Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Periodont“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-729-232/2017 pagal ieškovės individualios įmonės „Periodont“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Spaudos įmonių grupė“ dėl patalpų pagerinimo išlaidų priteisimo ir administracinio akto panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau tekste Savivaldybė) Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos (toliau tekste Komisija) 2015 m. gegužės 21 d. protokolą Nr.A16-458/15 (2.1.28-AD4), atnaujinti terminą reikalavimui dėl administracinio akto panaikinimo pareikšti, priteisti ieškovei iš atsakovės UAB “Spaudos įmonių grupė“ 272 751,97 Eur dydžio patalpų pagerinimo išlaidas. Nurodė, kad 1997 m. spalio 27 d. šalys sudarė Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį, kurios galiojimo metu (1997-2007 m.) ieškovė pagerino nuomotas patalpas 941 758 Lt (272 751,97 Eur) suma. Šią aplinkybę Savivaldybė pripažino, 2002 m. birželio 4 d. posėdyje nuspręsdama dalį patalpų pagerinimui ieškovės panaudotų lėšų (208 663 Lt) kompensuoti pastato privatizavimo metu, 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtindama, kad pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės investuotų lėšų patalpų pagerinimui yra 6.37 proc., todėl pastato privatizavimo metu ieškovei galės būti kompensuojama ne daugiau kaip 941 758 Lt.Minėtais Komisijos sprendimais nesivadovauta 2015 m. gegužės 21 d. Komisijos protokole Nr. A16-458/15 (2.1.28-AD4) (toliau tekste Protokolas), pagal kurį įrašas dėl kompensavimo už išnuomoto turto pagerinimą buvo išbrauktas iš privatizavimo programos, Komisija nusprendė nepritarti prašymui dėl lėšų įskaitymo į nuomos mokestį, kadangi nuomos sutartyje nėra savivaldybės įsipareigojimo įskaityti investuotas lėšas (kurios buvo nustatytos 2007 m.) į nuomos mokestį. Šis administracinis aktas yra priimtas pažeidžiant esminius viešojo administravimo principus, dėl to naikintinas kaip neteisėtas. Atsakovės veiksmai, kuriais 2002-2007 m. Komisijos posėdžiuose nuspręsta kompensuoti išlaidas už ieškovės lėšomis ir atsakovės sutikimu padarytus patalpų pagerinimus, o 2015 m. gegužės 21 d. posėdyje įrašas dėl kompensavimo už išnuomoto turto pagerinimą išbraukiamas iš privatizavimo programos bei nusprendžiama nepritarti prašymui dėl lėšų įskaitymo į nuomos mokestį, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą atsakingo valdymo (gero administravimo) principą. Šie sprendimai paneigia teisėtų lūkesčių principą: ieškovei nuo 2002 m. buvo užtikrinta, jog jai bus kompensuotos patirtos patalpų pagerinimo išlaidos. Protokolas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo pakeitimo įstatymo (įsigaliojusio 2002 m. birželio 19 d.) 2 straipsniui, pagal kurį šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Lietuvos A. T. vėlesnių nuomos sutarčių atžvilgiu yra išaiškinęs, kad Privatizavimo įstatyme nuomininko padarytų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas turto privatizavimo atveju yra reglamentuotas specialiai, todėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis, kaip bendroji teisės norma, šiems santykiams netaikytina.Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo atveju nuomininko teisėtai, turint nuomotojo leidimą, patirtos būtinos turto pagerinimo išlaidos jam būtų kompensuotos pagal CK 6.501 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Tuo atveju, kai privatizuojamą turtą įsigyja trečiasis asmuo, turto nuomininkui už pagerinimus atlygina jis. Kai pagerintą turtą įsigyja pats pagerinimus padaręs nuomininkas, jo teisė į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą išlieka ir turi būti ginama. Priešingas įstatymo aiškinimas ir taikymas reikštų nepagrįstą savivaldybės (valstybės) praturtėjimo nuomininko sąskaita įteisinimą, todėl prieštarautų bendriesiems teisės ir civilinių santykių teisinio reglamentavimo principams. Atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“, įgydama patalpas, kurios buvo iš esmės pagerintos ieškovės lėšomis, privalo atlyginti jos patirtas pagerinimo išlaidas – 272 751,97 Eur. Ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su šio administracinio akto (Protokolo) apskundimo tvarka, be to nesuprato, kad administracinis aktas jai sukelia teisines pasekmes ir gali būti skundžiamas, todėl terminas reikalavimui panaikinti administracinį aktą atnaujintinas.Atsakovė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovė praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Ginčijamas 2015 m. gegužės 21 d. Komisijos protokolas nėra tinkamas ginčo nagrinėjimo dalykas, kadangi šis sprendimas ieškovei nesukelia jokių tiesioginių pasekmių. Savivaldybė, tiek sudarydama 1997 m. spalio 27 d. nuomos sutartį, tiek ir 2015 m. liepos 14 d. naują nuomos sutartį, tiek priimdama sprendimus, remiantis Komisijos išvadomis, visus veiksmus atliko pagal galiojančius teisės aktus. Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojus Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo naujai redakcijai, pagal šio įstatymo 15 straipsnio 7 punktą, nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už atliktus pagerinimus nėra atlyginama. Šiuo metu tokios sąlygos nenumato ir nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojęs bei galiojantis Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas. Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintas Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarkos aprašas, taip pat nenumato tokios sąlygos dėl investuotų lėšų į išnuomotą turtą kompensavimo. Jei atsakovė būtų priėmusi kitokį sprendimą, nebūtų išbraukusi įrašo dėl kompensavimo už išnuomoto turto pagerinimą iš privatizavimo programos, nebūtų priėmusi 2015 m. gegužės 29 d. rašto ir 2015 m. liepos 14 d. nuomos sutarties neišdėsčiusi nauja redakcija, tuomet būtų pažeistas priimamų sprendimų teisėtumo principas. Atsakovė, UAB „Spaudos įmonių grupė”, nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės neegzistuoja bei niekada neegzistavo jokie teisiniai santykiai, susiję su ieškovės investicijomis į pastatą, todėl ir atsakovės pareiga ieškovei atlyginti kokias nors pastato pagerinimo išlaidas, negali egzistuoti. Visos ieškovės patirtos išlaidos dėl pastato pagerinimo buvo padarytos gerokai anksčiau, kai atsakovė su pastatu apskritai niekaip nebuvo susijusi. Atsakovė, įsigydama pastatą, neperėmė jokių pareigų, susijusių su buvusių pastato nuomininkų padarytų investicijų atlyginimu.Ieškovės prašoma priteisti kompensacijos suma yra nepagrįsta. Ieškovės reiškiamas reikalavimas už šiuos 1997-2006 m. padarytus ir tik 2007 m. įvertintus pagerinimus kompensuoti 272 751,97 Eur ne tik neturi pagrindo, bet ir sudarytų galimybę ieškovei nepagrįstai praturtėti. Ieškovės reikalavimas dėl 272 751,97 Eur priteisimo negalėtų būti tenkinamas, nes ieškovė yra praleidusi 10 metų ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės IĮ „Periodont“ atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“ 7 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, jog šalių 1997 m. spalio 27 d. sudarytos nuomos sutarties 5.6. punkto 2 dalyje numatyta, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui ar ją nutraukus prieš terminą, jeigu nuomininkas šalių susitarimu patalpas pagerina, nuomininkas turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato kitas sąlygas. Taigi, ši sąlyga nuomojamų patalpų pagerinimą atlikusiam nuomininkui aiškiai siejo su galiojančiais šiuo klausimu įstatymais, todėl ieškovė, būdama verslininkė, kuriai keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai, turėjo suprasti, jog ši sutarties nuostata negarantuoja jai, kad turėtos patalpų pagerinimo išlaidos bus atlygintos pasikeitus teisiniam reguliavimui. Komisijos 2015 m. gegužės 21 d. posėdyje buvo nuspręsta nepritarti ieškovės prašymui dėl pagerinimo išlaidų įskaitymo į nuomos mokestį, nes nuomos sutartyje savivaldybė neprisiėmė pareigos 2007 m. nustatytas investuotas lėšas įskaityti į nuomos mokestį, pagal galiojantį Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 7 dalį nuomojamų patalpų pagerinimai nuomininkui neatlyginami. Ieškovė pripažįsta apie prašomą pripažinti negaliojančiu komisijos protokolą ir jame užfiksuotus komisijos sprendimus buvusi informuota 2015 m. gegužės 29 d. raštu. Todėl teismas padarė išvadą, kad reikalavimui dėl šio protokolo ir jame užfiksuotų sprendimų pripažinimo negaliojančiais pareikšti ieškovė yra praleidusi ABTĮ 20 straipsnio 1 dalyje numatytą 1 mėnesio terminą. Ieškinys pareikštas tik 2016 m. liepos 21 d., praėjus beveik metams ir dviem mėnesiams. Priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas byloje nenustatyta, ieškovė yra verslininkė, kuriai turėtų būti gerai žinoma tokio administracinio akto apskundimo terminai ir tvarka, todėl vien ta aplinkybė, kad 2015 m. gegužės 29 d. rašte nebuvo nurodytas apskundimo terminas, nesudaro pagrindo atnaujinti šį terminą. Šalių tarpusavio teisės ir pareigos kilo ne betarpiškai iš Komisijos sprendimo, bet iš naujos redakcijos ginčo nuomos sutarties, kurios ieškovė net neginčija, kaip neginčija ir šios sutarties nutraukimo. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Todėl komisijos protokolo panaikinimas jokių teisių ir pareigų ieškovei nesukurs ir nepakeis. Teismas atmetė ieškovės teiginį, jog pasirašydama naujos redakcijos nuomos sutartį, ji buvusi suklaidinta. Ieškovė 2015 m. gegužės 29 d. rašte buvo informuota apie pasikeitusį teisinį reguliavimą, kuris įsakmiai numato, jog nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Ieškovei kaip patyrusiai verslininkei turėjo būti aišku, jog keisis ir nuomos sutarties nuostatos dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog dėl esminio suklydimo sudarytas sandoris yra nuginčijamasis sandoris (CK 90 straipsnio 1 dalis) skirtingai nuo niekinių sandorių, kurių teisines pasekmes ir faktą teismas turi teisę konstatuoti ex officio. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimo pripažinti naujosios nuomos sutarties nuostatą negaliojančia nereiškė. Teismas pripažino, jog ieškovė nepagrįstai reikalauja turto pagerinimo išlaidas priteisti iš atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“, kuri viešame aukcione įsigijo visą ginčo pastatą. Ieškovės ir atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ nesieja jokie civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių šiai atsakovei galėtų kilti tokia pareiga. Privatizavimo sąlyga, numatanti, jog pirkėjas iki perdavimo – priėmimo akto pasirašymo dienos į nuomininko sąskaitą turi pervesti lėšas, kurios sudaro ne daugiau už šiam objektui pagerinti padarytas išlaidas 941 758 Lt, iš skelbimuose nurodytų privatizavimo sąlygų buvo išbraukta nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. vykusio aukciono paskelbimo, šios sąlygos nebebuvo nurodyta ir skelbiant vėlesnius aukcionus. Todėl atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ dalyvavimas ginčo pastato privatizavime taip pat negalėjo sukelti jai pareigos dalį lėšų pervesti ne Savivaldybei, bet ieškovei. Tarp savivaldybės ir atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ 2016 m. birželio 14 d. sudarytoje Savivaldybės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje taip pat nenumatyta jokių pareigų UAB “Spaudos įmonių grupė“ pervesti dalį perkamo objekto kainos ieškovei. Pirkimo pardavimo sutartyje (5.1. punkte) buvo nurodyta jog pardavėjas patvirtina, kad 1997 m. spalio 27 d. (nauja redakcija) nuomos sutartis su ieškove, turėjusi galioti iki 2017 m. lapkričio 5 d., yra nutraukta, nuomos sutarties nutraukimas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.Atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ patalpų savininke tapo tik po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Todėl, bet kokie prievoliniai santykiai su ginčo pastate įsikūrusia ieškove pagal CK 6. 501 straipsnį, jai galėjo atsirasti tik nuo nuosavybės į pastatą įsigijimo. Byloje nenustatyta, jog UAB „Spaudos įmonių grupė“ tapus pastato savininke, ieškovė būtų kaip nors pagerinusi patalpas. UAB „Spaudos įmonių grupė“ derėjosi su ieškove dėl nuomos sąlygų, tačiau nesutarė dėl kainos, o ieškinį atsakovė vertina, kaip vieną iš spaudimo priemonių šiose derybose. Ieškovė, bet kokias pretenzijas dėl pastato pagerinimo lėšų, sudarančių dalį pastato kainos, gautos privatizavimo metu, galėtų reikšti nebent Savivaldybei, kuri yra gavusi visą kainą už privatizuotą pastatą, nuginčijusi atitinkamas naujos redakcijos nuomos sutarties sąlygas. Teismas netenkino ieškovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi ieškovės ir savivaldybės teises ir pareigas nustato šalių pasirašyta naujos redakcijos nuomos sutartis, kurios sąlyga numatanti, jog pagerinimų išlaidos nuomininkui neatlyginamos šioje byloje nėra ginčijama. Šalis siejo sutartiniai nuomos santykiai, kurie yra nutrūkę, nuomotojai (Savivaldybei) nuomos sutartį nutraukus sutartyje nustatyta tvarka. Todėl nėra prasmės kreiptis į Konstitucinį Teismą šioje byloje.UAB „Spaudos įmonių grupė“ pateikė prašymą dėl 24 220,79 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas sumažino priteistinas bylinėjimosi išlaidos pagal Teisingumo Ministerijos Rekomendacijas ir nustatė, jog priteistina yra 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į aplinkybę, kad pagrindiniai atsakovės atsikirtimų argumentai, kuriais remiantis ieškinys netenkinamas yra faktinės aplinkybės, jog UAB „Spaudos įmonių grupė“ su ieškove nesiejo ir nesieja jokie teisiniai santykiai, o jos teisės ir pareigos į ginčo pastatą buvo teisėtai įgytos 2016 m. kovo 17 d. skelbtame savivaldybės turto aukcione, pirkimo - pardavimo sutarties su Savivaldybe pagrindu ir kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi pagal šią sutartį. Su šiomis aplinkybėmis susiję dokumentai nėra didelės apimties, o faktinės aplinkybės aiškios.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė IĮ „Periodont“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar: 1) 2014 m. kovo 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymas, ta apimtimi, kad jame nėra nurodyta išlyga, jog „šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d.“ neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių principui?; 2) 2014 m. kovo 20 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymas, ta apimtimi, kad jame nėra nurodytas pereinamasis laikotarpis, kuriuo būtų taikoma Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 10 straipsnio 13 dalis, neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių principui? Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes sprendime visiškai neįvertintos reikšmingos ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybės, neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl byla išspręsta neteisingai. Visas sprendimas pagrįstas vieninteliu argumentu, kad ieškovė neginčijo naujos Nuomos sutarties sąlygų, kuriose numatyta, jog už turto pagerinimą nuomininkui neatlyginama. Teismo pozicija, jog minėta nuomos sutartis turėjo būti ginčijama, yra nepagrįsta, kadangi naujoji sutartis šalims sukėlė teises ir pareigas tik nuo jos sudarymo dienos, t.y. nuo 2015 m. liepos 14 d. Tuo tarpu patalpų pagerinimo darbai buvo atlikti 1997-2007 m., t.y. galiojant 1997 m. spalio 27 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarčiai, numačiusiai teisę į atlyginimą už patalpų pagerinimą ir remontą. Teismas buvo informuotas, jog naujosios nuomos sutarties redakcija bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimai šiuo metu taip pat yra ginčijami Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-255-565/2017, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė su tokiomis vienašališkai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtomis naujosiomis nuomos sutarties sąlygomis sutiko. Teismo motyvas, jog šalis sieję nuomos santykiai, reiškiant ieškinį ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo nutrūkę, todėl nėra prasmės tenkinti šių reikalavimų, yra nepagrįsti, nes Nuomos sutartyje buvo aptartas pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas, kai nuomos santykiai jau bus nutrūkę, t.y. jų pabaigoje. Nagrinėjamoje byloje svarbus reikalavimo pagrindo atsiradimo momentas, pagal kurį taikoma konkreti įstatymo redakcija ginčo teisiniam santykiui spręsti. Ieškovė patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės reikalauja nuo pat 2007 m., todėl turi būti taikoma tuo metu galiojusi Nuomos sutartis bei Privatizavimo įstatymo redakcija. Byloje ginčijamas 2015 m. gegužės 21 d. Komisijos protokolas Nr. A16-458/15 (2.1.28-AD4) yra priimtas pažeidžiant esminius viešojo administravimo principus, todėl teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo panaikinti šį Administracinį aktą. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas skundui pateikti yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). Tai reiškia, kad šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Ieškovė skundžiamo administracinio akto ieškinio pateikimo dieną net nebuvo gavusi, apie jo turinį sužinojo tik iš Vilniaus miesto savivaldybės 2015 m. gegužės 29 d. rašto. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė, kaip verslo subjektas, turėjo suprasti, kokia yra administracinio akto apskundimo tvarka, ir pripažino, kad šios tvarkos nenurodymas nebuvo svarbi priežastis atnaujinti skundo padavimo terminą. Dėl šio administracinio akto trūkumo (apskundimo tvarkos nenurodymo) Seimo kontrolierius yra pripažinęs, kad atsakovė pažeidė tinkamo viešojo administravimo principus bei rekomendavo šį pažeidimą iki 2016 m. liepos 29 d. ištaisyti. Kadangi ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su administracinio akto apskundimo tvarka, be to, nesuprato, kad šis administracinis aktas jai sukelia teisines pasekmes ir gali būti skundžiamas, teismas turėjo padaryti išvadą, jog terminas pateikti skundą yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šalių tarpusavio pareigos kilo ne betarpiškai iš Komisijos sprendimo, bet iš naujos redakcijos ginčo nuomos sutarties, todėl protokolo panaikinimas jokių teisių ir pareigų ieškovei nesukurs. Administracinio akto pagrindu įrašas dėl kompensavimo už išnuomoto turto pagerinimą buvo išbrauktas iš privatizavimo programos. Todėl parduodant pastatą viešojo aukciono būdu nebuvo išspręstas nuomininkės padarytų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas. Tokie atsakovės veiksmai, kai 2002-2007 m. Komisijos posėdžiuose nusprendžiama kompensuoti išlaidas už ieškovės padarytus patalpų pagerinimus, o 2015 m. gegužės 21 d. posėdyje įrašas dėl kompensavimo už išnuomoto turto pagerinimą išbraukiamas iš privatizavimo programos bei nusprendžiama nepritarti prašymui dėl lėšų įskaitymo į nuomos mokestį, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Tos pačios institucijos prieštaringi sprendimai paneigia teisėtų lūkesčių principą – ieškovė nuo 2002 m. buvo įsitikinusi, jog jai bus kompensuotos patalpų pagerinimo išlaidos, todėl 2015 m. (po aštuonerių metų) pasikeitusi atsakovės pozicija minėtu klausimu buvo visiškai netikėta ir neteisėta. Teismo sprendimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kuomet ieškovė patyrė 941 758 Lt (272 751,97 Eur) dydžio nuostolius, kurie nesumažinti nei įskaičius juos į nuomos mokestį, nei atlyginti, sudarant pastato pardavimo sutartį, o patalpas įgijusi UAB „Spaudos įmonių grupė“ šia apimtimi nepagrįstai praturtėjo. Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį nuomininkas turi teisę į nuomotojo sutikimu atlikto turto pagerinimo kompensaciją. Tokia nuomininko teisė nustatyta ir specialaus Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (2000 m. kovo 16 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusioje redakcijoje) 10 straipsnio 13 dalyje, pagal kurią nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas nuomininkui atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Nuomos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe tęsėsi nuo pat 1997 m., todėl šiuo atveju aktuali ir taikytina nuo 2000 m. galiojusi Privatizavimo įstatymo redakcija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nagrinėjant ginčus, kylančius iš savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus nuomos sutarties sudarymo momentas, nes tokių patalpų nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas keitėsi. Tuo atveju, kai privatizuojamą turtą įsigyja trečiasis asmuo, turto nuomininkui už pagerinimus atlygina jis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015). Todėl atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ privalo atlyginti ieškovei jos patirtas patalpų pagerinimo išlaidas. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, motyvuodamas tuo, kad šalis sieję nuomos santykiai yra nutrūkę, todėl toks prašymas yra beprasmis. Teisę reikalauti pagerinimo išlaidų ieškovė turi pagal 1997 m. sudarytos nuomos sutarties sąlygas, neatsižvelgiant į tai, jog šalių santykiai jau pasibaigė. 2002 m. gegužės 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymu (toliau – 2002 m. gegužės 23 d. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2002 m. birželio 19 d., 1 straipsniu nuspręsta pakeisti Disponavimo įstatymą ir jį išdėstyti nauja redakcija. Naujosios Disponavimo įstatymo redakcijos (galiojusios 2002 m. birželio 19 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d.) 14 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio Įstatymo įsigaliojimo.2014 m. kovo 25 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau – 2014 m. kovo 25 d. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymas), įsigaliojęs 2014 m. spalio 1 d., kurio 1 straipsniu nuspręsta pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą ir jį išdėstyti nauja redakcija. Išdėsčius Disponavimo įstatymą nauja redakcija, ginčui aktuali teisės norma (nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama) buvo perkelta į įstatymo 15 straipsnio 7 dalį. Todėl susidarė situacija, kad iki 2014 m. rugsėjo 30 d. egzistavo teisinis pagrindas atlyginti nuomininkui, kuris nuomos sutartį sudarė iki 2002 m. birželio 19 d., už jo nuomotam turtui padarytus pagerinimus, tačiau, priėmus 2014 m. kovo 25 d. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, tokia išlyga išnyksta – nuomininkams, kurie sudarė nuomos sutartis iki 2002 m. birželio 19 d. ir iki 2014 m. rugsėjo 30 d. atliko minėto turto pagerinimus, už turto pagerinimus nebeatlyginama. Teisinio reglamentavimo pakeitimas, nebenurodant išlygos iki 2002 m. birželio 19 d. sudarytų nuomos sutarčių atžvilgiu, kelia abejonių dėl jo atitikties konstituciniam teisėtų lūkesčių principui. Įgytų teisių apsauga yra vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai), todėl keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų. Darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą. Asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimai). Nagrinėjamoje byloje 2014 m. kovo 25 d. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo atidėjimas vos 6 mėnesiams buvo per trumpas laiko tarpas ieškovei su Vilniaus miesto savivaldybės administracija išspręsti atliktų patalpų pagerinimo išlaidų kompensavimo klausimą, nes iki tol patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas net septynerius metus. Atsižvelgiant į santykių specifiką (pagerinamas savivaldybei ar valstybei priklausantis turtas), teisėtų lūkesčių principą atitiktų toks teisinis reguliavimas, kuomet 2014 m. kovo 25 d. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje būtų nurodyta išlyga, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d.Nuo 2000 m. kovo 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojo Privatizavimo įstatymas, kurio 10 straipsnio 13 dalyje buvo nurodyta, jog nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Privatizavimo įstatymo normos pagal teisės normų konkurencijos taisykles yra specialiosios, joms teikiama pirmenybė Disponavimo įstatymo, reglamentuojančiu savivaldybės (valstybės) turto privatizavimo santykius, požiūriu. 2014 m. kovo 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau – 2014 m. kovo 20 d. Privatizavimo įstatymo pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo pakeistas Privatizavimo įstatymas. Todėl nuo 2014 m. spalio 1 d. nebegalioja Privatizavimo įstatymas, o išdėstoma naujas Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas.

Nuo 2014 m. spalio 1 d. nebėra specialaus valstybei ir savivaldybėms priklausančio nekilnojamojo ir kito turto, išskyrus akcijas, privatizavimo įstatymo, todėl nebėra teisinio reglamentavimo, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Toks teisinis reglamentavimas prieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių principui. Įgytų teisių apsauga yra vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Nagrinėjamoje situacijoje 2014 m. kovo 20 d. Privatizavimo įstatymo pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2014 m. spalio 1 d., įsigaliojimo atidėjimas vos 6 mėnesiams buvo per trumpas laiko tarpas ieškovei su Vilniaus miesto savivaldybės administracija išspręsti atliktų patalpų pagerinimo išlaidų kompensavimo klausimą. Atsižvelgiant į santykių specifiką, teisėtų lūkesčių principą atitiktų toks teisinis reguliavimas, kuomet 2014 m. kovo 20 d. Privatizavimo įstatymo pakeitimo įstatyme butų nurodyta išlyga dėl pereinamojo laikotarpio, kuriuo būtų taikomos Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies normos dėl atliktų pagerinimų atlyginimo.Teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė. Nepaisant to, kad teismas mažino atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų priteistiną dydį, šis sumažinimas yra nepakankamas. Teismas netinkamai vadovavosi CPK 98 straipsnio nuostatomis bei neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau - Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei kriterijus dėl išlaidų dydžio priteisimo.Atsiliepimu į ieškovės IĮ „Periodont“ apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Teismas pateikė išsamius motyvus dėl ieškinio nepagrįstumo, o taip pat vertino apeliantės pateiktus ir pagrįstus argumentus. Tuo tarpu apeliantės teiginių, kurie buvo grindžiami vien neobjektyviomis prielaidomis ar formaliu (pažodiniu) teisės normų aiškinimu, teismas vertinti neprivalėjo ir tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimas yra neteisėtas. Ieškinys buvo netenkintas dėl praleisto individualaus teisės akto apskundimo termino, nepagrįsto reikalavimo atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas, kai tokios galimybės nebenumato galiojantys teisės aktai. Ginčijamas Komisijos 2015 m. gegužės 21 d. protokolas nėra tinkamas ginčo nagrinėjimo objektas, nes jis ieškovei nesukėlė jokių tiesioginių teisinių pasekmių. Savivaldybė, kaip viešasis juridinis asmuo, išimtinai veikia ir savo funkcijas įgyvendina tik įstatymų nustatyta tvarka. Todėl Savivaldybė, tiek sudarydama 1997 m. spalio 27 d. nuomos sutartį, tiek jos pakeitimus, tiek priimdama sprendimus, remiantis Komisijos išvadomis, visus veiksmus atliko griežtai vadovaudamasi galiojančių teisės aktų reikalavimais. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. Vlll-729 pakeitimo įstatymu Nr. X1I-802 buvo pakeista įstatymo redakcija, kurios buvusi 14 straipsnio 5 dalis atitinka šiuo metu galiojantį 15 straipsnio 7 punktą, pagal kurį nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotų turtą, už pagerinimą neatlyginama. Galimybes nuomininkui atlyginti už padarytus turto pagerinimus nenumato ir nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojęs Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu patvirtintas Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarkos aprašas taip pat nenumato tokios sąlygos dėl investuotų lėšų į išnuomotą turtą kompensavimo. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, Savivaldybė turėjo atitinkamai inicijuoti Nuomos sutarties pakeitimą bei išbraukti įrašą dėl kompensavimo už išnuomoto turto pagerinimą iš privatizavimo programos (iš viešo aukciono pardavimo sąlygų). Savivaldybė, priimdama ginčijamą Protokolą, neturėjo pagrindo vadovautis kitais apelianto nurodomais raštais, kadangi toks Savivaldybės veikimas akivaizdžiai prieštarautų galiojantiems įstatymų reikalavimams. Nuomininko atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimo momentas pagal iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas ne su pačių išlaidų padarymu, bet su išnuomoto turto privatizavimu. Todėl, net ir taikant 1997 m. spalio 27 d. sudarytos nuomos sutarties metu atsiradusiems teisiniams santykiams tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad iki 2014 m. spalio 1 d. neįvykus pastato privatizavimui ir šalims 2015 m. liepos 14 d. pakeitus nuomos sutarties sąlygas pagal galiojančių įstatymų reikalavimus, apeliantė taip ir neįgijo subjektinės teisės į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Ieškovės nurodoma kasacinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, kadangi joje nėra pateiktos jokios teisės taikymo ar aiškinimo taisyklės, susijusios su nuomininko padarytų išlaidų atlyginimu. Ieškovė klaidina teismą, nepagrįstai remdamasi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalimi, kuri šiuo metu yra netekusi galios ir tokios sąlygos šiuo metu galiojančiame Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatyme numatyta nėra. Privatizavimas yra specifinis, specialiais teisės aktais reglamentuotas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Todėl ieškovė negali remtis vien CK įtvirtintu reglamentavimu. Atsižvelgiant į pasikeitusius teisės aktus, 2015 m. liepos 14 d. buvo sudaryta nauja nuomos sutarties redakcija, kurią apeliantė pasirašė laisva valia, sutikdama su naujomis sąlygomis ir dėl to nereikšdama jokių pretenzijų. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad tiek pagal specialiuosius teisės aktus, kuriuose nustatyta patalpų vertės padidėjimo išlaidų nustatymo ir atlyginimo tvarka, tiek pagal Privatizavimo įstatymą nuomininkui, kuris teisėtai pagerino nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos šiam tikslui būtinos išlaidos, o dėl šio pagerinimo patalpų vertės padidėjimo procentas, t. y. atlyginama ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 154/2008; 2010 m, spalio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-394/2010). Nagrinėjamoje byloje, net jei teismas pripažintų, kad ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti kompensaciją už atliktus pagerinimo darbus, apeliantė reikalaujamos sumos dydžio nepagrindė objektyviais įrodymais, patvirtinančiais kiek pastatas tapo brangesnis dėl jos padarytų išlaidų. Pagerinimas yra atliktas daugiau nei prieš 10 metų, ieškovė didžiąja dalimi pagerinimu ilgą laikotarpį naudojosi pati, todėl nėra įvertintas tokių pagerinimų nusidėvėjimas. Be to, pagerinimas buvo atliktas, pritaikant patalpas medicinos įstaigai, tai yra specialiems ieškovės poreikiams, o kasacinio teismo praktikoje daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams. Ieškovės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris yra ne kartą pasisakęs, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatytas tam tikrų santykių reglamentavimas negali būti pakeičiamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Savivaldybė pažymi, kad 1998 m. gegužės 12 d. buvo priimta pirminė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcija, kurioje nebuvo sąlygos dėl atlyginimo (neatlyginimo) už turto pagerinimą. 2002 m. gegužės 23 d. šį įstatymą išdėsčius nauja redakcija, 14 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad draudimas atlyginti už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2002 m. Todėl ieškovė tik nuo 2002 m. turėjo pagrindo manyti, kad jei pastatas bus privatizuotas, į pagerinimus investuotos lėšos jai galimai bus atlygintos potencialaus pirkėjo.

Ieškovė patalpų pagerinimus atliko 1998-1999 m. ir 2006 m., Savivaldybė privatizavimo aukcionus skelbė nuo 2007 m. iki 2011 m., tačiau jie neįvyko. Vėliau pastatas buvo perduotas UAB „Start Vilnius“, o jį grąžinus Savivaldybei, jau galiojo naujas teisinis reglamentavimas. Kai buvo priimtos naujos įstatymų redakcijos ir numatytas 6 mėnesių įsigaliojimo laikotarpis, pastatas buvo perduotas UAB „Start Vilnius“, ir ieškovė negalėjo turėti jokių lūkesčių dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, kadangi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatos ne savivaldybės nuosavybe priklausančiam turtui nėra taikomos. Ieškovė nekelia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai klausimo, t. y. principinė įstatymo nuostata dėl negalimumo atlyginti turto pagerinimo išlaidas savivaldybės (valstybės) turto nuomininkams apeliantės nėra laikoma kaip galimai prieštaraujanti Konstitucijai, o apeliantė iš esmės yra nepatenkinta tik tuo, kad buvo panaikintos išimtys iki 2002 m. sudarytoms nuomos sutartims. Tokia ieškovės pozicija patvirtina, kad prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik siekiama pateisinti apeliantės neveikimą laiku siekiant turto pagerinimo išlaidų kompensavimo.Atsiliepimu į ieškovės IĮ „Periodont“ apeliacinį skundą atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, atmesti ieškovės prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Ieškovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes atsakovė yra įsigijusi pastatą viešame aukcione pagal patvirtintas aukciono sąlygas bei pirkimo-pardavimo sutartį ir visiškai jokiuose pastato pardavimo dokumentuose nėra numatyta, kad ieškovei su pastatu būtų perleista ir pareiga atlikti kokius nors papildomus mokėjimus buvusiems pastato nuomininkams. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybei yra sumokėjusi visą pastato su sklypu kainą ir neturi jokios pareigos niekam mokėti jokių su šio turto įsigijimu susijusių mokėjimų. Ieškovė neturi teisės reikalauti atlyginimo už bet kokias savivaldybės išnuomotų patalpų pagerinimo išlaidas, nes tokį atlyginimą draudžia ne tik teisės aktai, bet ir ieškovės sudaryta patalpų nuomos sutartis. NGPP Komisijos sprendimo panaikinimui nėra pagrindo, nes ieškovė ne tik yra ženkliai praleidusi šio akto ginčijimo terminą, bet ir šio protokolo panaikinimas ieškovei nesukeltų jokių realių teisinių pasekmių. Teismas tinkamai motyvavo sprendimą, nes iš šio sprendimo turinio aiškiai matyti motyvai, kuriais ieškinys buvo atmestas. Nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes ieškovės ginčijamos įstatymų nuostatos Konstitucijai neprieštarauja. Net jei ieškovės nurodomos investicijos į pastatą iš tikrųjų buvo padarytos, tai buvo atlikta, kai pastato savininke dar buvo Vilniaus miesto savivaldybė. Ieškovė remonto darbus atliko 1997-2006 m. Tačiau atsakovė pastato savininke tapo tik 2016 m. birželio 16 d., tai yra praėjus beveik 19 metų, o nuo paskutinių ieškovės nurodomų remonto darbų – 10 metų. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė kada nors yra suremontavusi atsakovei jau priklausantį turtą. Tuo labiau nėra pagrindo teigti, kad atsakovė kaip daikto savininkė kada nors būtų davusi sutikimą ieškovei dėl jai priklausančio turto pagerinimo. Todėl ieškovė negalėjo įgyti jokios reikalavimo teisės į atsakovę nei CK 6.501 straipsnio 1 dalies, nei jokių kitų teisės aktų pagrindu. Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį kylanti nuomotojo pareiga atlyginti nuomininkui jo leidimu atlikto išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidas yra siejama išimtinai tik su nuomininko ir nuomotojo prievoliniais teisiniais santykiais, o ne daiktiniais teisiniais santykiais. Teisė reikalauti savininko atlyginti daikto remonto išlaidas pagal minėtą įstatymo normą, kyla tik iš daikto savininko ir nuomininko tarpusavio prievolinių teisinių santykių ir nepatenka į jokį daiktinių teisių sąrašą. Todėl tokia buvusio savininko pareiga nuomininkui galėtų būti laikoma perėjusia naujajam daikto savininkui, tik jei pirkėjas su pardavėju būtų aiškiai susitarę, kad pirkėjas kartu su daiktu perima ir pareigą atlyginti tretiesiems asmenims šio daikto pagerinimo išlaidas bei būtų gautas šį daiktą pagerinusio asmens sutikimas dėl tokio pareigos perleidimo. Nagrinėjamu atveju jokių pastato apsunkinimų, reikalaujančių savininkui atlikti kokius nors mokėjimus, Nekilnojamojo turto registre registruota nebuvo. Įsigydama pastatą, atsakovė jokių Vilniaus miesto savivaldybės įsipareigojimų ieškovei neperėmė, net jei tokie įsipareigojimai ir būtų egzistavę. Atvejus, kai yra pagerinamas išsinuomotas savivaldybei priklausantis turtas, reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Disponavimo įstatymas) 15 straipsnio 7 dalis. Šioje įstatymo normoje yra aiškiai nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės turto nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Minėta įstatymo norma yra imperatyvi ir nenumato jokių išimčių. Todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ieškovė šiuo metu neturi ir netgi pastato pardavimo atsakovei metu neturėjo jokios teisės pretenduoti į jokį jos patirtų išlaidų, remontuojant Vilniaus miesto savivaldybei priklausiusį pastatą, atlyginimą. Nors dabartinė Disponavimo įstatymo redakcija galioja nuo 2014 m. spalio 1 d., tačiau joje nėra jokių nuostatų, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo atliktiems nuomojamo savivaldybės turto pagerinimams galėtų būti daromos kokios nors išimtys. Be to, minėto turinio nuostata Disponavimo įstatyme buvo įtvirtinta šio įstatymo 2002 m. gegužės 23 d. priimtos ir 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusios redakcijos 14 straipsnio 5 dalyje. Seimui 2014 m. kovo 25 d. priėmus visiškai naują Disponavimo įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2014 m. spalio 1 d., visos ankstesnės šio įstatymo redakcijos kartu su visomis jo nuostatų išlygomis neteko galios. Pažymėtina, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. neteko galios ir Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – Privatizavimo įstatymas) nuostatos, numačiusios galimybę atlyginti valstybės ar savivaldybės turto nuomininko atlikto išsinuomoto turto pagerinimus tokio turto privatizavimo metu. Visa tai įrodo, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas nepalieka jokių galimybių atlyginti ieškovei jos nuomoto savivaldybės turto galimo pagerinimo išlaidas. Ieškovė neturi teisės reikalauti jokio atlyginimo už pastato pagerinimą 1997-2006 metais, nes visi atlikti pagerinimai šiuo metu nebeturi jokios vertės. Ieškovės nurodomi daugiau kaip prieš 10 metų atlikti remonto darbai šiuo metu yra visiškai nusidėvėję ir absoliučiai niekaip nebedidina parduoto pastato vertės. Iki 2014 m. spalio 1 d., kai teisės aktai dar numatė galimybę savivaldybės turto nuomininkui atlyginti už jo į šį turtą atliktas investicijas, tokio atlyginimo vertė būdavo siejama ne su nuomininko investuota suma, o su tokių investicijų sąlygotu turto vertės padidėjimo procentu. Pastato remonto darbai, net ir iš karto po paskutinių iš jų atlikimo (2007 m.) pastato vertę didino tik 6,37 proc. Todėl nuo šių darbų atlikimo praėjus dar papildomai 10 metų, šis remontas yra visiškai nusidėvėjęs. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje pateiktus ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus veiklai naudojamų naujų pastatų ir pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimo nusidėvėjimo laikotarpis yra 8 metai. Nagrinėjamoje byloje pastatas yra nekilnojamojo kultūros vertybė, įtraukta į minėtą registrą, todėl bet kokie jo rekonstravimo darbai yra laikomi nusidėvėjusiais per minėtą 8 metų laikotarpį. Vadinasi, šiuo metu minėti darbai jokios pridėtinės vertės pastatui nebesuteikia. Ieškovė pastatą 1997-2006 m. susiremontavo savo reikmėms ir sėkmingai juo naudojosi visą šio remonto tarnavimo laikotarpį, t. y. ieškovė pati ir gavo visą naudą iš savo atliktų remonto darbų. Ieškovės keliami klausimai dėl Disponavimo įstatymo ir Privatizavimo įstatymo atitikimo Konstitucijai nagrinėjamai bylai neaktualūs ir yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla ir joje ieškovės pareikštais reikalavimais. Ieškovė ginčija teisės normas, reglamentuojančias valstybės arba savivaldybės teisę atlyginti savo turto nuomininkams už jų padarytus išsinuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimus. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė nereiškia jokių reikalavimų nei valstybės, nei savivaldybės atžvilgiu dėl jos padarytų išsinuomoto pastato pagerinimų vertės kompensavimo. Reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo šioje byloje ieškovė yra pareiškusi tik atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“, kuri yra privatus juridinis asmuo, o ne Vilniaus miesto savivaldybei. Disponavimo įstatymas visiškai nereglamentuoja jokių privačių asmenų pareigų, įskaitant ir pareigą atlyginti nuomininkų padarytus nuomojamo turto pagerinimus. Disponavimo įstatymas yra skirtas reglamentuoti tik valstybės ar savivaldybės turto valdymą, naudojimą ar disponavimą. Disponavimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Ieškovė visiškai neįvertina fakto, kad Disponavimo įstatymo nuostata, numatanti, kad valstybės ar savivaldybės turto nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama, šiame įstatyme yra įtvirtinta ir galioja jau nuo 2002 m. birželio 19 d. Taigi valstybė jau prieš daugiau kaip 14 metų nusprendė, kad už valstybės ir savivaldybių turto pagerinimus nuomininkams nebus atlyginama ir tik ankstesnės Disponavimo įstatymo redakcijos pakeitimo įstatyme numatė išlygą, kad ši nuostata nebus taikoma iki šio pakeitimo įsigaliojimo (t. y. iki 2002 m. birželio 19 d.) sudarytų sutarčių atžvilgiu. Vadinasi, nuo 2002 m. birželio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo pereinamasis laikotarpis, kuriuo nors ir galiojo reguliavimas, nebenumatantis galimybės valstybės ir savivaldybių objektų nuomininkams gauti atlyginimo už atliktus šių objektų pagerinimus, tačiau buvo nustatyta išimtis, leidžianti išsispręsti atlyginimo klausimą tiems nuomininkams, kurie nuomos sutartis sudarė dar iki tokio reglamentavimo atsiradimo. Tačiau tokia išimtis negalėjo galioti neterminuotai. Akivaizdu, kad daugiau kaip 12 metų laikotarpis yra visiškai pakankamas iki 2002 m. birželio 19 d. valstybės ar savivaldybių turto nuomos sutartis sudariusiems nuomininkams išsispręsti visus su jų padarytų investicijų atlyginimu susijusius klausimus, ypač atsižvelgiant į Disponavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas apskritai ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą). Todėl visiškai nepagrįstas yra ieškovės teiginys, kad Disponavimo įstatyme numatytas reglamentavimas buvo pakeistas nesuteikiant pakankamo pereinamojo laikotarpio. Ieškovė nepagrįstai ginčija teismo atsakovei priteistų 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį. Rekomendacijose nurodyti priteistinų sumų dydžiai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir teismai gali nuo jų nukrypti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pripažinęs, kad teismas gali nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Dėl to teismui sprendžiant, ar bylos šalies prašomų atlyginti advokato atstovavimo išlaidų dydis nėra per didelis, atsižvelgtina ir į bylos dalyką, ginčijamo turto, dėl kurio pradėta byla, vertę, t. y. ar ginčijamo turto vertė nebuvo neproporcingai maža palyginti su prašomomis priteisti advokato atstovavimo išlaidomis. Nagrinėjamoje byloje priteistų išlaidų už teisinę pagalbą dydis siekė tik 2,5 proc. ginčijamos sumos. Todėl negali būti pripažįstama neproporcinga ginčui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmesti ieškovės reikalavimai panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2015 m. gegužės 21 d. protokolą ir priteisti iš atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ 272 751,97 Eur patalpų pagerinimo išlaidas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl nuomos sutarties šalių santykių teisinio reglamentavimo

Pagal bendrą CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatą, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Analogiška nuostata galiojo ir 1964 m. Civilinio kodekso 316 straipsnio 1 dalyje.Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 1998 m. gegužės 12 d. redakcija nenumatė CK nustatyto nuomos teisinių santykių reglamentavimo išimčių. 2002 m. gegužės 23 d. priimtu ir 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-900 buvo pakeistas 14 straipsnis, jo 5 dalyje numatant, jog nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Pagal šio Įstatymo 2 straipsnį šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio Įstatymo įsigaliojimo.2014 m. kovo 25 d. priimto ir 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymu Nr. XII-802 Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, kurios 15 straipsnio 7 dalyje išliko nuostata, jog nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Šį kartą įstatymų leidėjas nenumatė naujos įstatymo redakcijos normų įsigaliojimo bei jų taikymo tęstiniams nuomos santykiams išimčių.1997 m. lapkričio 4 d. priimto ir 1997 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 10 straipsnis 2000 m. kovo 16 d. buvo papildytas 13 dalimi, pagal kurią nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai jas sumažinus dėl privatizavimo objekto vertės padidėjimo, pervedamos į Finansų ministerijai atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą (jei privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, - į savivaldybės specialiąją sąskaitą). Likusi privatizavimo lėšų dalis pervedama nuomininkui, išskyrus tą dalį, kuri buvo įskaityta į nuomos mokestį. Ši lėšų dalis pervedama į privatizavimo objekto valdytojo sąskaitą. 2014 m. kovo 20 d. buvo priimtas ir 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymas Nr. XII-792, kuris buvo pavadintas Lietuvos Respublikos valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymu, tai yra buvo susiaurintas reglamentavimo objektas. Šio Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje taip pat buvo nurodyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos paskelbtos privatizavimo objektų privatizavimo programos ir sudaryti privatizavimo sandoriai įgyvendinami ir lėšos, gautos už turto (ne akcijų) privatizavimą, pervedamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.Minėta Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis buvo pakeista 2015 m. lapkričio 17 d. įstatymu Nr. XII-2022, kuris įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d., numatant, jog iš iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos paskelbtų valstybės turto privatizavimo programų ir sudarytų privatizavimo sandorių gautos lėšos, atskaičius viešo aukciono organizatoriaus patirtas parduodamo žemės sklypo detaliojo plano ar žemės valdos projekto, ar žemės sklypo plano, prilyginamo žemės reformos žemėtvarkos projektams, ar žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, ir žemės sklypo plano parengimo išlaidas, pervedamos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, išskyrus lėšas, gautas už žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimą, kurių 50 procentų pervedama į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje parduotas žemės sklypas, biudžeto atskirą sąskaitą lėšoms už parduotus valstybinės žemės sklypus kaupti. Taigi neliko tiesioginės nuorodos į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatų, apimančių ir galimybę atlyginti turto pagerinimo išlaidas nuomininkui, taikymą.

Dėl pagerinto turto įgijėjo pareigos atlyginti šio turto pagerinimo išlaidas

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė su Vilniaus miesto savivaldybės administracija 1997 m. spalio 27 d. sudarė Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1208 pagal kurią ieškovei buvo išnuomotos patalpos iki 2017 m. lapkričio 5 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Pagal sutarties 5.5 punkto 2 dalį šalys susitarė, kad rekonstravimo ar remonto darbai gali būti atliekami nuomininko lėšomis, o pagal sutarties 5.6 punkto 2 dalį susitarė, kad nuomininkui šalių susitarimu pagerinus patalpų būklę, jis turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato kitas sąlygas. Pagal nutarties 28-29 punktuose aptartą teisinį reglamentavimą, tuo metu jokios įstatymų nuostatos nenumatė kitokių sąlygų, negu nurodytos nuomos sutarties 5.6 punkto 2 dalyje.Ieškovė nuo 1997 m. iki 2007 m., t.y. (1997-1999 m. ir 2006 m.) atliko patalpų rekonstrukciją, jai pritarė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 1999 m. sausio 19 d. posėdyje nutarė vėliau spręsti dėl remonto lėšų įskaitymo į nuomos mokestį. Savivaldybė 2002 m. birželio 17 d. raštu informavo ieškovę, jog Komisija nustatė, kad privatizavimo metu galės būti kompensuotos jos dėl remonto patirtos išlaidos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1523 nuomojamas pastatas buvo įtrauktas į savivaldybėms priklausančio turto privatizavimo sąrašą, o savivaldybė 2007 m. balandžio 19 d. ieškovei pranešė, jog Komisija 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje nutarė patvirtinti, kad pastato vertės padidėjimo procentas dėl ieškovės investuotų lėšų patalpų pagerinimui sudaro 6,37 proc. ir pastato privatizavimo metu ieškovei galės būti kompensuojama ne daugiau kaip 941 758 Lt. Nuo 2007 m. liepos 16 d. iki 2011 m. liepos 21 d. į privatizavimo programą buvo įrašyta sąlyga dėl 941 758 Lt objekto pagerinimo išlaidų grąžinimo ieškovei. Tačiau nei vienas aukcionas neįvyko, nes neužsiregistravo nei vienas dalyvis. Skelbimuose dėl pastato pardavimo viešo aukciono būdu būdavo nurodoma ši privatizavimo sąlyga, jog pirkėjas iki perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos į nuomininko sąskaitą turi pervesti lėšas, kurios sudaro 941 758 Lt, išskyrus tą dalį, kuri buvo įskaityta į nuomos mokestį.Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. gegužės 29 d. pranešė ieškovei, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuomininko turto pagerinimo išlaidos nebebus atlyginamos bei įspėjo apie ruošiamą susitarimą dėl ginčo nuomos sutarties pakeitimo. Ieškovė su Vilniaus miesto savivaldybe 2015 m. liepos 14 d. pasirašė naują nuomos sutarties redakciją, kurios 5 punktas numato, jog nuomininkui, pagerinusiam išnuomotą turtą už pagerinimą neatlyginama. Viešo aukciono skelbimuose nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. nebeliko sąlygos apie pagerinimo lėšų atlyginimą nuomininkui. Patalpos buvo parduotos 2016 m. kovo 17 d. įvykusiame aukcione atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“, o 2016 m. birželio 14 d. Savivaldybė sudarė su atsakove Žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo-pardavimo sutartis, prieš tai nutraukusi nuomos sutartį su ieškove.Ieškovė reikalavimą dėl 272 751,97 Eur turto pagerinimo išlaidų atlyginimo pareiškė tik atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“. Pažymėtina, kad pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Taip pat CPK 135 straipsnio nuostatos nustato ieškovui teisę bei pareigą pačiam pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdą bei tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą bei dalyką bei pasirinkti atsakovą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja panaikinti Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2015 m. gegužės 21 d. protokolą bei priteisti iš atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ 272 751,97 Eur turto pagerinimo išlaidas.Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybės viešo aukciono būdu parduodamo nekilnojamojo turto aukciono, paskelbto 2016 m. gegužės 17 d., pardavimo sąlygose nebuvo įtraukta sąlyga dėl pastato pagerinimo išlaidų kompensavimo nuomininkui. Todėl atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“, dalyvaudama aukcione ir įsigydama patalpas negalėjo žinoti bei numanyti apie ieškovės atliktus pagerinimus bei numatyti, kad jai gali tekti jas atlyginti ateityje. Ieškovė neginčijo byloje nei paties viešo aukciono sąlygų nei jo rezultatų, nei Savivaldybės ir UAB „Spaudos įmonių grupė“ 2016 m. birželio 14 d. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties. Pripažintina, kad atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ yra sąžininga turto įgijėja, kuriai iki turto įsigijimo sandorio patvirtinimo nebuvo atskleistos aplinkybės apie nuomininko atliktus turto pagerinimus. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ negali būti laikoma tinkama atsakove ir atsakinga už ieškovės atliktus turto pagerinimus, nes jos su ieškove iki turto įsigijimo aukciono būdu, nesiejo nei sutartiniai, nei prievoliniai, nei daiktiniai teisiniai santykiai. Todėl apygardos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė, bet kokias pretenzijas dėl pastatų pagerinimo išlaidų sudarančių dalį pastato kainos, gautos privatizavimo metu galėtų reikšti nebent atsakovei Savivaldybei, kuri yra gavusi visą kainą už privatizuotą pastatą, nuginčijusi atitinkamas naujos redakcijos nuomos sutarties sąlygas.Apeliacinės instancijos teismas dar pažymi, jog ieškovės keliami klausimai dėl Disponavimo įstatymo ir Privatizavimo įstatymo atitikimo Konstitucijai iš viso nėra susiję joje pareikštais reikalavimais atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“. Ieškovė ginčija teisės normas, reglamentuojančias valstybės arba savivaldybės teisę atlyginti savo turto nuomininkams už jų padarytus išsinuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimus, bet nereiškia jokių reikalavimų savivaldybei dėl jos (ieškovės) padarytų išsinuomoto pastato pagerinimų vertės kompensavimo, nes reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo ieškovė pareiškė tik privačiam juridiniam asmeniui - atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“, kuri yra sąžininga turto įgijėja. Todėl sutiktina su atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog Disponavimo įstatymas visiškai nereglamentuoja jokių privačių asmenų pareigų, įskaitant ir pareigą atlyginti nuomininkų padarytus nuomojamo turto pagerinimus, nes įstatymas skirtas reglamentuoti tik valstybės ar savivaldybės turto valdymą, naudojimą ar disponavimą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015, tačiau joje buvo analizuojama visiškai kitokia faktinė situacija, kada ginčo patalpos buvo privatizuotos jau 2009 m. rugpjūčio 12 d. viešo aukciono būdu paties patalpų pagerinimą atlikusio nuomininko ir reikalavimas buvo pareikštas pačiai savivaldybei. Kasacinis teismas šioje nutartyje išaiškino, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo atveju nuomininko teisėtai, turint nuomotojo leidimą, patirtos būtinos turto pagerinimo išlaidos jam būtų kompensuotos pagal CK 6.501 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Tuo atveju, kai privatizuojamą turtą įsigyja trečiasis asmuo, turto nuomininkui už pagerinimus atlygina jis. Kai pagerintą turtą įsigyja pats pagerinimus padaręs nuomininkas, jo teisė į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą išlieka ir turi būti ginama: tokiu atveju turto pagerinimo išlaidas turi kompensuoti buvęs privatizuoto turto savininkas (valstybė ar savivaldybė). Priešingas įstatymo aiškinimas ir taikymas reikštų nepagrįstą savivaldybės (valstybės) praturtėjimo nuomininko sąskaita įteisinimą, todėl prieštarautų bendriesiems teisės ir civilinių santykių teisinio reglamentavimo principams. Taigi šios bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje esančių aplinkybių bei nuo ieškovės suformuluoto reikalavimo turto pirkėjai.Kadangi ieškovė nagrinėjamoje byloje reikalavimą dėl turto pagerinimo atlyginimo pareiškė UAB „Spaudos įmonių grupė“, o Vilniaus miesto savivaldybės viešo aukciono būdu parduodamo nekilnojamojo turto aukciono 2016 m. gegužės 17 d. skelbime jau nebuvo nurodyta sąlyga dėl pastato pagerinimo išlaidų kompensavimo nuomininkui, pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisingai šį ieškovės reikalavimą atmetė. Taip pat dar papildomai akcentuotina, jog ieškovės atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimo momentas pagal iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas ne su pačių išlaidų padarymu, bet su išnuomoto turto privatizavimu. Remiantis 1997 m. spalio 27 d. tarp ieškovės ir atsakovės savivaldybės sudarytos nuomos sutarties metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu yra svarbu tai, kad iki 2014 m. spalio 1 d. neįvykus pastato privatizavimui ir šalims 2015 m. liepos 14 d. pakeitus nuomos sutarties sąlygas pagal galiojančių įstatymų reikalavimus, ieškovė neįgijo subjektinės teisės į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą nei iš savivaldybės, nei tuo labiau iš UAB „Spaudos įmonių grupė“.

Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2015 m. gegužės 21 d. protokolo

Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja ne tik bei priteisti iš atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ 272 751,97 Eur turto pagerinimo išlaidas, bet ir panaikinti Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2015 m. gegužės 21 d. protokolą.Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė 2015 m. gegužės 5 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybei apsvarstyti galimybę nuomininkui mokėtiną kompensaciją už statinio pagerinimą užskaityti kaip nuomos mokestį. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2015 m. gegužės 21 d. posėdyje nutarė nepritarti prašymui dėl lėšų įskaitymo į nuomos mokestį, nes nuomos sutartyje nėra Savivaldybės įsipareigojimo įskaityti investuotas lėšas į nuomos mokestį; pagal galiojantį Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 7 punktą nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Taip pat Komisija pavedė parengti Susitarimą dėl 1997 m. spalio 27 d. nuomos sutarties Nr. 1208 pakeitimo. Ieškovė apie 2015 m. gegužės 21 d. vykusį Komisijos posėdį pranešė 2015 m. gegužės 29 d., nepateikdama paties protokolo turinio bei nenurodydama šiame posėdyje priimtų sprendimų apskundimo tvarkos bei terminų. Tik 2015 m. liepos 14 d. buvo sudaryta bei ieškovės vadovo pasirašyta nauja Negyvenamųjų patalpų 1997 m. spalio 27 d. nuomos sutarties Nr. 1208 nauja redakcija.Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas tik 2016 m. liepos 21 d., tai yra praleidus ABTĮ 20 straipsnio 1 dalyje numatytą protokole užfiksuotų sprendimų apskundimo 1 mėnesio terminą daugiau nei metus. Teismas taip pat nurodė, jog priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas nenustatyta, ieškovė yra verslininkė, kuriai turėtų būtų gerai žinoma tokio administracinio akto apskundimo terminai ir tvarka, todėl vien ta nurodoma aplinkybė, kad 2015 m. gegužės 29 d. rašte nebuvo nurodytas apskundimo terminas nesudaro pagrindo atnaujinti šį terminą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais, kad atsižvelgiant į jos informavimo apie Komisijos 2015 m. gegužės 21 d. posėdyje priimtus nutarimus aplinkybes, jų įtaką ieškovės teisėms bei teisinį reguliavimą, terminas ginčyti šį sprendimą turėtų būti atnaujintinas. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti terminą, teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog ieškinys pareikštas praleidus ABTĮ 20 straipsnio 1 dalyje numatytą protokole užfiksuotų sprendimų apskundimo 1 mėnesio terminą daugiau nei metus, bet svarbiausia, kad šalių tarpusavio teisės ir pareigos kilo ne betarpiškai iš Komisijos sprendimo, bet iš naujos redakcijos ginčo nuomos sutarties, kurios ieškovė net neginčija, kaip neginčija ir šios sutarties nutraukimo, todėl Komisijos protokolo panaikinimas jokių teisių ir pareigų ieškovei nesukurs ir nepakeis. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog šio protokolo pagrindu įrašas dėl kompensavimo už išnuomoto turto pagerinimą buvo išbrauktas iš privatizavimo programos. Būtent dėl šio administracinio sprendimo, parduodant pastatą viešojo aukciono būdu nebuvo išspręstas nuomininkės padarytų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas. Tačiau kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovė nereiškia atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei jokių reikalavimų dėl kompensacijos už nuomotos patalpos pagerinimą, todėl pripažintina, kad tokiu atveju Komisijos 2015 m. gegužės 21 d. protokolo panaikinimas ieškovei jokių teisinių pasekmių nesukels, kadangi daugiau jokie kiti reikalavimai, susiję su šalis siejusiais nuomos teisiniais santykiais byloje nėra pareikšti, o pats nuomos sutarties objektas jau yra perleistas kitam privačiam juridiniam asmeniui. Lietuvos apeliacinis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ir ieškovės prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Konstitucinį Teismą, kadangi naujai priimtų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymo Nr. XII-802 nuostatos bei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymų Nr. XII-792 nuostatos visai nėra susijusios su ieškinio reikalavimais ir byloje kilusiu ginču. Kaip jau buvo minėta atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ ir ieškovės iki aukciono nesiejo jokie sutartiniai, deliktiniai ir daiktiniai teisiniai santykiai, todėl nei apygardos teismui, nei apeliaciniam teismui nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį dėl patalpų pagerinimo išlaidų, o ginčijamas Komisijos 2015 m. gegužės 21 d. protokolas nėra šios bylos ginčo nagrinėjimo objektas (žr. 44 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ buvo pateikusi pirmos instancijos teismui prašymą dėl 24 220,79 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kurį pirmos instancijos teismas tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovės atsakovei 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad maksimali priteistinų išlaidų suma galėjo būti 3 949,44 Eur.Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Byloje nustatyta, jog atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ byloje teikė atsiliepimą į ieškinį, tripliką, atskirąjį skundą bei prašymą dėl nuostolių užtikrinimo, taip pat atstovavo atsakovę teismo posėdyje. Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta, jog pagal Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio taisykles maksimali atsakovei priteistina suma yra 4 278,56 Eur. Tačiau nors nagrinėjamoje byloje buvo reikalaujama iš atsakovės priteisti didelę sumą, tačiau pati byla nepripažintina ypatingai sudėtinga teisiniu požiūriu, be to reikalavimas atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“ buvo paremtas nedidele dalimi ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 3 000,00 Eur. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, tačiau netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Todėl pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, patikslinant, jog iš ieškovės atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“ priteisiama 3 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ pateikė prašymą dėl 4 501,20 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą priteisimo. Pagal Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktą maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą suma yra 1 079,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir išdėstyti ją taip:

Priteisti iš ieškovės IĮ „Periodont“, juridinio asmens kodas 123727629, buveinė Universiteto g. 2,Vilnius, atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“, juridinio asmens kodas 188710061, buveinė Konstitucijos pr. 3A, Vilnius, 3 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės IĮ „Periodont“, juridinio asmens kodas 123727629, buveinė Universiteto g. 2,Vilnius, atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“, juridinio asmens kodas 188710061, buveinė Konstitucijos pr. 3A, Vilnius, 1 079,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą.