Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį (už didelio kiekio metamfetamino laikymą, turint tikslą jį platinti) laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

S. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl kanapių dalių pardavimo T. B. 2011 m. kovo viduryje) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat nuteisti A. G., M. U., D. M., T. B., V. P., M. M., dėl jų priimti teismo nuosprendžiai kasacine tvarka nesiskundžiami.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 13 d. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, automobiliu „Peugeot 206“ gabeno didelį kiekį – 79,508 g – psichotropinės medžiagos metamfetamino nuo degalinės „Statoil“, esančios Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 34 A, iki Kauno rajone, Garliavos plente esančio gyvenamojo namo Nr. 33, kur buvo sulaikytas policijos pareigūnų; taip pat nuo tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2011 m. balandžio 13 d. 17.17 val. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (priklausančiame D. B.), laikė 21,633 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 10,027 g psichotropinės medžiagos metamfetamino.

Kasaciniame skunde išdėstomi baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pagrindai, pabrėžiama, kad tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turi būti įrodytas, atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, sprendžiant minėto požymio įrodytumo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, 2K-618/2010, 2K-113/2011, 2K-159/2011).

Taip pat atmestinos abiejų instancijų teismų išvados, kad kasatoriaus tikslo platinti psichotropinę medžiagą turėjimą patvirtina laikyto metamfetamino kiekis, artimas labai dideliam šios medžiagos kiekiui. Kasatorius teigia, kad teismai nesiaiškino, ar jis suvokė, kokį kiekį šios medžiagos laikė, juolab kad kiekis nustatytas tik atlikus specialisto tyrimą, o pats kasatorius paaiškino, jog psichotropinę medžiagą nusipirko dėl to, kad buvo pasiūlyta pigiai ją įsigyti. Pasak nuteistojo, jo kaltė negali būti grindžiama vien tik surastos medžiagos kiekiu, nes būtina nustatyti ir kitus požymius, tačiau nė vieno jų teismai neįvardijo.

Kasatoriaus manymu, bylos aplinkybės, rašytiniai įrodymai (ir specialisto išvados) iš esmės nepatvirtina, kad jis įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, priešingai – yra pakankamai įrodymų, kad jo veika būtų perkvalifikuota į BK 259 straipsnio l dalį. Teismai kasatoriaus nurodytus duomenis ignoravo, netyrė svarbių aplinkybių ir rėmėsi tik vienas kitam prieštaraujančiais bei tik kaltinančiais įrodymais, ignoruodami teisinančius, neaiškindami abejonių kaltinamojo naudai, taip pažeidė rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principus ir buvo šališki (BPK 7, 10, 44 straipsniai).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, tuo tarpu privalėjo, vadovaudamasis BPK 242 straipsnio nuostatomis, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), dar kartą apklausti liudytoją L. B. ir kitus asmenis (psichologą, Pilnų namų bendruomenės atstovą), išdavusius dokumentus, patvirtinančius faktą, kad jis vartoja psichotropines medžiagas, taip pat privalėjo išsiaiškinti jo gydymosi nuo narkotinių medžiagų vartojimo aplinkybes, tačiau šias nuostatas pažeidė ir savo nuosprendyje pakartojo (perrašė) faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias pirmosios instancijos teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš pateiktų dokumentų neaišku, kuo remiantis nustatytas kasatoriaus priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų faktas ir kokias medžiagas jis vartojo, bei nusprendė vadovautis tik specialisto išvada. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neįgyvendino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos paskirties pašalinti galimas žemesnės instancijos teismo klaidas, užkirsti kelią neteisingumui. Be to, pasak kasatoriaus, šio teismo nuosprendis naikintinas ir dėl to, kad neišnagrinėti jo apeliacinio skundo argumentai, netirtos aplinkybės, rodančios, kad jam turi būti skiriama gerokai švelnesnė bausmė.

Prokurorės teigimu, nepagrįstas ir S. K. argumentas, kad teismai buvo šališki. Kasatorius nenurodo jokių realių faktų, rodančių bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumą, bylos duomenys to nepatvirtina.

Prokurorės manymu, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtame sprendime atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Taigi apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius atsakymus į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su byloje surinktų įrodymų vertinimu, jų leistinumu ir patikimumu.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nuteistasis ginčija veikos kvalifikavimui reikšmingą aplinkybę – tikslo platinti jo turėtas psichotropines medžiagas buvimą ir teigia, kad šios aplinkybės nustatymą teismai grindė įrodymų vertinimu, iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį. Neigdamas šią faktinę aplinkybę, t. y. faktinį nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymį, kasatorius nurodo tuos pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde, kuriuo prašė perkvalifikuoti veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirti kitą bausmę. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to jis prašė apeliaciniu skundu (BK 320 straipsnio 3 dalis), ir motyvuotai pasisakė dėl visų jo skunde išdėstytų argumentų, kurie, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, visi susiję su veikos kvalifikavimu, neigiant pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę – tikslą platinti psichotropinę medžiagą.

Kasatoriaus teiginiai, kad nebuvo vertinti liudytojos L. B. parodymai, psichologo pateikta charakteristika, Pilnų namų bendruomenės pažyma (jo manymu – teisinantys įrodymai), prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Šie įrodymai buvo ištirti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas juos, kaip ir kitus ginčijamą aplinkybę liečiančius įrodymus, dar kartą įvertino. Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo S. K. gynėjos prašymu teismas pridėjo prie bylos jos pateiktą Pilnų namų bendruomenės pažymą, kurią priimtame nuosprendyje įvertino kaip įrodymą. Tirti kitus įrodymus nei S. K. paduotame apeliaciniame skunde, nei jam teismo procese atstovavusi gynėja neprašė. Antra vertus, apeliacinį procesą reglamentuojančios BPK normos nereikalauja pakartotinai tirti žemesnės instancijos teismo tirtus įrodymus. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Pagal baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodinėjimo reikalavimus ir susiklosčiusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas tiria įrodymus tais atvejais, kai jie nebuvo tirti ar neišsamiai tirti bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme. Kasaciniame skunde minima psichologinė charakteristika, išduota 2011 m. sausio 11 d. verslo valdymo konsultacijos „Rapalis ir partneriai“ psichologo J. H. Rapalio, kurioje apibūdinta S. K. asmenybė psichologiniu aspektu (nurodoma, kad jis pragmatikas, mėgsta gamtą ir techniką, turi asmenybinių problemų, jam gali kilti priklausomybės pavojai ir t. t.). Pilnų namų bendruomenės pažymoje, pasirašytoje jos steigėjo kunigo V. R., nurodoma, kad S. K. 2010 m. rugsėjo–gruodžio mėn. yra lankęsis konsultacijoms dėl priklausomybės nuo narkotikų. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl šių dokumentų liečiamumo, jų įrodomosios reikšmės. Taip pat teismas įvertino liudytojos L. B. parodymus, paties nuteistojo paaiškinimus dėl psichotropinių medžiagų, kuriomis disponavo kasatorius, paskirties (ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja tvirtino, kad S. K., su kuriuo ji gyvena, šių medžiagų nevartoja, teisiamajame posėdyje teigė pati to nemačiusi, tik jis jai prisipažinęs; nuteistasis paaiškino tik kartais vartojantis metamfetaminą). Byloje nustatyta, kad nuteistasis S. K. disponavo dideliu psichotropinės medžiagos metamfetamino kiekiu (89,535 g), pagal specialisto išvadą jo organizme opijatų, amfetaminų ir pan. nerasta, be to, kaip pažymėta šios 2011 m. balandžio 13 d. specialisto išvados tiriamojoje dalyje, S. K. pasisakė „labai retai yra rūkęs žolę, kitų narkotikų nevartoja“. Pagal Kauno apskrities priklausomybės ligų centro 2011 m. birželio 6 d. informaciją S. K. dėl priklausomybės nuo psichotropinių ar toksinių medžiagų konsultacijos nesikreipė ir dėl to nebuvo gydytas. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus duomenis, liečiančius aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir, darydami išvadas, kad nuteistasis S. K. gabeno ir laikė psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti, esminių BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų nepadarė. Taip pat nepažeidė ir baudžiamajame procese įtvirtintų nešališkumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, kurių pažeidimai deklaruojami kasaciniame skunde; pažymėtina, kad šių bendrųjų principų įgyvendinimas neatsiejamas nuo konkrečių BPK normų reikalavimų ir jų laikymosi. Vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų kasatorius, dar nereiškia, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Taip pat atmestinas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmenų lygybės įstatymui principą dėl to, jog, nagrinėdamas kelių nuteistųjų apeliacinius skundus, priėmė dėl jų skirtingus sprendimus. Kiekvieno asmens kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo klausimai nagrinėjami individualiai, pagal bylos įrodymus, liečiančius konkrečius įrodinėtinus faktus. Iš kasatoriaus nurodytų argumentų akivaizdu, kad jis neteisingai supranta asmenų lygiateisiškumo įstatymui principą, jo įgyvendinimą suvokdamas kaip besąlygišką vienodų sprendimų priėmimą visiems asmenims.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimuose padarytos išvados motyvuotos, jos grindžiamos įrodymų viseto vertinimu, o pagal juose nurodytas faktines aplinkybes S. K. veikai dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimo ir laikymo turint tikslą jas platinti baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 2 dalis – taikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. K. nuteistas, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jo apeliacinis skundas atmestas, paliktini galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. K. kasacinį skundą atmesti.