Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-628/2014

Teisėja Aušra Valinskienė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00236-2012-0

2014 m. vasario 5 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Vitai Gedvilienei, gynėjui advokatui Dmitrijui Fomkin, asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta A. G., nukentėjusiajam bei civiliniam ieškovui K. U., nukentėjusiojo atstovui advokatui Stasiui Sandai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo K. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje A. G. buvo kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą, nutraukta, A. G. veiksmuose nustačius BK 28 str. 2 d. įtvirtintą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinają gintį.

Valstybinės ligonių kasos ir K. U. civiliniai ieškiniai atmesti.

A. G. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta ir iki nutarties įsiteisėjimo dienos kardomoji priemonė neskirta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2012 m. balandžio 4 d., apie 4.45 val., gatvėje, prie namo, esančio Vilniuje, Dominikonų g. 9, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia 2 kartus smogė ranka K. U. į veido sritį, tuo savo tyčiniais veiksmais padarydamas nesunkų K. U. sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio lūžiu dešinės pusės 2-3 dantų srityje ir kairės pusės kaklelio srityje bei nosies kaulų lūžiu, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino netinkamai ir nepagrįstai konstatavo, kad A. G. veikė būtinosios ginties ribose. Prokurorės vertinimu, teismas nepagrįstai atmetė liudytojų – E. T., T. G., D. B. bei A. F., parodymus. Visi šie liudytojai iki įvykio nei nukentėjusiojo, nei kaltinamojo nepažinojo, todėl jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, o visą įvykį jie stebėjo betarpiškai. Pažymima ir tai, kad liudytojų T. G., D. B. bei A. F. parodymai sutampa su nukentėjusiojo K. U. parodymais, kad nukentėjusysis K. U. neatliko jokių realių A. G. sveikatai grėsmę keliančių veiksmų ir, jog pats A. G. įsivėlė į konfliktą su nukentėjusiuoju.

Pabrėžiama, kad apylinkės teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog nukentėjusysis K. U. lauke prie baro buvo vienas, o kaltinamasis A. G. – kartu su draugais A. M. ir A. M., iš ko seka, kad didesnė grėsmė kilo ne A. G., bet pačiam nukentėjusiajam K. U., nes jis pagalbos negalėjo tikėtis iš kokių nors savo draugų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į vienas kitam prieštaraujančius liudytojų parodymus, padarė klaidingas išvadas ir visiškai nepagrįstai byloje nustatė A. G. atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

Pažymima, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme, nebuvo atsižvelgta į tai, kad liudytojai A. M. ir A. M., kurie aiškino, kad K. U. pirmas sudavė smūgius A. G., teisiamojo posėdžio metu, neigdamas savo kaltę, nurodė, kad su draugais A. M. ir A. M. išgėrinėjo naktiniame klube, o po įvykio su jais nuvažiavo taksi automobiliu. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino kaip teisingus ir jais rėmėsi priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino fakto, kad jie visi kartu atvyko į įvykio vietą, nurodė, kad yra draugai. Tuo tarpu visiškai nesuinteresuotų liudytojų T. G. ir D. B. parodymus apylinkės teismas vertino kritiškai, nurodydamas, kad jie parodymus davė būdami neblaivūs, jų parodymai yra nenuoseklūs.

Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į K. U. padarytus sužalojimus, kurie patvirtina liudytojų, teigusių, kad jam buvo spirta koja ir po to jis prarado sąmonę, parodymus. Ekspertai nustatė nosies ir žandikaulio lūžius trijose vietose. Apelianto vertinimu, tokius sužalojimus padarius ranka, turėjo susižaloti ir asmuo, padaręs minėtus sužalojimus – A. G., tačiau jam jokie sužalojimai nustatyti nebuvo ir teismas nesiaiškino šios aplinkybės.

Teismo posėdyje prokurorė Vita Gedvilienė bei nukentėjusiojo ir civilio ieškovo K. U. atstovas advokatas Stasys Sanda palaikė savo apeliacinių skundų argumentus, A. G., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme nutraukta, bei jo atstovas advokatas Dmitrij Fomkin prašė apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo K. U. apeliaciniai skundai tenkinami.

Šioje byloje A. G. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 8 p. padarymu, t. y., kad jis, 2012 m. balandžio 4 d., apie 4.45 val., gatvėje, prie namo, esančio Vilniuje, Dominikonų g. 9, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tyčia suduodamas 2 kartus K. U. į veido sritį, savo veiksmais padarydamas nesunkų K. U. sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio lūžiu dešinės pusės 2-3 dantų srityje ir kairės pusės kaklelio srityje bei nosies kaulų lūžiu. Apylinkės teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, baudžiamąją bylą A. G. atžvilgiu nutraukė jo veiksmuose nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį (BK 28 str.).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis, skundžiamo teismo nutarties turinį bei apeliacinių skundų argumentus, sprendžia, kad padarytos pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, todėl nepagrįstos. Nutartyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl nutartis naikintina.

Pagal BK 28 str. 2 d., būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Būtinoji gintis pripažįstama baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe tik tokiu atveju, kai ji atitinka teisėtumo sąlygas: kėsinimasis į asmens ginamas teises turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinančio asmens veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, nukreipti prieš kito asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas asmens teises ir laisves, visuomenės ar valstybės interesus. Realiu laikomas kėsinimasis, kuris yra iš tikrųjų, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tuo tarpu kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Šių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 str. taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Tik įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą A. G. atžvilgiu, šių svarbių aplinkybių išsamiai neištyrė.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas A. G. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad 2012 m. balandžio 4 d., 3-4 val. nakties, su draugais išgėrinėjo klube „U. P.“, esančiame Dominikonų g. Vilniuje. Pamatė, kad jo draugai lauke prie klubo kalba su nepažįstamu asmeniu – K. U.. Priėjo prie jų ir paklausė, kas atsitiko. Tuomet K. U. nusikeikė jo atžvilgiu necenzūriniais žodžiais. Jis dar kartą perklausė to paties, po ko, K. U. pradėjo eiti link jo suspaudęs kumščius, buvo agresyvus, keikėsi, bandė smogti į veidą dešine ranka, tačiau nepataikė, nes buvo per toli – 1-1,5 m atstumu. Tuomet jau smogė jis (A. G.) kumščiu jam į veidą. Nukentėjusysis nukrito, tačiau vėl atsistojo ir ėjo link jo, vijosi. Jis (A. G.) atsigręžė, pamatė bėgantį nukentėjusįjį ir vėl ranka smogė jam antrą kartą į veido sritį. Nukentėjusysis nukrito, o jis (A. G.), norėdamas išvengti tolimesnių konfliktų, sėdo į taksi kartu su savo draugais A. M. bei A. M. ir išvažiavo.

A. G. teisiamajame posėdyje duotus parodymus patvirtino ir kartu su juo buvę draugai, apklausti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. M. ir A. M., paaiškinę, kad jiems būnant klube „U. P.“, prie A. M. priėjo K. U., tačiau dėl garsios muzikos A. M. negirdėjo, ko K. U. nori. Tuomet jie išėjo į lauką, kur K. U. pradėjo agresyviai kalbėti. Tuo metu į lauką išėjo A. G., kuris paklausė A. M., kas atsitiko. K. U. agresyviai reagavo į tokius A. G. žodžius, necenzūriniais žodžiais atsakydamas, kad tai ne jo reikalas. A. G. dar kartą perklausus, kas atsitiko, K. U. atsisukęs pradėjo eiti link A. G., užsimojo, norėjo trenkti dešinės rankos kumščiu į veidą, bet nepataikė. Tarp jų buvo apie 1 metro atstumas. Tada A. G. trenkė jam atgal dešine ranka į veidą, po ko, A. G. prie jo nebelindo, tačiau vyras atsikėlė ir ėmė eiti link A. G., kuris vėl jam trenkė. Nukentėjusysis nukrito. Tuomet jie nuėjo prie taksi ir išvažiavo.

Nors pirmosios instancijos teismui abejonių dėl liudytojų – A. M. ir A. M., parodymų pagrįstumo nekilo, tačiau, pastebėtina, kad šie asmenys į įvykio vietą – barą „U. P.“, atvyko kartu su A. G., kartu su juo buvo viso vakaro metu, kartu iš įvykio vietos išvyko taksi automobiliu, kas suponuoja išvadą, jog jie yra A. G. draugai, todėl neatmestina jų suinteresuotumo bylos baigtimi galimybė.

Nukentėjusysis K. U., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2012 m. balandžio mėn., apie 2-3 val. nakties, jis buvo klube „U. P.“, esančiame Dominikonų g., Vilniuje. Buvo neblaivus. Įvykiai vyko lauke, prie įėjimo. Lauke rūkė kavinės lankytojai. Jis taip pat buvo išėjęs parūkyti. Kalbėjo su dviem žmonėmis. Tuomet iš klubo išėjo A. G., priėjo prie savo draugų. Jis (K. U.) nežinojo, kad šis yra jo pašnekovų draugas, todėl nusikeikė necenzūriniais žodžiais jo atžvilgiu. Po to sulaukė smūgių. Pirmas smūgis buvo kumščiu į nosį. Jis nukrito, po to kėlėsi, ėjo link A. G. ir sulaukė antro smūgio į žandikaulį. Jis lūžo trijose vietose. Nematė, kuo buvo smogta. Prarado sąmonę ir atsigavo tik greitosios pagalbos automobilyje. Smūgių sudavimo priežasties jis nesuprato, kadangi iš jo (K. U.) pusės jokios agresijos ar bandymo smogti nebuvo.

Šią nukentėjusiojo nurodytą nagrinėjamo įvykio versiją patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai – T. G., A. F., E. T., D. B.: (liudytojas T. G. parodė, kad iki įvykio nukentėjusiojo nepažinojo, įvykio metu smūgiavo būtent A. G., pirmas sudavė kaltinamasis, o nukentėjusysis kaltinamajam nesmogė, pirmi smūgiai buvo į veidą kumščiu; liudytojas A. F. parodė, kad nukentėjusysis gavo kelis smūgius, nukrito, nukentėjusysis įvykio metu ėjo atbulas (atgal), lyg ir bandė gintis; liudytojas E. T. parodė, kad buvo akivaizdu, jog sumuštas yra nukentėjusysis; liudytojas D. B. parodė, kad mušamas asmuo buvo pernelyg girtas, jis jokių pasipriešinimo veiksmų nedarė, tik šūkavo, žodžiavosi). Aptariant šių liudytojų parodymus taip pat pažymėtina, kad T. G., A. F., D. B., apklausiami teisme, nurodė, jog kaltininkas spyrė gulinčiam nukentėjusiajam. Tačiau tokios aplinkybės šie liudytojai nenurodė ikiteisminio tyrimo metu, be to spyriu padarytas kūno sužalojimas nėra objektyviai pagrįstas specialisto išvada, todėl laikytina, kad tokios aplinkybės byloje nėra įrodytos. Tačiau, nors pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, nurodydamas, kad nagrinėjamą įvykį jie matė ne nuo pradžių ir buvo apsvaigę nuo alkoholio, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiais motyvais nesutinka. Pažymėtina, kad byloje nenustatytas minėtų asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi, iki nagrinėjamo įvykio jie nei nukentėjusiojo K. U., nei A. G. nepažinojo, nagrinėjamo įvykio aplinkybes aiškino vienodai, t. y. esminių prieštaravimų jų parodymuose nėra, todėl netikėti jų parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Tai, kad tam tikros įvykio aplinkybės liudytojų parodymuose nesutapo, negali būti pagrindu atmesti šių asmenų parodymus. Nors pirmosios instancijos teismas atmetė šių liudytojų parodymus dėl to, kad įvykio metu jie buvo neblaivūs, pažymėtina, kad tai taip pat nėra absoliuti sąlyga konstatuoti, jog įvykio aplinkybes šie asmenys suvokė iškreiptai. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad įvykio situaciją jie suvokė, pagrindines įvykio aplinkybes įsidėmėjo, neblaivumas nesutrukdė jiems atsiminti esminių įvykio aplinkybių. Analizuojant nukentėjusiojo bei liudytojų E. T., T. G., D. B., A. F. parodymus, matyti, kad jie visumoje sudaro loginę seką, vieni parodymai pagrindžia kitus. Priešingai, kaltinamojo bei jo draugų – liudytojų A. M., A. M. parodymai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Vertinant liudytojo A. Č. parodymus pažymėtina, kad šis liudytojas įvykį stebėjo per vaizdo kamerą, todėl nukentėjusiojo rankų pakėlimą galėjo suprasti klaidingai, t. y. ne kaip savigyną, o kaip A. G. puolimą.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtus bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p.

Byloje surinktų duomenų visuma nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo vienos esminių būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi, t. y. nukentėjusysis pradėjo konfliktą necenzūriniais žodžiais, o iš kaltinamojo sulaukė smūgio į veidą, dėl ko parkrito. Po to kėlėsi, ėjo link kaltinamojo ir sulaukė antro smūgio į žandikaulį, tuomet prarado sąmonę. Nukentėjusysis K. U. įvykio metu buvo smarkiai neblaivus, jis sunkiai stovėjo ant kojų. Ši aplinkybė parodo, jog kaltinamajam A. G. jis negalėjo kelti tokios grėsmės, kad tai būtų vertinama kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Kaip jau minėta anksčiau, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Be to, teismo medicinos specialisto R. R. išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajam K. U. sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dviejų smūgių pasekoje, kas vėlgi patvirtina nukentėjusiojo K. U. parodymus, kad po pirmojo A. G. smūgio į veido sritį jis nukrito, po ko atsikėlė, vėl ėjo link A. G. ir gavo antrąjį smūgį. Šios aplinkybės patvirtina, kad antrą kartą K. U. buvo smogta ne dėl to, kad kilo reali grėsmė A. G. sveikatai. Tokiu būdu konstatuotina, kad A. G. padarė nukentėjusiajam K. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, bet savo veiksmams panaudodamas menkavertę dingstį (nukentėjusysis išvadino jį necenzūriniais žodžiais). Tokios praktikos, spręsdamas būtinosios ginties panaudojimo klausimą, laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-469/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad A. G. kaltė padarius BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta. Byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų pakanka pripažinti, kad A. G. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tyčia suduodamas 2 kartus K. U. į veido sritį, savo veiksmais padarydamas nesunkų K. U. sveikatos sutrikdymą, kas visiškai atitinka BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Skiriant bausmę teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 d.).

A. G. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą iš chuliganiškų paskatų, A. G. - nedirbantis, registruotas Darbo biržoje, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. t. 1, b. l. 89-92), 2010 m. gegužės 6 d. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiaisiais (b. t. 1, b. l. 95-101), į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas (b. t. 1, b. l. 104). Atsižvelgiant į nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, pripažintina A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė - veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Kaltininko atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,94 promilių girtumas, b. t. 1, b. l. 65) ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes A. G. skirtina straipsnio sankcijoje numatyta, mažesnė nei vidurkis, laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad kaltininkas yra jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai, jo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, kolegija prieina išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl A. G. atžvilgiu taikytinos BK 75 str. nuostatos, reglamentuojančios bausmės vykdymo atidėjimą.

Valstybės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl 1628,37 litų K. U. gydymo išlaidų tenkintinas: ieškinys pagrįstas rašytiniais įrodymais ( b. t. 1, b. l. 29-35). Bylos duomenimis nustatyta, kad K. U. padarytus sužalojimus sukėlė būtent neteisėti A. G. veiksmai.

Taip pat tenkintinas nukentėjusiojo K. U. apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas iš kaltininko jo naudai priteisti 2000 (du tūkstančius) litų advokato paslaugoms apmokėti. Šis nukentėjusiojo prašymas pagrįstas rašytiniais įrodymais – apeliantas pateikė atstovavimo sutartį, pasirašytą su advokatu Stasiu Sanda (b. t. 2, b. l. 12) bei pinigų priėmimo kvitą Nr. 562894 (b. t. 2, b. l. 11), kuriame nurodyta, kad K. U. 2013 m. lapkričio 26 d. advokatui Stasiui Sandai už atstovavimo paslaugas sumokėjo 2000 (du tūkstančius) litų, kas patvirtina nukentėjusiojo turėtas išlaidas. BPK 106 str. 2 d. įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiojo K. U. 5000 litų civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkintinas iš dalies. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. nuostatas, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminiai neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčinė kaltė ir tokios veikos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nukentėjusysis dėl žandikaulio lūžio nuo 2012-04-05 iki 2012-04-10 buvo gydomas stacionare VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje, kur jam buvo atlikta operacija. Iš stacionaro jis buvo išrašytas tolimesniam ambulatoriniam gydymui (b. t. 1, b. l. 22). Šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog dėl kaltininko neteisėtų veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, taip pat nepatogumus. Dėl veido kaulų lūžio buvo apribotos jo bendravimo su kitais asmenimis galimybės, kas neišvengiamai atsiliepė jo darbinei veiklai. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t.y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šioje byloje įvertintina tai, kad įvykio metu pats nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo provokuojantys elgesys turėjo įtakos veikos padarymui. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija tenkina nukentėjusiojo K. U. civilinį ieškinį iš dalies.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo K. U. apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį nutraukti baudžiamąją bylą A. G. atžvilgiu ir priimti naują sprendimą baudžiamojoje byloje:

Pripažinti A. G. kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Pritaikius BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. G. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą Valstybės ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be organo prižiūrinčio bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms.

Tenkinti Valstybės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, priteisiant iš A. G. 1628,37 (vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt aštuonis litus trisdešimt septynis centus) turtinei žalai atlyginti.

Tenkinti nukentėjusiojo K. U. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies, priteisiant jam iš A. G. 2000 (du tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.

Tenkinti nukentėjusiojo K. U. prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, priteisiant jam iš A. G. 2000 (du tūkstančius) litų advokato paslaugoms apmokėti.

A. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.