- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-04-07
- Bylos Nr.
- I2-8257-1161/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00584-2026-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- R.S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. S. pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas; Departamentas) 2026 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 26S28034 (toliau – ir Sprendimas).
Argumentuoja, kad buvo nesilaikyta tokiam sprendimui priimti procedūros, numatytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtino Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 130 punkte. Teigia, kad neužtenka nustatyti pagrindą taip pat turi būti tai patvirtinantys duomenys ar dokumentai, kurie turi būti išnagrinėti bei įvertinti. Teigia, kad nei pareiškėjas, nei jo būsimas darbdavys nesulaukė jokios užklausos apie tai, kodėl nesudaryta darbo sutartis.
Pažymi, kad antras Sprendimo priėmimo pagrindas apskritai konkrečiai neįvardytas, bei taip pat nebuvo į pareiškėją kreiptasi dėl duomenų neatitikimo tikrovei, klastojimo.
Paaiškina, kad darbo sutartį su būsimu darbdaviu planavo sudaryti 2026 m. vasario 3 d., nes 2025 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo mamą ištiko (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjas buvo vienintelis jos šeimos narys, negalėjo jos palikti be priežiūros, kad ir ligoninėje. (duomenys neskelbtini) mama mirė, todėl būsimo darbdavio paprašė duoti laiko visiems formalumams sutvarkyti po mirties, buto dokumentus susitvarkyti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Nurodo, kad 2025 m. spalio 27 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ; ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu. 2025 m. spalio 29 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2027 m. spalio 29 d. (toliau – ir Leidimas), pareiškėjui įteiktas 2025 m. lapkričio 12 d.
Teigia, kad Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė ir pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Atkreipia dėmesį, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybės dėl darbo sutarties nesudarymo. Teigia, kad ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, konstatuoja, jog jo nurodytas tikslas, dirbti Lietuvos Respublikoje, yra neatitinkantis tikrovės.
Pažymi, jog pareiškėjo darbo sutarties nesudarymo faktas buvo nustatytas vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV; ir Sodra) informacine sistema (toliau – ir VSDFV IS). Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti kompetentingos institucijos pateikta informacija. Be to, kaip pareiškėjas nurodė, darbo sutarties per Aprašo 129² nustatytą laikotarpį jis nesudarė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. sausio 29 d. Sprendimo Nr. 26S28034, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760499860, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikė Departamentui 2025 m. rugsėjo 19 d. prašymą Nr. 2509-LLG-4430 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje; darbdavys – UAB „(duomenys neskelbtini); profesijos pavadinimas – Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės (duomenys neskelbtini).
Taip pat nustatyta, kad Bendrovė kartu su 2025 m. rugsėjo 19 d. prašymu Nr. 2509-LLG-4430 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20250919-138936 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, jog planuoja pareiškėją įdarbinti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išrašymo dienos.
Migracijos departamentas 2025 m. spalio 29 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu Nr. 760499860, galiojantį iki 2027 m. spalio 29 d. (toliau – ir Leidimas).
Migracijos departamentas 2026 m. sausio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Leidimą, nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta; duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui Leidimas išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.
Pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą <...>; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį <...>. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai pasibaigia užsieniečio darbo santykiai, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5 dalyse ir 50 straipsnio 21 dalyje nurodytus atvejus arba kai jam išduodamas leidimas gyventi kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Konkrečius užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato UTPĮ 50 straipsnio 1 dalis. Šioje normoje yra ne tik aptarti bendrieji tokių leidimų panaikinimo pagrindai (pvz., leidimo gavimas apgaulės būdu; grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; nelegalios migracijos grėsmė; kt.), tačiau ir atskirai įtvirtinti specialieji pagrindai, taikomi nustačius, kad išnyko aplinkybės, kurių pagrindu buvo išduotas konkretus leidimas laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymima, kad tokių specialiųjų pagrindų nustatymas nėra savitikslis, o jų taikymas negali būti automatiškas. Kiekvienas toks specialusis leidimo laikinai gyventi pagrindas privalo būti susietas su konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių nustatymu ir ištyrimu, turi būti individualizuotas, tinkamai pagrįstas (pvz., LVAT 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2509-520/2025).
Vienas iš tokių specialiųjų pagrindų yra įtvirtintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nustatant, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.
UTPĮ 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad Leidimų laikinai gyventi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 129² punktas numato, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.
Aprašo 130 punkte nustatyta, jog paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra nurodęs, jog Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi sutvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).
Byloje nustatyta, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes pareiškėjas ketino dirbti Bendrovėje Lietuvos Respublikoje. Leidimas išduotas 2025 m. spalio 29 d., todėl minėtas 2 mėnesių terminas darbo sutarčiai su Bendrove sudaryti baigėsi 2025 m. gruodžio 29 d. Atsakovo į bylą pateikti 2026 m. sausio 29 d. VSDFV IS duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Aprašo 129² punkte bei Tarpininkavimo rašte nurodytu terminu (per 2 mėnesius nuo Leidimo išdavimo dienos) įdarbintas nebuvo. Pažymėtina, kad pareiškėjas aplinkybių, susijusių su tuo, kad jis per teisės aktuose nustatytą terminą Bendrovėje nebuvo įdarbintas, neginčija, todėl byloje dėl to ginčo nėra. Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą nagrinėjamos bylos kontekste, konstatuoja, kad šiuo atveju Departamentas, 2026 m. sausio 29 d. nustatęs, jog Sodros duomenų bazėje jokios informacijos apie pareiškėjo draudėjus nėra, pagrįstai sprendė, kad yra UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas.
Nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad nei jis, nei jo būsimas darbdavys nesulaukė jokios užklausos apie tai, kodėl nesudaryta darbo sutartis.
Vertindamas nurodytus skundo argumentus, teismas pirmiausia pastebi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra nurodęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, be to, tai gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina ir tai, kad Aprašo 130 punktas įpareigoja Departamentą, paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, išnagrinėti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo bei įvertinti nustatytus faktus, tačiau jame nėra nustatytas įpareigojimas Departamentui kreiptis į užsienietį ar kitus asmenis dėl paaiškinimų ar tam tikrų dokumentų pateikimo. Kaip minėta, pareiškėjas skunde neginčija atsakovo nustatytos esminės faktinės aplinkybės, kad jis laikotarpiu nuo Leidimo išdavimo iki Sprendimo priėmimo nesudarė darbo sutarties su Bendrove, šiuos duomenis Migracijos departamentas nustatė remdamasis oficialiu šaltiniu – VSDFV IS teikiamais duomenimis. Teismo vertinimu, kadangi Migracijos departamento surinkti oficialūs duomenys patvirtino UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo buvimo faktą, todėl atsakovas neprivalėjo papildomai kreiptis į pareiškėją ar Bendrovę dėl paaiškinimų ar papildomų dokumentų pateikimo. Taigi, pagal pareiškėjo pateiktus argumentus nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje situacijoje buvo pažeistas Aprašo 130 punktas.
Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas skunde paaiškino, kad darbo sutartį su būsimu darbdaviu planavo sudaryti 2026 m. vasario 3 d., nes 2025 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo mamą ištiko (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjas buvo vienintelis jos šeimos narys, negalėjo jos palikti be priežiūros; (duomenys neskelbtini) mama mirė, todėl būsimo darbdavio paprašė duoti laiko visiems formalumams sutvarkyti po mirties, buto dokumentus susitvarkyti. Teismas šiuo aspektu pastebi, kad teisės aktuose nenumatyta išimčių, kurių pagrindu būtų galima nesudaryti su užsieniečiu darbo sutarties per 2 mėnesius nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo, taip pat nenumatyta galimybė nurodytą terminą pratęsti. Priešingai, teisės aktai imperatyviai nustato Migracijos departamento pareigą, nustačius, kad darbo sutartis su užsieniečiu per 2 mėnesius nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo nėra sudaryta, imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų ir panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taigi, teisės aktuose nesant išimčių, kurių pagrindu būtų galima nesilaikyti 2 mėnesių termino darbo sutarčiai su užsieniečiu sudaryti, pareiškėjas, atsiradus jo nurodytoms aplinkybėms ir negalėdamas sudaryti darbo sutarties per 2 mėnesius nuo Leidimo laikinai gyventi išdavimo, privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo.
Pažymėtina ir tai, kad ginčijamas Departamento Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks teisės aktuose nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Teismas, vertindamas skundo argumentus, sutinka su pareiškėjo pozicija, kad Sprendime nepagrįstai nurodytas Leidimo panaikinimo pagrindas – UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės). Teismo vertinimu, atsakovas Sprendime iš esmės nenurodė jokių motyvų, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi (konkrečiai – duomenys, kad pareiškėjas turi tikslą dirbti būtent Bendrovėje), neatitinka tikrovės. Tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas panaikinti Sprendimą, nes, kaip minėta, pareiškėjui išduotas Leidimas buvo pagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu. Būtent tokio aiškinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).
Įvertinus byloje esančius įrodymus, teismo vertinimu, pareiškėjas skundžiamo Sprendimo, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas šioje byloje, priėmimo metu neatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas per 2 mėnesių laikotarpį nuo Leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos neįsidarbino Bendrovėje, atsirado UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. S. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.