Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-01-05 · Administracinė byla Nr. A-1371-822/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-11-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-01-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-05
Bylos Nr.
A-1371-822/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00257-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
Pareiškėjas
E. M.
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1371-822/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00257-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 59 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. M. su skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2014 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5405; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) Rokiškio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimą, kuriuo remiantis jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija; 3) priteisti iš VSDFV Panevėžio skyriaus laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 20 623,88 litų.

Skunde nurodė, kad senatvės pensija jai buvo sumažinta kaip dirbančiai pensininkei pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 18–20) nurodo, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota pagal įsigaliojusio Laikinojo įstatymo nuostatas ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareiškėjai senatvės pensijos dydis buvo perskaičiuotas teisėtai pagal šios teisės normos reikalavimus. Pareiškėja 2014 m. kovo 14 d. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrių su prašymu išmokėti jai sumažintos pensijos dalį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis sumažinimas buvo teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo pareiškėjai išmokėti jos prašomą negautą pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius. Atsiliepime (b. l. 43–46) papildomai nurodo, kad pareiškėjai su 2014 m. kovo 14 d. prašymu kreipusis dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo bei vėliau pateikus papildomus dokumentus, VSDFV atnaujino pareiškėjos 2014 m. kovo 14 d. pareiškimo nagrinėjimo terminą, įvertinusi pareiškėjos nurodytas svarbias priežastis bei pateiktus šias priežastis pagrindžiančius dokumentus, išnagrinėjo ginčą iš esmės ir nustatė, kad VSDFV Panevėžio skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, jos buvo taikomos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo (o Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį), be to, šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, nustatantis kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems senatvės pensijos buvo sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo išmokėti jai 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Prašo teismo atsižvelgti į tai, kad pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtų pensijų sumų priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą naštą, kiltų grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, tuo pažeidžiant kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą. Jeigu pareiškėjos skundas būtų tenkinamas, prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2017 m. sausio 1 d.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5405. Priteisė E. M. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 20 623,88 litų (5 973,09 eurų). Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė. Taip pat teismas priteisė E. M. iš VSDFV Panevėžio skyriaus 1 050 litų (304,10 eurų) atstovavimo išlaidų.

Byloje teismas nustatė, kad pareiškėjai E. M. VSDFV Rokiškio skyriaus 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 21P-890 paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir Senatvės pensija) nuo 2009 m. kovo 2 d. iki gyvos galvos. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai buvo mokama sumažinta Senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja prašo jai priteisti neišmokėtos Senatvės pensijos dalį, kuri susidarė jai pensiją perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji nurodytu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyriaus pateikta informacija patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjai paskirta pensija buvo sumažinta ir nebuvo išmokėta 20 623,88 litų pensijos suma.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2014 m. kovo 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašė išmokėti neišmokėtos Senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų antikonstitucinėmis, taikymo. Šis prašymas buvo persiųstas VSDFV, kuri 2014 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (6.5)I-3603 konstatavo, jog pareiškėja yra praleidusi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų apskundimo terminą ir pasiūlė jai pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą šį terminą atnaujinti. Pareiškėja 2014 m. gegužės 9 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV, prašė atnaujinti praleistą terminą bei pateikė medicininius dokumentus, kaip svarbias termino praleidimo priežastis pagrindžiančius įrodymus. VSDFV 2014 m. birželio 17 d. sprendimu Nr.(6.5)I-5405 atnaujino pareiškėjos pateikto prašymo nagrinėjimo terminą, išnagrinėjo ginčą iš esmės, konstatavo, jog Senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuota ir mokama teisėtai bei pagrįstai ir išmokėti pareiškėjos prašomą sumą nėra teisinio pagrindo. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas nusprendė, kad E. M. keliamas ginčas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka stadijoje buvo išnagrinėtas ir iš esmės išspręstas 2014 m. birželio 17 d. sprendimu, kurį pareiškėja apskundė teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnyje nustatyta tvarka.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išvadomis bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teikiamus išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pažeista teisė gali būti efektyviai apginta tik išmokėjus Senatvės pensijos nepriemoką, kuri būtų nesusidariusi, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas (Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta Senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, bei kad pareiškėja į teismą kreipėsi po šio nutarimo priėmimo, nepaneigia E. M. teisės teismine tvarka prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos valstybinės senatvės pensijos dalį. Dėl nurodytų argumentų konstatuota, kad pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, Senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį buvo sumažinta neteisėtai, todėl naikintinas VSDFV 2014 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5405, pareiškėjai priteistina laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalis.

Dėl VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyriaus sprendimo, kuriuo remiantis pareiškėjai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, teismas pažymėjo, kad tokio sprendimo VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrius jokiu aktu (sprendimu, raštu ar kitokiu aktu) neįformino, todėl nėra priimta jokio administracinio akto, kurį teismas galėtų panaikinti. Dėl tos priežasties pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestas.

Spręsdamas atsakovo VDSFV prašymą atidėti sprendimo vykdymo terminą, teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendime akcentuotą būtinybę užtikrinti turtinių praradimų, nulemtų dėl Konstitucijai prieštaravusių teisinio reguliavimo taikymo, teisingą kompensavimą bei pareiškėjos pateiktus medicininius dokumentus, patvirtinančius jos sunkią sveikatos būklę, ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais konstatavo, kad ginčo atveju atidėti sprendimo vykdymą pareiškėjos atžvilgiu būtų akivaizdžiai neteisinga, todėl atsakovo prašymas atmestas. Teismas pareiškėjo prašymu priteisė jai iš atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus atstovavimo išlaidas.

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo dalimi nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl 1 050 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo, ir pareiškėjos prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti (b. l. 80–83).

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Skyrius, 2010–2011 metais mokėdamas pareiškėjai pagal Laikino įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją, teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą. Taigi Skyriaus 2010 metų sausio mėnesio sprendimas (kaip valinis aktas, veiksmas) – pradėti mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą senatvės pensiją – jo priėmimo ir vykdymo metu (pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuota senatvės pensija buvo mokama iki 2011 m. gruodžio 31 d.) buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl Skyriaus ir Fondo valdybos neteisėtų veiksmų nėra. Kadangi E. M. skundo reikalavimų patenkinimą teisme iš esmės nulėmė ne Skyriaus veiksmai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai ir Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytas draudimas teismui taikyti teisės aktą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, nei Skyrius, nei Fondo valdyba negali būti laikomi atsakingais dėl pareiškėjos teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atsiradimo ir šios išlaidos iš Skyriaus, remiantis pirmiau minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, negali būti priteisiamos.

Šalies argumentai

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti (pakeisti) pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalinant iš jo rezoliucinės dalies nurodymą priteisti pareiškėjai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais iš esmės analogiškais pateiktiems atsakovo VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 86–89).

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo tenkinti (b. l. 92–94).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į VSDFV Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą palaiko ir prašo tenkinti pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas prašymas dėl išlaidų atlyginimo, šį prašymą atmetant (b. l. 107)

Pareiškėja E. M. atsiliepime į apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo atmesti, bei priteisti iš apelianto pareiškėjos apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas – 300 Lt (b. l. 99–103).

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju išlaidos susidarė dėl atsakovų nebendradarbiavimo ir aiškiai nepagrįstų sprendimų priėmimo. Atsakovai gera valia neišmokėjo pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo nuostatos taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, teigė, kad pensija buvo neišmokėta taisėtai ir pagrįstai, nors jau žinojo apie priimtą ir galiojantį Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. VSDFV taip pat buvo žinomi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama į ateitį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovų apeliaciniuose skunduose nėra keliamas materialusis šio administracinio ginčo išsprendimo iš esmės aspektas. Apeliantai, nekvestionuodami pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisingumo ir pagrįstumo dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, nesutinka tik su sprendimo dalimi, kuria išspręstas pareiškėjos patirtų teismo išlaidų priteisimo klausimas. Pažymėtina, kad apeliantai taip pat nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų dydžio pagrįstumo. Jų pozicija yra grindžiama tik tuo, kad, byloje nagrinėjamoje situacijoje elgiantis taip, kaip to reikalavo VSDFV ir VSDFV teritorinio skyriaus veiklą reglamentuojantys teisės aktai, t. y. teisėtai, neturėjo atsirasti ABTĮ 44 straipsnyje nustatyta (bylą laimėjusios) pareiškėjos turėtų teismo išlaidų atlyginimo našta. Taigi konstatuotina, kad apeliantų keliamas klausimas yra ABTĮ 44 straipsnio aiškinimo ir taikymo šioje administracinėje byloje klausimas.

Teisėju kolegija pažymi, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Šį principą išreiškia ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis, šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, todėl ji ne tik neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet ir įgyja pareigą atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šiuo konkrečiu atveju galutinis rezultatas pareiškėjos ir VSDFV administravimo įstaigų teisiniame ginče yra palankus pareiškėjai, nesvarbu, kokie yra pareiškėjos skundo patenkinimo motyvai, atsakovui kyla pareiga atlyginti jos patirtas kreipimosi į teismą išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-119-502/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-169-143/2015, 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1538-143/2015).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalį dėl teismo išlaidų priteisimo pagrįsta ir teisinga. Taigi tenkinti atsakovų apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pareiškėja prašo priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėja siekia, jog jai būtų atlyginta 300 Lt atstovavimo išlaidų (teisinės konsultacijos – 20 Lt, atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas –280 Lt). Šias išlaidas pagrindžia 2014 m. gruodžio 22 d. Advokato M. B. kontoros pinigų priėmimo kvitas (Serija LAT Nr. 794540) su pareiškėjos ir advokato M. B. parašais dėl 300 Lt sumos už dokumento surašymą ir patarimą perdavimo ir gavimo

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 972 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 ir 5.1 punktais, rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1 552,50 Lt (1,5 x 1 035 Lt MMA). Prašomas priteisti atlyginimas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 300 Lt, t. y. 86,89 Eur – neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio, todėl pareiškėjai priteistinas. Ši suma lygiomis dalimis priteistina iš abiejų atsakovų, kurie inicijavo apeliacinį procesą, dėl kurio pareiškėja patyrė atstovavimo išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai E. M. iš atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus lygiomis dalimis (po 43,45 Eur) 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus ir aštuoniasdešimt devynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė