, ar įrodymai byloje yra įvertinti teisingai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Taigi įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

BK 149 ir 150 straipsnių ir dėl įrodymų baudžiamajame procese (BPK 20 straipsnio nuostatų) taikymo

Išžaginimas, numatytas BK 149 straipsnyje, yra lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Seksualinis prievartavimas, numatytas BK 150 straipsnyje, yra lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. A. N. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas J. V. C. bejėgiška būklę, nuplėšdamas nuo jos drabužius ir taip visiškai ją apnuogindamas bei panaudodamas fizinį smurtą, suduodamas rankomis jai per veidą, lytiškai santykiavo (išžagino) ir oraliniu būdu tenkino lytinę aistrą (seksualiai prievartavo) su nukentėjusiąja prieš jos valią.

Iš bylos duomenų matyti, kad veikos, už kurias nuteistas A. N., atitinka BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimų sudėtis, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Vienas pagrindinių kasatoriaus skundo argumentų yra tai, kad teismai jo kaltę dėl nukentėjusiosios V. J. C. išžaginimo pagrindė vien tik nukentėjusiosios nenuoseklias parodymais, duotais praėjus ilgam laikui po įvykio. Pasak kasatoriaus, byloje buvo būtina ištirti ir įvertinti visus tiek nukentėjusiosios, tiek kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymų nenuoseklumus ir prieštaravimus bylos aplinkybėms bei atlikti kitus procesinius veiksmus, kurie patvirtintų ar paneigtų nukentėjusiosios parodymus, ir tik po to daryti atitinkamas išvadas dėl jo kaltumo bei visas abejones aiškinti jo naudai. Skunde dėstoma, kad teismai todėl ir pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalis, nes kai kuriuos įrodymus laikė vertingesnės reikšmės, visiškai nevertino dalies byloje esančių įrodymų ir padarė išvadas nesulyginę duomenų, gautų iš įvairių šaltinių.

Tokie kasatoriaus argumentai neatitinka BPK 20 straipsnyje apibrėžtos įrodymų sąvokos. Pagal šio straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės, svarbu tai, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios parodymai šioje byloje yra itin reikšmingi, taigi įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais. BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą kasatorius įvardija deklaratyviai, nes nenurodo, nei to, kokie konkretūs bylos įrodymai buvo gauti neteisėtais būdais, nei to, kokie duomenys byloje nebuvo patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.

Iš nagrinėtino kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų motyvus esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu ir nurodo į pažeidimus, jo manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo išsamumą. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Tačiau bylos nagrinėjimo teismuose metu patikrinus ir įvertinus A. N. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis nustatyta, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Skunde nurodyti įrodymai, jo manymu, neišsamiai ištirti ir neteisingai įvertinti, – nukentėjusiosios V. J. C., nuteistųjų T. Š., G. B., D. G. (A.), liudytojų I. G., J. V., T. R., V. C. parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų (drabužių) apžiūros, nukentėjusiosios ir nuteistojo G. B. parodymų patikrinimo protokolų, teismo medicinos specialisto išvados – bet visi šie įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo tiesiogiai ištirti bei įvertinti ir kiekvienas atskirai, ir kaip įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nesuteikė prioriteto nė vienam įrodymui ir dėl bylos aplinkybių nepadarė kitokių išvadų, nei pirmosios instancijos teismas. Pagrindinis kasacinio skundo argumentas yra tas, kad jo teigimu, lytiniai santykiai su nukentėjusiąja buvę ne prievartiniai, o savanoriški. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokie jo kasacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo vienpusiškumo ir teismų šališkumo, patikint vien tik nukentėjusiosios parodymais ir nesiimant priemonių surinkti objektyvių buvusių lytinių santykių įrodymų, yra nepagrįsti. Šioje byloje esminė aplinkybė, turinti reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra ne pats lytinių santykių buvimas ar nebuvimas, o prievartinis jų pobūdis. Teismai apie nukentėjusiosios valios palaužimą, panaudojant fizinį smurtą ir pasinaudojant bejėgiška jos būkle, sprendė ne vien tik iš nukentėjusiosios, bet ir iš kitų nuteistųjų bei liudytojų, mačiusių įvykį, parodymų, specialisto, objektyviai nustačiusio nukentėjusiosios sužalojimus, bei iš kitos bylos medžiagos. Kad renkant įrodymus ar juos vertinant būtų pažeisti įstatymai, to konkrečiai nenurodo ir pats kasatorius, skunde tik deklaratyviai teikdamas, jog buvo pažeistos BPK normos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai skunde nurodytų BPK (20 straipsnio) pažeidimų nepatvirtina. Kaip matyti iš to, kas anksčiau išdėstyta, abiejų instancijų teismai šių įstatymo nuostatų laikėsi.

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų teismų sprendimų turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamus teismų sprendimus reikėtų naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.