- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- 2A-885-278/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-00550-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pran.), Birutė Jonaitienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- G. P.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-885-278/2013
Teisėja Irena Stulgienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00550-2013-1
2013 m. gruodžio 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-859-233/2013 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei G. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. K. nurodė, kad pagal 2009-12-15, 2010-02-25 ir 2011-03-15 paskolos sutartis atsakovei G. P. paskolino viso 25 000 Lt, įskaitant ir palūkanas, tačiau atsakovė grąžino tik 11 955 Lt. Teigė, jog padavus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 13 045 Lt skolos išieškojimo, atsakovė pripažino tik 7 130 Lt skolą. Prašė teismą priteisti iš atsakovės G. P. 5 915 Lt negrąžintą skolą.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė 2009-12-15 perdavęs atsakovei 7 800 Lt. Darė išvadą, kad ši paskolos sutartis sudaryta 2010-02-25 ir pripažįstama sudaryta dalyje dėl 6 000 Lt sumos. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie paskolos sutartyje nurodytos 1 800 Lt sumos perdavimą atsakovei, o teisminio nagrinėjimo metu iš esmės pripažino atsakovės nurodytą aplinkybę, kad į paskolos sutartyje nurodytą sumą buvo įtrauktos ir palūkanos. Konstatavo, jog paskolos sutartis dėl 1 800 Lt laikytina nesudaryta. Teismas pripažino, kad 2011-03-15 paskolos rašteliu ieškovas perdavė atsakovės nurodytam asmeniui, atsakovės dukrai K. J. 7 000 Lt, tačiau leistinais ir neginčijamais įrodymais nepagrindė, jog į minėtos paskolos sumą įtraukė ir atsakovei anksčiau duotus grynais 1 000 Lt. Nurodė, kad nesant 2011-03-15 paskolos raštelyje nurodytos visos 11 200 Lt sumos perdavimo fakto atsakovei, paskolos dalyku pagal 2011-03-15 paskolos raštelį laikytina 7 000 Lt suma, kurią atsakovė pripažino, o likusioje dalyje dėl 4 200 Lt paskolos, 2011-03-15 sutartį laikė nesudaryta. Teismas nurodė, kad dėl 7 130 Lt atsakovės neginčijamos sumos yra priimtas 2013-06-21 teismo įsakymas ir darė išvadą, kad teismo įsakymu iš atsakovės priteista suma padengia ieškovui pagal 2010-02-25 ir 2011-03-15 paskolos sutartimis suteiktų paskolų negrąžintas dalis ir šalių žodžiu susitartas palūkanas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Teigia, kad 2009-12-15 paskolos sutarties tekstas yra aiškus ir konkretus, nerašoma, kad bus paskolinta 7 800 Lt suma ateityje, o žodis „pasiskolinau“ negali būti suprastas, kaip ketinimas ateityje pasiskolinti pinigų sumą, jis reiškia, jog pinigai pasiskolinti. Nurodo, kad teismui pripažinus nesant sudarytai 2009-12-15 paskolos sutarčiai, atskirai aptarė palūkanų priteisimo klausimą pagal šią paskolos sutartį. Teigia, kad teismas ir pripažino buvus susitarimui dėl palūkanų, ir nepripažino 2009-12-15 rašytinės paskolos sutarties. Atsakovės teiginius dėl faktinės 2009-12-15 paskolos sutarties sudarymo datos – 2010-02-25, vertina kritiškai, nes atsakovė ne tik negalėjo grąžinti skolą sutartyje nurodytu terminu, bet ir vėliau skolinosi pinigų sumas, žadėdama grąžinti vėliau nei po pusės metų. Nurodo, kad sprendime nebuvo pasisakyta apie grąžintas pinigų sumas pagal paskolos sutartis, apie palūkanų dydžius, netirta, kokia pinigų suma jam grąžinta. Teigia, kad atsakovė pripažino sutartų palūkanų sumos faktą, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog 1 800 Lt ir 4 200 Lt sutartos palūkanos nėra paskolos dalyku.
Atsiliepimas
Atsakovė G. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas darė pagrįstą išvadą, jog nebuvo visų pinigų perdavimo fakto pagal 2010-02-25 paskolos sutartį ir 2011-03-15 paskolos raštelį, nes atsakovė pinigų negavo. Nurodo, jog ieškovo iki 2010 m. vasario mėn. nepažinojo, todėl 2009-12-15 skolintis 7 800 Lt negalėjo ir grynų pinigų iš jo nesiskolino.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.870 straipsnio nuostatos nustato, jog paskolos sutartis yra realinė, kas reiškia, jog paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo nepakanka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-366/2010; Nr. 3K-3-564/2010; Nr. 3K-3-107/2011 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009-12-15, 2011-03-15 G. P. pasirašė paskolos sutartį bei raštelį, kuriuose nurodė, jog pasiskolino iš A. K. 7 800 Lt ir 11 200 Lt sumas, įsipareigodama skolą grąžinti 2010-03-25 ir 2011-10-15 (b. l. 31, 33, 65, 66). Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. į atsakovės G. P. atsiskaitomąją sąskaitą banke 2010-02-25 pervedė G. P. 6 000 Lt, o 2011-03-15 (1 000 Lt) bei 2011-03-16 (6 000 Lt), viso 7 000 Lt į atsakovės dukters K. J. sąskaitą (b. l. 9-10, 32). Be to, ieškovas teigia, kad pinigines lėšas atsakovei skolino tris kartus, iš viso suteikta 25 000 Lt dydžio paskolų, kurių dalis perduota grynais pinigais, tačiau grąžinta tik 11 955 Lt. Atsakovė nurodo, kad ji ieškovui dalį skolos yra grąžinusi pati ar duktė, o dėl dalies skolos 2013-06-21 teismo įsakymu, iš jos priteista 7 130 Lt skola A. K. naudai (b.l. 8-22, 24). Atsakovė neigia grynų pinigų gavimą pagal 2009-12-15 sutartį. Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui (atsakovei G. P.) faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui, ieškovui A. K. (CPK 12 str., 178 str.). 2009-12-15 sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjai momento. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Atsakovė, neigia realiai gavusi 7 800 Lt pagal 2009-12-15 sutartį bei nurodo, jog minėta sutartis faktiškai buvo surašyta 2010-02-15, pagal kurią A. K. paskolino jai 6 000 Lt ir šią sumą pervedė į jos sąskaitą banke. Atsakovė teigia, jog buvo susitarta ir dėl 5 procentų mėnesinių palūkanų nuo paskolintos 6 000 Lt sumos, kas sudaro 1 800 Lt sumą už paskolos sutarties laikotarpį (b. l. 41-44). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad 2009-12-15 G. P. buvo perduota 7 800 Lt ir nepaneigė, jos teiginių, jog sutartis pasirašyta atgaline data. Byloje esantis 6 000 Lt pervedimas į atsakovės sąskaitą 2010-02-25 leidžia konstatuoti, jog paskola buvo suteikta 6 000 Lt sumai jų pervedimo dieną, nes jokių duomenų, kokiu pagrindu ši suma pervesta G. P. nėra (CPK 178 str., b.l. 8). Nors ieškovas nurodo, kad šalys 2009-12-15 susitarė dėl 1 800 Lt palūkanų, tačiau sutartyje atskirai tai neaptarta, o įrodymų, jog atsakovei 1 800 Lt suma yra perduota, nėra, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskola šiai sumai nebuvo suteikta, o 6 000 Lt paskolos suteikimo data laikytina 2010-02-25. Šią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, jog ieškovui pripažįstant, kad atsakovė nevykdė įsipareigojimo pagal 2009-12-15 sutartį, nelogiški jo teiginiai skolinti naujas, pakankamai dideles pinigų sumas 2010-02-25. Apeliantas teigia, jog pirmoji paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2009-12-15, nes tikint atsakovė teiginiais dėl vėlesnės sutarties sudarymo datos, paskolą ji būtų turėjusi grąžinti greičiau nei po mėnesio, t.y. 2010-03-15. Šie atsakovo teiginiai atmestini, nes byloje nėra įrodymų, kad atsakovė neturėjo lėšų greitu laiku grąžinti paskolą, be to, ji teigia, kad paskolą buvo susitarta grąžinti per šešis mėnesius, mokant kas mėnesį po 300 Lt palūkanų ir šį teiginį patvirtina 2010-03-25 - 2010-09-22 vykdyti mokėjimai. Be to, 2010-02-25 paskolos suteikimą jokie duomenys nepatvirtina, o atsakovė G. P. teigia skolinusis iš ieškovo tik du kartus. 2011-03-15 paskolos raštelio surašymo datos atsakovė neginčija bet pripažįsta minėto dokumento pagrindu gavusi 7 000 Lt, kurie buvo pervesti į jos dukters K. J. atsiskaitomąją sąskaitą. Paskolos sutartyje atsakovė nenurodė gavusi ir 7 000 Lt, tačiau šią sumą G. P. pripažįsta, o perduotos sumos dydį pagrindžia byloje pateikti rašytiniai dokumentai (CPK 178 str.). Šioje paskolos sutartyje nurodoma likusi suma (4 200 Lt), atsakovei nebuvo perduota, ieškovas ir pats to neneigia, todėl pripažinti šią sumą kaip paskolą, nėra pagrindo. CK 6.156 straipsnio nuostatos numato, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Atsakovė nurodo, jog tarp šalių vyko susitarimas dėl palūkanų mokėjimo ir ji nėra pilnai įvykdžiusi savo įsipareigojimų. Iš G. P. pateiktų prieštaravimų dėl teismo įsakymo matyti, jog ji yra pripažinusi 7 130 Lt skolą su palūkanomis ieškovui ir šiuo pagrindu yra išduotas teismo įsakymas, kas leidžia konstatuoti, jog ieškovo teisės nėra pažeidžiamos (b.l. 6-7, 24) Byloje įrodyta, kad atsakovei G. P. buvo suteikta paskolų bendrai 13 000 Lt sumai (6 000 + 7 000 = 13 000 Lt). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė yra grąžinusi 5 000 Lt, pripažinusi skolą 7 130 Lt sumai, kuri iš jos priteista, be to, yra mokėjusi ieškovui įvairiomis sumomis palūkanas. A. K. pripažįsta, kad jam atsakovė yra sumokėjusi viso 11 955 Lt, todėl teismui nebuvo pagrindo papildomai priteisti iš atsakovės A. K. prašomą 5 915 Lt sumą.
Teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; Nr. 3K-3-601/2005 ir kt.). Dėl paminėto, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė savo teiginių dėl didesnių paskolų sumų atsakovei suteikimo. Kadangi civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungtyniškumo principo, o ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų pagrindžiančių jo teiginius todėl atmestini apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismui neteisingai išsprendė civilinę bylą (CPK 12 str., 178 str.). Dėl paminėto, naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.