- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-26
- Bylos Nr.
- I-2404-554/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00234-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- A.K., A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.K skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 5000 EUR neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2014-11-21 iki 2015-01-20 dėl prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams įkalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje sudarymo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė, kad nuo 2014-11-21 iki 2015-01-20 Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas buvo patalpintas į kameras Nr. 141 ir Nr. 142, tačiau tiksliau kamerų numerių neprisimena. Kamerų plotas buvo tik apie 10 kv.m., o jose buvo patalpinta nuo 2 iki 4 asmenų. Dėl to kamerose nebuvo užtikrintas plotas, kurį teisės aktai numato vienam asmeniui. Kamerose buvo tamsu, kadangi labai maži langai, kurių stiklai nešvarūs, todėl praleidžia labai mažai šviesios. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas labai mažas, todėl juose vaikščioti nėra galimybės. Dušu pareiškėjas galėjo naudotis tik 1 kartą per savaitę po 10 minučių laiko. Dušų patalpos buvo nešvarios. Asmens kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, kratos patalpoje nešvaru, šalta, daiktus šviesdavo rentgenu be pareiškėjo sutikimo, todėl baisu, jog neįdėtų draudžiamų daiktų. Atvykus į Kauno TI paimama visa technika ir grąžinama tik po savaitės. Į sporto salę ir kompiuterių klasę užsiėmimams nebuvo vedama. Kauno TI administracija sunaikino 2 pareiškėjo laiškus, taip pat nemokamai nedavė pašto ženklų pašto vokui išsiųsti.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b.l. 13-16) atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI kamerose Nr. 141 ir Nr. 158 praleido 15 pilnų parų, taip 6 dienas po pusę paros, kai buvo vykdomi etapai. Visą laiką pareiškėjui tekdavo teisės aktais nustatytas minimalus ir didesnis kameros plotas – nuo 3,64 kv.m. iki 7,28 kv.m. vienam asmeniui. Be to, pareiškėjas teisės aktų nustatytais terminais buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, taip pat į dušą, be to, galėjo naudotis sporto sale ir kompiuterių klase. Šios procedūros reglamentuotos teisės aktais, kurių reikalavimų Kauno TI administracija laikosi. Kamerų langai buvo skaidraus stiklo. Langai atidaromi ir gali būti valomi, o tai yra suimtųjų pareiga dėl švaros užtikrinimo. Asmenų kratos atliekamos teisės aktų nustatyta tvarka, daiktai dedami ant stalų, patalpos reguliariai valomos ir šildomos. Pareiškėjas į Kauno TI administraciją dėl įkalinimo sąlygų ar kitų pažeidimų nesikreipė. Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir todėl pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atsiradimo turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas už 9 nusikaltimų (tame tarpe ir sunkių) padarymą (TIS Liteko duomenys – Klaipėdos apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. I-31-651/2014). Nuo 2014-11-21 iki 2015-01-20 pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI 21 parą (b.l. 14, 17) kamerose Nr. 141 ir Nr. 158. Kameros Nr. 141 plotas yra 14,16 kv.m. ir joje buvo laikoma ne daugiau 3 asmenų, todėl pareiškėjui teko 4,72 kv.m. ploto norma. Kameroje Nr. 158, kurios plotas 14,55 kv.m. buvo laikoma iki 4 asmenų, todėl pareiškėjui teko 3,64 kv.m. ploto norma. Atskirais atvejais kamerose buvo laikomi tik 2 ar 3 asmenys, todėl ploto norma atitinkamai padidėdavo maksimaliai iki 7,28 kv.m. vienam asmeniui.
Nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 p. (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-241 2.2 p. ši Higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 p. buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m.. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas maksimalus suimtųjų skaičius - 336 asmenys (1.1.2 p.), kurie gali būti laikomi Kauno TI. Minėto įsakymo 1.3.1 p. buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv.m.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo ir 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Tai duoda pagrindą išvadai, kad Kauno TI administracija pareiškėjui visą užtikrino teisės aktais garantuotą minimalų ir netgi didesnį kameros plotą. Atkreiptinas dėmesys, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės iš kameros ploto išminusuoti baldų plotą.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d., 2009-06-01 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 107 p. Kauno TI įpareigota ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Ši tvarka detalizuota ir poįstatyminiu teisės aktu – 2010-09-13 Kauno TI direktoriaus įsakymu Nr. 1-88 patvirtintu Aprašu. Aprašo nuostatos taip pat numato galimybę kiekvienam suimtajam ir nuteistajam 10 min. pasinaudoti dušu ir esant atitinkamoms sąlygoms naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 5 min.. To pasėkoje teismas daro išvadą, kad to objektyviai ir visiškai pakanka užtikrinti asmenų, laikomų Kauno TI, asmeninei higienai. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kad atsakovas paminėtą teisinį reglamentavimą pažeidė, taip pat, jog dušo patalpos nešvarios. Šią aplinkybę pareiškėjas nurodė tik savo deklaratyviuose teiginiuose, tačiau jų nepatvirtina jokie teismo iniciatyva surinkti įrodymai.
2009-08-05 Kauno TI Direktoriaus įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Aprašo ir 2010-10-11 Kauno TI direktoriaus įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Aprašo nuostatos numato, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys suimtieji (tame tarpe ir pareiškėjas). Pareiškėjas teisimui nepateikė jokių įrodymų, kad jis neturėjo galimybės nuvalyti lango stiklą. Akivaizdu, kad langas, kuris nėra mažas, atsidaro ir yra nesunkiai pasiekiamas (b.l. 20). Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, nuostatos apibrėžia ir tardymo izoliatoriaus esminius kamerų reikalavimus. Tame tarpe numato, kad kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, tik šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Teismui pateikti įrodymai (b.l. 212, 22) patvirtina, jog atsakovas šio teisinio reglamentavimo iš esmės nepažeidė, todėl atsiranda pagrindas išvadai, jog atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., 29 str., 2009-06-01 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 92 - 94 p., 2009-04-09 Kauno TI Direktoriaus įsakymu Nr. 1-23 patvirtinto Aprašo 12 p. pareiškėjui užtikrinta teisė į 1 valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore. Akcentuotina tai, kad jokie teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui pasivaikščiojimo ploto normos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos 2009-07-10 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Taip pat ir 2010-12-10 Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Aprašo 13 p. numato pareiškėjui teisę kasdien tik 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Apie jokius šio teisinio reglamentavimo pažeidimus teismui nebuvo pateikta įrodymų. Teismui taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjui Kauno TI administracija neleido pasinaudoti sporto sale ar kompiuterių klase. Apie tai pareiškėjas išsakė tik deklaratyvius teiginius. Be to, pareiškėjas Kauno TI atskirais etapais viso praleido tik truputį daugiau negu 2 savaites. Byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo sunaikintus, taip pat administracijos neišsiųstus jo laiškus, negrąžintų daiktų po kratos, pašto ženklų neišdavimo. Atsakovo atstovas šias aplinkybes neigia, o pareiškėjas išsakė tik niekuo neparemtus teiginius, kurie akivaizdžiai negali būti pakankamu pagrindu neturtinei žalai kilti.
Kratos atliekamos patalpose, kurios atitinka elementarius higienos reikalavimus (b.l. 23, 24). Kratos atlikimo tvarką reglamentuoja 2009-06-01 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Taisyklės. Jokių duomenų apie Taisyklių 12 p., 83 p., 84 p., Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo imperatyvių nuostatų pažeidimus teismas nenustatė (b.l. 18).
Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Suėmimo vykdymo įstatymo 49 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, teisėtai paskirtos kardomosios priemonės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas per 21 parą jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, prilygintas kankinimui neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. normos prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais ir deklaratyviais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų arba kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad laikymo Kauno TI metu pareiškėjas kreipėsi į administraciją ar kitas institucijas dėl blogų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo nurodytą neturtinės žalos pasireiškimą teismas laiko abstrakčiais ir neįrodytais teiginiais, nepakankamais neturtinei žalai pagrįsti (ABTĮ 57 str.). Svarbu ir tai, kad Kauno TI pareiškėjas praleido atskirais etapais tik 3 savaites laiko ir tai nelaikytina ilgalaikiu poveikiu įkalinimo sąlygų kontekste. Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Šioje administracinėje byloje teismas už pareiškėją surinko praktiškai visus įrodymus (b.l. 2, 3, 9, 17-32), nors ABTĮ pareigą juos pateikti teismui numato būtent pareiškėjui. Administracinis teismas per žalos atlyginimo institutą (CK 6.271 str.) gali apginti galimai pažeistas asmens teises tik tuo atveju, jei pareiškėjas konkrečiais faktais (apibrėžtais laiko ir vietos prasme) bei teisės normomis pagrindžia, jog jo nurodoma valdžios institucija pažeidė atitinkamas jo teises ir to pasėkoje atsirado neigiamos pasekmės (konkrečiu atveju – neturtinė žala). Kaip jau buvo paminėta, teismui pateikti duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kurie jo vertintini kaip neturtinė žala ir atsakovo neteisėti veiksmai, pagrįstumo (ABTĮ 57 str.).
Be to, ir pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nuostatų matyti, kad susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienos jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str. ir lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, jog jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą teismas pabrėžia, kad jokio realaus ilgalaikio neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta (b.l. 28-32), nepateikta jokių medicininių dokumentų išrašų, betarpiškai patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl jo teigimu mažo ploto, oro gaivumo ir t.t., pats pareiškėjas dėl to į administraciją net nesikreipė, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.). Kilusio ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti ir jo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės Konvencijos 3 str. turinio prasme (ABTĮ 57 str.). Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, tyčia darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo teiginiai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A.K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.