Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudarė kolegijos pirmininkas Žydrūnas Bertašius, kolegijos teisėjos Virginija Nijolė Griškevičienė, Aušra Maškevičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. B. ir atsakovo AB SEB banko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-03-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarties sąlygų pakeitimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo R. B.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl atsakovo skundo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, nulėmusių kredito įmokų padidėjimą ir ieškovo pareigų atsakovui nevykdymą. Su šia apeliacinio skundo nuostata galima sutikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-240/2013 nurodė, kad kilus ginčui dėl sutarties turinio, turi būti aiškinami tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas bylos aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Nagrinėjamos bylos atveju yra akivaizdu tai, kad 2008-01-04, 2009-09-30 šalys susitarė pakeisti 2006-10-31 tarp šalių sudarytą kredito sutartį (b. l. 32-34, t. 1). Sutarties pakeitimais ieškovui suteikta papildoma 600 000 Lt kredito suma. Ieškovas pagal sutarties pakeitimus įsipareigojo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), vertę padidinti nuo įkeitimo sutartyje nurodytos nulinės vertės iki 781 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina tai, jog ieškovui buvo padidinta kredito suma suteikiant papildomas lėšas gyvenamojo namo statybai. Kadangi kredito sutarties pakeitimais buvo ½ dalimi padidinta ieškovui suteikiamo kredito suma, ieškovui padidėjo ir grąžintino kredito įmokos. Būtina įvertinti ir tai, kad padidinus kredito sumą 600 000 Lt, ieškovui buvo atidėtas 10 mėnesių laikotarpiui kredito grąžinimas (sutarties 5.3 p.). 2009-09-30 papildomu susitarimu šis terminas pratęstas dar 6 mėnesiams (sutarties 2.1 p.). Šios aplinkybės patvirtina tai, kad pradinės kredito sutarties pakeitimai atitiko šalių valią, tai yra ieškovas įsipareigojo tinkamai panaudoti kredito lėšas gyvenamojo namo statybai, o atsakovas sutiko šias lėšas suteikti. Šalys taip pat pripažino, kad kredito įmokų padidinimas bei jų grąžinimas ieškovui gali būti sudėtingas, todėl ieškovui kredito įmokų grąžinimas buvo atidėtas daugiau nei 1 metams. Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad kredito įmokų padidėjimą nulėmė bendra šalių valia, ieškovas sutiko prisiimti didesnę riziką dėl kredito grąžinimo ir kredito sutarties pakeitimai įstatymui neprieštarauja.

Atsakovas skunde nurodė ir tai, kad teismas be pagrindo konstatavo apie kredito sutarties pakeitimą dėl ekonominio spaudimo. Su šia skundo nuostata galima sutikti. Pirmosios instancijos teismas apie ekonominį spaudimą sprendė įvertindamas tai, jog kredito grąžinimo termino sutrumpinimas buvo esminė sąlyga siekiant ieškovui gauti papildomą kreditą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai sudarydamas su ieškovu ginčijamus sutarties pakeitimus (LR CPK 178 str.). Atsakovas iš esmės padidino ieškovui suteikto kredito sumą, todėl atsakovas, perdavęs ieškovui dideles lėšas, turėjo teisę sutrumpinti kredito grąžinimo terminą ir tai įstatymui neprieštarauja (LR CPK 6. 193 str. 2 d.). Trumpesnio kredito grąžinimo termino nustatymas yra naudingas abiems sutarties šalims, nes kredito gavėjui nustatomas trumpesnis palūkanų mokėjimo terminas. Nors pirmosios instancijos teismas dėl neteisėto sutarties pakeitimo sprendė pagal LR CK 6. 204 str., tačiau konkrečių šio straipsnio pažeidimų teismas nenurodė. Būtina įvertinti ir tai, kad ieškovas ginčijo ne pačią kredito sutartį, bet jos pakeitimus. Tai įrodo, kad kredito sutarties pakeitimai ieškovui buvo suprantami, jis su pakeitimais sutiko. Būtina įvertinti, kad ieškovas iš esmės nevykdė įsipareigojimų, nulėmusių kredito sutarties nutraukimą. Visa tai patvirtina, jog ieškovo nurodytos aplinkybės dėl ekonominio spaudimo yra neįrodytos ir teismas šią ieškinio dalį patenkino nepagrįstai.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad teismas padarė neteisingas išvadas, pripažindamas neteisėtu vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Su šia skundo nuostata taip pat galima sutikti. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad sutarties nutraukimą nulėmė nesąžiningas kredito grąžinimo termino sutrumpinimas ir dėl to teismas pripažino būtinumą ginti ieškovo interesus. Atsižvelgtina į tai, kad 2006-10-31kreditos sutarties 5.2 p. yra įtvirtinta atsakovės teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartį, jeigu ieškovas nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Tai patvirtina, kad ieškovui nuo sutarties sudarymo momento buvo žinoma apie atsakovės teisę nutraukti sutartį neteismine tvarka ir ieškovas šios atsakovės teisės neginčijo. Būtina įvertinti ir tai, kad atsakovė penkis kartus, tai yra 2011-05-11, 2011-09-27, 2012-01-19, 2012-02-29, 2012-05-03 įspėjo ieškovą apie numatomą sutarties nutraukimą. Akivaizdu, kad nuo pirmojo įspėjimo apie sutarties nutraukimą ir atsakovo reikalavimo sumokėti pradelstus įsipareigojimus, tai yra 9 652 eurų, ieškovo skola nuo 2011-05-11 iki 2012-05-03 padidėjo iki 31 163 eurų (b. l. 84, t. 1). Tai patvirtina, kad atsakovas įspėjo ieškovą apie sutarties nutraukimą tik ieškovui iš esmės nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį, įspėjimo laikotarpiu ieškovas taip pat nevykdė savo įsipareigojimų, todėl atsakovas turėjo teisę ginti savo pažeistas teises ir teisėtai kredito sutartį nutraukė. Nors teismas ieškovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą pateisino kredito įmokų padidėjimu pakeitus sutartį, sutarties galiojimo termino sutrumpinimu, tačiau šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas neįvertino, jog kredito įmokų esminį padidėjimą nulėmė ne kredito grąžinimo termino sutrumpinimas, bet ieškovo kredito padidinimas nuo 700 000 Lt iki 1 300 000 Lt. Taigi iš esmės padidinus kreditą privalėjo iš esmės pasikeisti ir kredito įmokų dydis, bet ieškovas šito siekė, sutiko mokėti didesnes kredito įmokas ir dėl to nėra atsakovo kaltės. Galima padaryti išvadą, jog kredito vienašališkas nutraukimas buvo nulemtas neteisėtų ieškovų veiksmų, tai yra ieškovas be svarbios priežasties nevykdė įsipareigojimų ilgą laikotarpį ir atsakovas turėjo teisę kredito sutartį vienašališkai nutraukti (LR CK 6.2017 str. 3 d.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias vartotojų teisių gynimą. Su šia skundo nuostata galima sutikti. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad formuojama teismų praktika, vertinant vartotojų teises, nėra nukreipta į absoliutų vartotojų teisių gynimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-58/2012 yra nurodyta, kad kreditoriaus teisės turi būti ginamos, jeigu nustatomas skolininko, tai yra vartotojo, įsipareigojimų nevykdymas ir kreditoriaus taikoma prievolių įvykdymo našta nėra neproporcingai griežta. Byloje yra pateikti įrodymai, kad atsakovas penkis kartus, tai yra 2011-05-11, 2011-09-27, 2012-01-19, 2012-02-29, 2012-05-03 įspėjo ieškovą apie numatomą sutarties nutraukimą. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad kredito sutartis buvo nutraukta ieškovui iš esmės nevykdant sutartinių įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas tinkamai bendradarbiavo su ieškovu sutarties vykdymo procese. Bylos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas ieškovo iniciatyva padidino kredito sumą, kredito įmokų grąžinimas ieškovui buvo atidėtas ilgam laikotarpiui ir visa tai įrodo, jog atsakovas nepiktnaudžiavo teise ir tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Taigi galima padaryti išvadą, jog vartojimo sutarties nuostatų atsakovas nepažeidė ir teismas ieškinį patenkino nepagrįstai.

Dėl ieškovo skundo.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog susitarimas dėl palūkanų dydžio buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo ir ieškovas prašė panaikinti susitarimo dalį dėl fiksuotų palūkanų nustatymo. Ši apeliacinio skundo nuostata yra nepagrįsta. Byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad pradine sutartimi buvo nustatytos kintamos palūkanos pagal VILIBOR. Tai patvirtina, jog abi šalys susitarė dėl palūkanų dydžio pagal rinkoje galiojančias bendras palūkanų normas. Fiksuotų palūkanų nustatymas 2008-01-04 sutartimi patvirtina bendrą šalių valią nustatyti nekintamą palūkanų dydį. Tai reiškia, kad tuo buvo siekiama sumažinti rinkos pokyčių įtaką kredito sutarčiai ir toks sutarties pakeitimas buvo naudingas ieškovui, siekiančiam aiškiai apibrėžtų įsipareigojimų dydžio. Nepagrįsta ieškovo nuostata, kad ieškovui buvo atimta galimybė derėtis dėl palūkanų dydžio, nes nėra pateikti tai patvirtinantys įrodymai (LR CPK 178 str.). Pradinė kredito sutartis buvo sudaryta 2006-10-31, tai yra iki 2008-01-04 ieškovas vykdė įsipareigojimus, ieškovui buvo žinoma palūkanų mokėjimo tvarka bei ieškovas jau turėjo patirtį dėl šios įsipareigojimų dalies vykdymo. Ieškovas pripažįsta, kad jis yra verslininkas ir tai taip pat patvirtina, jog sutarčių vykdymo klausimai yra jam įprasti. Taigi negalima padaryti išvados, jog teismas pažeidė įstatymo reikalavimus, atmesdamas ieškovo reikalavimą panaikinti susitarimą dėl fiksuotų palūkanų nustatymo.

Įvertinus skundų aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialinės teisės bei procesines normas ir byloje priimamas naujas sprendimas - atmesti ieškovo ieškinį (LR CPK 326 str. 2 d.).

Atmetus ieškovo ieškinį, iš ieškovo atsakovui priteisiamos atstovavimo išlaidos 1 500 Lt pirmosios instancijos teisme (LR CPK 98 str.). Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 500 Lt žyminio mokesčio, kuris taip pat priteistinas iš ieškovo (LR CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

n u sprendžia:

panaikinti 2014-03-18 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas V. B. ieškinys dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ir šią ieškinio dalį atmesti.

Panaikinti 2014-03-18 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas V. B. reikalavimas pakeisti 2008-01-04 kredito sutarties 1.5.1 punktą, ir šią ieškinio dalį atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. B. atsakovui AB SEB bankui 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.