Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo L. D. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (2.3) NO-2-3417 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą“. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kaip viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnyje, apibrėžiant pagrindines sąvokas, yra nurodoma, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (14 dalis). Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 buvo patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – Taisyklės).

Nurodė, kad ginčijamą 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (2.3) NO-2-3417 Tarnyba grindė minėtų Taisyklių 12 punktu, kai prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienus metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu; kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo užregistravimo institucijoje praneša asmeniui nenagrinėjimo priežastis. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti skundžiamo administracinio akto teisėtumą, būtina nustatyti 1) ar pareiškėjas per vienus metus laiko du kartus kreipėsi į Tarnybą ir 2) ar abu kreipimaisi buvo tapatūs.

Teismas atsižvelgė į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Kadangi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos uždavinys yra užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą ir šiuo tikslu Tarnyba priima sprendimus, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo prasme tapačiu būtų laikomas toks asmens prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kai teisinę pagalbą prašoma suteikti toje pačioje byloje (procese), dėl kurios (-io) jau yra priimtas sprendimas teikti/neteikti antrinę teisinę pagalbą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. sausio 19 d. bei 2016 m. gegužės 30 d. prašymų turiniai nėra tapatūs.

Teismas sutiko su Tarnybos argumentais, jog abu pareiškėjo prašymai yra neatsiejamai susiję, kadangi iš esmės siekiama to paties tikslo – gauti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-480-323/2016, tačiau tokia aplinkybė nesudarė pagrindo konstatuoti prašymų kartotinumą. Priešingu atveju, asmenims, besikreipiantiems su prašymais gauti antrinę garantuojamą teisinę pagalbą, būtų užkirsta galimybė teisme ginčyti pačios institucijos priimtus sprendimus, kuriais atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi tokie sprendimai neišvengiamai visuomet yra susiję su kokia nors byla (procesu), kuriame asmuo siekia būti atstovaujamas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) analogiškose bylose, t. y. kai asmuo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikia prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, siekiant apskųsti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimtą nepalankų sprendimą, tačiau Tarnyba atsisako nagrinėti asmens prašymą motyvuojant tuo, kad jis yra pakartotinis, yra konstatavęs, jog vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi Tarnyba yra įpareigota nagrinėti tokius prašymus, priimti motyvuotą sprendimą ir tokie prašymai nelaikytini tapačiais Taisyklių 12 punkto prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3544-756/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4697-575/2016).

Priimdamas sprendimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pažymėjo, jog administracinio akto panaikinimas grąžina šalis į status quo ante (ankstesnė padėtis) ir sukelia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo spręsti pareiškėjo L. D. 2016 m. gegužės 30 d. prašymą reg. Nr. (2.3)KLTP-1-1141 suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą skundžiant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-164-130-7244.

Teismas įvertinęs surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Tarnyba netinkamai įvertino L. D. 2016 m. gegužės 30 d. prašymo reg. Nr. (2.3) KLTP-1-1141 turinį ir palikdama jį nenagrinėtu, nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 12 punktu, todėl ginčijamas 2016 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. (2.3) NO-2-3417 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą“ pripažintinas neteisėtu ir naikintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Sprendime teismas nurodė, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu neapibrėžė kuo pasireiškė patirta neturtinė žala ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje, nenustačius esminės žalos atlyginimo sąlygos – žalos pareiškėjui padarymo fakto, L. D. skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pripažino, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba iš esmės neveikė taip, kaip privalėjo veikti – priėmė nepagrįstą ir neteisėtą 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (2.3) NO-2-3417. Pabrėžė, kad viešojo administravimo institucijos priimto administracinio akto panaikinimas ipso facto (savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti, jog asmuo, kurio atžvilgiu priimtas neteisėtas administracinis aktas, patyrė neturtinę žalą. LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui.