Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimo, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 209 str. 1 d. 3 p., jam paskirta 8500 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nubaustas už tai, kad jis 2013 m. liepos 20 d. 21.53 val. Vilniaus rajone, Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvykęs iš Baltarusijos Respublikos, nukreipus automobilį į detalaus tikrinimo angarą muitiniam tikrinimui, automobiliu savavališkai, be muitinės pareigūno, atliekančio muitinį tikrinimą, leidimo pasišalino iš muitinės posto teritorijos, tuo pažeidė Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 47.2. punkto reikalavimus, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209 str. 1 d. 3 p.

Apelianto manymu, byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko padarytos teismo išvados nėra pakankamai argumentuotos. Teismas procese nebuvo aktyvus, kadangi nebuvo išreikalauti trūkstami duomenys teisingam sprendimui priimti. Administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, patikimų ir neginčytinų įrodymų, jog J. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209 str. 1 d. 3 p. Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 46.2. punkte nustatyta, kad asmenys, kertantys valstybės sieną, pasienio kontrolės punkto teritorijoje privalo per patikrinimą pateikti asmens, transporto priemonės ir gabenamų prekių (daiktų) dokumentus. Minėtų taisyklių 47.2. puntas nustato, kad asmenims, kertantiems valstybės sieną, draudžiama išvykti iš patikrinimo vietos neužbaigus patikrinimo. Tuo tarpu J. M. administracinėn atsakomybėn buvo traukiamas dėl to, kad savavališkai pasišalino, išvyko iš muitinės teritorijos ir pasienio kontrolės punkto, be muitinės pareigūno, atliekančio muitinį tikrinimą, leidimo. Kaltinimas J. M. suformuluotas neaiškiai, kadangi ATPK 209 str. 1 d. 3 ?. ir Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 47.2 ?. įtvirtinti reikalavimai yra akivaizdžiai skirtingi ir turėtų būti nurodyti pateikiant kaltinimą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nei tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo patikrintos ir ištirtos aplinkybės dėl muitinės teritorijos stebėjimo kameromis užfiksuoto vaizdo, siekiant įsitikinti dėl pareigūno ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų teisingumo, o būtent objektyviai nustatyti, ar tikrinamas automobilis buvo pastatytas prie tikrinimo pastato, atremtas į vartus, ar užtvaros buvo pakeltos (nuleistos), į kurią būtent vietą po rentgeno patikrinimo atvyko automobilis, nustatyti automobilio tikrinimo eigą ir tokiu būdu įvertinti, ar nebuvo pažeista Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 18 d., kurioje nurodyta, kad vykstančios per valstybės sieną transporto priemonės pasienio kontrolės punkte stabdomos tik vieną kartą. Pasienio ir muitinis tikrinimai atliekami vienoje vietoje laikantis eigos: atvykstančiųjų į Lietuvos Respubliką – pasienio tikrinimas, muitinis tikrinimas. Tyrimo metu nebuvo sudarytas įvykio vietos apžiūros protokolas, nebuvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje su liudytoju ir administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, kurių parodymai aiškiai prieštarauja ir nėra jokių objektyvių duomenų jų patikimumui patikrinti. Be to, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad J. M. buvo pranešta apie būtinumą laukti pareigūno, iki pastarasis grįš su raktais ir bus tęsiamas patikrinimas, kadangi J. M. jokio nurodymo negavo ir negirdėjo.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad turėtų būti iš naujo vertinama, ar J. M. paskirta 8500 Lt dydžio bauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Apelianto manymu, įvykęs nesusipratimas turėtų švelninti J. M. padėtį, sudaryti pagrindą taikyti ATPK 30¹ str., pakeičiant Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir paskiriant mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 str. 1 d. yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nors, kaip nurodoma skunde, apeliantas manė, kad patikros procedūra baigta, dėl nuovargio galvojo, jog paimti dokumentai grąžinti, tačiau byloje esančių duomenų visuma leidžia tokią išvadą vertinti kaip J. M. gynybinę versiją, kuri nesuteikia pagrindo apylinkės teismo priimtą išvadą dėl apelianto kaltės pripažinti kaip nepagrįstą.

ATPK 209 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad muitinės prižiūrimų prekių muitinio tikrinimo vietų tvarkos pažeidimas, t. y. visų rūšių transporto priemonių ir asmenų, esančių muitinės įstaigoje ar kitoje muitinės nustatytoje vietoje, išvykimas be muitinės pareigūno, atliekančio muitinį tikrinimą, leidimo, užtraukia baudą nuo aštuonių tūkstančių iki penkiolikos tūkstančių litų.

Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. Nr. 126 nutarimu, 47.2 p. nurodyta, kad asmenims, kertantiems valstybės sieną, draudžiama išvykti iš patikrinimo vietos neužbaigus patikrinimo.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 1) matyti, kad 2013 m. liepos 20 d. 21.53 val. iš Baltarusijos Respublikos per Medininkų kelio postą automobiliu „VW Passat“, pasirinkęs žaliąjį kanalą, atvyko J. M.. Patikrinus minėtą automobilį rentgeno kontrolės sistema ir kilus įtarimui, jog jame gali būti paslėptų nedeklaruotų prekių, automobilis buvo nukreiptas detaliam tikrinimui. Nuvykus prie detalaus lengvųjų automobilių tikrinimo patalpos, muitinės pareigūnui liepus laukti, kol atsineš tikrinimo patalpos raktus, jam nuėjus jų atsinešti, J. M., palikęs savo pasą bei transporto priemonės registracijos liudijimą, išvyko iš Medininkų pasienio kontrolės punkto teritorijos be muitinės pareigūno, atliekančio muitinį tikrinimą, leidimo. Liudytojas S. K., Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto inspektorius, įvykio dieną dirbęs Medininkų poste, teisme patvirtino, kad po atliktų patikrinimų jis, kartu su J. M. jo automobiliu atvažiavęs prie garažo atlikti detalų patikrinimą, radęs jį užrakintą, prieš išeidamas atsinešti raktų, apeliantui paaiškino, kad jis turi palaukti. Grįžęs po kelių minučių liudytojas automobilio neberado (b. l. 38). Šios įvykio aplinkybės yra patvirtintos liudytojo S. K. 2013 m. liepos 20 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 5), Vilniaus teritorinės muitinės laikinai einančio Medininkų kelio posto viršininko pareigas A. S. 2013 m. liepos 24 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 4), liudytojo A. S. parodymais, duotais teisme (b. l. 38). Pripažintina, kad tokių duomenų pakanka apelianto kaltei pagrįsti. Tokiu būdu paneigtas deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentas, kad byloje neįrodyta, jog inspektorius būtų liepęs jam laukti. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teismui paaiškino liudytojas S. K., J. M. dokumentai (pasas bei transporto priemonės registracijos liudijimas) pasišalinimo iš muitinės posto teritorijos metu buvo paimti liudytojo ir negrąžinti apeliantui, o tai, įvertinus liudytojo A. S. parodymus, reiškia, kad muitinės tikrinimas nebuvo baigtas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad po atlikto rentgeno patikrinimo J. M. buvo nukreiptas detaliam automobilio patikrinimui garaže, iki kurio su juo kartu važiavo ir inspektorius, kuris, kaip minėta, nurodė apeliantui laukti, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad nėra pagrindo vertinti, jog J. M. sąžiningai klydo manydamas, kad muitinis patikrinimas jau buvo atliktas. Duomenų, kurie suteiktų pagrindą objektyviai abejoti liudytojų parodymais teisme ar jų surašytais tarnybiniais pranešimais, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikia ir J. M. apeliaciniame skunde, todėl laikytina, kad byloje esantys duomenys yra pakankami apelianto kaltei pagrįsti. Skirtingai nei nurodo apeliantas skunde, jo paaiškinimai neatitinka bylos medžiagos, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos vertino kritiškai ir laikė juos asmens gynybine versija.

Skundo argumentai, kad inspektorius nesiėmė papildomų priemonių, galinčių padėti tinkamai atlikti patikrinimą, J. M. kaltės dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo nepaneigia, juolab, kad, kaip patvirtino ir liudytojai teisme, nagrinėjamu atveju paimti automobilio raktelius inspektorius neturėjo teisės. Kaip jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas atmetamas ir tas apeliacinio skundo argumentas, kad kaltinimas J. M. buvo suformuluotas neaiškiai.

Taigi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad J. M. 2013 m. liepos 20 d. 21.53 val. Vilniaus rajone, Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvykęs iš Baltarusijos Respublikos, nukreipus automobilį į detalaus tikrinimo angarą muitiniam tikrinimui, automobiliu savavališkai, be muitinės pareigūno, atliekančio muitinį tikrinimą, leidimo pasišalino iš muitinės posto teritorijos, tuo pažeidė Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 47.2. punkto reikalavimus. Tai atitinka ATPK 209 str. 1 d. 3 p. įtvirtintą teisės pažeidimo sudėtį. J. M. padarytas pažeidimas yra įrodytas, todėl naikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.

Sumažinti paskirtų administracinių nuobaudų dydį galima tik nustačius, kad yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ str., kuriame nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad teismas, skirdamas J. M. administracinę nuobaudą, atsižvelgė į apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes, pobūdį ir pavojingumą visuomenei, pažeidėjo asmenybę (J. M. nevedęs, nedirba, studijuoja, anksčiau administracine tvarka nebaustas). Jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu J. M. atžvilgiu galima būtų taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas, pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju ATPK 30¹ str. nuostatų taikymas negalimas, nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių ATPK 30¹ str. numatytų sąlygų buvimą.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas, mažesnis už sankcijoje numatytą minimumą, akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.

Pažymėtina, jog atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad J. M. subjektyvus įvykio aplinkybių vertinimas, neva jo pasišalinimas iš muitinės posto teritorijos buvo nesusipratimas, nesuteikia pagrindo sumažinti apeliantui paskirtos baudos. Vadovaujantis ATPK 20 str. nuostatomis, darytina išvada, kad skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, skirdamas J. M. administracinę nuobaudą, atsižvelgė į visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis ATPK nuostatomis, tinkamai individualizavo administracines nuobaudas J. M. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą nepakeistą ir J. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.