Panevėžio apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „K.“ ieškinį atsakovui I. Š. dėl žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuo 2006-07-10, iki Panevėžio apygardos teismo 2019-03-25 nutartimi UAB ,,K.“ buvo iškelta bankroto byla, atsakovas I. Š. buvo UAB „K.“ vadovas. Nustatyta, kad bankrutavusios UAB „K.“ ieškinys atsakovui I. Š., kaip buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui, dėl 100 615,66 Eur priteisimo, grindžiamas deliktinės atsakomybės sąlygomis, t.y. tuo, kad atsakovas tinkamai neįvykdė jam, kaip bendrovės direktoriui, įstatymų nustatytų pareigų, įskaitant tuo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė teigia, kad dar 2016 m. įmonė tapo nemokia, tačiau atsakovas I. Š. nesiėmė priemonių mokumui atkurti, o neteikdamas pareiškimo teismui dėl bankroto bylos UAB „K.“ iškėlimo, didino bendrovės įsiskolinimą kreditoriams ir tuo padarė žalą ieškovei, kreditoriams, nes įmonė neturi turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus.

Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Civilinė atsakomybė vadovui už delsimą inicijuoti bankroto bylą kyla, nes pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti naujų potencialių įmonės kreditorių interesus, kadangi šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Be to, savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes po bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), todėl didėja bendrovės įsipareigojimai kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-496/2013; Nr. 3K-3-344/2014 ir kt.).

Tuo atveju, kai yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (tiek galiojant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies, tiek ir šiuo metu galiojant Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau ir JANĮ) 6 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga atsirado, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, visų pirma turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, nuo kurio atsirado vadovo pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018). Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojami ieškovei padaryti nuostoliai. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams, padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, atsiradęs dėl delsimo inicijuoti bankroto bylą, todėl svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

Galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatos numatė, kad įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Kaip minėta aukščiau, byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2019-03-25 nutartimi UAB „K.“ iškėlė bankroto bylą, be to, iš bylos duomenų matyti, kad 2019-09-16 nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansinių reikalavimų dydis bendrai 269 403,66 Eur sumai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Įmonei iškeliant bankroto bylą, teismas 2019-03-25 nutartimi konstatavo, kad įmonė yra nemoki, nes pagal VĮ Registrų centro, Regitros duomenis, UAB „K.“ nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nevaldo, turto areštų akto registro ir hipotekos registro duomenys patvirtino, kad UAB „K.“ yra įregistruota hipoteka, siekiant užtikrinti 175 500 Eur kreditorinį reikalavimą pagal 2008-05-30 kredito sutartį, taip pat įmonės atžvilgiu taikyti areštai kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad per 2015-2019 metus bendrovė atsakove arba skolininke buvo 13 civilinių bylų, kuriose buvo patenkinti kreditorių reikalavimai ir kreditoriams priteistos tam tikros pinigų sumos. Be to, teismas konstatavo, kad bendrovė nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies, Civilinio kodekso (toliau ir CK) 2.66, 2.82, 2.87 straipsniuose numatytos pareigos kasmet pateikti finansinę atskaitomybę Juridinių asmenų registrui ir yra pateikusi finansinę atskaitomybę tik už 2016 metus. Nustatė, kad 2016-12-31 bendrovės balanso duomenimis įmonės turimo turto vertė buvo 237 516 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 168 788 Eur, iš kurių 156 880 Eur buvo po vienerių metų mokėtina suma. Minėtos 2019-03-25 nutarties duomenys leidžia daryti išvadą, kad jau 2016 m. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl darytina išvada, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto nuostatas, bendrovė buvo nemoki jau 2016 metais. Paminėti duomenys leidžia konstatuoti, kad būtent nuo šio momento atsakovas I. Š. turėjo suprasti ir žinoti apie jo vadovaujamos bendrovės nemokumą, todėl jam nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos UAB „K.“ iškėlimo, t.y., nevykdant įstatyme numatytos imperatyvios pareigos, toks jo neveikimas vertintinas kaip vadovo neteisėti veiksmai, nes būtent tuo metu buvęs UAB „K.“ vadovas I. Š. turėjo pareigą įvertinti įmonės finansinę būklę. Nors atsakovas neigia, kad 2016 m. įmonė buvo nemoki, nes bendrovės balanse nenurodyti ir ieškovės teismui nepateikti duomenys, kad minėtu metu įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų, kurie viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau šiuos teiginius paneigia bankroto byloje (Nr. eB2-68-544/2021) esantys ir teismui, prijungimui prie bankroto bylos persiųsti vykdomieji dokumentai, iš kurių matyti, kad dar 2013-03-21 D. B. A/S buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl UAB „K.“ skolos išieškojimo, pagal kurį tik negrąžinto kredito suma sudarė 157 806,33 Eur, o vykdomasis įrašas dėl bendros 255 378,42 Eur skolos išieškojimo iš bendrovės antstoliui M. A. vykdymui buvo pateiktas 2013-04-02 (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi vien minėta išieškotina suma viršijo įmonės 2016 m. turimo turto vertę. Be to, bendrovė 2017 m. turėjo pradelstų įsipareigojimų ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, UAB „Lietuvos energijos tiekimas“, UAB „Aukštaitijos vandens“ ir kt. kreditoriams. Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad dar 2016 m. atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „K.“ iškėlimo, nes žinodamas apie jo vadovaujamos įmonės prastą finansinę padėtį privalėjo veikti rūpestingai ir apdairiai, kiek buvo būtina apsaugoti bendrovės kreditorių interesus, imtis priemonių išsaugoti įmonės turtą, nedidinti finansinių įsipareigojimų, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau atsakovas I. Š. minėtų veiksmų neatliko, dėl ko bendrovės įsiskolinimas kreditoriams didėjo ir 2019-09-16 nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansinis reikalavimų dydis bendrai 269 403,66 Eur sumai, t.y., bendrovės įsiskolinimai nuo 2016-12-31 padidėjo 100 615,66 Eur (269 403,66 - 168 788 = 100 615,66 Eur).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu iškėlus įmonei bankroto bylą nepakanka bendrovės turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendroves valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią, sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-49312012; Nr. 3K-3-23412013). Toks žalos dydžio nustatymas gali būti taikomas tuo atveju, kai ją lemia įmonės vadovo (valdymo organų) neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 -01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Aukščiau nurodytų duomenų pagrindu teismas konstatuoja, kad atsakovas I. Š. neveikė kreditorių interesais, nes savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nuo 2016-12-31 padidino įmonės įsiskolinimą kreditoriams 100 615,66 Eur suma, o įvertinus, kad bankrutavusi įmonė neturi turto ir negali padengti įsiskolinimo konstatuotina, kad tik atsakovo neteisėti veiksmai lėmė nuostolių (žalos) atsiradimą ir tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei atsiradusių nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kadangi byloje nustatyti atsakovo I. Š. neteisėti veiksmai, lėmę žalos (nuostolių) atsiradimą, I. Š. kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, atsakovas jokių įrodymų teismui nepateikė, todėl jis privalo atlyginti padarytą žalą.

Nors atsakovas nurodo, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminus, tačiau šie teiginiai atmestini, nes apie padarytą žalą nemokumo administratoriui tapo žinoma paskyrus jį UAB „K.“ nemokumo administratoriumi bei atsakovui perdavus bendrovės dokumentus (nutartis iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjo 2019-04-04, o dokumentai administratoriui buvo perduoti tik 2020-10-22) ir tapus aišku, kad bendrovė neturės lėšų atsiskaityti su kreditoriais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad 3 m. ieškinio senaties terminas yra praleistas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatos numatė sutrumpintus terminus bankroto administratoriui pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo metu galiojančio Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 64 straipsnio nuostatos taip pat nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos ir kreipiasi į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiais. Minėtų įstatymų nuostatos nenustatė ir nenustato administratoriui terminų reikšti ieškinius vadovui, debitoriams dėl žalos atlyginimo išieškojimo, nes minėti veiksmai gali būti atlikti viso bankroto proceso metu (JANĮ 13, 66, 155 straipsniai). Net ir konstatavus, kad ieškiniui buvusiam vadovui pareikšti yra nustatyti terminai, įvertinus įmonės dokumentų nemokumo administratoriui perdavimo bei susipažinimo su jais terminą, būtų pakankamas pagrindas teismui pratęsti ar atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą 6 mėnesių terminą.

Atsakovas I. Š. nurodo, kad civilinėje byloje Nr.e2-331-589/2020, pagal ieškovės ieškinį dėl žalos priteisimo, Panevėžio apygardos teismas 2020-11-10 nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kurios 3 punktu buvo susitarta, kad po šios sutarties pasirašymo ieškovė bankrutavusi UAB „K.“ neturi ir ateityje neturės jokių kitų reikalavimų jam, išskyrus tiesiogiai nurodytus taikos sutartyje. Teigia, kad nutartis yra įsiteisėjusi, todėl ieškovė neturi teisės reikšti jam naujų ieškinių, o nagrinėjamo ieškinio pareiškimas yra spaudimas jam, nes dėl sunkios finansinės padėties nėra įvykdyta taikos sutartis. Iš atsakovo nurodytos civilinės bylos duomenų nustatyta, kad atsakovui I. Š. ieškovė buvo pareiškusi ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes įmonei iškėlus bankroto bylą, atsakovas administratoriui nepardavė įmonės turto ir dokumentų. Kaip minėta aukščiau, dokumentai administratoriui buvo perduoti tik 2020-10-22, todėl šalys sudarė taikos sutartį, kuria I. Š. įsipareigojo iki 2020-12-31 bendrovei sumokėti 4 500 Eur. Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvusiam bendrovės vadovui yra pareikštas kitu pagrindu, nes susipažinus su perduotais dokumentais, administratorius nustatė, kad bendrovė turto neturi ir negalės atsiskaityti su kreditoriais dėl atsakovo kaltės, jam savalaikiai nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tuo padidinus skolą kreditoriams. Bankroto proceso metu administratorius privalo ginti visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, o nustačius įstatymų reikalavimų pažeidimus, reikšti ieškinius tiek vadovui, tiek ir kitiems asmenims (JANĮ 66, 155 straipsniai). Įvertintina, kad taikos sutartis sudaroma kilus teisiniam ginčui, kurį siekiama išspręsti taikiai ir tokiu būdu apsisaugoti nuo galimų konfliktų išspręstais klausimais ateityje. Šia sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Taikos sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos pasiekimą ir civilinio proceso tikslų įgyvendinimą konkrečioje byloje. Dėl paminėto, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamas ieškinys pareikštas kitu pagrindu, nei išnagrinėtoje byloje, taikos sutarties 3 punkte nenurodomi dėl kokių konkrečiai pažeidimų atsakovui nebus reiškiami reikalavimai ateityje ir, kad tokį sprendimą yra priėmę bankrutavusios įmonės kreditoriai, kurių interesus turi ginti administratorius, o įvertinus, kad CPK 5 straipsnio 2 dalis nustato, jog atsisakymas kreiptis į teismą negalioja, konstatuoti, kad administratorius neturi teisės reikšti reikalavimo dėl įmonės bei kreditorių patirtos žalos (nuostolių), 2020-11-10 nutartimi patvirtinus taikos sutartį, byloje, kurioje taikiai išspręsti kiti reikalavimai (dėl žalos atlyginimo, neperdavus įmonės turto ir dokumentų), nėra pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys, kaip pagrįstas ir įrodytas, tenkintinas visiškai. Tenkinant ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, tenkintinas ir prašymas priteisti iš atsakovo 5 procentų procesines palūkanas (CK 6. 37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo paduodant ieškinį, patenkinus ieškinį, žyminis mokestis valstybės naudai priteistinas iš atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 7 dalis, 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 265, 268, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 615,66 Eur (vieną šimtą tūkstančių šešis šimtus penkiolika eurų 66 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) naudai.

Priteisti iš atsakovo I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 729,62 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt devynis eurus 62 ct) žyminį mokestį valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Panevėžio apygardos teismą.