Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-310/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-19
Bylos Nr.: 2A-310/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Danutė Gasiūnienė
Ieškovas: S. U.
Atsakovas: R. N., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: Kretingos rajono 2 notarų biuro

Kategorijos

21.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-310/2012Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.; 21.4.2.7.; 24.2.; 24.4.; 30.9.2.; 34.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-178-159/2011 pagal ieškovo S. U. ieškinį atsakovams R. N., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims Kretingos rajono 2 notarų biuro notarei J. N., Vilniaus miesto 34 notarų biuro notarui E. A. dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pripažinimo, dovanojimo sutarties, susitarimo pirkti valstybinę žemę, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo panaikinimo, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas S. U. 2009 m. sausio 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris buvo patikslintas, atsakovams R. N., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims Kretingos rajono 2 notarų biuro notarei J. N., Vilniaus miesto 34 notarų biuro notarui E. A., vadovaudamasis CK 1.80, 1.91, 1.92., 1.93, 3.88, 3.90, 3.92, 3.96, 3.117, 4.72, 4.73, 4.74, 4.87, 4.92 straipsniais, prašydamas: 1) pripažinti, jog nekilnojamasis turtas, įgytas, pagerintas, pastatytas ir rekonstruotas po 1980 m. gegužės 23 d. Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje sudarytos santuokos tarp ieškovo S. U. ir O. U. – tai bendroji jungtinė sutuoktinių S. U. ir O. U. nuosavybė; 2) pripažinti S. U. teisę bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t.y. teisę į ½ dalį gyvenamojo namo su kirpyklos patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančia 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį, pasirašytą Kretingos rajono notarų biure tarp O. U. ir R. N., kuria R. N. padovanota 24/100 dalis rąstų, apmūryto plytomis gyvenamojo namo su mansarda, veranda, priestatu, turinčio 144,07 kv. m naudingo ploto bei namo daliai priklausančius kieme įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), pagal sklypo dokumentus 600 kv. m žemės sklype; 4) pripažinti negaliojančiu O. U. ir R. N. 1996 m. gegužės 6 d. susitarimą, suteikiantį atsakovei R. N. teisę nupirkti 500 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį iš 771 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 5) pripažinti negaliojančia 1996 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P25/96-692; 6) panaikinti 2008 m. spalio 14 d. Vilniaus miesto 34 notaro biuro notaro E. A. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, jog O. U., mirusios 2008 m. gegužės 8 d., 3/4 dalis turto paveldi mirusiosios dukra R. N.; 7) taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę R. N. grąžinti jai neteisėtai padovanoto turto dalį teisėtiems savininkams; 8) priteisti iš atsakovės R. N. ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 1980 m. gegužės 23 d. įregistravo santuoką su O. R. (O. U.), o 2008 m. gegužės 8 d. jo sutuoktinė O. U., būdama 77 metų amžiaus, mirė. Pažymėjo, kad po O. U. mirties palikimą priėmė ieškovas S. U. ir O. U. dukra iš pirmosios santuokos atsakovė R. N.. Ieškovo teigimu, tvarkydamas palikimo priėmimo klausimus, 2008 m. rugsėjo 4 d. notarei A. B. patvirtinus mirusiosios O. U. palikimo priėmimą, sužinojo apie 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Kretingos rajono notaro biure, notarė A. B. jam pranešė, kad jis buvo apgautas, nes dovanojimo sutartyje nebuvo jo parašo. Ieškovas nurodė, kad po santuokos sudarymo apsigyveno O. U. priklausančiame 1961 metais pastatytame, griūvančiame name, adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)). Teigė, kad iš bendrų santuokinių lėšų ūkio būdu, savo darbu bei padedant ieškovo sūnui S. U. namą rekonstravo, ieškovo ir O. U. bendru sutarimu rekonstruoto namo pirmajame aukšte buvo įrengtos kirpyklos patalpos. Ieškovas, pažymėjo, kad nuo pat santuokos sudarymo prižiūrėjo gyvenamąjį namą, mokėjo visas gyvenamojo namo išlaikymo išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. sausio 8 d. buvo pasirašytas statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas, juo buvo įteisinta kirpykla, todėl visas nekilnojamasis turtas pastatytas, pagerintas ir rekonstruotas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir ieškovui pripažintina teisė bendrojoje jungtinėje nuosavybėje į ½ gyvenamojo namo su kirpyklos patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), dalį. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė R. N. neprisidėjo prie namo rekonstrukcijos.

Ieškovas nurodė, kad 1996 m. gegužės 6 d. O. U. ir R. N. sudarė susitarimą, suteikiantį atsakovei N. teisę pirkti 500 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį iš 771 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, pripažinus 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį negaliojančia, atsakovė R. N. nepriskirtina subjektams, galėjusiems sudaryti tokį susitarimą, be to, susitarimu buvo susitarta dėl neproporcingų dalių valstybinės žemės pirkimo.

Ieškovas nurodė, kad 1996 m. gegužės 6 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba ir R. N. sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P25/96-692. Ieškovo teigimu, pripažinus 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį negaliojančia, atsakovė R. N. nepriskirtina subjektams, galėjusiems išpirkti valstybės žemę. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė R. N. neproporcingai savo ir motinos O. U. valdomai bendrosios nuosavybės teise nekilnojamojo turto daliai neteisėtai ir dėl apgaulės išpirko daug didesnę valstybinės žemės sklypo dalį. Ieškovo teigimu, buvo pažeisti ieškovo turtiniai interesai, nes buvo sudaryta aiškiai ydinga ir niekinė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P25/96-692.

Ieškovo teigimu, panaikintinas Vilniaus miesto 34 notarų biuro notaro E. A. 2008 m. spalio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Ieškovas nurodė, kad paveldėjimo teisės liudijime yra išvardintas paveldimas turtas, kuriam išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, tačiau notaras neteisingai nurodė paveldimo turto dalis, priklausančias R. N.. Ieškovo įsitikinimu, vadovaujantis CK 5.13 straipsniu, ieškovas S. U. turi paveldėti ¼ dalį palikimo, o atsakovė R. N. turi paveldėti tik 3/8 dalis O. U. palikimo, tuo tarpu paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad atsakovė R. N. paveldi 3/4 dalis turto, t. y. didesnę dalį, nei numato įstatymas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 4 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo S. U. 5 000 Lt išlaidų, patirtų už advokato suteiktą teisinę pagalbą, atsakovei R. N. ir 135, 95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei; Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; Klaipėdos apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje 101,39 Lt, likusius S. U. sumokėjus už ekspertizės atlikimą, panaudoti 135,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei padengimui.

Dėl S. U. patikslinto ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančia 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį; restitucijos taikymo ir įpareigojimo R. N. grąžinti jai neteisėtai padovanoto turto dalį teisėtiems savininkams.

Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, kad O. U. (O. R.) asmeninės nuosavybės teise priklausė 144.07 kv. m naudingo, 82,15 kv. m gyvenamojo ploto (1991 m. kovo 9 d. duomenys), plane žymimas indeksu 1A1, rastų, apmūrytas plytomis gyvenamasis namas su mansarda, veranda, priestatu ir kiemo įrengimais, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), kurio ½ dalis O. U. buvo įgyta iš ankstesnės santuokos, kita ½ dalis O. U. buvo įgyta pagal 1985 m. lapkričio 20 d. išduotą paveldimo teises liudijimą, 1985 m. kovo 17 d. mirus O. U. motinai J. T..

Teismas pažymėjo, kad ieškinio reikalavimas dėl 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia galėtų būti patenkintas, esant sąlygai – teismui nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad po S. U. ir O. U. 1980 m. gegužės 23 d. santuokos sudarymo apskritai visas nekilnojamasis turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.

Teismas, spręsdamas nurodytą klausimą įvertino tokias byloje nustatytas teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes: 1) kad nenuginčyta ir nepaneigta dovanotojos O. U. valia apdovanojamajai savo dukrai R. N. padovanoti 24/100 gyvenamojo namo su priklausiniais ir kiemo įrengimais dalis, O. U. pagal 1985 m. lapkričio 20 d. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjus kitą ½ gyvenamojo namo su priklausiniais ir kiemo įrengimais dalį, mirus jos motinai, atsakovės senelei J. T.; 2) kad O. U. R. N. padovanojo jai asmenine nuosavybe priklausančias paveldėtas minimas 24/100 gyvenamojo namo su priklausiniais ir kiemo įrengimais dalis; 3) kad ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog 1991 metais dovanojimo sutarties patvirtinimo metu iki galo buvo atlikta gyvenamojo namo su jo priklausiniais rekonstrukcija, nes remiantis Nekilnojamojo turto registre padarytu įrašu pastatas – gyvenamasis namas su kirpyklos patalpomis tik 1993 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas naudoti; 4) kad sutuoktinio S. U. sutikimas raštu sudaryti tokį sandorį nebuvo reikalingas; 5) kad 1991 m. gegužės 22 d. sudaryta dalies gyvenamojo namo dovanojimo sutartis buvo notariškai patvirtinta; 6) kad 1991 m. gegužės 22 d. notaro patvirtinta dovanojimo sutartis per tris mėnesius – 1991 m. rugpjūčio 17 d. – buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre; 7) kad R. N. savo motinai O. U. išduodavo įgaliojimus tvarkyti ar išnuomoti jai priklausančią namų valdos ar kirpyklos patalpų dalis; 8) kad nepaneigti ir nenuginčyti atsakovės R. N. teiginiai, kad ieškovui S. U. buvo žinoma apie jai motinos padovanotas gyvenamojo namo su priklausiniais ir kiemo įrengimais dalis ir kad S. U. taip pat buvo žinoma, kad ji, t. y. R. N., buvo gyvenamojo namo bendraturtė, nes jai gyvenamojo namo mansardoje, vėliau namo antrajame aukšte priklauso gyvenamosios patalpos; 9) kad priešingai nei nurodyta patikslintame ieškinyje ieškovas S. U. pripažino, kad O. U. jo nepripažino gyvenamojo namo bedraturčiu, nes nesutiko jo priregistruoti ir tvarkė su gyvenamojo namo rekonstravimu susijusius dokumentus ir jam sakydavo, kad namo antrajame aukšte kambarys priklauso atsakovei R. N.; 10) kad 2010 m. spalio 4 d. rašysenos ekspertizės akto Nr. 11K-286(10) išvados 5 punktu patvirtinta, jog tirti pateiktoje 1991 m. gegužės 22 d. Kretingos rajono notarinės kontoros vyr. notarės J. N. patvirtintoje dovanojimo sutartyje, reg. Nr. 873, O. U. vardu pasirašė O. U., R. N. vardu pasirašė R. N.. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad S. U. patikslintame ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, konstatavo, kad yra didesnė tikimybė, jog ieškovui buvo žinoma apie 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį, ir nėra pagrindo patikėti jo paaiškinimais, kad apie minėtą 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį jis sužinojo tik po O. U. mirties – 2008 m. rugsėjo 4 d., nes su O. U. išgyveno 28 metus. Teismas konstatavo, kad ieškovas, žinodamas apie ginčo sutartį, 2005 metais domėjosi dėl kirpyklos patalpų įregistravimo R. N. vardu, turėjo teisę per trejų metų terminą, t. y. iki 1994 m. gegužės 22 d., pareikšti teismui ieškinį dėl 1991 m. gegužės 22 d. notaro patvirtintos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau tokio ieškinio teismui nepareiškė, todėl, esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju iki 2000 m. CK įsigaliojimo ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs.

Teismas nurodė, kad atmetus ieškinio reikalavimą dėl 1991 m. gegužės 22 d. notaro patvirtintos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismui nėra pagrindo taikyti restitucijos ir įpareigoti R. N. grąžinti padovanoto turto dalį.

Dėl S. U. patikslinto ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiu 1996 m. gegužės 6 d. O. U. ir R. N. susitarimą, suteikiantį R. N. teisę pirkti 500 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį iš 771 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir dėl 1996 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P25/96-692 pripažinimo negaliojančia.

Teismas nurodė, kad bylos duomenimis ir ieškovo S. U. paaiškinimais nustatyta, kad žemės sklypas gyvenamojo namo statybai, adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)) buvo suteiktas N., vėliau N. tą žemės sklypą padovanojo žmonos (O. U.) motinai. Teismas nurodė, kad Palangos miesto valdybos 1992 m. kovo 19 d. potvarkiu „Dėl žemės sklypų ribų tvirtinimo“ Nr. 53 O. U. buvo patvirtintos 758 kv. m dydžio žemės sklypo ribos. 1992 m. balandžio 18 d. O. U. padavė prašymą Palangos miesto valdybai parduoti 0,758 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą už investicinius čekius ir Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkas R. J. V. patvirtino tokį susitarimą dėl perkamo 771 kv. m dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kad O. U. pirks 271 kv. m, R. N. pirks 500 kv. m. Teismas pažymėjo, kad atsakovė R. N. paaiškino, kad toks susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo buvo sudarytas jos motinos O. U. iniciatyva pagal jos pareikštą valią, kuriai ji neprieštaravo. Teismas nurodė, kad liudytojo R. J. V. parodymais nustatyta, kad prieš 1996 m. gegužės 6 d. susitarimo patvirtinimą buvo patikrintos susitariančių asmenų tapatybės, kad susitarime pasirašė ir O. U., ir R. N., kad O. U. ir R. N. turėjo teisę susitarti dėl išperkamos iš valstybės žemės sklypo dalių dydžio, kad 1992 m. liepos mėnesį O. U. už privatizuojamą žemę sumokėjo investiciniais čekiais, kad nebuvo tikrinami duomenys apie O. U. santuokos sudarymą ir kad R. J. V., tuo metu dirbęs Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininku, minimą susitarimą įregistravo eilės Nr. 86 ir jį patvirtino savo parašu. Teismas nurodė, kad šalims susitarus dėl išperkamos žemės sklypo dalių dydžio, susitarimo pagrindu buvo sudarytos valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalių pirkimo–pardavimo sutartys Nr. P25/96-691 ir Nr. P25/96-692. Teismo teigimu, nėra pagrindo netikėti liudytojo R. J. V. parodymais, nes 2010 m. spalio 4 d. rašysenos ekspertizės akto Nr. 11K-286(10) išvados 3 ir 6 punktai patvirtina, jog tirti pateiktame 1996 m. gegužės 6 d. dokumente „Susitarime“ tarp O. U. ir R. N. perkant 771 kv. m dydžio sklypą, patvirtintą Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininko R. J. V., eilutėse parašai O. U. vardu pasirašė O. U., mirusi 2008 m. gegužės 8 d., R. N. vardu pasirašė R. N.. Teismo įsitikinimu, liudytojo R. J. V. parodymais ir minėtos rašysenos ekspertizės akto išvados 3 punktu paneigti prašyme dėl rašysenos ekspertizės nagrinėjamoje byloje paskyrimo ieškovo S. U. nurodyti teiginiai, kad O. U. valstybinės žemės pirkimo procedūroje nedalyvavo. Teismo nuomone, O. U. turėjo teisę su savo dukra R. N. ginčijamu 1996 m. gegužės 6 d. susitarimu susitarti dėl susitarime nurodytų privatizuojamos žemės sklypo dalių dydžio, nes tarp jų nebuvo priešiškų interesų.

Teismas nurodė, kad ieškovas S. U., priešingai nei nurodė patikslintame ieškinyje, teismui patvirtino, jog ginčo žemės sklypas buvo privatizuotas pagal jo susitarimą su žmona, jis pripažino, kad savo ikisantuokinį turtą – butą ir žemės sklypą – privatizavo už savo investicinius čekius. Teismas pažymėjo, kad nebuvo paneigti ir nuginčyti atsakovės R. N. paaiškinimai, kad ieškovui buvo žinoma apie ginčo žemės sklypo privatizavimą, taip pat ieškovui buvo žinoma tai, kad atsakovė yra žemės sklypo bendraturtė, nes atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje buvo nuomojamas kioskas žuvų prekybai ir kad atsakovei už tos žemės sklypo dalies nuomą buvo mokamas 400 Lt nuomos mokestis. Teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas pageidavo ir siekė privatizuoti ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis, sprendė, kad S. U. neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo, kad dėl apgaulės buvo išpirkta žymiai didesnė valstybinės žemės sklypo dalis, kad buvo pažeisti privatizuojamos žemės nuostatai ir kad pažeisti ieškovo turtiniai interesai, kad buvo sudaryta aiškiai ydinga ir niekinė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P25/96-692, nes teisės aktais nustatyta, kad namų valdos ar prie kito pastato naudojamas žemės sklypo plotas padalijamas, taip pat kiekvieno bendraturčio žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčio susitarimu; apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį nustatoma tik tuomet, kai bendraturčiai nesusitaria. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju buvo gyvenamojo namo bendraturčių rašytinis susitarimas.

Teismas konstatavo, kad ir S. U. patikslinto ieškinio reikalavimams dėl 1996 m. gegužės 6 d. susitarimo ir dėl 1996 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P25/96-692 pripažinimo negaliojančiais yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas tokius ieškinio reikalavimus turėjo teisę teismui pareikšti per trejų metų terminą, t. y. iki 1999 m. gegužės 5 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, gyvendamas santuokoje su O. U., nesidomėjo žemės sklypo privatizavimo klausimais. Teismo teigimu, nagrinėjamos bylos atveju iki 2000 m. CK įsigaliojimo ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs. Esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį, atsižvelgiant į teisinį ieškinio senaties reglamentavimą, teismas sprendė, kad minėti patikslinto ieškinio reikalavimai atmestini ir pasibaigus ieškinio senaties terminui iki ieškinio pareiškimo.

Dėl S. U. patikslinto ieškinio reikalavimų pripažinti, kad nekilnojamasis turtas įgytas, pagerintas, pastatytas ir rekonstruotas po Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje 1980 m. gegužės 23 d. S. U. ir O. U. sudarytos santuokos, yra bendroji jungtinė sutuoktinių S. U. ir O. U. nuosavybė; pripažinti S. U. teisę bendrojoje jungtinėje nuosavybėje į ½ gyvenamojo namo su kirpyklos patalpomis dalį, adresu (duomenys neskelbtini).

Teismas, spręsdamas minėtų reikalavimų pagrįstumo klausimą, įvertino tokias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes: 1) kad po santuokos sudarymo ieškovas S. U. apsigyveno ne griūvančiame, tačiau tinkamame gyventi ieškovo sutuoktinei O. U. asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini); 2) kad liudytojo S. U. parodymais nustatyta, jog O. U. priklausęs gyvenamasis namas nebuvo iš naujo perstatytas, gyvenamasis namas buvo O. ir S. U. pajamų šaltiniu, kasmet buvo remontuojamas ir didinamas, kad remonto darbai buvo baigti prieš 6 metus, kad S. U. padėdavo dirbti savaitgaliais; 3) kad tokie liudytojo S. U. parodymai atitinka ieškovo S. U. paaiškinimus, jog gyvenamasis namas buvo nuomojamas poilsiautojams, jog iš nuomos per metus buvo gaunama apie 15 000 Lt pajamų, kad buvo nuomojamos kirpyklos patalpos ir kad gaunamos iš nuomos lėšos buvo naudojamos gyvenamojo namo gerinimui; 4) kad ieškovo S. U. pripažinimu nustatyta, jog sutuoktinė O. U. nelaikė jo gyvenamojo namo bendraturčiu, valdė pinigus, tvarkė gyvenamojo namo rekonstravimo dokumentus, dėl jos pažinčių pagal paskyras buvo gautos statybinės medžiagos; 5) kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nuo pat santuokos sudarymo mokėjo visas gyvenamojo namo išlaikymo išlaidas ir mokesčius už sunaudotas dujas, vandenį ir elektros energiją, nes sutartys dėl elektros energijos ir šilumos tiekimo buvo sudarytos su O. U.; 6) kad Nekilnojamo turto registre padaryti įrašai ir fotonuotraukos patvirtina, jog gyvenamasis namas su mansarda, veranda ir priestatu, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rekonstruotas, nes jo bendras plotas padidėjo nuo 144, 07 kv. m iki 274,99 kv. m, iš jo naudingas plotas padidėjo nuo 153,93 kv. m iki 215,88 kv. m, tačiau gyvenamasis plotas sumažėjo nuo 82,15 kv. m iki 45,58 kv. m; gyvenamojo namo pirmajame aukšte įrengtos 52,26 kv. m dydžio kirpyklos patalpos ir įregistruotos kaip verslo patalpos; garažų plotas – 18,50 kv. m, kad ginčo gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė, apskaičiuota 2009 m. gegužės 20 d., yra 874 000 Lt; 7) kad atsakovė R. N. neginčija ieškovo teisių į ¼ dalį ginčo gyvenamojo namo, jam priklausytino nuosavybės teisėmis kaip palikėją pergyvenusiam sutuoktiniui. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti S. U. patikslinto ieškinio reikalavimų ir pripažinti, kad nekilnojamasis turtas, įgytas, pagerintas, pastatytas ir rekonstruotas po Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje 1980 m. gegužės 23 d. S. U. ir O. U. sudarytos santuokos, yra bendroji jungtinė sutuoktinių S. U. ir O. U. nuosavybė ir S. U. pripažinti teisę bendrojoje jungtinėje nuosavybėje į ½ gyvenamojo namo su kirpyklos patalpomis dalį, adresu (duomenys neskelbtini), todėl tokie patikslinto ieškinio reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl S. U. patikslinto ieškinio reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto 34 notarų biuro notaro E. A. 2008 m. spalio 14 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Palangos miesto 1 notarų biuro notarė A. B. 2008 m. gegužės 12 d. ir 2008 m. gegužės 26 d. patvirtino pareiškimus, kuriais S. U. ir R. N. priėmė palikimą pagal įstatymą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), atsiradusį po 2008 m. gegužės 8 d. O. U. mirties. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos notarų rūmų viceprezidentės 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 61 nuspręsta palikėjos O. U. turto paveldėjimo bylą perduoti tvarkyti iš Palangos m. 1 notarų biuro notarės A. B. Vilniaus miesto 34 notarų biuro notarui E. A.. Teismas sprendė, kad, esant tokiam Lietuvos notarų rūmų viceprezidentės sprendimui, ieškovo patikslintame ieškinyje nepagrįstai nurodyta, kad jam neaiškios O. U. turto paveldėjimo bylos perdavimo kitam notarui priežastys.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 34 notarų biuro notaras E. A. 2008 m. spalio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu patvirtino, kad O. U., mirusios 2008 m. gegužės 8 d., ¾ dalis paveldi mirusiosios dukra R. N., kad paveldimą turtą sudaro 76/100 gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalys ir kitas turtas, dėl kurio nėra ginčo; S. U. nuosavybės teisės liudijimas į ½ dalį turto, nurodyto 2–4 punktuose, bus išduotas vėliau. Teismas pažymėjo, kad S. U. nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai neišduoti, jam nesikreipus į notarą.

Teismas nurodė, kad atsakovė R. N. neginčija ieškovo S. U. kaip palikėją pergyvenusio sutuoktinio teisių į ¼ dalį palikimo CK 5.13 straipsnio nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo patenkinti patikslinto ieškinio reikalavimo ir panaikinti Vilniaus miesto 34 notarų biuro notaro E. A. 2008 m. spalio 14 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, toks patikslinto ieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. U. prašo apeliacinės instancijos teismą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Nors O. U. valia savo dukrai R. N. padovanoti turtą ir buvo išreikšta, tačiau galiojant 1964 m. CK ir 1969 m. Santuokos ir šeimos kodeksui ji to negalėjo padaryti be sutuoktinio S. U. sutikimo, kadangi O. ir S. U. šeimos bendrosios jungtinės nuosavybės turtinis režimas jau buvo nusistovėjęs, didelė S. U. lėšų į nuosavybę jau buvo investuota, sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notarinis tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo ar įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartis pripažintina niekine (negaliojančia) nuo jos sudarymo momento. Dovanojimo sandoris, neatitikęs įstatymų reikalavimų, negalioja ir kiekviena iš jo šalių, šiuo atveju R. N., privalo grąžinti kitai šaliai, šiuo atveju O. U. įpėdiniui S. U., visą tai, ką yra gavusi pagal sandorį.Teismas, netyręs garažo ir gyvenamojo namo, verandos rekonstrukcijos faktinių aplinkybių ir vadovavęsis tik Nekilnojamojo turto registre padarytu įrašu, kad pastatas– gyvenamasis namas su kirpyklos patalpomis tik 1993 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas naudoti, padarė neteisingas išvadas. Garažo projektas, rekonstruojant ūkinį pastatą, buvo patvirtintas 1980 m. rugsėjo 1 d., anstato virš verandos statybos darbai buvo suderinti 1990 metų rugpjūčio 27 statybos leidimu Nr. 135, pagal 1991 m. kovo 9 d. Klaipėdos valstybinio inventorizavimo biuro pažymėjimą Nr. 517 dovanų sutarčiai įforminti, gyvenamasis namas (rąstų, apmūrytas plytomis) su mansarda, veranda, priestatu buvo pripažintas tinkamu naudoti. Projektinė dokumentacija kirpyklos patalpoms, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įteisinta 2008 metais ir šiuos reikalus tiesiogiai tvarkė S. U. pagal 2008 m. kovo 12 d. U. išduotą įgaliojimą. Aplinkybė, kad R. N. ginčo gyvenamojo namo mansardoje, priklauso gyvenamosios patalpos, įrodymais, išskyrus R. N. teiginius, nepagrįstas. S. U. negalėjo būti žinoma, kad R. N. savo motinai O. U. išduodavo įgaliojimus tvarkyti ar išnuomoti jai priklausančią namų valdos ar kirpyklos patalpų dalis, kurios konkrečiai iki O. U. mirties ir nebuvo nustatytos, tai yra kai idealiosios turto dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatytos nebuvo. Toks teismo vertinimas yra nepagrįstas, nes byloje esantis R. N. įgaliojimas O. U. 2006 m. rugpjūčio 16 d. įgaliotojos pareiškimu buvo panaikintas, įgaliotinei ir įgaliotojai susipykus. Pastarasis įgaliojimas buvo pas R. N., gyvenančią Vilniaus mieste, todėl apie jį sužinoti S. U. galimybės nebuvo. Tik 2008 m. sausio 8 d. buvo pasirašytas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Garažo ir namo verandos rekonstrukcija O. U. užsakymu atlikta S. U. lėšomis ir pastangomis, panaudojant naujas pagrindines statybines medžiagas: 10000 vnt. plytų, dvi tonas cemento ir kt. ?Tik abiejų sutuoktinių O. U. ir S. U., o ne R. N. pastangomis, buvo sukurta bendroji jungtinė nuosavybė ir reikšmės neturi faktas, kad dalį rekonstruojamo namo O. U. paveldėjo iš savo motinos. Sutuoktiniai 0. ir S. U. laikytini bendrosios jungtinės nuosavybės subjektais. Vieną iš jų pergyvenus, kito 1/2 dalis palikimo jungtinėje nuosavybėje paskirstytina tarp įpėdinės pagal įstatymą R. N. ir pergyvenusio sutuoktinio S. U., pretenduojančio į 1/4 O. U. palikimo dalį. Dėl to reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto 34 notarų biuro notaro E. A. 2008 m. spalio 14 d. patvirtintą paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą yra pagrįstas. Be to, teismas nepagrįstai aukščiau aptariamo reikalavimo atžvilgiu taikė ieškinio senatį, nes tikimybė sužinoti apie dovanojimo sutarties sudarymą atsirado tik 2008 m. sausio 8 d. pasirašius statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktą. Valstybinės žemės išsipirkimas, nenurodant tikrųjų namų valdos bendraturčių, buvo skubotas ir neskaidrus, todėl pripažintinas negaliojančiu 1996 m. gegužės 6 d. susitarimas pirkti valstybinę žemę ir 1996 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P25/96-692.Dėl bendro turto valdymo, jo naudojimo ir disponavimo ieškovas su sutuoktine O. U. visada sutardavo, gyvenamuoju namu ieškovas rūpinosi ir jį prižiūrėjo kaip savo asmeninį turtą ir visada turėjo teisėtų lūkesčių į gyvenamąjį būstą. Sandorį, susijusį su nekilnojamuoju daiktu ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, todėl ginčijamas dovanojimo sandoris pripažintinas negaliojančiu bei taikytina restitucija grąžinant šeimos turtą teisėtiems jo įgijėjams ir yra pagrindas tenkinti ieškinį visa apimtimi.?

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė R. N. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė, kad iš esmės savo lėšomis pagerino asmeninį atsakovės motinos O. U. turtą, neįrodė, kad šis turtas iš esmės pagerėjo, neįrodė, kad apie 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį nežinojo, taip pat neįrodė minėtos sutarties neteisėtumo. Atsakovės nuomone, byloje taip pat neįrodyta, kad 1996 m. gegužės 6 d. susitarimas pirkti valstybinę žemę ir 1996 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra neteisėti, todėl negaliojantys. Įvertinus paminėtas aplinkybes, atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, teismas nepažeidė ir tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintų ir išdėstytų reikalavimų, keliamų teismo sprendimams.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinio skundo dalį dėl 1996 m. gegužės 6 d. bendrasavininkų susitarimo bei 1996 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P25/96-692 pripažinimo negaliojančia atmesti kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl byloje nustatytų turinčių reikšmės aplinkybių

Byloje nustatyta, kad 1980 m. gegužės 23 d. Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje buvo registruota santuoka tarp S. U. ir O. R., kurios pavardė po santuokos įregistravimo pakeista į U. pavardę. Būdama 77 metų amžiaus 2008 m. gegužės 8 d. O. U. mirė. Po O. U. mirties palikimą priėmė O. U. sutuoktinis S. U. ir duktė iš pirmosios santuokos R. N..

Bylos duomenimis nustatyta, kad O. U. (O. R.) asmeninės nuosavybės teisėmis priklausė 144,07 kv. m naudingo, 82, 15 kv. m gyvenamojo ploto (1991 m. kovo 9 d. duomenys), plane žymimas indeksu 1A1 m, rąstų, apmūrytas plytomis gyvenamasis namas su mansarda, veranda, priestatu ir kiemo įrengimais, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), kurio ½ dalis O. U. asmeninės nuosavybės teise buvo įgyta iki santuokos su S. U., kita ½ dalis O. U. asmeninės nuosavybės teise buvo įgyta pagal 1985 m. lapkričio 20 d. paveldėjimo teisės liudijimą, 1985 m. kovo 17 d. mirus O. U. motinai J. T..

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis O. U. nuosavybės teisė minėtam namui su kitais pastatais priklausė pagal 1963 m. gruodžio 6 d. statinio priėmimo naudoti aktą, 1985 m. lapkričio 20 d. paveldėjimo teises pagal įstatymą liudijimą, registro Nr. 3952.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis dėl kadastro žymų minėto pastato rekonstrukcijos registravimo pagrindas yra 1993 m. lapkričio 12 d. statinio priėmimo naudoti aktas ir įrašas galioja nuo 1993 m. lapkričio 12 d., o pastato paskirties pakeitimo įregistravimo pagrindas yra 2008 m. sausio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. 2 ir įrašas galioja nuo 2008 m. kovo 26 d.

1980 m. gegužės 23 d. S. U. ir O. U. įregistravus santuoką, ieškovas S. U. apsigyveno jo sutuoktinei O. U. asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančiame name, tačiau minėtame name priregistruotas nebuvo, nuo 1980 m. balandžio 25 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančiame bute, adresu Baltijos pr. 7-15, Klaipėda.

1991 m. gegužės 22 d. Kretingos rajono notarinės kontoros vyr. notarė J. N. patvirtino sutartį, registro Nr. 873, kuria O. U. padovanojo R. N. 24/100 dalis rąstų, apmūryto plytomis gyvenamojo namo su mansarda, veranda, priestatu, turinčio 144,07 kv. m naudingo ploto, bei namo daliai priklausančius kiemo įrengimus, esančius (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), pagal sklypo dokumentus 600 kv. m žemės sklype.

Palangos miesto valdybos 1992 m. kovo 19 d. potvarkiu „Dėl žemės sklypų ribų tvirtinimo“ Nr. 53 O. U., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), buvo patvirtintos 758 kv. m dydžio žemės sklypo ribos. 1992 m. balandžio 18 d. O. U. padavė prašymą Palangos miesto valdybai parduoti 0,758 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą už investicinius čekius. Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkas R. J. V. patvirtino susitarimą dėl perkamo 771 kv. m dydžio žemes sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)), registro Nr. 86, pagal kurį O. U. pirks 271 kv. m, R. N. pirks 500 kv. m. Atsakovė R. N. paaiškino, kad toks susitarimas dėl žemės sklypo buvo sudarytas jos motinos O. U. iniciatyva pagal jos pareikštą valią, kuriai ji neprieštaravo. Liudytojo R. J. V. parodymais nustatyta, kad prieš 1996 m. gegužės 6 d. susitarimo patvirtinimą buvo patikrintos susitariančių asmenų tapatybės, kad susitarime pasirašė ir O. U., ir R. N., kad O. U. ir R. N. turėjo teisę susitarti dėl išperkamos iš valstybės žemės sklypo dalių dydžio, kad 1992 m. liepos mėnesį O. U. už privatizuojamą žemę sumokėjo investiciniais čekiais, kad nebuvo tikrinami duomenys apie O. U. santuokos sudarymą ir kad R. J. V., tuo metu dirbęs Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininku, minimą susitarimą įregistravo eilės Nr. 86 ir jį patvirtino savo parašu.

Minėto susitarimo pagrindu buvo sudarytos valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalių pirkimo-pardavimo sutartys Nr. P25/96-691 ir Nr. P25/96-692.

2010 m. spalio 4 d. rašysenos ekspertizės akto Nr. 11K-286(10) išvados 3 ir 6 punktai patvirtina, jog tirti pateiktame 1996 m. gegužės 6 d. dokumente „Susitarime“ tarp O. U. ir R. N. perkant 771 kv. m dydžio sklypą, patvirtintame Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininko R. J. V., eilutėse parašai O. U. vardu pasirašė O. U., mirusi 2008 m. gegužės 8 d., R. N. vardu pasirašė R. N.. Liudytojo R. J. V. parodymais ir minėtos rašysenos ekspertizės akto išvados 3 punktu paneigti prašyme dėl rašysenos ekspertizės nagrinėjamoje byloje paskyrimo ieškovo S. U. nurodyti teiginiai, kad O. U. valstybinės žemės pirkimo procedūroje nedalyvavo.

1996 m. gegužės 6 d. tarp Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos, atstovaujamos Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininko R. J. V., ir R. N. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P25/96-692, kuria R. N. buvo parduota 5 265 Lt nominalios vertės 500 kv. m dydžio žemės sklypo dalis, esanti (duomenys neskelbtini), bendrame 771 kv. m žemės sklypo plote. Tą pačią dieną 1996 m. gegužės 6 d. tarp Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos, atstovaujamos Palangos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininko R. J. V., ir O. U. buvo sudaryta kita valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P25/96-691, kuria O. U. buvo parduota 2 853,63 Lt nominalios vertės 271 kv. m dydžio žemės sklypo dalis, esanti (duomenys neskelbtini), bendrame 771 kv. m žemės sklypo plote. Minėtos valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartys Nr. P25/96-691 ir Nr. P25/96-692 buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.

Palangos miesto 1 notarų biuro notarė A. B. 2008 m. gegužės 12 d. ir 2008 m. gegužės 26 d. patvirtino pareiškimus, kuriais S. U. ir R. N. priėmė palikimą pagal įstatymą - žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), atsiradusį po 2008 m. gegužės 8 d. O. U. mirties.

Lietuvos notarų rūmų viceprezidentės 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 61 nuspręsta palikėjos O. U. turto paveldėjimo bylą perduoti tvarkyti iš Palangos miesto 1 notarų biuro notarės A. B. Vilniaus miesto 34 notarų biuro notarui E. A..

Vilniaus miesto 34 notarų biuro notaras E. A. 2008 m. spalio 14 d. patvirtino paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, pagal kurį O. U., mirusios 2008 m. gegužės 8 d., ¾ dalis paveldi mirusiosios dukra R. N., paveldimą turtą sudaro 76/100 gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalys ir kitas turtas, dėl kurio nėra ginčo, S. U. nuosavybės teisės liudijimas į ½ dalį turto, nurodyto liudijimo 2-4 punktuose, bus išduotas vėliau. Minėtame paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, kad S. U. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas bus išduotas vėliau.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka visus teismo sprendimui CPK nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Spręsdamas ginčą Klaipėdos apygardos teismas tinkamai ir teisingai įvertino šalių tarpusavio santykius bei ginčo esmę, tinkamai ir teisingai aiškino ieškinio senaties pritaikymo taisykles, sutarties negaliojimo pagrindus bei sutuoktinių jungtinės nuosavybės režimo nustatymo principus, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą tinkamai taikė atitinkamas materialinės bei procesinės teisės normas.

Dėl O. U. turto teisinio režimo

Atsakovės motina O. U. ½ dalį gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) asmeninės nuosavybės teise įgijo iki santuokos su S. U., o kitą ½ minėto gyvenamojo namo dalį paveldėjo pagal 1985 m. lapkričio 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Palangos valstybinės notarinės kontoros vyresniojo valstybinio notaro R. S., registro Nr. 3952. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės R. N. motina O. U. visą gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini) (senasis adresas - (duomenys neskelbtini)) valdė asmeninės nuosavybės teise.

1980 m. gegužės 23 d. buvo sudaryta santuoka tarp ieškovo S. U. bei atsakovės motinos O. R..

Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio SŠK 22 straipsnio 3 dalis nustatė, kad kiekvieno iš sutuoktinių turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine jų nuosavybe, jeigu bus nustatyta, kad santuokos metu buvo įdėtos lėšos, žymiai padidinusios šio turto vertę.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 3.90 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).

Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio SŠK 22 straipsnio 1 dalies, taip pat CK 3.89 straipsnio 1 dalies prasme asmenine sutuoktinio nuosavybe laikytinas turtas, įgytas atskirai iki santuokos sudarymo bei sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo. Pagal bylos duomenis, gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), laikytinas atsakovės motinos O. U. asmenine nuosavybe, todėl negali būti pripažintas šeimos turtu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad O. U. visą laiką pati savarankiškai rūpinosi savo asmeniniu turtu, savo asmeninį turtą tvarkė ir išlaikė. Bylos medžiaga bei liudytojų parodymai patvirtina, kad visi dokumentai dėl gyvenamojo namo bei jo priklausinių pertvarkymo buvo tvarkomi O. U. bei atsakovės R. N. vardu. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių O. U. asmeninio turto pagerinimą iš esmės sutuoktinių bendromis lėšomis arba ieškovo, t. y. kito sutuoktinio, lėšomis ar darbu. Pagal CK 3.84 straipsnį šeimos turtu gali būti pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa, naudojama šeimos bendriems poreikiams tenkinti. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas S. U. nuo 1980 m. balandžio 25 d. ir iki dabar savo gyvenamąją vietą deklaruoja adresu Baltijos pr. 7-15, Klaipėda, t.y. bute, kurį 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teise.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovės motinos O. U. asmeninės nuosavybės teise valdomas turtas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį turtas, kuris yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Pagal CPK nustatytas įrodymų pateikimo ir įrodinėjimo taisykles ieškovas turėjo įrodyti nurodytas aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas nurodytų aplinkybių neįrodė.

Ieškovas į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovės motina prie ūkinio pastato pristatė garažą. Priestatas prie ūkinio pastato - garažas 1991 m. sausio 29 d. Palangos miesto vyriausiojo architekto, skyriaus vedėjo pažyma Nr. 10 buvo pripažintas tinkamu naudoti. Nekilnojamojo turto registre pastato rekonstrukcija įregistruota 1993 m. lapkričio 12 d. statinio priėmimo naudoti 1993 m. lapkričio 12 d. akto pagrindu. Priestatas prie ūkinio pastato negali būti laikomas esminiu gyvenamojo namo pagerinimu, bet tik ūkinio pastato pagerinimu, todėl pagal bylos medžiagą darytina išvada, kad 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutarčiai sudaryti nereikėjo ieškovo sutikimo, nes iki šios datos gyvenamasis namas nebuvo niekaip iš esmės pagerintas, pastato rekonstrukcija įregistruota nuo 1993 m. lapkričio 12 d. statinio priėmimo naudoti 1993 m. lapkričio 12 d. akto pagrindu. Apie O. U. asmeninio turto pagerinimą iš esmės į bylą dokumentų nėra pateikta, nors ieškovas, reikšdamas tokio pobūdžio reikalavimus, privalėjo įrodinėti ieškinyje nurodytas aplinkybes. Įrodinėdamas šias aplinkybes ieškovas privalėjo pateikti į bylą duomenis apie tokią turto vertę prieš tariamą pagerinimą ir po jo, turto vertės pasikeitimą. Ieškovo pateiktos į bylą fotonuotraukos nepatvirtina nurodytų aplinkybių, kadangi neparodo esminio O. U. turto pagerinimo, iš fotonuotraukų nematyti nei darbų, nei fotonuotraukų atlikimo proceso ir laiko.

Dėl sutuoktinės O. U. asmeninės nuosavybės pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ieškovas turėjo įrodyti aplinkybes, kada ir kaip konkrečiai asmeninis atsakovės O. U. turtas pagerintas S. U. ir O. U. susituokus. Ieškovas turėjo įrodyti, kad iš esmės turtas pagerėjo bendromis sutuoktinių lėšomis arba ieškovo lėšomis ar darbu. Šių aplinkybių ieškovas neįrodė. Ieškovo prašymu teismo apklaustų liudytojų parodymai dėl šių aplinkybių vertintini kritiškai, kadangi liudytojais ieškovas prašė apklausti savo vaikus bei savo draugus, kurie turi pagrindą būti suinteresuoti dėl ieškovo. Pažymėtina, kad minėtas aplinkybes ieškovas įrodinėjo tik jo prašomų apklausti liudytojų parodymais, kurie nėra pakankamai konkretūs, detalūs ir informatyvus. Ieškovas nepateikė į bylą rašytinių įrodymų, kad gyvenamąjį namą pagerino iš esmės, kad jo turtinė vertė padidėjo, kad gyvenamasis namas pagerintas ieškovo darbu ir lėšomis.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo statybines medžiagas bei jų kiekius, panaudotus namo pagerinimui, bet nepateikė į bylą statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų, nepateikė dokumentų kieno vardu medžiagos buvo pirktos, kada jos įsigytos, kaip tos medžiagos buvo panaudotos O. U. asmeninio turto pagerinimui.

Bylos duomenys patvirtina, kad O. U. asmeninės nuosavybės teise priklausantis namas buvo nuomojamas asmenims poilsiui ir gautos lėšos buvo naudojamos namo išlaikymui, remontui.

Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą apie tam tikrus gyvenamojo namo pakeitimus, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu. Iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusio Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis nustatė, Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalis nustato, kad registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl ieškovas, nesutikdamas su VĮ Registrų centro skelbiamais duomenimis, privalėjo juos įstatymų nustatyta tvarka paneigti ir nuginčyti, tačiau to nepadarė.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad visą projektinę dokumentaciją dėl kirpyklos patalpų įrengimo tvarkė pats ieškovas pagal O. U. įgaliojimą. Toks ieškovo teiginys nėra pagrįstas, neatitinka tikrovės, kadangi toks įgaliojimas į bylą nėra pateiktas ir tai patvirtina, kad tokio pobūdžio įgaliojimo O. U. nebuvo išdavusi ieškovui. Pažymėtina, kad tuo metu minėto namo bendraturte buvo ir atsakovė R. N., todėl jos įgaliojimas taip pat turėjo būti išduotas.

Pagal bylos duomenis gyvenamojo namo pagerinimo darbai buvo pradėti atlikti tik atsakovei tapus šio namo bendraturte. Tai įrodo atsakovės į bylą pateikti dokumentai iš kadastrinės bylos. Ieškovas neįrodė kokiomis konkrečiomis lėšomis prisidėjo prie minėto namo pagerinimo ir kad toks pagerinimas yra esminis.

Apeliaciniame skunde ieškovas neteisingai nurodo faktus bei aiškina dokumentus, susijusius su kirpyklos patalpų statyba bei jų pripažinimu tinkamomis naudoti. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis dėl kadastro žymų 2008 m. sausio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 2 yra pastatų paskirties pakeitimo įregistravimo pagrindas, minėtu aktu buvo pripažintos tinkamomis naudoti kirpyklos patalpos, įrengtos pastato gyvenamose patalpose ir pakeitus jų paskirtį į negyvenamą.

Dėl dovanojimo sutarties

Ieškiniu ginčijama 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartis sudaryta vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, galioja ir nėra pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia. 1964 m. CK 282 straipsnis numatė, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 2000 litų, turi būti rašytinės formos; nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis turi būti sudaroma raštu ir patvirtinta notaro. Ieškovo ginčijama dovanojimo sutartis atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sudarant šią sutartį, Kretingos rajono notarų kontoros vyr. notarė J. N. nustatė šalių asmenybes, veiksnumą, dovanojamos nekilnojamojo turto dalies priklausymą atsakovės motinai O. U.. Sandorio sudarymo momentu galiojusio SŠK 22 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. SŠK straipsnio 3 dalis nurodė, kad kiekvieno iš sutuoktinių turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine jų nuosavybe, jeigu bus nustatyta, kad santuokos metu buvo turto pagerinimui panaudotos lėšos, žymiai padidinusios šio turto vertę. O. U. dovanojimo sandorio objektą - gyvenamojo namo dalį sandorio sudarymo metu valdė asmeninės nuosavybės teise, todėl sutuoktinio atskiro sutikimo ji neprivalėjo pateikti notarui. Santuoka tarp O. U. ir S. U. sudaryta 1980 m. gegužės 23 d. Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad ūkinio pastato rekonstrukcijos dokumentai pradėti tvarkyti 1980 m. rugsėjo 1 d., užsakovė - O. R., rekonstrukcijos objektas - garažas, rekonstruojant ūkinį pastatą, statytojo pasižadėjimą pasirašė atsakovės motina O. R., pastato rekonstrukcija Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1993 m. lapkričio 17 d. statinio priėmimo naudoti 1993 m. lapkričio 12 d. akto pagrindu. Iki 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutarties pasirašymo minėtas nekilnojamasis turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė tik atsakovės motinai O. U., todėl ji galėjo laisvai disponuoti savo asmeniniu turtu, ieškovo sutikimo gauti neprivalėjo. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kad iki 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutarties sudarymo buvo atklikta pastatų rekonstrukcija ir kad šią rekonstrukciją atliko jis, taip pat nepateikė įrodymų, kad prisidėjo savo lėšomis ir darbu prie atsakovės motinos asmeninio turto vertės esminio padidinimo. CPK 178 straipsnis nustato ieškovui pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nei pareikšdamas ieškinį, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei pareikšdamas apeliacinį skundą nepateikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimus.

Reikšminga tai, kad sudarant 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį, atsakovės motina O. U. pareiškė, kad dovanojama pastatų dalis niekam neparduota, neįkeista, neareštuota, draudimas neuždėtas, teisme ginčų dėl jos nėra. Pagal bylos duomenis sudarydamos sutartį šalys elgėsi sąžiningai, todėl laikytina, kad atsakovė R. N. yra dovanoto turto sąžininga įgijėja.

Dėl 1996 m. gegužės 6 d. susitarimo pirkti valstybinę žemę ir 1996 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties

Ieškiniu ginčijami minėti 1996 m. gegužės 6 d. sandoriai buvo sudaryti galiojant senajam CK. Pagal bylos duomenis apie šių sandorių sudarymą ieškovas žinojo ir turėjo žinoti. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad atsakovė neteisėtai ir apgaule sudarė su motina susitarimą, o vėliau ir su Klaipėdos apskrities viršininko administracija žemės pirkimo - pardavimo sutartį. Minėti sandoriai sudaryti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, laisva sandorių šalių valia.

Ieškiniu ginčijami minėti sandoriai atitiko jų sudarymo momentu galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos bei kitų teisės aktų nuostatoms ir joms neprieštaravo. Nurodytų teisės normų prasme, jeigu sklype yra bendro naudojimo žemės plotų, kurių negalima atidalinti (bendri keliai, bendras ūkio kiemas ir panašiai), jie parduodami namo dalių savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o mokėjimo suma paskirstoma priklausomai nuo kiekvienam savininkui priklausančios namo dalies ploto arba pagal jų susitarimą. Įstatymas nedraudė sudaryti ieškiniu ginčijamo susitarimo ir sutarties. Taigi ieškovo ginčijami žemės sklypo įsigijimo sandoriai sudaryti sutinkamai su teisės normų nuostatomis. 1991 m. gegužės 22 d. namo dalies dovanojimo sutartis yra galiojanti, todėl ieškiniu ginčijami minėti sandoriai taip pat laikytini teisėtais ir galiojančiais.

Dėl 2008 m. spalio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą

2008 m. spalio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, išduotas Vilniaus miesto 34 notaro biuro notaro E. A., dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ir motyvų yra teisėtas bei galiojantis ir nėra pagrindo panaikinti minėtą liudijimą ieškovo nurodomais pagrindais.

Pažymėtina, kad palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą kartu su pirmos ir antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtąją dalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio (CK 5.13 str.).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Turinčios bylai reikšmės aplinkybės nustatomos pagal įstatymą pateiktais į bylą įrodymais ir įrodinėjimu civiliniame procese. Pagal teisės doktriną paskutinis įrodinėjimo etapas yra įrodymų įvertinimas. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką - nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie fakto buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).

Šios bylos kontekste nurodytos procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad pirmosios instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovo įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, konstatavus, kad dėl ginčo namo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinių santykių buvimas tarp S. U. ir O. U. neįrodytas, taip pat neįrodyta, kad ieškovas panaudojo lėšas ir darbą esminiam ginčo namo pagerinimui, neįrodyta, kad nepraleistas ieškinio senaties terminas ir netaikytina ieškinio senatis, yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovo įrodinėjamų faktų nebuvo, nei jie buvo, todėl pirmosios instancijos teismo išvados teisingos, sprendimas teisėtas bei pagrįstas.

Civilinės bylos teisme nagrinėjamos laikantis ginčo šalių rungimosi principo. Įgyvendindamas šį teisės principą, įstatymų leidėjas nustatė ne tik kiekvienos šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, t.y. vadinamąją įrodinėjimo pareigą (onus probandi), bet ir šią pareigą šalims paskirstė. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t.y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės - tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas neįrodė, kad iš esmės savo lėšomis ar darbu pagerino asmeninį atsakovės motinos O. U. turtą, neįrodė, kad šis turtas iš esmės pagerėjo. Ieškovas neįrodė, kad apie 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį nieko nežinojo ir kad apie tai sužinojo tiktai 2008 m. rugsėjo 4 d. notarei patvirtinus ieškovo palikimo priėmimą po O. U. mirties, taip pat neįrodė minėtos sutarties neteisėtumo. Taip pat ieškovo neįrodyta, kad 1996 m. gegužės 6 d. susitarimas pirkti valstybinę žemę bei 1996 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, 2008 m. spalio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas yra neteisėti ir negaliojantys.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumų, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Sprendžiant, ar ieškininės senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, būtina atsižvelgti tiek į ginčo esmę, tiek į ieškovo elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškovo reikalavimui pripažinti negaliojančia 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį ieškinio senatį. Ieškovas neįrodė, kad iki 2008 m. rugsėjo 4 d. nežinojo apie 1991 m. gegužės 22 d. sudarytą dovanojimo sutartį ir apie tokią sutartį sužinojo tik 2008 m. rugsėjo 4 d. notarei patvirtinus, kad ieškovas priėmė O. U. palikimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nustato, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat, jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikytiną ir ieškiniams dėl sandorių negaliojimo pareikšti. 1964 m. CK 86 straipsnis nustatė, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Į bylą pateikti įrodymai ir byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad teisė į ieškinį dėl 1991 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutarties negaliojimo ieškovui atsirado nuo minėtos sutarties sudarymo dienos. Ieškovas nuo minėtos sutarties sudarymo dienos žinojo ir turėjo žinoti apie gyvenamojo namo, kiemo įrenginių bei žemės sklypo dalies dovanojimo atsakovei faktą. Pagal bylos duomenis ieškovas sutiko su tuo, kad atsakovė yra minėtų nekilnojamųjų daiktų bendraturte, žinojo, kad ji prisideda prie šio turto išlaikymo, remonto, rekonstrukcijos. Nurodytas aplinkybes patvirtina faktas, kad gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo nuomojamas fiziniams ir juridiniams asmenims poilsiui. Atsakovė, kaip minėto namo bendraturte, rašytiniais įgaliojimais įgaliodavo motiną tvarkyti visus, su namo nuoma susijusius reikalus atsakovės vardu. Atsakovės motina nuomojo gyvenamąsias patalpas name asmenims poilsiui, todėl ieškovas žinojo ir turėjo žinoti, kad atsakovė R. N. yra minėto namo bendraturte ir yra davusi sutikimą savo turto dalį nuomoti. Įstatymas nustato, kad registrų duomenys yra vieši ir nustatyta tvarka pateikiami interesantams. Ieškovas nepaneigė aplinkybės, kad nesirūpino savo teisėmis bei teisėtais interesais. Būdamas pakankamai protingas, rūpestingas bei atidus asmuo, ieškovas galėjo (jeigu teigia, kad nežinojo apie ginčo dovanojimo sutartį) ir turėjo sužinoti apie sudarytą dovanojimo sutartį, kuri buvo registruota viešajame registre. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad išrašas galioja nuo 1991 m. rugpjūčio 17 d. Ieškovo teiginys, kad ieškovas apie dovanojimo sutartį sužinojo tik 2008 m. rugsėjo 4 d. notarei patvirtinus, kad ieškovas priėmė O. U. palikimą, nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Ieškovas neįrodė, kad atsakovės motina sugebėjo net 17 metų slėpti dovanojimo sutarties sudarymo faktą. Svarbu tai, kad ieškovas neneigia, kad jo santykiai su sutuoktine buvo geri, todėl ji neturėjo jokio suinteresuotumo slėpti nuo jo dovanojimo sutarties sudarymo fakto.

Aplinkybę, kad ieškovas žinojo ir turėjo žinoti apie minėtą dovanojimo sutartį patvirtina faktai, kad ieškovas jam priklausančias valstybės vienkartines išmokas ir tikslines kompensacijas yra panaudojęs buto, esančio Baltijos per. 7-15, Klaipėdoje, privatizavimui, 633 kv. m dydžio žemės sklypo Nr. 20, esančio Palangos sodininkų bendrijoje „Būtingė“, pirkimui. Minėti faktai patvirtina, kad ieškovas žinojo ir turėjo žinoti kaip įgyjamą nuosavybė nekilnojamiems daiktams ir kaip tai įforminama dokumentais.

Nuo dovanojimo sutarties sudarymo dienos iki ieškinio padavimo teismui praėjo 17 metų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ir teisingai taikė ieškinio senatį ieškovo ieškinio reikalavimams dėl 1996 m. gegužės 6 d. susitarimo pirkti valstybinę žemę ir 1996 m. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 825/96-692 pripažinimo negaliojančiais. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas apie minėtus ieškiniu ginčijamus sandorius žinojo ir turėjo žinto nuo jų sudarymo momento.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Teismo išvados turi atitikti įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo sprendimas privalo būti motyvuotas, jame privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinį ir teisinį įvertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-258/2005). Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimas yra motyvuotas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytų reikalavimų teismo sprendimams.

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai, tretieji asmenys nepateikė į bylą įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas