Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. spalio 19 d. sprendimą, panaikinti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugpjūčio 28 d. įsakymą „Dėl tarnybos vietos nustatymo Kauno apygardos prokuratūros apylinkes prokuratūros prokurorams“, panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymą „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietos nustatymo“, panaikinti Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymą „Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietos nustatymo“.

Pareiškėjos patikslintame skunde ir atstovų paaiškinimuose teismo posėdyje nurodoma, kad apygardų prokuratūrą sudaro apylinkių prokuratūros ir apygardos prokuratūros specializuoti skyriai. Dešimt apylinkių prokuratūrų – teritoriniai padaliniai, vykdantys veiklą tam tikrose priskirtose teritorijose ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir nuo jų nutolusiose 38 vietovėse. Nuo 2020-10-01 atsisakoma 19 darbo vietų nutolusiose vietovėse, todėl klaidinga teigti, kad naikinami padaliniai. Konstatavus esminį darbo krūvio pasikeitimą, jei kitomis priemonėmis užtikrinti tolygų darbo krūvį nekeičiant tarnybos vietos nėra galimybės arba kai tokios priemonės jau yra išnaudotos, sprendimas pakeisti prokuroro tarnybos vietą, jei dėl to pasikeis tarnybinių funkcijų atlikimo vietovė (miestas, rajonas), priimamas susipažinus su prokuroro nuomone ir argumentais dėl galimo tarnybos vietos pakeitimo ir turi būti suderintas su generaliniu prokuroru; Sprendime nurodoma, kad prokurorui, kuris naudoja netarnybinį transportą tarnybos reikmėms ne komandiruotes metu, gali būti kompensuojamos ne didesnės negu 5 bazinių socialinių išmokų dydžio per mėnesį su važiavimu susijusios išlaidos, o kiekvienam prokurorui yra numatyta galimybė apsispręsti dėl darbo nuotoliniu būdu. Tobulinant nuotolinio darbo tvarką bei sudarant sąlygas dirbti iš namų (suteikiant kompiuterius su prieiga, numatant lankstų darbo laiko grafiką ir kt.), o esant poreikiui naudotis vietovėse esančiais laikinais kabinetais siekiama sudaryti kuo palankesnes ir geresnes tarnybos sąlygas prokurorams. Atsakovas atmesdamas Skundą dėl Įsakymų panaikinimo nevertino Skunde nurodytų motyvų ir tik deklaratyviai nurodė, kad padaliniai nėra naikinami, o darbo sąlygos prokurorams, kurių darbo vietos yra naikinamos, yra užtikrinamos. Pažymima, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. I-303 buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta išanalizuoti prokuratūros veiklos procesų optimizavimo galimybes, siekiant prokuratūros veiklos valdymo efektyvumo, tolygaus darbo krūvio užtikrinimo, racionalaus turimų žmogiškųjų, finansinių išteklių valdymo bei vidaus administravimo pagerinimo ir pateikti išvadą generaliniam prokurorui. Darbo grupės siūlymu iš viso numatyta naikinti 20 kaimiškų rajonų apylinkių prokuratūrų. Atitinkamai, prokuratūros Švenčionių padalinys bus prijungiamas prie Vilniaus, Širvintų – prie Ukmergės, Prienų ir Lazdijų – prie Alytaus, Druskininkų – prie Varėnos, Vilkaviškio – prie Marijampoles, Šakių – prie Jurbarko, Gargždų – prie Klaipėdos, Skuodo – prie Plungės, Šilales – prie Tauragės, Pakruojo – prie Joniškio, Radviliškio – prie Šiaulių, Raseinių – prie Kelmės, Akmenės – prie Mažeikių, Pasvalio – prie Panevėžio, Kupiškio – prie Rokiškio, Anykščių ir Molėtų – prie Utenos, Zarasų – prie Visagino. Apygardų prokuratūrų bei generalinės prokuratūros šis optimizavimas neliečia jokia forma. Atitinkamai esant tokiai Darbo grupes išvadai buvo priimti Įsakymai, kurie yra nepagrįsti ir neteisėti, tačiau Atsakovas su Skundu nesutiko ir paliko juos galioti. Atsakovas sprendime nurodo, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorų pareigybių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. I-242 „Dėl apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybių panaikinimo ir įsteigimo“, nuo 2019-02-04 įsteigtos apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybes. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymais, atsižvelgus į prokurorų sutikimus, jie buvo perkelti iš apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų (su konkrečia darbo vieta) pareigų į apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigas. Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. I-202, nuo 2020-03-24 reglamentuoja, kad apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) vadovauja apygardos prokuratūrai, duoda apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojams, specializuotų skyrių, apylinkių prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams, specializuotų skyrių, apylinkių prokuratūrų prokurorams, kitų padalinių vadovams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, kurie nėra priskirti atitinkamam padaliniui, kitiems apygardos prokuratūros darbuotojams pavedimus ir kontroliuoja jų vykdymą, nustato (28 punktas): apygardos prokuratūros specializuotų skyrių prokurorų specializaciją ir tarnybos vietą (išskyrus Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje) apygardos prokuratūros padalinyje (28.1 papunktis); apylinkių prokuratūrų prokurorų, kurie tarnybines funkcijas atlieka visoje apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje ir kurių darboviete laikoma apygardos prokuratūra, specializaciją ir tarnybos vietą, taip pat ir apylinkės prokuratūros padalinyje, jei toks yra. Konstatavus esminį darbo krūvio pasikeitimą, jei kitomis priemonėmis užtikrinti tolygų darbo krūvį nekeičiant tarnybos vietos nėra galimybės arba kai tokios priemonės jau yra išnaudotos, sprendimas pakeisti prokuroro tarnybos vietą, jei dėl to pasikeis tarnybinių funkcijų atlikimo vietovė (miestas, rajonas), priimamas susipažinus su prokuroro nuomone ir argumentais dėl galimo tarnybos vietos pakeitimo ir turi būti suderintas su generaliniu prokuroru (28.2 papunktis). Pažymėtina, kad esminis darbo krūvio pasikeitimas Įsakymais naikinamų prokuratūrų apimtyje nebuvo nustatytas, prokurorų atliekamų funkcijų poreikis Įsakymais perkeliamų prokurorų apylinkių teritorijose nėra išnykęs ar žymiai sumažėjęs, ko reikalauja Prokuratūros darbo reglamento 28.2 p., o iš esmės tik pakeičiama prokurorų darbo vieta panaikinant padalinius. Priimant Įsakymus nebuvo pateikiami jokie duomenys apie generalinės prokuratūros ir apygardų veiklą, iš kurių būtų galima spręsti, kad generalinė prokuratūra, apygardų prokuratūros veikia efektyviai, o mažosios apylinkės veikia neefektyviai ir jas dėl to reikia naikinti. Taip pat nepateikiami jokie duomenys apie centrinių apylinkių prokuratūras, bei prokuratūras, prie kurių turėtų būti prijungti naikinamų prokuratūrų prokurorai. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybes institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis numato, kad prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 9 straipsnis numato, kad teritorines prokuratūras steigia, reorganizuoja ir likviduoja, jų statusą, struktūrą, kompetenciją ir veiklos teritorijas, atsižvelgdamas į įstatymų nustatytas apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijas, nustato generalinis prokuroras. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas numato teritorinių prokuratūros padalinių galimas struktūros pokyčių formas, kurių sąrašas yra baigtinis: įsteigimą, reorganizavimą, likvidavimą. Faktiškai yra naikinamos visos darbo vietos teritorinėje apylinkės prokuratūroje, o darbuotojai perkeliami į kitą darbo vietą. Vienareikšmiškai toks procesas laikytinas teritorinio padalinio reorganizavimu. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas aiškiai apibrėžia, kad teritorinės prokuratūros reorganizavimas vykdomas išskirtinai generalinio prokuroro sprendimu. Generalinis prokuroras esminiais prokuratūros veiklos ir darbo organizavimo klausimais priima įsakymus. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas nenumato šios funkcijos perleidimo žemesnio lygio prokurorui, todėl teritorinės prokuratūros naikinimo ar reorganizavimo klausimas privalo būti išspręsti išskirtinai tik generalinio prokuroro įsakymu. Šiuo atveju generalinis prokuroras nėra priėmęs įsakymo, kuriuo būtų naikinami teritoriniai prokuratūros padaliniai, kadangi akivaizdu, kad esant tokiam įsakymui būtų akivaizdžiai pažeistas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 9 straipsnis, numatantis, kad teritorines prokuratūras steigia, reorganizuoja ir likviduoja, jų statusą, struktūrą, kompetenciją ir veiklos teritorijas, atsižvelgdamas į įstatymų nustatytas apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijas, nustato generalinis prokuroras. Todėl siekiant išvengti tokio įsakymo priėmimo, kai akivaizdžiai būtų panaikinti padaliniai kai kurių apylinkių teismų teritorijose, buvo dirbtinai nustatytas poreikis perkelti prokurorus į kitas apylinkes, ko pasėkoje buvo panaikintos kaimiškų rajonų apylinkių prokuratūros nepriimant sprendimo dėl reorganizavimo. Atkreipia dėmesį, kad panaikinus darbo vietas kaimiškų rajonų apylinkėse nebus užtikrinamas arba bus apsunkintas teismų aptarnavimas, o tuo pačiu bus pažeistas viešasis interesas. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Be to, kas pažymėta aukščiau, Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pasisakęs, kad Konstitucine nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucinis atviros visuomenes imperatyvas, konstitucinė valstybės tarnybos samprata suponuoja tai, kad valstybės tarnyba turi būti atvira, prieinama žmonėms, kurių reikalus ji tvarko. Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos paskirtis, taigi ir valstybes tarnybos paskirtis, – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Valstybės tarnybos sistemos, valdžios įstaigų darbas turi būti organizuotas taip, kad į valdžios įstaigas, valstybės tarnautojus kreipęsi žmonės nepatirtų savivalės, piktnaudžiavimo, biurokratizmo, kad jų reikalai būtų nagrinėjami ir sprendžiami nevilkinant. Valstybės tarnybos prieinamumo žmonėms reikalavimas sietinas ir su valstybės tarnybos, kaip sistemos, darna (taigi ir su būtinumu užtikrinti valstybės tarnybos sistemos vieningumą). Neleistina, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų darbas būtų organizuotas taip, kad į valstybės ar savivaldybės instituciją, valstybės tarnautoją tam tikru reikalu kreipęsis asmuo būtų priverstas dar kartą kreiptis tuo pačiu reikalu dėl to, kad po pirmojo kreipimosi, nors šis ir buvo pagrįstas ir atitiko visus teises aktuose nustatytus reikalavimus (įskaitant procedūrinius), šio reikalo nagrinėjimas nebuvo inicijuotas. Vadovaujantis šiuo Konstitucinio Teismo išaiškinimu, akivaizdu, kad Įsakymais perkėlus prokurorus į kitas tarnybos vietos, dalyje mažųjų miestų neliks prokurorų vykdančių jiems pavestas funkcijas, to pasėkoje nebus užtikrintas viešasis interesas. Net ir nevertinant aplinkybės, kad Įsakymai buvo priimti subjektų, neturinčių teisės juos priimti, reorganizacija atlikta prisidengiant prokurorų darbo vietos pakeitimu, nors iš esmes panaikinti padaliniai aptarnaujantys apylinkėse veikiančius teismus, būtina įvertinti tai, kad tokiais sprendimais yra vienareikšmiškai bloginamos darbo sąlygos darbdavio iniciatyva, kadangi dalis darbuotojų privalomai turės važinėti iš vieno miesto į kitą vykdyti tarnybos funkcijas, o juo labiau nėra numatytas adekvatus kompensavimo mechanizmas. Pavyzdžiui, dalis prokurorų, kurių darbo vieta yra Šakiuose, yra panaikinama ir darbuotojai yra perkeliami dirbti į kitą rajoną – Jurbarką, dėl ko kelionės išlaidos į naują darbo vietą ženkliai išauga; darbo funkcijas privalės atlikti nuotoliniu būdu savo namuose, visiškai nepriklausomai nuo to, ar namuose yra tam reikiamos sąlygos saugiai ir efektyviai dirbti; privalės darbo tikslais naudoti asmeninius bei šeimos resursus - patalpas, elektros energiją. Atsakovas Sprendime nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarimo Nr. 773 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2012 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Išlaidų, susijusių su laikinu prokuroro perkėlimu, kompensavimo taisyklių ir Prokuroro patirtos turtines žalos dėl jo tarnybos atlyginimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.3 papunktį prokurorui, kuris naudoja netarnybinį transportą tarnybos reikmėms ne komandiruotės metu, gali būti kompensuojamos ne didesnės negu 5 bazinių socialinių išmokų dydžio per mėnesį su važiavimu susijusios išlaidos, išskyrus išlaidas taksi (šiuo metu tai būtų 195 eurai). Tačiau pažymėtina, kad tais atvejais, kai nustatyta darbo vieta yra nutolusi 60 km nuo gyvenamosios vietos, vidutiniškai skaičiuojant 20 darbo dienų per mėnesį, vidutinė degalų sunaudojimo 100 kilometrų norma laikant 10 l degalų, o degalų litro kainą 1 Eur, patiriamos išlaidos yra 240 Eur, vadinasi, kelionė į darbą ir atgal yra nuostolinga prokurorui. Be to, yra ir darboviečių, kurios nutolusios ir 80 km nuo prokurorų gyvenamosios vietos, kas reiškia, kad patiriamos išlaidos, kurios nebūtų kompensuojamos gali viršyti ir 125 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 31 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą. Darbo sutarties šalys susitaria, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą, išskyrus asmenines apsaugos priemones, kuriomis aprūpinti darbuotojus privalo darbdavys. Tokiu atveju susitariama dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ar turto naudojimą. Pagal minėtą straipsnį darbdavys turi pareigą suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą (pvz., kompiuterį). Straipsnyje taip pat nurodoma, kad darbuotojas darbui atlikti gali naudoti savo asmeninius daiktus, pvz., telefoną, kompiuterį, automobilį ir pan. Toks darbuotojo asmeninių daiktų naudojimas nėra draudžiamas, bet darbuotojui už tai turėtų būti papildomai kompensuojama. Tačiau visais atvejais yra būtina darbdaviams įsitikinti darbuotojo darbo funkcijai atlikti naudojamų daiktų tinkamumu, pvz., ar darbuotojo asmeninis automobilis yra techniškai tvarkingas ir pan., taip pat darbo saugos priemonėmis darbuotojus privalo aprūpinti darbdavys, tačiau tokiam kompensavimui ir darbo saugos priemonių aprūpinimui nėra pasiruošta ir jis nėra numatytas, nors Įsakymų įsigaliojimas numatytas 2020 m. spalio 1 d. Atsakovas Sprendime nurodo, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. gegužes 29 d. įsakymu N r. I-135 ,,Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatytos lankstesnės nuotolinio darbo organizavimo sąlygos ir paprastesnė leidimų dirbti nuotoliniu būdu suteikimo tvarka sudaro realias sąlygas tinkamai vykdyti prokuratūros funkcijas vietovėse, kuriose siūloma atsisakyti prokurorų ir prokuratūros personalo tarnybos (darbo) vietų bei patalpų. Kiekvienam yra numatyta galimybė apsispręsti dėl darbo nuotoliniu būdu. Tobulinant nuotolinio darbo tvarką bei sudarant sąlygas dirbti iš namų (suteikiant kompiuterius su prieiga, numatant lankstų darbo laiko grafiką ir kt.), o esant poreikiui naudotis vietovėse esančiais laikinais kabinetais siekiama sudaryti kuo palankesnes ir geresnes tarnybos sąlygas prokurorams. Tačiau pažymėtina, kad didelė dalis prokurorų nurodytų Įsakymuose tarnybos funkcijas privalės vykdyti nuotoliniu būdu, dažnu atveju savo namuose, nors tokio pageidavimo nėra išreiškę ir neretu atveju, toks darbo funkcijų atlikimas yra neįmanomas dėl sąlygų neturėjimo gyvenamojoje vietoje. Būtina pažymėti, kad nuotolinis darbas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 52 straipsniu yra darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu darboviete yra, vietoje, taip pat ir naudodamas informacines technologijas (teledarbas), tuo pačiu minėtame straipsnyje nustatyta, kad dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu, o darbuotojo atsisakymas dirbti nuotoliniu būdu negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį ar pakeisti darbo sąlygas, todėl atitinkamai vienašalis nurodymas neterminuotai dirbti nuotoliu negali būti laikomas teisėtu, kadangi nėra tenkinama nei viena iš nuotolinio darbo nustatymo sąlygų, t. y. nėra darbuotojų prašymo, nėra šalių susitarimo. Atitinkamai esant neteisėtai priimtiems Įsakymams dėl tarnybos vietos nustatymo, darbdavys neįgyvendins jam numatytos pareigos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 14 straipsnyje, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka atitiktų minėto ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teises aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių. Įrengiant darbo vietas turi būti įvertintos darbuotojo fizinės galimybės. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad Statinių ir jų patalpų, kuriuose įrengiamos darbo vietos, stabilumo ir tvirtumo, darbo vietų įrengimo, patalpose ir įmonės teritorijoje esančių judėjimo kelių bei evakuacinių išėjimų ir evakuacinių kelių įrengimo, elektros instaliacijos įrengimo, darbo vietų, esančių ne statiniuose įmones teritorijoje (įmonei priklausančiame nuosavybes teise arba įstatymų nustatyta tvarka įmonės valdomame ar naudojamame žemės, vidaus ar jūros priekrantės vandenų plote su nustatytomis ribomis), bendruosius reikalavimus ir kitus darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus darbo vietoms nustato Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai. Juos tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras. Konkretūs darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai darbo vietų įrengimui įmonės statiniuose ir įmonės teritorijoje nustatomi projektuojant įmones, jų padalinius ar darbo vietas, įvertinant naudojamų darbo priemonių saugaus naudojimo reikalavimus, darbo, gamybos pobūdį, vadovaujantis Darboviečių įrengimo bendraisiais nuostatais ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teises aktais, iš jų – higienos normomis. Pažymėtina, kad Įsakymais ne tik, kad keičiama darbo vieta teritorijos atžvilgiu, bet buvusi darbo vieta iš esmės yra naikinama, perkeliamiems prokurorams nėra sudarytos tinkamos darbo sąlygos, nėra įrengiamos darbo vietos, kurios atitiktų teisės aktų reikalavimus. Atsakovas Sprendime nurodo, kad išvadoje prokuratūros kancleriui pavesta užtikrinti prokuratūros naudojamų patalpų vietovėse, kuriose po darbo organizavimo pokyčių (pagal siūlymų 1.1 ir 1.2 papunkčius) bus nustatyta prokurorų tarnybos vieta ar į kurias bus perkeltas prokuratūros personalas, įrengimą ir tarnybos (darbo) vietų tinkamą paruošimą (3.2.1 papunktis), užtikrinti esamo tarnybinio transporto efektyvesnį naudojimą po galimo tarnybos vietų sustambinimo, kad kiekvienai sustambintai tarnybos vietai būtų priskirta bent po vieną tarnybinį automobilį, o vietovėse, kuriose teikiamos pavėžėjimo paslaugos, organizuoti viešojo konkurso dėl tokių paslaugų įsigijimo skelbimą (3.2.2 papunktis), inicijuoti bendradarbiavimo su Policijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos susitarimą, kuriame būtų aptartas prokurorų kabinetų policijos įstaigų naudojamose patalpose (vietovėse, kuriose siūloma atsisakyti prokuratūros patalpų) įrengimas ir siekti, kad toks susitarimas būtų pasirašytas (3.2.4 papunktis). Tačiau pažymėtina, kad Įsakymų įsigaliojimo data yra nustatyta 2020 m. spalio 1 d., o darbuotojų darbo vietos ir darbo vietų aplinka iki šiol nėra užtikrinta ir neatitikta darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teises aktų reikalavimų, todėl Sprendimo motyvai tik deklaratyvūs. DK 208 str. 1 d. įtvirtinta, kad priimdamas sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbo tarybas ir konsultuotis su jomis dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti. Pagal aukščiau nurodytas nuostatas, akivaizdu, kad institucija ir šiuo atveju Profesinė sąjunga privalo ne tik siekti susitarimo dėl teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių sušvelninimo, bet ir darbo organizavimo užtikrinimo, kas apima ir darbo sąlygų užtikrinimą darbuotojams. Informavimas ir konsultavimas institucijoje vyksta palaipsniui ir jų metu iškeliami keli tikslai. Visų pirma, be informavimo konsultavimas vykti negali. Jo metu darbuotojų atstovams privalo būti pateikta visa aktuali informacija, su kuria susipažinę darbuotojų atstovai reikalauja arba ne pradėti konsultavimosi procedūrą. Tad informavimo tikslas yra pateikti darbuotojų atstovams visą, su kylančiais institucijoje klausimais susijusią informaciją, kurios pagrindu yra (ne)pradedamos konsultacijos. Konsultacijų metu turėtų būti siekiama kelių tikslų: 1) institucijos ir darbuotojų atstovams susitarti, t. y. rasti kompromisą tik aktyvių konsultacijų metu, ir 2) sudaryti galimybę darbuotojų atstovams daryti įtaką darbdavio priimamiems sprendimams, šiems tikslams pasiekti ir teigti, jog informavimo ir konsultavimo procedūros buvo atliktos tinkamai ir neformaliai. Priimant Įsakymus informavimo ir konsultavimo procedūros su Profesine sąjunga nebuvo įgyvendintos, nors tokią pareigą numato įstatymai. Su Profesine sąjunga priimant Įsakymus nebuvo teikta jokios informacijos apie vykstančius procesus įstaigoje, kurią turėdama Profesinė sąjunga galėtų atlikti savo funkcijas ir pareikšti nuomonę, būti realiai informuojama ir su ja būtų konsultuojamasi. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – Profesinių sąjungų įstatymas) 18 straipsnis numato, kad profesines sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises. DK 16 straipsnio 1 dalis nurodo, kad darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybes formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal DK 14 straipsnį turinčios darbinį teisnumą ir veiksnumą. DK 14 straipsnis nustato, kad darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją. Šie organai formuojami ir veikia pagal įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus, todėl atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą Profesinė sąjunga kreipėsi į darbdavį dėl neteisėtų Įsakymų panaikinimo, tačiau nesėkmingai. Pažymėtina, kad Atsakovas Sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą informavimas yra suprantamas kaip tam tikrų dokumentų (informacijos) pateikimas darbuotojams ar jų atstovams, o konsultavimas – kaip dialogas ir diskusijos tarp šalių šios informacijos pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad nei darbuotojai, nei darbuotojų atstovai negali kvestionuoti darbdavio diskrecijos priimti vienokį ar kitokį ekonominį, darbo organizavimo ar kitą su įstaigos ar organizacijos veikla ar darbo sąlygomis bei darbo santykiais susijusį sprendimą. Šalių nuomonių sutapimas šių procedūrų pabaigoje yra socialiai pageidautinas, bet nėra privalomas. Pareiškėjas galėtų sutikti su tokia Atsakovo pozicija tuo atveju, jeigu priimtų Sprendimų teisėtumas nebūtų ginčijamas, tačiau šiuo atveju, kai yra nustatyti esminiai Įsakymų priėmimo pažeidimai, profesinei sąjungai kreipiantis į darbdavį dėl jų panaikinimo, darbdavio diskrecija priimti sprendimus negali būti laikoma, kad yra kvestionuojama. Gero administravimo principas, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.) – įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 akcentavo, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.).