Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (proceso dalyviams ,,Zoom“ programos platformoje naudojant vaizdo ir garso priemones) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arūno Saunoriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo Z. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. buvo pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, privalu ne tik greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, bet užtikrinti ir tai, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi, asmenį pripažįstant kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, bylos įrodymų visuma turi leisti daryti vienareikšmišką ir kategorišką išvadą dėl jo kaltės.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-619/2012, 2014 m. vasario 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014 ir 2014 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232/2014). Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje keliamos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek kaltinantys, tiek ir teisinantys įrodymai.

Z. B. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus dėl to, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pamatęs, kad E. K. pagimdė gyvą naujagimį, turėdamas pareigą ir galimybę suteikti pagalbą ir pasirūpinti naujagimiu, liepė E. K. išnešti naujagimį ir juo atsikratyti ir tokiu būdu sukurstė E. K. nužudyti mažametį, bejėgiškos būklės savo šeimos narį. Dėl to E. K., nunešusi prie garažo Nr. (duomenys neskelbtini), lauke paliko savo naujagimį sūnų, kuris mirė nuo bendro kūno atvėsimo.

Šis kaltinimas buvo grindžiamas nuteistosios E. K. parodymais, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte fiksuotais duomenis, liudytojo V. M. parodymais, iš dalies ir Z. B. duotais parodymais apie įvykio aplinkybes bei rašytiniais duomenimis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi visus byloje esančius pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, pritaria apygardos teismo išvadai, kad byloje esantys įrodymai, tiek vertinant juos atskirai, tiek gretinant su kitais faktiniais duomenimis yra nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui dėl Z. B. inkriminuoto nusikaltimo pagrįsti.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iš įstatyminio apibrėžimo kyla būtinieji bendrininkavimo požymiai: kelių asmenų dalyvavimas padarant tyčinę nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; tarpusavio susitarimas daryti nusikalstamą veiką, bendrininkų veikimas tyčia. Kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2011). Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2008, 2009 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2009, 2011 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2011).

Aptardamas kurstytojo vaidmenį bendrininkavimo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant BK 24 straipsnio 5 dalį vykdytojo kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – kurstytojo ir vykdytojo veiksmų bendrumą, susitarimą bei bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti nustatytas atskirai. Kurstytojas yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-303/2018). Be to kurstymas visada yra konkretus. Kurstytojas suvokia, kokį nusikaltimą padaryti kursto kitą asmenį. Kurstymas padaromas tik tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2013). Byloje turi būti neginčytinai nustatyta, kad asmuo iš tikrųjų skatino kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką, tokią išvadą turi patvirtinti byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pasirinkti kurstymo būdai gali būti įvairūs (įtikinėjimas, prašymas, pažadas, piktnaudžiavimas autoritetu ir pan.), jų pasirinkimą paprastai lemia kurstytojo ar kurstomo asmens savybės, situacijos aplinkybės ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-489/2019).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog nuteistoji E. K. dar iki gimdymo buvo apsisprendusi atsikratyti būsimo kūdikio, t. y. jos tyčia nužudyti vaiką jau buvo susiformavusi ir papildomas Z. B. paskatinimas nebuvo reikalingas. Prokuroro teigimu, tokios teismo išvados nepatvirtina jokie faktiniai bylos duomenys. Šis prokuroro argumentas yra nepagrįstas. Apie tai, ar nuteistoji dar iki gimdymo turėjo susiformavusį sumanymą nužudyti savo naujagimį, kokią įtaką jos nusikalstamų veiksmų įgyvendinimui turėjo Z. B., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, vertindamas nuteistosios elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, jos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat išteisintojo Z. B. žodžių turinį nustatytu nusikaltimo padarymo laiku bei aplinkybėmis.

Išteisintasis Z. B. viso proceso metu neigė kurstęs E. K. nužudyti ką tik gimusį naujagimį. Jis pripažino, jog pyko ant nuteistosios, kad ji laukiasi kito vyro vaiko ir aiškino, jog nežinojo, kada ji turi gimdyti, nes pastaroji tai slėpė. Kai Z. B. išgirdo prie garažo, kuriame gyveno su E. K., verkiantį vaiką, ir, jai sugrįžus į garažą, sužinojo, kad pastaroji prie garažo pagimdė, pasakė, kad jis kartu nebegyvens, tad vaiką ji gali dėti kur nori, tačiau atsikratyti juo neliepė. Z. B. tvirtino sakęs E. K. pačiai daryti ką nors: skambinti greitajai, policijai arba į gyvybės langelį (t. 5, b. l. 119-120). Šie jo parodymai neprieštarauja ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 3, b. l. 176-180), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 188-191) ir pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 190) duotiems parodymams. Šiuos parodymus papildo Z. B. skambinant į BPC (t. 1, b. l. 132-135) nurodytos aplinkybės, jog jis girdėjo, kad vaikas klykė, bet liepė E. dingti, kad nematytų, nes vaikas yra ne jo. Taigi, vertinant išteisintojo parodymus, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Z. B. liepė E. K. pasišalinti, kad jis nematytų nei jos, nei ką tik gimusio jos vaiko, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad Z. B. liepė E. K., išsinešus vaiką, palikti jį lauke sušalti. Liudytojų V. B., L. K. ir M. R. parodymai patvirtina, kad garažų masyvą ištisą parą saugojo netoliese namelyje įsikūrę apsaugos darbuotojai, netoliese yra ir prekybos centras. Šios aplinkybės rodo, kad ir po Z. B. jai pasakytų žodžių dingti iš garažo, nuteistoji, siekdama išsaugoti naujagimio gyvybę, turėjo tam galimybių, t. y. perduoti jį apsaugos darbuotojams ar kitiems asmenims. Nuteistosios elgesys po gimdymo tvirtina, kad ji turėjo pakankamai fizinių jėgų, jog būtų galėjusi nunešti kūdikį iki garažų teritorijoje budinčių sargų namelio ar paskambinti telefonu ir pati išsikviesti pagalbą, tačiau ji to tyčia nedarė. Byloje nėra duomenų, kurie tvirtintų, jog Z. B. aktyviais veiksmais būtų jai trukdęs tai padaryti ar bent raginęs E. K. jokios pagalbos nesikreipti.

Nuteistosios E. K. parodymai apie Z. B. veiksmus darant nusikalstamą veiką nebuvo nuoseklūs. Nors prokuroras akcentuoja jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kur nuteistoji tvirtino, jog Z. B. jai liepė išnešus vaiką juo atsikratyti, nešti iš čia tą vaiką, kad jis jo nematytų (t. 2, b. l. 179-183) tačiau teisiamojo posėdžio metu E. K. pripažino, kad Z. B. jai siūlė iškviesti policiją, o paskui jau sakė kažką su naujagimiu daryti, kažkur jį nešti. Nuteistoji teisiamajame posėdyje negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad Z. B. būtų liepęs atsikratyti vaiku, jį nužudant, nes jis sakė daryti ką tik nori, kad ir pati numirti, o vaiką nunešti, kur nors dėti. E. K. pripažino, jog ji tiek iki gimdymo, tiek ir po jo turėjo galimybę pati su Z. B. jų bendrai naudojamu telefonu išsikviesti greitąją pagalbą, tačiau to nedarė (t. 4, b. l. 191-192). Apeliacinės instancijos teisme E. K. patvirtino, kad Z. B. liepė kviesti policiją (t. 5, b. l. 117-118).

Taigi, vertinant prokuroro skunde akcentuojamus E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir parodymų patikrinimo vietoje metu su jos parodymais, duotais teisminio šios bylos nagrinėjimo metu, jie nėra pakankami pagrįsti Z. B. kaltę sukursčius nužudyti nuteistosios naujagimį. Kaip jau minėta, kurstymas nužudyti gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia. Remiantis BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte pateiktu tiesioginės tyčios apibrėžimu, šioje situacijoje tai reikštų, jog kurstytojas turi suprasti savo žodžiais skatinantis, sukeliantis norą vykdytojui nužudyti kitą asmenį, numatyti, kad paskatinimas gali būti sėkmingas ir vykdytojas iš tiesų gali jį realizuoti. Kurstytojas turi norėti nusikalstamų padarinių – vykdytojo nužudyto asmens mirties. Remiantis E. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir parodymų patikrinimo vietoje metu duotais parodymais, inkriminuotas kurstymas nužudyti naujagimį pasireiškė Z. B. žodžiais „atsikratyk tuo vaiku“, „nešk iš čia tą vaiką“, „nunešk, padėk kur nors, dink“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios frazės stokoja konkretumo, gali būti suprantamos labai įvairiai ir nebūtinai reikšti skatinimą kūdikį nužudyti. Šiai išvadai neprieštarauja skambučio Bendrajam pagalbos centrui stenogramoje (t. 1, b. l. 132-135) ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-47/2022 (t. 4, b. l. 70-78) užfiksuoti nuteistojo žodžiai. Kalbėdamas su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju Z. B. nurodė E. K. pasakęs „kad nematyčiau aš, nes ne mano vaikas, sakau, kad dink“. Bendraudamas su ekspertais jis teigė negalintis atleisti E. K. dėl šio nėštumo, nes ji „išdavė jį su kitu vyru“, kad „iš keršto ir pranešiau policijai“. Specialisto išvadoje Nr. S 33/2022(01) (t. 1, b. l. 43-48) iš tiesų yra nustatyta, jog Z. B. nebuvo E. K. nužudyto kūdikio biologinis tėvas. Suprantama, jog įtardamas E. K. neištikimybę Z. B. galėjo būti nepatenkintas jos elgesiu, jausti pyktį nuteistosios atžvilgiu, nenorėjo matyti jos ir naujagimio, tačiau vien tai neįrodo Z. B. bendrininkavimo nužudant naujagimį. Įvertinus tiek nuteistosios E. K. Z. B. priskirtų žodžių, tiek ir bendraujant su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju ir ekspertais Z. B. realiai išsakytų frazių turinį, negalima kategoriškai tvirtinti, kad Z. B. turėjo tikslą sužadinti nuteistosios E. K. norą padaryti nusikalstamą veiką ir siekė, kad E. K. kūdikį nužudytų, o ne kitokiais (nenusikalstamais) būdais su juo pasišalintų iš jo gyvenimo (pvz., išeitų su vaiku iš jo namų, neštųsi kūdikį iki garažų teritoriją saugančių sargų namelio ir t. t.). Juolab, kad iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-36/2022 (t. 3, b. l. 89-101), taip pat ekspertės I. Karmazaitės-Karnackienės parodymų apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 113-117) matyti, jog nuteistosios apsisprendimui nužudyti kūdikį įtakos galėjo turėti ne tik Z. B. žodžiai, bet kitos aplinkybės – jaučiama nuoskauda, kad Z. B. nepripažįsta kūdikio kaip savo, žemas nuteistosios intelekto lygis, netikėta gimdymo pradžia, pagalbos nebuvimas, nes gimdė ne ligoninėje, nuteistojo abejingumas jos pačios sveikatai. Taigi, negalima atmesti, kad susidėjus paminėtų aplinkybių visumai, nuteistoji savaip interpretavo Z. B. žodžius ir jiems suteikė kitokią prasmę, nei išsakytiems žodžiams suteikė pats Z. B., kuris pyko ant savo sugyventinės E. K. dėl neištikimybės, todėl liepė jai dingti iš jo gyvenamosios vietos. Taigi aptarti faktiniai duomenys ir nustatytos įvykio aplinkybės yra nepakankami pagrįsti, kad pasakydamas E. K. inkriminuotus žodžius Z. B. siekė jos naujagimio mirties ir taip bendrininkavo jo nužudyme. Kaip nustatyta šioje byloje, Z. B. nebuvo naujagimio tėvas, todėl E. K. savo nėštumą nuo jo slėpė, gimdymas išteisintajam buvo netikėtas. Sužinojęs, kad nuteistoji pagimdė ir būdamas tikras, kad vaikas ne jo, Z. B. jautėsi įskaudintas, supykęs dėl nuteistosios neištikimybės. Pareigą pasirūpinti savo vaiku turėjo E. K., kuri galėjo tai padaryti. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Z. B. neveikimas, nesuteikiant naujagimiui pagalbos, negali būti vertinamas kaip kurstymo nužudyti vaiką realizavimas.

Prokuroras nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas Z. B. pranešimo policijai apie naujagimio nužudymą negalėjo vertinti kaip aplinkybės, paneigiančios jo bendrininkavimą nužudyme, nes jis taip pasielgė iš pykčio. Kaip matyti iš išteisintojo ir nuteistosios parodymų, Z. B. siūlė kviesti policiją, kai nuteistoji po gimdymo grįžo į garažą, ir to nepadarė iš karto, nes nenorėjo E. K., todėl jis šią pareigą įvykdė, kai nuteistoji išvyko su liudytoju V. M. į jo namus. Apygardos teismas, vertindamas šiuos Z. B. veiksmus byloje esančių įrodymų kontekste, pagrįstai sprendė, jog nustatytas išteisintojo veikimas neprieštarauja tam, kad jis nedalyvavo darant kaltinime jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes tai paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra, o pranešimo motyvas jo veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės.

Apeliaciniame skunde prokuroras tvirtina, jog nuteistoji gyveno išteisintajam priklausančiame garaže ir buvo nuo jo priklausoma, todėl Z. B. žodžiai turėjo įtakos, jai priimant sprendimą nužudyti savo naujagimį. Šis prokuroro argumentas yra nepagrįstas.

Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad nuteistoji, iš tiesų, gyveno kartu su Z. B. šiam priklausančiame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau tai nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad ji besąlygiškai privalėjo paklusti Z. B.. Pirmiausia, jų bendras gyvenimas garaže nebuvo nenutrūkstantis. Byloje nustatyta, kad Z. B. nėra nužudyto kūdikio biologinis tėvas. Taigi nuteistoji lytinius santykius palaikė ne vien tik su Z. B., o tai neprieštarauja tam, kad iki nusikalstamos veikos padarymo E. K. turėjo galimybę gyventi ir elgtis pakankamai laisvai ir nepriklausomai, kiek tai atitiko jos poreikius. Be to, netgi tą pačią dieną po kūdikio nužudymo nuteistoji su liudytoju V. M. išvyko į jo namus, kur toliau vartojo alkoholį bei nakvojo. Visa tai rodo, kad E. K. priiminėjo savarankiškus sprendimus, o Z. B. jai norimos įtakos neturėjo.

Prokuroras nepagrįstai skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojo V. M. parodymus. Šis liudytojas buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 52-55) jis tvirtino, jog iš Z. B. žino, kad šis „priėmė vaiką“, ir suprato, jog Z. B. matė vaiką, padėjo jį pagimdyti, o E. K. neturėjo jėgų naujagimį išnešti. Teisme (t. 4, b. l. 192) liudytojas dėl tų pačių aplinkybių jau davė visiškai kitokius parodymus – esą E. K. jam pasakė, kad pagimdė vaiką ir išnešė. V. M. pas Z. B. ir E. K. į namus atvyko po kūdikio nužudymo, pats įvykio aplinkybių nematė, jo parodymai apie Z. B. dalyvavimą gimdyme yra nenuoseklūs ir prieštarauja E. K. ir Z. B. parodymams, kurie nuosekliai tvirtino, kad Z. B. vaiko gimdyme nedalyvavo. Nors prokuroras skunde atkreipia dėmesį į tai, kad šis liudytojas tvirtino, jog girdėjo Z. B. sakant, kad kūdikį jis užkas, tačiau Z. B. tai nuosekliai neigė, o E. K. tokių aplinkybių taip pat nepatvirtino. Esant tokiems duomenims, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo V. M. parodymus vertinti kaip objektyvius, Z. B. kaltę patvirtinančius įrodymus, todėl pagrįstai jais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems bylos duomenims.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas Z. B. dėl kurstymo nužudyti naujagimį, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje yra nepaneigta, kad gimusio kūdikio gyvybinės funkcijos negrįžtamai buvo paveiktos bendro atvėsimo dar iki E. K. nešant jį prie garažo Nr. (duomenys neskelbtini). Prokuroras apeliaciniame skunde tai paneigiančių argumentų nepateikė.

Nužudymo objektu yra pagimdyto kūdikio gyvybė. Žudomas žmogus turi būti gyvas, fiziologiškai funkcionuojantis. Nužudymas laikomas baigtu, atsiradus nusikalstamiems padariniams, t. y. žmogui mirus. Byloje nėra ginčo, kad nuteistoji E. K. pagimdė gyvą kūdikį – tai patvirtinta specialisto išvados Nr. M 1/2022 (03) 6 punkte (t. 1, b. l. 113-115). Tuo tarpu tikslus kūdikio mirties laikas nėra žinomas, o tai yra esminę reikšmę turinti aplinkybė, kuri turi būti vertinama kitų duomenų kontekste. Išteisintasis nuosekliai tvirtino, kad nuteistoji kūdikį pagimdė lauke ir jo į garažo vidų neparsinešė. Nuteistoji apie gimdymo aplinkybes davė skirtingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 2, b. l. 179-183) ji nurodė, kad po gimdymo parnešė kūdikį į garažą, garaže suvyniojo į užvalkalą ir tik po to išnešusi jį padėjo ant seno fotelio prie kito garažo. Vėliau tokių parodymų ji nebepatvirtino. Parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 8-12) ji nurodė, kad pagimdė lauke, 1 m atstumu nuo garažo slenksčio. Kurį laiką pagimdžiusi ten stovėjo. Paliko vaiką ant žemės ir grįžusi į garažą apie 15-20 min valėsi kraują ir tik po to, vėl išėjusi iš garažo, suvyniojo vaiką į skudurą ir jį nunešė iki fotelio prie garažo Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 91-92) nuteistoji teigė, kad, kai pagimdė, vaiko nebuvo parsinešusi į garažą, apie 20 min po gimdymo stovėjo lauke, buvo šoke. Apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 117-118) E. K. paaiškino, jog vaiką gimdė lauke stovėdama, vaikas iškrito ant žemės ir ant jos liko gulėti, o ji dar ten, šalia vaiko stovėjo apie 15-20 min. Vaikas iš pradžių apie 10 min verkė, po to verkti nustojo, tada ji, palikusi nuogą naujagimį ant žemės, grįžo į garažą, kuriame gyveno su Z. B., ir ten dar buvo kurį laiką, nes valėsi kraują. Specialisto išvadoje Nr. M 1/2022 (t. 1, b. l. 113-115) nustatyta, kad kūdikis po gimimo buvo gyvas nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių, jis mirė nuo bendro kūno atvėsimo. Šie duomenys papildo vienas kitą ir neprieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadai, kad po gimdymo E. K. grįžus į garažą, o po to nešant kūdikį prie kito garažo, mirtinos pasekmės jau buvo kilę dėl nuteistosios veiksmų, nes ji savo naujagimį sausio mėnesį numetusi nuogą laikė lauke ant žemės gan ilgą laiką, kuris pagal specialisto išvados duomenis buvo pakankamas mirtinoms pasekmėms kilti.

Esant tokioms aplinkybėms, lieka nepaneigta prielaidą, jog tuo metu, kai nuteistoji po gimdymo sugrįžusi į garažą bendravo su Z. B., o šis E. K. pasakė jam kaltinime inkriminuotus žodžius, nusikalstama veika jau galėjo būti baigta, nes kūdikis buvo miręs. Šios prielaidos objektyvūs bylos duomenys nepaneigia, todėl ją pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino išteisintojo naudai.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas prielaidomis. Visos abejonės dėl pateikto kaltinimo pagrįstumo, kai nagrinėjant bylą teisme jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, kuriais remiantis būtų galima padaryti kategorišką išvadą, jog Z. B., veikdamas tiesiogine tyčia, sukurstė E. K. nužudyti jos pagimdytą mažametį, bejėgiškos būklės, savo šeimos narį. Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas Z. B. pagrįstai pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktą išteisino, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad naujagimį tyčia nužudė jo motina, nuteistoji E. K., tačiau nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie pagrįstų vienareikšmę išvadą, kad ją padaryti šią nusikalstamą veiką sukurstė išteisintasis Z. B.. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nėra teisinio pagrindo.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 2 d. nutartimi nuteistosios E. K. gynėju buvo paskirtas advokatas A. Alekna. Šis advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. kovo 1 d. buvo gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kurioje prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistosios E. K. priteistina suma už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 238,33 Eur.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš kaltinamojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose.

Apeliacinis procesas šioje byloje vyko tik pagal prokuroro skundą. Apeliacinis skundas buvo nesusijęs su nuteistosios E. K. teisine padėtimi. Apeliaciniame procese E. K. dalyvavo ir jai gynyba buvo reikalinga tik dėl to, jog buvo nuspręsta atlikti įrodymų tyrimą. Esant nustatytoms aplinkybėms, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistosios būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų išieškojimo iš E. K. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arūno Saunoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistosios E. K. netenkinti.