- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- N-62-1353-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00492-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutarties A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. kovo 18 d. nutarimu A. K. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51¹⁰ straipsnio („Kliudymas vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę“) 1 dalyje numatytą veiką skiriant už tai 300 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda A. K. skirta už tai, kad šis 2010 m. vasario 26 d., apie 21 val., sulaikytas reido metu medžiojęs tykojimu būdu, su juo sutarta, kad medžioklės dokumentai bus patikrinti susirinkus visiems medžiotojams, A. K. įsipareigojo atvežti dar vieną medžiotoją, o kitiems praneš, tačiau to nepadarė, į sutartą vietą neatvyko, taip pažeisdamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs A. K. skundą, 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi jį atmetė, t. y. Inspekcijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog dėl pažeidimo vietos ginčo tarp šalių nėra, tačiau A. K. tvirtina, kad aiškių nurodymų surinkti visus medžiotojus, medžioklės vadovą bei pristatyti juos į nurodytą vietą, iš aplinkos apsaugos inspektorių nebuvo gavęs. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies nuostatas fiziniai ir juridiniai asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti, ir paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams. Vadinasi, A. K. privalėjo paklusti aplinkos apsaugos inspektoriams, pranešti medžioklės vadovui apie patikrinimą, surinkti kitus medžiotojus sutartoje vietoje, pateikti visus medžioklei reikalingus dokumentus (medžioklės lapą, medžiotojo bilietą, leidimą ginklui ir kt.). Teismas konstatavo, jog asmens kaltę įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas, tarnybinis pranešimas, S. K. paaiškinimai teisme, kita bylos medžiaga. Dėl A. K. teiginių, jog aiškių nurodymų iš aplinkos apsaugos inspektorių nebuvo gavęs, teismas nurodė, kad teismo posėdyje liudytojas V. Š. bei Inspekcijos atstovas S. K. patvirtino, jog A. K. aiškiai suprato, kad bus tikrinami medžiotojai, jų dokumentai sutartoje vietoje (kelio atkarpoje (prie Šaltinėlio) Semeliškės – Žiežmariai), jis skambino medžioklės vadovui, pranešė apie tikrinimą, todėl suprato aplinkos apsaugos inspektorių reikalavimus. Teismas taip pat pabrėžė, jog liudytojai V. L., J. G., G. G. ir J. D. paaiškino, kad jiems buvo žinoma apie tikrinimą, tačiau jie nesuprato, jog reikia prisistatyti aplinkos apsaugos inspektoriams sutartoje vietoje, kas tik patvirtina aplinkybę, kad medžiotojai žinojo apie tikrinimą, tačiau jo vengė.
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį ir Inspekcijos nutarimą panaikinti, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius nutarimo naikinimo pagrindus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, jog teismas rėmėsi inspektorių parodymais, o apklaustų medžiotojų parodymus atmetė. Pabrėžia, jog pagal analizuojamą straipsnį atsakomybė kyla tik už tyčinį kliudymą, ko šiuo atveju nebuvo. Mano, jog pareigūnų kaltinimai bei teismo išvados paremtos tik spėlionėmis ir subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu, teismas išplėtė kaltinimo ribas.
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo jį atmesti palaikydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties motyvus. Papildomai nurodo, jog apeliantas kaip medžiotojas, turintis 15 metų medžiotojo stažą, turi ir privalo žinoti medžioklės taisyklių reikalavimus, o nevykdymas jų reikalavimų, sąmoningai nuslėpė faktinės medžioklės organizavimo ir vykdymo aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
A. K. jam inkriminuotą pažeidimą neigia iš esmės teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas jo kaltę nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų ATPK 257 straipsnyje, pažeidimo nenustatyta. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia medžiaga, apklausė liudytoju betarpiškai pažeidimą stebėjusį asmenį V. Š., kurio parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykių versija. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Pabrėžtina, jog jokių esminių prieštaravimų tarp liudytojo parodymų bei kitos bylos medžiagos nenustatyta, aplinkybių, dėl kurių minėtas liudytojas būtų suinteresuotas duoti klaidinančius parodymus, apeliantas nenurodė, tokių nenustatė ir teismas, todėl teismas pagrįstai tokiais parodymais rėmėsi nustatydamas nuoseklią įvykių seką, t. y. tokią, kokia fiksuota Inspekcijos nutarime. Papildomai pažymėtina, kad apelianto neteisėtas elgesys detalizuotas administracinio teisės pažeidimo protokole (kaltinimas aiškiai suformuluotas ir paremtas įstatymo nuostatomis, nors ATPK 51¹⁰ straipsnio 1 dalis nėra blanketinė), taip pat ir nutarime, todėl pastarojo teiginys, jog teismas išplėtė kaltinimą ir tik nutartyje nurodė konkrečias jo atliktas veikas, nepagrįstas.Nagrinėjamu atveju pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir paties apelianto nurodytų medžiotojų V. L., J. G., G. G. ir J. D. parodymus. Pastarieji A. K. ir aplinkos apsaugos pareigūnų pokalbyje nedalyvavo, taigi ir jokių esminių bylos baigčiai aplinkybių patvirtinti (paneigti) iš esmės negalėjo.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nei Inspekcijos nutarimo, nei pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.