Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.1.; 2.3.2.3.; 2.5.1.3.6.; 2.5.37.; 2.6.2.8.; 3.3.1.21.

2016 m. rugsėjo 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. R. ir atsakovės L. J. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovams L. J., M. J., trečiajam asmeniui K. J. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, jo atidalijimo, laidojimo išlaidų priteisimo ir atsakovų L. J., M. J. priešieškinį ieškovei D. R. dėl turto padalijimo ir be teisėto pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. R. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti, kad ji ir A. J., miręs (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį, veikė jungtinės veiklos pagrindu ir visas velionio A. J. vardu įgytas turtas buvo bendra dalinė A. J. ir D. R. nuosavybė, kurioje kiekvienam priklausė po 1/2 nuosavybės teisės dalį; pripažinti visą A. J. vardu registruotą turtą D. R. ir A. J. teisių ir pareigų perėmėjų L. J., M. J. ir K. J. bendra daline nuosavybe, kurioje D. R. priklauso 1/2 nuosavybės teisės dalies, o L. J., M. J. ir K. J. priklauso po 1/6 nuosavybės teisės dalį kiekvienam; atidalinti L. J., M. J. ir K. J. priklausančias nuosavybės teisės dalis ir visą A. J. vardu registruotą turtą priteisti jai, D. R. natūra, L. J., M. J. ir K. J. priteisiant po 1806,67 Eur kompensaciją kiekvienam; priteisti jai iš atsakovų L. J., M. J. po 548,98 Eur kompensaciją iš kiekvieno už A. J. laidojimo išlaidas; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų priešieškinį prašė atmesti.

Atsakovai L. J. ir M. J. patikslintu priešieškiniu prašė ieškovės ieškinį atmesti, A. J. priklausiusį turtą padalinti įpėdiniams: 2/3 nuosavybės teisių dalių L. J. ir M. J., o K. J. 1/3 nuosavybės teisių dalį; priteisti K. J. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 7160 Eur; pagalbinį ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 8000 Eur; automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 29 Eur. Priteisti L. J. ir M. J. lygiomis dalimis po 1/2 dalį šio turto: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 6801 Eur; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 4296 Eur; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 3022,60 Eur; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 1965 Eur; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); esantį (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 1619 Eur; automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2317 Eur; priekabą, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 290 Eur; pinigines lėšas banko sąskaitose 60 Eur; priteisti L. J. ir M. J. kompensaciją už nelygiomis dalimis padalintą turtą – 3335,80 Eur; priteisti L. J. ir M. J. iš ieškovės D. R. po 487 Eur kiekvienam neteisėtai įgytas „Swedbank“, AB banke laikytas A. J. pinigines lėšas (5050 Lt), po 579 Eur kiekvienam už neteisėtai įgytą P. Š. skolą už išsinuomotus žemės sklypus (6000 Lt); priteisti iš ieškovės 5 procentų metines palūkanas nuo be pagrindo įgytų pinigų sumų (974 Eur ir 1158 Eur) nuo 2014 m. vasario 2 d. bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad D. R. ir A. J. (miręs (duomenys neskelbtini)) vedė bendrą ūkį, veikė jungtinės veiklos pagrindu ir visas A. J. vardu įgytas turtas buvo bendra dalinė A. J. ir D. R. nuosavybė, kurioje kiekvienam priklausė po ½ nuosavybės teisės dalį, ieškinio reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetė, ieškinio reikalavimą dėl laidojimo išlaidų priteisimo ir priešieškinį paliko nenagrinėtus, panaikino laikinąsias apsaugos priemones ir iš L. J. ir M. J. priteisė D. R. lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas 791 Eur, iš D. R. priteisė L. J. ir M. J. bylinėjimosi išlaidas kiekvienam po 300 Eur.

Teismas iš turto pasidalijimo sutarties, kitų dokumentų sprendė, kad (duomenys neskelbtini) A. J. ir I. J. nutraukę santuoką pasidalijo sugyventą turtą. Pagal sutartį A. J. atiteko gyvuliai, žemės ūkio technika, javai, bulvės, baldai. Ieškovė gyveno su A. J., kartu augino nepilnametį sūnų K. J., nuo (duomenys neskelbtini) m. pradėjo globoti mergaitę, likusią be tėvų globos, jų tarpusavio santykiai buvo geri, gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo (duomenys neskelbtini) metų, rūpinosi vienas kitu. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai O. P., V. S., O. R., P. Š., J. Š.. Ieškovė su A. J. gyveno jos tėvams priklausančiame name (duomenys neskelbtini), jie kartu priimdavo svečius, atvykusius į namus, bendravo su buvusia A. J. žmona I. U., jo vaikais, seserimis ir kitais giminaičiais. Būdami nepilnamečiai atsakovai L. J., M. J. kurį laiką gyveno kartu su D. R. ir A. J. šeima, nes jų motina I. U. buvo išvykusi gyventi į užsienį. L. J. parodymus, jog ji toje šeimoje jausdavosi svetima, su D. R. tėvas bendro ūkio nevedė, vertino kritiškai, kaip paremtus emocijomis, asmeniniais išgyvenimais. Teismas pripažino, kad per 17 bendrų gyvenimo metų D. R. ir A. J. gyvenamojoje vietoje buvo atliktas remontas, įsigyti baldai ar buitinė technika, ieškovė mokėjo draudimo įmokas pagal būsto draudimo sutartį, galėjo nevaržomai disponuoti A. J. turimomis lėšomis, žinojo jo banko kortelės identifikacinius duomenis, net pinigų išgryninimas iš A. J. sąskaitos ieškovei buvo natūralus dalykas, ji elgėsi su sąskaitoje esančiais pinigais kaip su savais. Šias aplinkybes vertino kaip patvirtinančias ieškinio pagrįstumą. Atsakovų bei liudytojos V. S., O. R. parodymus, jog pinigus iš V. K. skolinosi A. J. vertino kartu su V. K. parodymais, kad už paskolą jo ūkyje atidirbo ne tik A. J., bet ir D. R. sūnūs. Pripažino, jog sodybos pirkimas buvo visos šeimos interesas, D. R. sūnūs atidirbdami dalį paskolos prisidėjo prie jos įsigijimo. Teismas sprendė, kad byloje esanti medžiaga, fotonuotraukos, liudytojų O. P. parodymai patvirtina, kad sodyboje (duomenys neskelbtini), dirbo ne vienas A. J., tačiau dirbo ir D. R., kiti asmenys, ieškovė statybos darbų neatliko, tačiau investavo savo darbą, žinias į sodybos aplinkos tvarkymą, apželdinimą. Iš bylos aplinkybių sprendė, kad kartu buvo įsigyti ir žemės sklypai, sodyba įsigyta 2010 m., tačiau iki pat mirties (duomenys neskelbtini) A. J. gyveno kartu su ieškove (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad indėlis į bendros dalinės nuosavybės sukūrimą gali būti žinios, pagalba, fizinis darbas ir pan. Ieškovė su A. J. gyveno kartu ilgus metus, neskirstė gaunamų pajamų, visas lėšas laikė bendromis, nustatyti kiek materialiai kiekvienas prisidėjo prie turto įgijimo neįmanoma, visą įgyjamą turtą jie laikė bendru ir kiekvienas prie turto įsigijimo prisidėjo kaip galėdami. Byloje nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad tarp ieškovės ir A. J. buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o A. J. palikimą sudarantis turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė D. R. apeliaciniu skundu prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinio reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo atmestas, pakeisti, nurodant, kad ieškinys šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu; sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti, atsakovams bylinėjimosi išlaidų nepriteisiant, o ieškovei priteisiant 1.094,01 Eur už advokatų teisinę pagalbą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Dėl ieškinio reikalavimo turto atidalijimo dalyje nurodo, kad teismas, pripažinęs, jog ieškovė su A. J. vedė bendrą ūkį ir visas A. J. vardu įgytas turtas buvo bendra dalinė A. J. ir ieškovės nuosavybė, kurioje kiekvienam priklausė po 1/2 nuosavybės dalį, ieškinio reikalavimus dėl atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės atmetė nepagrįstai, nes priešieškinį visoje apimtyje paliko nenagrinėtą, tokiu atveju sukūrė dviprasmišką situaciją, nes ieškovui ateityje nebelieka galimybės kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tuo tarpu ieškinio palikimas nenagrinėtu tokios galimybės nepanaikina. Ieškinio reikalavimo atmetimas taip pat suponuoja ir išvadą, kad toks reikalavimas apskritai buvo nepagrįstas, arba buvo pareikštas netinkamam atsakovui. Teismas nenustatė, kad ieškinys būtų buvęs pareikštas netinkamiems atsakovams, bet nustatė, jog reikalavimas dėl atidalijimo negali būti išnagrinėtas, nes šiai dienai ieškovė su atsakovais neturi turto, esančio jų bendrąja daline nuosavybe. Pažymėjo, kad atsakovai neatsikirtinėjo į ieškinį tuo pagrindu, kad jie yra netinkami atsakovai, jie patys pareiškė priešieškinį su reikalavimu padalinti ginčo turtą, tokiu būdu iš esmės pripažindami, kad jie yra tinkami atsakovai šioje byloje. Teismas nesprendė reikalavimo dėl atidalijimo pagrįstumo, nevertino, ar ieškovės siūlomas turto dalies atidalijimo būdas pagrįstas, todėl teismas neturėjo pagrindo šio reikalavimo atmesti.

Teismas rėmėsi tomis pačiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovai ir nepilnametis K. J. yra velionio A. J. įpėdiniai ir turto padalijimą gali patys spręsti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre, nekilnojamųjų daiktų padalijimą įforminant notarine sutartimi ir tik įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas. Ieškinio reikalavimą dėl laidojimo išlaidų priteisimo teismas taip pat paliko nenagrinėtą, o ne atmetė, ieškovė, galimai apmokėjusi A. J. laidojimo išlaidas, nebūdama jo įpėdine, tapo A. J. įpėdinių kreditore, tačiau šiuo teismo sprendimu laidojimo išlaidų kompensavimo klausimo teismas nesprendė. Todėl mano, kad turės ateityje galimybę kreiptis į teismą su reikalavimu atidalinti jiems priklausančias turto dalis, tuo tarpu ieškovė, atmetus jos reikalavimą dėl atidalijimo, tokios galimybės nebeturėtų, nors ir taptų ginčyto turto bendraturčiais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodo, kad teismas iš atsakovų L. J. ir M. J. priteisė ieškovei D. R. lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas - 791,00 Eur (41,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 750,00 Eur išlaidų advokatų teisinei pagalbai apmokėti); iš ieškovės D. R. priteisė atsakovams L. J. ir M. J. bylinėjimosi išlaidas - kiekvienam po 300,00 Eur. Byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai ir detalizavimo pažyma, jog ieškovė viso patyrė 1.426,54 Eur išlaidų už advokatų teisinę pagalbą - 1.226,54 Eur buvo sumokėti advokatui H. M., o 200,00 Eur - advokatei K. Ž.. Pagal pateiktus mokėjimo kvitus ir bankinius pavedimus matyti, kad advokatui H. M. sumokėta suma gaunasi didesnė (1.361,21 Eur), tačiau bankiniais pavedimais ieškovė buvo kompensavusi advokatui ir dalį už ieškovę sumokėto žyminio mokesčio (134,67 Eur). Teismas bylinėjimosi išlaidas ieškovei priteisė proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, nors nedetalizavo, kokia būtent ieškinio dalis, teismo nuomone, buvo patenkinta. Ieškovė ieškiniu buvo pareiškusi iš viso 8 reikalavimus - iš jų 4 buvo materialinio pobūdžio, teismas netinkamai įvertino šalių procesinį elgesį ir to pasėkoje ieškovei priteisė per mažai išlaidų už advokatų teisinę pagalbą, nes ieškovei turėjo būti priteista 1.094,01 Eur atstovavimo išlaidų (1.426,54 Eur x 76,69%), o ne 750,00 Eur. Nurodo, kad įvertinus bylos eigą, teismo posėdžių atidėjimo priežastis, byla buvo išnagrinėta praėjus beveik dvejiems metams nuo ieškinio pateikimo, nes atsakovai bylos nagrinėjimo metu elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai ir veikė prieš operatyvų bylos išnagrinėjimą.

Atsakovė L. J. pateiktu atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės D. R. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinio reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybes atmesti nurodo, kad teismas priėmė ieškinį nešalinus trūkumų, byla buvo nagrinėjama netinkamiems atsakovams, tad ieškovės reikalavimai negalėjo būti nukreipti į M. J. ir L. J.. Ieškinio padavimo dienai faktiškai tik K. J. galėjo būti šioje byloje atsakovu, jo procesinė padėtis - tretysis asmuo - yra netinkama. Teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, kad ieškinys reiškiamas netinkamiems atsakovams turėjo pareigą išaiškinti ieškovei jos teisę kreiptis su prašymu pakeisti netinkamą proceso šalį tinkama.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodo, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str. 1 d.). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, kai byla baigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 str. 1 d.). Šioje byloje ieškovė 2016 m. balandžio 20 d. pateikė pažymą dėl atstovavimo išlaidų pagrindimo, kurioje nurodė, kad faktiškai gautas advokato H. M. honoraras yra 1.226.54 Eur kurį sudaro 1.013.67 Eur bei 212.87 Eur pridėtinės vertės mokestis ir advokatės K. Ž. faktiškai gautas honoraras 200.00 Eur. Taip pat pridėti išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Apeliantės reikalavimas Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti, atsakovams bylinėjimosi išlaidų nepriteisiant, o ieškovei priteisiant 1.094.01 Eur už advokatų teisinę pagalbą, yra nelogiškas. Teismas iš aštuonių ieškovės reikalavimų patenkino tik vieną, nes kiti ieškinio reikalavimai yra pareikšti netinkamiems atsakovams ir nepagrįsti. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad atsakovai sistemingai nuo pat bylos pradžios pažeidinėjo LR CPK 42 str. str. 5 d. nuostatas, nes atsakovai sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, veikė, kad byla būtų išnagrinėta ne tik greitai, bet ir teisingai, domėjosi nagrinėjamos bylos eiga. Atsižvelgiant į pinigų mokėjimo ieškovės atstovui datas ir sumas (2014 06 18 3000 Lt, 2014-07 08 1700 Lt, 2016 04 16 - 200 Eur) nurodytas mokėjimo dokumentuose, galima teigti, kad dėl du metus vykusio proceso ieškovės bylinėjimosi išlaidos padidėjo tik 200 Eur suma.

Atsakovė L. J. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti bei priteisti atsakovei L. J. visas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos vertinant įrodymus, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o civilinė byla išnagrinėta šališkai, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidus procesinės teisės normas, kurios galėjo turėti įtakos sprendimo priėmimui. Dėl ieškovės ir A. J. jungtinės veiklos nurodo, kad atsakovės L. J. priešieškinyje buvo suformuluotas reikalavimas, kuriuo ji prašė teismo išreikalauti iš bankų ieškovės piniginių lėšų likučius 2014-02-01 datai, taip pat prašė išreikalauti iš VĮ Regitra duomenis apie ieškovės vardu registruotas transporto priemones, šie atsakovės reikalavimai nebuvo tenkinti, taip išreiškiant šališkumą ieškovės atžvilgiu. Teismas taip pripažino, kad visas A. J. priklausęs turtas buvo ieškovės ir velionio bendra dalinė nuosavybė, o ieškovei priklausęs turtas buvo tik jos asmeninė nuosavybė. Apie tai, kad sąskaitos yra asmeninė ieškovės nuosavybė ir jos nėra bendros su velioniu A. J., ieškovė pareiškė 2015 m. kovo 27 d. teismo posėdžio metu, atsisakydama pateikti teismui jos vardu atidarytų sąskaitų likučius ir nurodydama, kad jos sąskaitose yra asmeniniai pinigai. Ši aplinkybė įrodo, kad ieškovės ir velionio A. J. turtas nebuvo bendras, nes banko sąskaitos buvo kiekvieno asmeninė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas sprendime išvadą, kad ieškovė galėjo nevaržomai disponuoti velionio A. J. turimomis lėšomis, žinojo jo banko kortelės identifikacinius duomenis, net pinigų išgryninimas iš velionio A. J. sąskaitos ieškovei buvo natūralus dalykas, padarė remdamasis vien tik žodiniu ieškovės paaiškinimu teismo posėdžio metu, nes jokie įrodymai, patvirtinantys šias ieškovės nurodytas aplinkybes, nėra pateikti. A. J. sąskaitų išrašuose nėra duomenų, kad būtų atlikti kokie tai mokėjimai, skirti ieškovės poreikių tenkinimui ar ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto išlaikymui ar pagerinimui.

Dėl faktinių aplinkybių vertinimo nurodo, kad teismas rėmėsi ieškovės paaiškinimais, kad ji kartu su A. J. įsigijo žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini). Vienintelis liudytojas P. V. nurodė, kad ieškovė kartu su velioniu A. J. ieškojo sodybos, buvo kartu atvykę pas jį, kaip seniūną, jie nenurodė, kokiam tikslui A. J. planavo įsigyti sodybą. Tuo tarpu atsakovai bei liudytojos A. J. seserys V. S. ir O. R. nurodė, jog A. J. norėjo išsikraustyti į sodybą gyventi vienas, įsirenginėjo sodybą tik savo reikmėms. Ieškovė teismui aiškino, kad įsigyta sodyba buvo remontuojama ne tam, kad joje nuolat gyventi, tačiau ieškovė tikėjosi gauti tikslines lėšas ir įsteigti edukacinį centrą vaikams. Apie tokius planus nežinojo nei ieškovės, nei atsakovų kviesti liudytojai. Pirmosios instancijos teismas net neatsižvelgė į tokius prieštaringus ieškovės paaiškinimus dėl įsigytos sodybos panaudojimo paskirties. Liudytojas J. Š. patvirtino girdėjęs, kaip velionis A. J. keletą dienų prieš mirtį jam sakė, kad jam pinigai reikalingi sumokėti už atliktą pirties projektą. Teismas turėjo įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ieškovė turėjo pateikti neginčijamus įrodymus, patvirtinančius jos indėlį į pagalbinio ūkio pastato rekonstrukciją ir prašyti priteisti kompensaciją už jos indėlį į velioniui priklausiusį turtą. Ieškovei neįrodžius konkrečios indėlio sumos, negali būti priteista net dalis natūra, ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji gyveno ginčo statiniuose, naudojosi jais kaip savais, mokėjo už juos mokesčius, nepateikė duomenų, jos asmeninių lėšų panaudojimą statant ir įsigyjant statinius bei buvus susitarimą sukurti bendrą nuosavybę. Nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, ieškovė turėjo įrodyti konkretų savo indėlį į bendro turto įsigijimą ar sukūrimą, šio indėlio dydį. Prisidėti darbu prie sklypų bei visų statinių įsigijimo nebuvo galimybės, nes jie buvo įsigyti sandoriu, sumokant pinigines lėšas.

Dėl žemės sklypų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe nurodo, kad visi žemės sklypai turi atskirus registro numerius, yra suformuoti kaip atskiri kadastriniai vienetai, tačiau velionis A. J. visus žemės sklypus įsigijo asmeninės nuosavybės teise, nei vienas turtinis vienetas nebuvo įregistruotas ieškovės vardu, visam įsigytam turtui buvo įregistruotas juridinis faktas: asmeninė nuosavybė. Taigi, velionis A. J. nekilnojamąjį turtą įsigijo asmeninės nuosavybės teise, tikslu asmeniškai juo disponuoti bei gauti iš jo pajamas, žemės sklypus A. J. išnuomojo P. ir J. Š.. Įsigytą turtą įregistruodamas kaip asmeninę nuosavybę, išreiškė savo valią, kad visas jam priklausęs turtas po jo mirties atitektų paveldėtojams - jo vaikams lygiomis dalimis. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos A. J. mokėjo išmokas už pasėlius, 2011-05-13 buvo pasirašytos žemės sklypų nuomos sutartys, kurių pagrindu velionis A. J. 1,14 ha, 1,99 ha ir 2,49 ha žemės sklypus išnuomojo P. Š.. Nors ieškovė nepripažįsta, tačiau liudytojai P. ir J. Š. paliudijo, kad laidotuvių dieną perdavė ieškovei 6000 Lt kaip grąžinamą skolą už išsinuomotus žemės sklypus. Tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu. T.y. gali būti įgyjamas už asmenines ar bendras lėšas.

Dėl procesiniu teisės normų pažeidimo nurodo, kad K. J., gim. (duomenys neskelbtini), procesinė padėtis, nurodyta ieškovės ieškinyje - trečiasis asmuo, ieškovė ieškinyje prašė teismo pripažinti procesiniu trečiojo asmens K. J. atstovu Telšių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, nurodė, kad ginčo tarp jos (ieškovės) ir trečiojo asmens K. J. nėra. Ieškovė taip pat prašė padalinti turtą įpėdiniams - L. J., M. J. ir K. J., atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės 1/2 dalį viso turto, o tai sąlygoja K. J. priklausančios turto dalies sumažėjimą. Tad ieškovės teiginys, kad tarp jos ir trečiojo asmens K. J. nėra ginčo, neatitinka tikrovei. 2014, 2015 ir 2016 m. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pasirašytuose įgaliojimuose Telšių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresniajai specialistei D. N. suteikta teisė atstovauti teismuose nagrinėjant administracines ir baudžiamąsias bylas. Taigi, Telšių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė dalyvavo byloje neturėdama procesinių teisių atstovauti nepilnametį K. J., Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresnioji specialistė D. N. nepasisakė kaip civilinės bylos šalis, neteikė parodymų ir paaiškinimų. Šioje civilinėje byloje nėra nei vieno procesinio dokumento, pasirašyto K. J. vardu, teigia, kad nepilnametis K. J. buvo netinkamai atstovaujamas šioje civilinėje byloje, tad jo teisės yra pažeistos. 2016 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje vyresnioji specialistė D. N. paaiškino teismui, kad ji palaiko ieškovės ieškinį ir nesutinka su priešieškiniu, tokiu būdu pasisakydama dėl nepilnamečiui K. J. priklausančios paveldimos turto dalies sumažinimo, taip pažeisdama K. J. interesus.

Ieškovė D. R. pateiktu atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ieškovės ir velionio A. J. susitarimo dėl jungtinės veiklos nurodo, kad ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą pripažinti, kad A. J. vardu įgytas turtas buvo bendra dalinė nuosavybė. Atsakovai priešieškiniu ir pareiškimais dėl priešieškinio reikalavimų pakeitimo taip pat reiškė reikalavimus tik dėl velioniui A. J. priklausiusio turto, nė viena šalis nereiškė reikalavimų dėl ieškovės vardu registruoto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe ir jo padalijimo, todėl atsakovų prašymai dėl duomenų apie ieškovės bankų sąskaitų likučius ir turimas transporto priemones išreikalavimo buvo nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku. Nagrinėjamoje byloje kiekviena šalis turėjo vadovautis rungtyniškumo principu ir savo iniciatyva rinkti, jos manymu, reikalingus įrodymus. Priešieškinyje atsakovai prašė ieškovę pateikti net keturių bankų ir vienos kredito unijos sąskaitų išrašus už 2010 01 01 - 2014 02 01 laikotarpį, kokiu pagrindu buvo prašoma pateikti išrašus už ketverius metus, nenurodyta. Atsakovams reikalingus įrodymus jie siekė gauti išimtinai ieškovės lėšomis, kas neatitinka nei rungtyniškumo, nei teisingumo principų.

Dėl faktinių aplinkybių vertinimo nurodo, kad teismas sprendime ieškovės paaiškinimus, jog ji kartu su A. J. įsigijo žemės sklypą su statiniais, patvirtino liudytojai P. V., P. Š. ir J. Š. (pastarieji du buvo kviesti atsakovų iniciatyva). Liudytojas P. V. nurodė, kad ieškovė kartu su A. J. ieškojo sodybos, buvo kartu atvykę pas jį, kaip seniūną, paklausti, ar jis nežino, kas parduoda nuošalią sodybą. Liudytojai P. Š. ir J. Š. paliudijo, kad užsukus į sodybą, joje sutikdavo ne tik A. J., bet ir ieškovę. Be to, sodyba buvo įsigyta už iš V. K. skolintus 8688,60 Eur (ką iš esmės pripažino ir atsakovai), V. K. nurodė, kad už paskolą jo ūkyje atidirbo ne tik A. J., bet ir D. R. sūnūs. Tai, kad liudytojai negalėjo tiksliai įvardyti sodybos pirkimo tikslo, nereiškia, kad liudytojų parodymai šališki, sodyba įsigyta 2010 metais, tačiau iki pat mirties, 2014 02 01, A. J. gyveno kartu su ieškove. Teismas vienodai vadovavosi tiek ieškovės, tiek atsakovų kviestų liudytojų parodymais, be to, visi liudytojai liudijo iš esmės vienodas aplinkybes dėl ieškovės ir velionio bendro gyvenimo - visi liudytojai patvirtino, kad ieškovę ir velionį pažinojo kaip šeimą, matydavo juos kartu, bendraudavo.

Jungtinės veiklos sutartis nedraudžia vienam iš partnerių neprisidėti prie bendrosios veiklos jokiu materialiu turtu, nes partneris gali prisidėti savo darbu ar kitais įsipareigojimais, todėl apeliantė neturi pagrindo teigti, kad ieškovė privalėjo įrodyti asmeninių lėšų panaudojimą bendro turto sukūrimui ar konkretų įneštą materialų indėlį. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad A. J. turėjo statybos darbų patirties, visą gyvenimą dirbo šioje srityje, todėl sodyboje galėjo atlikti sudėtingesnius statinių priežiūros, rekonstrukcijos, statybos darbus. Tuo tarpu ieškovė pati pripažino, kad statybos darbų neatliko, tačiau investavo savo darbą, žinias į sodybos aplinkos tvarkymą, apželdinimą. Byloje buvo pareikšti konkretūs reikalavimai dėl bendros jungtinės veiklos pripažinimo ir turto padalijimo - nė viena šalis nereiškė reikalavimų nei dėl rekonstrukcijos, nei dėl kompensacijų už kažkokios rekonstrukcijos atlikimą.

Dėl žemės sklypų pripažinimo bendra daline nuosavybe nurodo, kad turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 01 25 civilinėje byloje Nr.3K-3-2/2011), todėl ta aplinkybė, kad sklypai registruoti tik velionio vardu, nereiškia, kad tai buvo išimtinai jo nuosavybė. Kitus ginčui dėl turto priklausomybės, teismas turi vertinti ne tik teisinę registraciją, bet ir turto įsigijimo aplinkybes. Ieškovei su velioniu vedant bendrą ūkį, jų bendros piniginės lėšos įsigyjant žemės sklypus buvo transformuotos į jų bendrą dalinę nuosavybę - žemės sklypus. Ta aplinkybė, kad velionis ginčo sklypus išnuomojo P. Š., niekaip nepagrindžia, kad sklypai buvo išimtinai velionio asmeninė nuosavybė.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo nurodo, kad Ieškovė, gyvendama su velioniu 17 metų ir vesdama bendrą ūkį, bei kartu su velioniu sukūrusi bendrą dalinę nuosavybę, turi teisę ginti jai priklausančią nuosavybės teisės dalį ir savo turtinius interesus, o tai savaime nereiškia, kad yra pažeidžiami K. J. ar atsakovų turtiniai interesai. Ieškinyje nurodyta, kad tarp ieškovės D. R. ir trečiojo asmens K. J. nėra ginčo, nes trečiasis asmuo sutiko su ieškovės reikalavimu - nežiūrint į tai, kad, patenkinus ieškovės reikalavimus, trečiasis asmuo gaus mažesnės apimties paveldimą turtą. Šioje civilinėje byloje K. J. atstovavusi Vaiko teisių skyriaus atstovė D. N. tinkamai vykdė savo pareigas, kiekviename teismo posėdyje, sprendžiant visus klausimus, teismas išklausydavo ir specialistės nuomonės, 2015 01 21 byloje buvo pateikta Vaiko teisių apsaugos skyriaus informacija apie ieškovės ir velionio šeimą, o teismo posėdžio metu specialistė papildomai pasisakė apie skyriaus turimą informaciją bei paaiškino, kad ieškinį palaiko. Tai, kad specialistė nepalaikė priešieškinio, nereiškia, kad ji netinkamai vykdė savo pareigas ar negynė K. J. interesų. K. J., kaip trečiasis asmuo, savarankiškų reikalavimų nereiškė, o LR CPK 142 str. nenumato pareigos trečiajam asmeniui pateikti atsiliepimą į ieškinį. L. J. skundžia teismo sprendimą dalyje dėl K. J. teisių ir pareigų, kai K. J. su tokiu teismo sprendimu sutinka. Atkreipia dėmesį, kad apeliacinį skundą teikia tik atsakovė L. J. - atsakovas M. J. su teismo sprendimu sutinka.

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai būtų priėmę velionio A. J. palikimą, ir kad šiai dienai ieškovė su atsakovais nėra velionio turto bendraturčiai, teismas priešieškinį paliko nenagrinėtą. Su apeliaciniu skundu pridedamas apeliantės 2014 02 11 pareiškimas dėl palikimo priėmimo pagal apyrašą, nors prašymo priimti naujus įrodymus apeliacinėje instancijoje nereiškiama. Pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovų, kaip įpėdinių, teisę reikšti savarankiškus reikalavimus, kilo atsakovams teikiant priešieškinį, o ne apeliacinės instancijos teisme, kuomet iš esmės yra sprendžiamas tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl ieškovės ir A. J. susitarimo vykdyti jungtinę veiklą

LR CK 6.969 str. 1 d. nurodoma, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Kasacinio teismo nurodoma, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais įmanomais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas įstatymo nuostatas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes iš kurių matyti, kad ieškovė D. R. su A. J. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo 1997 metų, susilaukė sūnaus, rūpinosi vienas kitu. Tai, jog ieškovė su A. J. ilgus metus gyveno kartu kaip šeima, patvirtino byloje apklausti liudytojai O. P., V. S., O. R., P. Š., J. Š.. Ieškovė su A. J. gyveno jos tėvams priklausančiame name (duomenys neskelbtini), priimdavo svečius, bendravo su buvusia A. J. žmona I. U., jo vaikais, seserimis ir kitais giminaičiais. Atsakovai L. J., M. J. patvirtino, jog pas tėvą atvažiuodavo, nakvodavo, leisdavo laiką būtent D. R. ir A. J. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Atsakovai L. J., M. J. būdami nepilnamečiai kurį laiką gyveno kartu su D. R. ir A. J. šeima, nes jų motina I. U. buvo išvykusi gyventi į užsienį. L. J. parodymai, jog ji toje šeimoje jausdavosi svetima ir atvykdavo išimtinai tik pas tėtį, o su D. R. tėvas bendro ūkio nevedė, teismas vertino kaip subjektyvius, paremtus emocijomis, nes atsakovė L. J. pripažino, jog dažnai lankydavosi pas tėvą, ne kartą yra buvusi ir sodyboje (duomenys neskelbtini), su D. R. jos abi dirbo sodyboje, ravėjo daržą, jų santykiai buvo pagarbūs, draugiški. Kaip įrodinėja ieškovė, per 17 bendrų gyvenimo metų D. R. ir A. J. gyvenamojoje vietoje buvo atliktas remontas, įsigyti baldai ar buitinė technika, kas yra natūralūs, būtini procesai, siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas ir patvirtina bendro šeimyninio gyvenimo faktą. Ieškovė mokėjo draudimo įmokas pagal būsto draudimo sutartį, galėjo nevaržomai disponuoti A. J. turimomis lėšomis, žinojo jo banko kortelės identifikacinius duomenis, nes pinigų išgryninimas iš A. J. sąskaitos ieškovei buvo natūralus dalykas, ji elgėsi su sąskaitoje esančiais pinigais kaip su savais.

Taip pat byloje įrodyta, kad ieškovė kartu su A. J. pradėjo globoti mergaitę iš vaikų globos namų, kartu ruošėsi nepilnamečio vaiko globai, lankė kursus. Ši aplinkybė patvirtina, kad jie gyveno kaip šeima, kūrė bendrus planus ir ateitį, ieškovės paaiškinimus, kad ji kartu su A. J. įsigijo žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), patvirtino liudytojai P. V., P. Š. ir J. Š.. Liudytojas P. V. nurodė, kad ieškovė kartu su A. J. ieškojo sodybos, buvo kartu atvykę pas jį, kaip seniūną, paklausti ar jis nežino, kas parduoda nuošalią sodybą. Liudytojai P. Š. ir J. Š., parodė, kad užsukus į sodybą, joje sutikdavo ne tik A. J., bet ir ieškovę. Sodyba buvo įsigyta už iš V. K. skolintus 30000 Lt. Nors atsakovai bei liudytojos V. S., O. R. nurodo, jog pinigus iš V. K. skolinosi A. J. ir už juos atidirbo, tačiau pats pinigus skolinęs V. K. nurodė, kad už paskolą jo ūkyje atidirbo ne tik A. J., bet ir D. R. sūnūs. Tai rodo, jog sodybos pirkimas buvo visos šeimos interesas, D. R. sūnūs atidirbdami dalį paskolos prisidėjo prie jos įsigijimo. Byloje esanti medžiaga, fotonuotraukos, liudytojų O. P. parodymai patvirtina, kad sodyboje (duomenys neskelbtini), dirbo ne vienas A. J., tačiau dirbo ir D. R., kiti asmenys. A. J. turėjo statybos darbų patirties, sodyboje galėjo atlikti sudėtingesnius statinių priežiūros, rekonstrukcijos, statybos darbus, ieškovė investavo savo darbą, žinias į sodybos aplinkos tvarkymą, apželdinimą, šias aplinkybes pripažino ir atsakovai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos įrodymai nepaneigia ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovės parodymais, kad ji kartu su A. J. siekė įsigyti savo poreikiams sodybą kaime ir 2010 metais tą padarė. Buvo įsigyti žemės sklypai, sodyba įsigyta 2010 metais, tačiau iki mirties (duomenys neskelbtini) A. J. gyveno kartu su ieškove (duomenys neskelbtini). Atsakovų bei liudytojų A. J. seserų V. S., O. R. parodymai, jog A. J. norėjo išsikraustyti į sodybą gyventi vienas yra pagrįstai teismo atmesti, kaip nepaneigiantys ieškovės įrodinėjamų aplinkybių. Byloje pateiktos fotonuotraukos rodo, kad sodybos gyvenamasis namas buvo senas, todėl ketverius metus buvo investuojamos lėšos, darbas į naujo pastato kūrimą. Atsakovų teiginiai, kad tėvas pas ieškovę gyveno kaip nuomininkas ar globotinis prieštarauja bylos medžiagai, o konkrečiai ne tik paaiškinimams ir liudytojų parodymams, bet ir rašytiniam dokumentui - A. J. 2003 m. Vaiko teisių apsaugos tarnybai rašytame pareiškime, kuriame ieškovę D. R. įvardijo sugyventine. Liudytojai P. V., V. K. ieškovę ir A. J. nurodė buvus šeima, liudytoja P. Š. patvirtino, jog nuvykusi į minėtą sodybą ne kartą ten sutiko A. J. su sugyventine D. R., jie bendrai augino kiaules, rūpinosi ūkiu.

Atsakovai ieškinį prašė atmesti motyvuodami tuo, kad visas A. J. vardu įgytas turtas buvo jo asmeninė nuosavybė, nes turtas įgytas 2007-2010 m. už lėšas, pardavus po santuokos su I. U. nutraukimo jam atitekusį turtą, taip pat jam asmeniškai pasiskolinus trūkstamas lėšas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovų minimi žemės sklypai buvo parduoti 2007 m., nauji žemės sklypai ir sodyba nupirkti 2010 m. gegužės 5d., o A. J. asmeninės nuosavybės teise turėtas butas (duomenys neskelbtini) parduotas 2010 m. lapkričio 25 t. y. jau po sodybos ir žemės sklypų įsigijimo. Įrodymų, patvirtinančių, jog 2007 m. pardavus A. J. padalintą turtą, gauti pinigai būtų investuoti į sodybos kūrimą atsakovai nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė su A. J. gyveno kartu ilgus metus, jie neskirstė gaunamų pajamų, visas lėšas laikė bendromis, nustatyti kiek materialiai kiekvienas prisidėjo prie turto įgijimo neįmanoma, visą įgyjamą turtą jie laikė bendru ir kiekvienas prie turto įsigijimo prisidėjo kaip galėdami, nes indėlis į bendros dalinės nuosavybės sukūrimą gali būti žinios, pagalba, fizinis darbas. Teismui pripažinus įgytą turtą bendru, iš jo gaunamos pajamos – už nuomą, išmokos už pasėlius taip pat pripažintinos bendromis. Teismas pagrįstai sprendė, kad tarp ieškovės ir A. J. buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o A. J. palikimą sudarantis turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla, ir visas A. J. vardu įgytas turtas buvo bendra dalinė A. J. ir ieškovės nuosavybė, kurioje kiekvienam priklausė po ½ nuosavybės dalį, tenkintinas.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad priešieškinyje pareikštas prašymas išreikalauti duomenis apie ieškovės bankų sąskaitų likučius 2014 02 01 dienai bei turimas transporto priemones nebuvo tenkintas, o pirmosios instancijos teismas, netenkinęs šių prašymų, buvo šališkas ieškovės atžvilgiu ir tokiu būdu teismas pripažino ieškovės pinigines lėšas ir turimas transporto priemones jos asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą pripažinti, jog D. R. ir A. J., miręs (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį, veikė jungtinės veiklos pagrindu ir visas velionio A. J. vardu įgytas turtas buvo bendra dalinė A. J. ir D. R. nuosavybė, t. y. ieškinio reikalavimus pareiškė tik dėl A. J. priklausiusio turto. Atsakovai priešieškiniu ir pareiškimais dėl priešieškinio reikalavimų pakeitimo taip pat reiškė reikalavimus tik dėl A. J. priklausiusio turto priteisimo. Priešieškiniu buvo reiškiamas vienintelis savarankiškas reikalavimas iš ieškovės priteisti be teisinio pagrindo paimtas iš banko (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) A. J. iki mirties priklausiusias pinigines lėšas atsakovams L. J. ir M. J. po 1/3 dalį - po 487,00 Eur kiekvienam. Pareiškimais dėl priešieškinio reikalavimų pakeitimo atsakovai reiškė reikalavimus dėl palikėjo turto padalijimo, kompensacijos priteisimo, piniginių lėšų bei skolos už žemės sklypų nuomą priteisimo. Dėl ieškovės vardu registruoto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe ir jo padalijimo reikalavimai nepareikšti, todėl prašymai dėl duomenų apie ieškovės bankų sąskaitų likučius ir turimas transporto priemones išreikalavimo buvo nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku. Pagal LR CPK 135 str. 2 d., prie ieškinio (priešieškinio) turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas (atsakovas) grindžia savo reikalavimus, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas (atsakovas) pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Reikšdami prašymą, atsakovai nenurodė, kokie reikalavimai ar atsikirtimai byloje būtų pagrįsti ar paneigti remiantis prašomais įrodymais, nepateikė duomenų, kad jie bandė kreiptis dėl prašomų duomenų gavimo, ir kad jiems buvo atsisakyta prašomus duomenis pateikti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjama byla nepriskirtina byloms, kylančioms iš šeimos teisinių santykių, ar byloms, turinčioms padidintą viešąjį interesą, todėl šalys turėjo vadovautis rungtyniškumo principu ir rinkti reikalingus įrodymus ieškinio ar priešieškinio reikalavimų ribose.

Atsakovai prašė ieškovę pateikti keturių bankų ir vienos kredito unijos sąskaitų išrašus už 2010 01 01 - 2014 02 01 laikotarpį. Atsiliepime dėl apeliacinio skundo D. R. nurodo, kad 2015 03 27 vykusio teismo posėdžio metu atsakovų atstovas nepagrindė prašymo, teismo posėdyje ieškovės pareiškimas, jog pinigai yra asmeniniai, yra traktuojama dviprasmiškai - ieškovė pareiškė, kad asmeniniai yra jai vaikų duodami (atvežami) pinigai, tačiau ieškovė nepasisakė apie piniginių santykių pobūdį, todėl apeliaciniame skunde šios aplinkybės nurodomos neteisingai. Vadovaujantis LR CPK 135 str. 2 d. bei rungtyniškumo principu pripažintina, kad šalis negali būti įpareigojama teikti įrodymus, kurie gali būti jai nenaudingi, kaip ir teigia ieškovė, grįsdama savo ieškinį, ji pateikė reikalingus įrodymus, atsakovai jiems reikalingų įrodymų nepateikė. Iš Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 21 d. nutarties matyti, kad teismas atsakovų prašymą sprendė ir atmetė, atsižvelgus į ieškovei galimas nemažas išlaidas, bei atsakovams nenurodžius konkrečių priežasčių, dėl kurių prašoma užtikrinti įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijoje teismas tinkamai išsprendė šį klausimą atsižvelgdamas į pareikštų reikalavimų esmę bei prašymo pateikimo turinį, neperžengė ieškinio reikalavimo ribų, nenagrinėjo ginčo dėl ieškovės vardu registruoto turto ir nesprendė ieškovės sąskaitose buvusių lėšų nuosavybės pobūdžio. Teismas pripažino, kad ieškovė galėjo disponuoti A. J. turimomis lėšomis, žinojo jo banko kortelės identifikacinius duomenis, pinigų išgryninimas ieškovei buvo natūralus dalykas, ši aplinkybė patvirtinta šalies parodymais, bylos nagrinėjimo metu nekeliant ginčo dėl atliktų bankinių operacijų pobūdžio. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą dėl teismo šališkumo kaip nepagrįstą.

Dėl faktinių aplinkybių vertinimo

Apeliantės L. J. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais, kad ji kartu su velioniu įsigijo žemės sklypą su statiniais adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovė ketino steigti edukacinį centrą vaikams. Teisėjų kolegija atmeta šiuo argumentus ir pripažįsta, kad teismas vertino įrodymų visumą ir liudytojų P. V., V. S. ir O. R., P. Š. ir J. Š. parodymus visų įrodymų kontekste. Tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl įrodymų vertinimo, nesudaro pagrindo teismo sprendimą pripažinti neteisėtu. Liudytojų V. S. ir O. R. parodymai, kad velionis norėjo į sodybą išsikraustyti gyventi vienas, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės būdu. Liudytojo P. V. parodymai apie tai, kad dėl sodybos pirkimo kreipėsi abu, t. y. ir ieškovė, teismo įvertinti tinkamai, kaip faktas apie kartu įsigytą sodybą. Liudytojas P. V. nurodė, kad ieškovė kartu su A. J. ieškojo sodybos, buvo atvykę pas jį, kaip seniūną, atsakovų iniciatyva kviesti liudytojai P. Š. ir J. Š. paliudijo, kad užsukus į sodybą, joje sutikdavo ne tik A. J., bet ir ieškovę. Tai, kad sodyba įsigyta už skolintą 8688,60 Eur sumą, neneigė ir atsakovai, pinigus paskolinęs liudytojas V. K. nurodė, kad už paskolą jo ūkyje atidirbo A. J. ir D. R. sūnūs, taigi, teismas pagrįstai vertino, jog sodybos pirkimas buvo visos šeimos interesas. Byloje nustatyta, kad po sodybos (duomenys neskelbtini), įsigijimo iki mirties (duomenys neskelbtini) A. J. gyveno kartu su ieškove (duomenys neskelbtini), todėl liudytojų nuoroda apie A. J. ketinimą vienam išsikraustyti į sodybą yra spėjama, nepatvirtinta aplinkybė ir neturi esminės reikšmės. Atmestinas atsakovės apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neatsižvelgė į prieštaringus ieškovės ir liudytojų parodymus, liudytojo P. Š. parodymai, kad A. J. sakė, jog jam reikalingi pinigai sumokėti už pirties projektą, neturi esminės reikšmės ir nepaneigia kitų liudytojų parodymų bei rašytinių įrodymų apie tai, kad ieškovė 17 metų vedė bendrą gyvenimą ir ūkį su A. J..

Susitarimas dėl jungtinės veiklos nedraudžia vienam iš partnerių prisidėti prie bendrosios veiklos ne tik materialiu turtu, bet savo darbu ar kitais įsipareigojimais, todėl ieškovė neturėjo pagrindo įrodinėti tik asmeninių lėšų panaudojimą bendro turto sukūrimui ar įneštą materialų indėlį. Kaip ir nurodo ieškovė, gyvenant ilgus metus, jie neskirstė gaunamų pajamų - visas lėšas laikė bendromis, todėl nurodyti, kiek materialiai kiekvienas prisidėjo prie turto įgijimo neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas 17 metų ieškovės ir A. J. bendrą gyvenimą ir ūkio vedimą, tinkamai įvertino įrodymų visumą, aptarė A. J. 2003 metais Vaiko teisių apsaugos skyriui rašytą pareiškimą, kuriame D. R. įvardijo kaip sugyventinę, įvertino jų indėlius į bendro turto sukūrimą - A. J. statybos darbų patirtį, ieškovės darbą, žinias į sodybos aplinkos tvarkymą, apželdinimą, skolos grąžinimą atidirbtu A. J. ir D. R. sūnų darbu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių aplinkybių iš esmės atsakovai ir neginčijo. Kaip ir nurodo ieškovė, gyvenant šeimoje ir vedant bendrą ūkį, jų gaunamos pajamos bendro gyvenimo metu taip pat buvo jų bendra dalinė nuosavybė, todėl negalima teigti, jog prie sodybos įgijimo ir tvarkymo nebuvo prisidėta bendromis lėšomis, t. y., ir ieškovei priklausančia piniginių lėšų dalimi. Teismas turėjo pagrindo išvadai, kad bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu pakankamas pagrindas pripažinti buvus susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Pripažintina, kad ieškovė neturėjo pareigos reikalauti iš atsakovų kompensacijos už įneštą indėlį, nes šalis pati sprendžia kokius ieškinio reikalavimus ir atsikirtimus reikšti.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė naudojosi ginčo turtu, juo rūpinosi, išlaikė, mokėjo draudimo įmokas nuo 2010 metų pagal A. J. vardu sudarytą turto, adresu (duomenys neskelbtini), būsto draudimo sutartį, šiuo metu rūpinasi turtu ir jį išlaiko. LR CK 6.970 str. 2 d. preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita, o reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus įrodymus ir LR CPK 185 str. reikalavimų nepažeidė.

Dėl žemės sklypų pripažinimo bendra daline nuosavybe

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad visi sklypai yra atskiri turto objektai, registruoti kaip asmeninė A. J. nuosavybė. Ieškovė atsikirtimuose pagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, kur nurodoma, kad turto registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-2/2011). Teismas pagrįstai vertino ne tik teisinę registraciją, bet ir turto įsigijimo aplinkybių visumą. Turtą įgyjant sandoriu vertino tai, kad ieškovės ir A. J. gaunamos pajamos bendro gyvenimo metu taip pat buvo jų bendra dalinė nuosavybė, todėl prie sklypų įgijimo buvo prisidėta ir jų bendromis piniginėmis lėšomis, kurios įsigyjant žemės sklypus buvo transformuotos į jų bendrą dalinę nuosavybę - žemės sklypus. Sklypai buvo perkami šeimos interesais - visi sklypai įsigyti tą pačią dieną kaip ir sodyba, tame pačiame kaime, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo sodyba, tame tarpe ir šalia esantys žemės sklypai, įsigyti už iš V. K. pasiskolintus pinigus, už kuriuos atidirbo velionis ir ieškovės sūnūs. Žemės nuomos sutartis sudaryta A. J. vardu nepaneigia šio fakto, nes ir 6000,00 skolą už žemės nuomą P. Š. A. J. laidojimo dieną grąžino ieškovei.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Teisėjų kolegija apeliantės L. J. argumentus dėl netinkamo atstovavimo ir K. J. procesinių teisių pažeidimo laiko nepagrįstais. Iš bylos dokumentų matyti, kad civilinėje byloje Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė D. N. atstovavo K. J., išsakė savo poziciją dėl ieškinio ir priešieškinio, argumentas, kad civilinėje byloje K. J. atstovavusi Vaiko teisių skyriaus atstovė D. N. netinkamai vykdė savo pareigas, nėra pagrįstas. Ieškovė nurodo, jog susiklosčius tokiai situacijai, pagal LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas teismas turėtų pripažinti procesiniu trečiojo asmens K. J. atstovu Telšių rajono savivaldybės Vaiko teisų apsaugos skyrių. Tai buvo padaryta pavedant K. J. atstovauti specialistei D. N.. Iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos informacijos akivaizdu, kad specialistė išsakė poziciją reikalavimų atžvilgiu.

Tarp ieškovės D. R. ir trečiojo asmens K. J. nėra ginčo, trečiasis asmuo sutiko su ieškovės reikalavimu ir su tuo, kad patenkinus ieškovės reikalavimus, trečiasis asmuo gaus mažesnės apimties paveldimą turtą. K. J. yra nepilnametis, gyvena su savo įstatymine atstove, yra jos išlaikomas, todėl reiškiant ieškinio reikalavimą – dėl ieškovės ir A. J. susitarimo vykdyti jungtinę veiklą, trečiojo asmens K. J. teisės nebuvo pažeistos. CPK 142 str. nenumato pareigos trečiajam asmeniui pateikti atsiliepimo į ieškinį, K. J. teismo sprendimo neskundė, nenurodė apie turtinių interesų pažeidimą, prie apeliacinių skundų neprisidėjo. Pažymėtina, kad apeliantė atsakovė L. J. nėra įgaliota atstovauti K. J. interesų ar jo interesais pareikšti apeliaciją.

Dėl kitų ieškovės ieškinio ir atsakovų priešieškinio reikalavimų, jų palikimo nenagrinėtais

Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės ieškinio reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetė, ieškinio reikalavimą dėl laidojimo išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtą, atsakovų priešieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad kiti ieškinio reikalavimai ir visi atsakovų priešieškinio reikalavimai yra iš esmės susiję su atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės, po A. J. mirties dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi K. J., jis priėmė palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, duomenų apie tai, kad atsakovai L. J., M. J. yra priėmę A. J. palikimą, faktiškai pradėję paveldimą turtą valdyti, ar kreipęsi į notarą dėl palikimo priėmimo, byloje nėra. Nurodė, kad įpėdiniai K. J., L. J., M. J. gali patys spręsti bendru sutarimu dėl paveldimo turto padalijimo (LR CK 5.70 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, atmesdamas reikalavimą dėl atidalijimo iš bendro turto, nenagrinėjo šio reikalavimo iš esmės ir nevertino, ar ieškovės siūlomas turto dalies atidalijimo būdas pagrįstas. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad teismas nepagrįstai ieškinio dalį dėl atidalijimo atmetė, o visą priešieškinį (tame tarpe ir dalyje dėl turto padalijimo) paliko nenagrinėtu, nors abiem atvejais teismas rėmėsi tomis pačiomis byloje pripažintomis aplinkybėmis, kad atsakovai ir nepilnametis K. J. yra A. J. įpėdiniai.

Teismo argumentai bei išvados dėl atsakovų teisės pasidalinti A. J. turtą yra prieštaringi, kas nulėmė materialinių ir procesinių teisių pažeidimą bei netinkamo procesinio sprendimo priėmimą ginčo dalyje. Teismas pripažino ieškovę įpėdinių kreditore, tačiau laidojimo išlaidų kompensavimo klausimo teismas neišsprendė, kaip ir nurodo ieškovė apeliaciniame skunde, susidarė situacija, jog išsisprendus atsakovų palikimo priėmimo klausimui ir paaiškėjus, kad atsakovai yra įpėdiniai, atsakovai ir ieškovė taps turto bendraturčiais, atsakovai turės ateityje galimybę kreiptis į teismą su reikalavimu atidalinti jiems priklausančias turto dalis, tuo tarpu ieškovės, atmetus jos reikalavimą dėl atidalijimo, kaip turto bendraturtės, teisė į atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės negali būti ribojama.

Byloje su atsakovės apeliaciniu skundu yra pateikti duomenys apie tai, kad atsakovai M. J. ir L. J. 2014 02 11 priėmė palikimą pagal apyrašą. Pirmosios instancijos teismas paliko priešieškinį nenagrinėtu tuo pagrindu, kad nėra duomenų ar atsakovai priėmė palikimą. Taigi pripažintina, kad teismas iš esmės nenagrinėjo atsakovės priešieškinio, kaip ir dalies ieškovės reikalavimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju nėra CPK 314 straipsnio sąlygų, kada apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Priešieškinio ir dalies ieškinio reikalavimų išsprendimui šių įrodymų pateikimas turėjo esminę reikšmę ir teismas privalėjo bylos nagrinėjimo eigoje pasiūlyti šalims tokius įrodymus pateikti bei išspręsti priimto ieškinio bei priešieškinio reikalavimus iš esmės. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad teismas nenustatė, jog ieškinys būtų buvęs pareikštas netinkamiems atsakovams, bet sprendė, jog reikalavimas dėl atidalijimo negali būti išnagrinėtas, nes šiai dienai ieškovė su atsakovais neturi turto, esančio jų bendrąja daline nuosavybe. Atsakovai neatsikirtinėjo į ieškinį tuo pagrindu, kad jie yra netinkami atsakovai, pareiškė priešieškinį su reikalavimu padalinti ginčo turtą, taip pripažindami, kad jie yra tinkami atsakovai šioje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo jį valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, priėmusiems palikimą įpėdiniams jis priklauso nuo palikimo atsiradimo momento (CK 5.1, 5.50 straipsniai). Taikant kasacinio teismo praktiką pripažintina, kad palikimo priėmimo faktas egzistavo nuo 2014- 02–11, pateiktų įrodymų pakako pirmosios instancijos teismui bylą išspręsti iš esmės, todėl proceso teisės normų pažeidimas yra esminis ir dėl jo buvo neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie atsakovų palikimo priėmimą galima buvo spręsti iš ieškovės ieškinio ir atsakovų priešieškinio faktinio pagrindo, kilus abejonėms, teismas šiuos duomenis galėjo patikrinti viešajame registre.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas priėmęs ieškinį, priešieškinį, esant šalių ginčui, juos turi išnagrinėti iš esmės, todėl nuoroda dėl atidalijimo bei turto padalijimo K. J., L. J. ir M. J. bendru sutarimu yra nepagrįsta. Byla nagrinėjama ilgą laiką, šalys bylos nagrinėjimo metu nesudarė taikaus susitarimo, todėl teismo siūlymas šalims grįžti į neteisminę paveldėjimo dokumentų išdavimo ir paveldimo turto padalijimo procedūrą, prieštarauja šalių teisėms ir teisingumo principams (CPK 5 straipsnis, CK 1.5 straipsnis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, ieškovės dalį reikalavimo atmesdamas, o kitus minėtus reikalavimus palikdamas nenagrinėtais, pažeidė procesinės teisės normas ir priėmė neteisingą procesinį sprendimą, kuris naikintinas perduodant bylą dalyje reikalavimų nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylinėjimosi išlaidų dalyje, nes gražinant bylą dėl dalies reikalavimų nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas spręstinas proporcingai visų išnagrinėtų reikalavimų apimtyje, taigi, dėl dalies reikalavimų apeliacinėje instancijoje nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str., dalies, 4 punktą

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies ir pripažinta, kad D. R. ir A. J. (miręs (duomenys neskelbtini)) vedė bendrą ūkį, veikė jungtinės veiklos pagrindu ir visas A. J. vardu įgytas turtas buvo bendra dalinė A. J. ir D. R. nuosavybė, kurioje kiekvienam priklausė po ½ nuosavybės teisės dalį, palikti nepakeistą.

Kitą sprendimo dalį dėl ieškovės ieškinio reikalavimo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės (atmestas), dėl ieškinio reikalavimo priteisti laidojimo išlaidas (paliktas nenagrinėtu), dėl atsakovų priešieškinio (paliktas nenagrinėtu), bylinėjimosi išlaidų priteisimo, panaikinti ir gražinti civilinę bylą Telšių rajono apylinkės teismui šioje dalyje nagrinėti iš naujo.