Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2017-11-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-117-453/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-11-07
Bylos Nr.
1A-117-453/2017
Teisminio proceso Nr.
1-84-00090-2014-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigita Bieliauskienė, Aloyzas Kruopys, Elena Vainienė
Kaltinamasis
V. V.
Nukentėjusysis
R. K., V. K.
Advokatai
Alvydas Kvaščevičius, Edvardas Staponkus, Raimundas Jurka
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-117-453/2017Teisminio proceso Nr. 1-84-00090-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.8.7.9.; 1.2.3.1.1.;2.1.14.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.6.5.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Aloyzo Kruopio (pranešėjo ir pirmininko) ir Elenos Vainienės,

sekretoriaujant Agatai Minkel, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,išteisintajam V. V., jo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,nukentėjusiosios R. K. atstovui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,nukentėjusiosios V. K. atstovui advokatui Raimundui Jurkai,ekspertui R. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus, nukentėjusiosios V. K. ir nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato Alvydo Kvaščevičiaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

R. K. civiliniai ieškiniai dėl 1300 Eur turtinės ir 15000 Eur neturtinės žalos bei V. K. civilinis ieškinys dėl 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. balandžio 20 d., laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 17.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), kilus tarpusavio konfliktui, rankomis ir kojomis sudavė G. K. ne mažiau kaip 1 smūgį į galvos kairiąją momeninę (viršugalvio) ir ne mažiau kaip 1 smūgį į pakaušio apatinę kairiąją sritis ir padarė galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis kairiųjų momeninės ir pakaušinės sričių minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimu ir susitelkimu (135 g) po galvos smegenų kietuoju dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, nuo to G. K. mirė, tai yra taip jį nužudė.

Šalies argumentai

2. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Simonas Minkevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį bei V. V. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 11 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. (2 paras). Patenkinti civilinius ieškinius ir iš V. V. priteisti R. K. 15000 Eur neturtinei ir 1300 Eur turtinei žalai atlyginti bei V. K. priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, išteisindamas V. V. padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą nuosprendį, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas - apkaltinamasis nuosprendis. Prokuroro teigimu, teismo išvados, kad byloje esantys netiesioginiai įrodymai yra prieštaringi, nepatvirtinantys vieni kitų, kad liudytojų, kurie apie įvykį ką nors girdėjo iš kitų asmenų, parodymai nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, neatitinka bylos aplinkybių, kadangi teismas darydamas šias išvadas neįvertino visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų.

2.1.2. Prokuroras aptardamas išteisintojo V. V. bei liudytojos A. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus teigia, kad minėtos liudytojos parodymai paneigia V. V. teiginius, jog jis atsikėlęs sodyboje buvo vienas, kad G. K. nerado. Šie parodymai taip pat iš dalies patvirtina, kad A. V. liudytojams L. P., V. P., I. G. pasakojo, kad ji eidama pas G. Ž. matė kaip V. V. smurtavo prieš G. K.. Be to, liudytojos A. V. ir G. Ž. paaiškino, kad tiriamo įvykio dienos pavakaryje pabendravusios apie pusvalandį ar valandą, eidamos iš G. Ž. sodybos, matė, kad G. K. ėjo būtent nuo V. V. sodybos link G. Ž. pievos, kurioje ir nugriuvo.

2.1.3. Prokuroras nurodo, kad liudytoja L. P. teigė, jog 2014 m. balandžio 21 d. nuvykus pas G. K. ir pamačius, kad G. K. yra miręs, A. V. visiems kartu buvusiems sakė, jog išvakarėse G. K. spardė V. V. ir tai kartojo ne vieną kartą. Dėl nurodytų aplinkybių liudytojos L. P. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Liudytoja J. D. paaiškino, kad 2014 m. balandžio 21 d. apie 8.30 val. jų kieme prie pieno surinkimo punkto, dar niekam nežinant apie G. K. mirtį, J. V., gyvenantis už kilometro, sakė, kad G. K. išvakarėse spardė V. V.. Ji pati tai perpasakojusi ir savo draugei T. J.. Liudytoja T. J. patvirtino, kad J. D. antros Šv. Velykų dienos ryte užėjusi pas ją sakė, kad iš J. V. sužinojusi, jog išvakarėse G. K. spardė V. V.. Liudytoja taip pat paaiškino, kad tik po kurio laiko, jau išvykus J. D., apie 12.00 val. į jos kiemą užsuko greitosios medicininės pagalbos automobilis ir medikai klausė, kur gyvena G. K. ir tik vėliau ji sužinojo apie jo mirtį. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nors dėl sveikatos būklės J. V. teisme nebuvo apklaustas, tačiau liudytoja T. J. teisme patvirtino, kad įvykio metu jo sveikata buvo geresnė, jis pasakojo tai ką girdėjo, neišsigalvojo. Prokuroro teigimu akivaizdu, kad J. V. 2014 m. balandžio 21 d. anksti ryte aplinkybė, jog V. V. atliko smurtinius veiksmus prieš G. K., galėjo būti žinoma tik iš A. V., kuri pati tai matė, tačiau vėliau apklausiama to nepripažino. Prokuroras pažymi, kad nuosprendyje nurodyta, kad J. V. apie G. K. sumušimo aplinkybes galėjo nugirsti šnekant jo žmonai A. V. su L. P., tačiau ši nuosprendyje padaryta prielaida neatitinka bylos aplinkybių, nes A. V. nurodė, kad 2014 m. balandžio 21 d. L. P. pas ją atėjo apie 9.00 val., o J. V. jau 8.30 val. buvo papasakojęs kaimynams apie V. V. smurtą prieš G. K.. Be to, liudytojas V. P. nurodė, kad A. V. teiginius apie tai, kad būtent V. V. spardė G. K. iš jos pačios jis girdėjęs keturis kartus skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Liudytojas taip pat aiškino, kad ir pats V. V. girdėjo ją taip sakant, tačiau niekaip nereagavo, nebandė paneigti. Liudytojas taip pat patvirtino, kad būtent A. V. parodė vietą, kurioje buvo mušamas G. K., tai yra V. V. sodyboje prie stulpo, kur jis aptiko kraujo žymių ir apie tai pasakė mamai, o ši pranešė policijos pareigūnams. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja I. G., kuri taip pat aiškino, kad A. V. jai 2014 m. balandžio 21 d. po 13.30 val. sakė, kad pati matė kaip 2014 m. balandžio 20 d. V. V. spardė gulintį G. K. savo sodyboje prie stulpo. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog prie stulpo rastas kraujas yra G. K.. Prokuroro teigimu, išteisintojo teiginiai, kad kraujo pėdsakai rasti jo namuose ir kieme galimai likę nuo 2014 m. kovo 28 d., kai G. K. krito ir susižalojo, mažai tikėtini, nes nuo jo nurodyto laiko iki kraujo pėdsakų suradimo praėjo daugiau kaip trys savaitės, o atviroje vietoje, pavasario metu paprastai esant gausiems krituliams, kraujo pėdsakai vargu ar būtų išlikę, juo labiau ar jie vis dar būtų tinkami DNR tyrimui. Tuo tarpu liudytoja G. Ž. parodė, kad apžiūrinėdama nukritusį ir gulintį pievoje G. K. pastebėjo jį kraujavus iš nosies, kurią tikėtina G. K. valėsi, nes krauju buvo suteptos ir jo rankos. Teismo medicinos ekspertai teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad kraujavimo iš nosies priežastis galėjo būti tiek netrauminė, tiek ir trauminė.

2.1.4. Prokuroras taip pat nurodo, kad liudytojos A. V. parodymai buvo nenuoseklūs, nes ji ikiteisminio tyrimo metu pripažino sakiusi, kad eidama pas G. Ž. girdėjusi, kad V. V. šaukė ant G. K. dėl pavogto degtinės butelio, vėliau šiuos parodymus interpretavo kitaip, teigdama, kad pati tai išgalvojo, nes girdėjo tik garsiai kalbant V. V.. Prokuroras pažymi, kad liudytoja A. V. L. P., V. P., I. G. sakė, kad matė, kaip V. V. spardė G. K., tačiau vėliau apklausiama tvirtino, kad sakiusi, jog gal spyrė į nosį, taip pagalvojusi, bet nemačiusi. Be to, liudytoja A. V. ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. balandžio 30 d. apklausoje pripažino, kad eidama pas G. Ž. pro V. V. sodybą pasakiusi „nemušk, neužmušk“, tačiau tai neva pasakiusi juokais.

2.1.5. Prokuroras aptardamas byloje pateiktas teismo medicinos ekspertizės išvadas ir eksperto R. L. parodymus, kuriuose jis nurodė, kad kairės momeninės srities sužalojimas tikėtina buvo padarytas G. K. esant gulimoje padėtyje, pakaušio apatinės srities kraujosruva galėjo būti padaryta tiek stovinčiam, tiek sėdinčiam, tiek gulinčiam, o būtent tai, kad G. K. buvo spardomas gulintis A. V. tvirtino liudytojams L. P., V. P., I. G.. Be to, tai kad G. K. mirties išvakarėse būtent gulintį spardė V. V., taip pat pasakė J. V. 2014 m. balandžio 21 d. anksti ryte liudytojai J. D.. Prokuroro teigimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad G. K. mirtį sukėlusius sužalojimus galėjo padaryti tik V. V., nes jokių duomenų apie kokius nors kitus prieš G. K. galimai smurtavusius asmenis tyrimo metu nebuvo gauta. Pasak prokuroro, pagrįstų abejonių kelia ir paties V. V. teiginiai, neva prabudęs ir pasigedęs G. K. su paskutiniu degtinės buteliu, šio ieškojo bet nerado. Tik vėliau sužinojo, kad šis yra rastas gulintis pievoje, nes jau minėtais A. V. ir G. Ž. paaiškinimais yra įrodyta, kad prieš nukrisdamas pievoje, G. K. ėjo būtent nuo V. V. sodybos, kurioje be paties V. V., jokių kitų asmenų nebuvo. Iš teismo medicinos eksperto parodymų taip pat yra matyti, kad nuo G. K. sužalojimų patyrimo iki sąmonės netekimo galėjo praeiti kelios valandos. Iš liudytojos L. P. parodymų matyti, jog apie 21.00 val. G. K. jau nekalbėjo ir nebegalėjo paeiti.

2.1.6. Taigi, prokuroras, remdamasis išdėstytais argumentais teigia, kad teismo nuosprendyje padaryta kategoriška išvada, jog liudytojų, kurie apie G. K. sužalojimo aplinkybes ką nors girdėjo iš kitų asmenų, parodymai nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, nėra pagrįsta. Priešingai, visos pirmiau aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad prieš G. K. smurtą naudojo tik V. V.. Visi tyrimo metu apklausti Apuolės kaimo gyventojai nenurodė apie tuo metu kaime galėjusius būti pašalinius asmenis ar kaimo gyventojus, taip pat galimai smurtavusius prieš G. K., net neužsiminė, todėl prokuroras įvertinęs byloje surinktus ir teisme išnagrinėtus netiesioginius įrodymus daro išvadą, kad būtent V. V. sudavė smūgius G. K. į gyvybiškai svarbų organą - galvą, ir to pakako, kad išsivysčius sunkiam sužalojimui - kraujo išsiliejimui į galvos smegenis, kuris, nesuteikus medicininės pagalbos, sukėlė pasekmes - G. K. mirtį, ir taip V. V. nužudė G. K.. V. V. veikė netiesiogine tyčia, nes suduodamas smūgius G. K. į gyvybiškai svarbų organą, suprato savo veiksmų pavojingumą sveikatai ir gyvybei, numatė, kad gali atimti gyvybę ir nors nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Prokuroras pažymi ir tai, kad nors V. V. teigė, jog nepyko ant G. K., kad šis vienas išgėrė degtinės butelį, tačiau jo paties veiksmai - ėjimas ieškoti G. K., aiškinimas G. Ž. ir L. P., kad G. K. pavogė ir išgėrė paskutinį butelį degtinės, leidžia daryti išvadą, kad jį visgi suerzino toks G. K. poelgis ir tai buvo motyvas smurtauti prieš jį. Be to, proceso metu buvo gauta duomenų, kad V. V. ir anksčiau ne kartą smurtavo prieš G. K..

3. Nukentėjusioji V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį bei V. V. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

3.1. Nukentėjusioji aptardama BPK 20 straipsnio nuostatas bei pateikdama nuorodas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-597/2005, 2K-589/2006, 2K-66/2013 ir kt.) teigia, kad Klaipėdos apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, netinkamai vadovavosi įrodymų visumos vertinimo taisykle, tai yra byloje esančių duomenų nepatikrino, jų tarpusavyje nesusiejo, nes fragmentiškai vertino tiek liudytojų parodymus, tiek ir teismo ekspertų išvadas. Teismo manymas, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad G. K. atžvilgiu fizinį smurtą panaudojo būtent V. V., po ko G. K. mirė, nėra teisinga ir kartu yra prieštaringa. Teismas be jokio pagrindo suteikė prioritetą liudytojų A. V. ir G. Ž. teisme duotiems parodymams, neanalizavo ir negretino jų parodymų su parodymais duotais jų pirmųjų apklausų metu. Taip pat netinkamai vertino išteisintojo V. V. bei liudytojų santykius iki nusikalstamos veikos padarymo bei po jos.

3.2. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji išdėstydama pirmosios instancijos teismo pateiktus V. V. išteisinimo motyvus nurodo, kad teismas nepagrįstai liudytojų L. P., V. P. bei I. G. parodymų nevertino kaip nuoseklių ir atitinkančių vieni kitus. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad būtent A. V. parodymai viso baudžiamojo proceso metu kito, tai yra iš pradžių liudytoja nurodė vienas aplinkybes, o vėliau ėmė teisintis ir nurodyti įvairias priežastis, kodėl vienaip ar kitaip teigė ikiteisminio tyrimo pradžioje apklausta iš karto po įvykio. Taip pat visiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad L. P. nepasakė atvykusiems pareigūnams ką ši girdėjusi iš A. V., todėl tai laikytina, kad pati L. P. šios informacijos nelaikė rimta. Juo labiau, kad liudytoja iš karto po įvykio pirmojoje apklausoje parodė, kad po to kai rado G. K. negyvą ir iškvietė policiją, kartu buvusi A. V. garsiai pradėjo šaukti ant V. V. sakydama, kad jis užspardė G. K.. Be to, atvykus policijai į įvykio vietą iš karto nebuvo apklaustas nei vienas liudytojas. Taip pat teismas be pagrindo abejoja ir liudytojos J. D. parodymais apie tai, ką ši 2014 m. balandžio 21 d. ryte iš J. V. išgirdo, tai yra kada dar, anot teismo, nebuvo žinoma, kad G. K. yra miręs. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje suteikia didelę reikšmę tam, kokie liudytojai ir kada sužinojo iš A. V. nurodytą aplinkybę, kad V. V. spardė G. K., tačiau dėl neaiškios priežasties pats teismas neanalizavo A. V., G. Ž. bei kitų liudytojų parodymų, iš kurių matyti, kad dauguma liudytojų nurodo skirtingą 2014 m. balandžio 20 d. popietinių įvykių laiką ir seką.

3.2.1 Nukentėjusioji aptardama liudytojos A. V. 2014 m. balandžio 22 d. ir 23 d. vykusių apklausų metu duotus parodymus, nurodo, kad iš aptartų parodymų matyti, jog iš karto po įvykio apklausta liudytoja A. V. patvirtino aplinkybę, kad pavakaryje savo sodyboje V. V. buvo sutikęs G. K., su juo kalbėjo ir apytiksliai po valandos G. K. išėjo iš V. V. sodybos kruvinas ir nugriuvo už keleto metrų. Be to, liudytoja parodė, kad ji apie 20.00 val. girdėjo žodinį konfliktą tarp V. V. ir G. K.. Tuo tarpu 2014 m. balandžio 30 d. vykusios apklausos metu A. V. nurodė, kad jai einant keliuku pro V. V. sodybą girdėjo iš jo sodybos sklindantį garsiai kalbantį V. V. balsą ir tada ji nieko blogo nepagalvodama ir visiškai neatsakingai pasakė tokius žodžius „nemušk, neužmušk jo“, anot liudytojos šie jos žodžiai buvo pasakyti juoko forma. Taip pat 2014 m. balandžio 30 d. vykusios akistatos su L. P. metu A. V., vertindama tokius išsakytus savo žodžius nurodė, kad tokius žodžius ji pasakė norėdama įsiteikti L. P. ir kad šie žodžiai buvo bereikšmiai. Apeliantės įsitikinimu tokie A. V. parodymai patvirtina, kad ne kur kitur, o būtent G. K. būnant pas V. V. jam buvo suduota į galvą, dėl ko jam pradėjo tekėti kraujas. Be to, pirminiuose parodymuose liudytoja A. V. aiškiai įvardijo, kad V. V. šaukė ant G. K. dėl išgerto - dingusio degtinės butelio, o tai patvirtina smurtinio konflikto, nuo kurio pasekmių mirė G. K., priežastį. Tuo tarpu apklausta teisme liudytoja A. V. paneigė tai, kad G. K. buvo atėjęs 2014 m. balandžio 20 d. su vienu buteliu, teigė, kad buvo atėjęs su dviem buteliais. Taip pat liudytoja paneigė tai, kad 2014 m. balandžio 20 d. vakare matė G. K. kruviną, kaip paneigė ir tai, kad girdėjo V. V. besibarantį ant G. K. dėl paimto degtinės butelio. Be to, teisme liudytoja nurodė naują aplinkybę leidusią sukurti versiją, kodėl ant V. V. rankos buvo rasta kraujo pėdsakų, o būtent, kad jis susižalojo atidarydamas agurkų stiklainį. Savo parodymų prieštaringumą liudytoja paaiškino taip, kad ji buvo spaudžiama taip sakyti L. P. bei kad iš karto po įvykio ji stengėsi įtikti draugėms, dėl ko yra sakiusi, kad matė, kaip prie stulpo V. V. spardė G. K.. Apeliantės teigimu, teisme duotus liudytojos A. V. parodymus apie pirmiau paminėtas aplinkybes privalu vertinti kritiškai, kadangi iš karto po įvykio ji davė nuoseklesnius parodymus. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojos A. V. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra patikimesni, patvirtina ir kiti bylos duomenys.

3.2.2. Nukentėjusioji aptardama liudytojos L. P. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigia, kad skirtingai nei nurodė A. V., liudytoja L. P. nuosekliai parodė, kad jai pačiai A. V. pripažino mačiusi kaip V. V. spardė G. K., tai sakė tiek iš karto po to, kai nustatė, kad žmogus yra miręs, tiek ir laidotuvių metu bei po jų. Todėl akivaizdu, kad L. P. parodymais galima paneigti vėlesnius A. V. paaiškinimus, kad esą ji tik šiaip užsiminė, jog V. V. spardė G. K., o pati to tiesiogiai nėra mačiusi. Nors L. P. parodymai pripažįstami netiesioginiais įrodymais, tačiau net ir ta aplinkybė, kad 2014 m. balandžio 20 d. apie 22.00 val. ji matė V. V. kraujuotas rankas, patvirtina, kad G. K. mirtį lėmė būtent V. V. veiksmai, kuriuos vis tik bando nuslėpti liudytoja A. V.. Be to, tokius liudytojos L. P. parodymus patvirtino liudytojas R. P., kuris 2014 m. gegužės 13 d. vykusios apklausos metu parodė, kad jam pats V. V. papasakojo, kad 2014 m. balandžio 20 d. G. K. iš jo namų, jam nežinant paėmė butelį degtinės, kurį pats ir išgėrė. Liudytojas 2014 m. rugsėjo 10 d. vykusios apklausos metu patvirtino L. P. nurodytus teiginius, kad pati A. V. sakė, jog V. V. spardė G. K., kuris dėl to buvo kruvinas. Tokius savo parodymus liudytojas patvirtino ir apklausiamas apygardos teisme. Taip pat apeliantė pažymi, kad apygardos teismas visiškai nevertino liudytojo V. P. teisme nurodytų aplinkybių, tai yra tai, kad V. P. ne tik patvirtino, jog 2014 m. balandžio 21 d. po to, kai G. K. buvo rastas negyvas, A. V. šaukė, kad V. V. užspardė G. K., tačiau liudytojas taip pat teigė, kad tą dieną, kai buvo rastas G. K. negyvas, vakare einant su močiute I. G. pasivaikščioti, jis susitiko su pareinančiomis G. Ž. ir A. V. ir pokalbio metu A. V. parodė vietą dirvoje prie stulpo, kur jos teigimu, buvo spardytas G. K., kur jie nuėję rado kraujo dėmę bei apie tai pranešė policijai. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį ir į tai, kad nurodytoje vietoje ištyrus kraujo pėdsakus buvo rasti G. K. kraujo pėdsakai. Be to, nurodytas liudytojo aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytoja I. G.. Taigi, apeliantė, remdamasi išdėstytais argumentais, teigia, kad liudytojo R. P., V. P. parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa ir patvirtina liudytojos L. P. duotus nuoseklius parodymus. Kartu R. P. bei V. P. parodymai paneigia liudytojos A. V. paaiškinimus, kad ji nematė ar V. V. spardė G. K. ir kad esą ji tik šiaip išsigalvojo tokią versiją ar spėjimą. Nukentėjusioji nurodo, kad liudytojų L. P., R. P. parodymus taip pat patvirtino ir liudytoja I. G., kuri viso proceso metu, taip pat ir akistatų metu teigė, kad A. V. jai pačiai 2014 m. balandžio 21 d. pasakė, kad balandžio 20 d. matė kaip V. V. spardė gulintį G. K. ir kad A. V. jam sakė, kad šis neužmuštų to žmogaus. Nukentėjusioji teigia, kad aptarti liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, vienas kitą papildantys bei kartu leidžiantys abejoti liudytojos A. V. prieštaringais parodymais dėl vienos iš įvykio detalių - tai, kad ji paneigė mačiusi kaip V. V. prie stulpo spardė G. K.. Nukentėjusiosios teigimu nelogiška manyti, kad A. V. liudytojams sakė netiesą, kadangi normalaus protinio išsivystymo žmogus tikrai nepasakos kaimo gyventojams to, ko yra nemačiusi. Be to, jei ne liudytojos A. V. liudijimas, tai iš esmės niekas ir nebūtų radęs vietos prie elektros stulpo, kur buvo rasta ištrypta žolė ir G. K. kraujas. Nukentėjusioji pažymi, kad liudytojos A. V. parodymų kaitą baudžiamojo proceso metu lėmė po įvykio jos artimas bendravimas su išteisintuoju V. V..

3.2.3. Nukentėjusioji pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nepatikimais pripažinti liudytojo J. V. parodymai, kadangi pagal BPK 79 straipsnį liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Šioje byloje nėra duomenų, kad J. V. nesugebėjo teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Nors 2014 m. gegužės 16 d., 2014 m. rugsėjo 10 d. bei 2014 m. lapkričio 5 d. vykusių apklausų metu liudytojas J. V. paneigė, kad girdėjo iš savo žmonos apie tai, kad V. V. spardė G. K., tačiau šiuos jo parodymus paneigė teisme apklausta liudytoja J. D., kuri parodė, kad pats J. V. pasakojo, kad G. K. suspardė būtent V. V. ir kad tai jam sakė jo žmona A. V..

3.2.4. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį ir į tai, kad apygardos teismas nepasisakė dėl liudytojos T. J., nukentėjusiųjų R. K. bei V. K. parodymų, iš kurių galima nustatyti kas yra kaltas dėl G. K. mirties. Apeliantė aptardama V. K., R. K. bei T. J. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus, nurodo, kad minėtų asmenų parodymai, kaip ir pirmiau aptarti kitų liudytojų parodymai leidžia teigti, kad 2014 m. balandžio 20 d. prieš G. K. fizinį smurtą naudojo būtent V. V. dėl paimto ir išgerto degtinės butelio. Minėtų asmenų nuoseklūs parodymai sudaro logišką ir nuoseklią visumą, leidžiančią paneigti liudytojos A. V. tvirtinimus, kad ji nematė, ar prieš G. K. buvo panaudotas smurtas. Be to, kelias, kuriuo A. V. ėjo į svečius pas G. Ž. yra nutolęs apie 15 metrų nuo tos V. V. sodyboje esančios vietos, kur šalia gelžbetoninio elektros stulpo buvo rasta G. K. kraujo. Taigi, akivaizdu, kad ši vieta labai puikiai matoma einant keliu. O tai patvirtina, kad A. V. galėjo matyti įvykius vykusius šalia minėto gelžbetoninio elektros stulpo. Nukentėjusioji pažymi, kad apygardos teismas neįvertino, jog vėlesni A. V. parodymai niekaip nedera su daugumos apklaustų liudytojų bei nukentėjusiųjų duotais parodymais, be to, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad šie liudytojai be priežasties apkalba A. V. ar kad jie turi tikslą meluoti. Nukentėjusioji taip pat aptardama liudytojos G. Ž. parodymus teigia, kad jie nei patvirtino, nei paneigė A. V. parodymus, todėl nėra pagrįsta teismo išvada, kad būtent minėtos liudytojos parodymai patvirtino A. V. teiginius, kad ji nematė, jog V. V. smurtavo prieš G. K..

3.2.5. Apeliantė pažymi, kad nepagrįstai apygardos teismas konstatavo, jog V. V. parodymai neprieštarauja A. V. ir G. Ž. parodymams. Nukentėjusioji aptardama išteisintojo V. V. parodymus teigia, kad lyginant V. V. parodymus su liudytojų G. Ž. ir A. V. parodymais matyti, kad G. K. pavakaryje būnant pas V. V. sodyboje, V. V. nemiegojo, o priešingai tarp jų buvo kilęs konfliktas, tikėtina dėl dingusio degtinės butelio. Tai, kad tarp jų vyko konfliktas patvirtino A. V., kuri vėliau ėmė atsisakyti savo žodžių, juos sušvelnindama bei sumenkindama jų turinį. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant įvykius laike, tuo metu, kai pavakaryje V. V. pamiegojęs ir atsikėlęs neberadęs butelio degtinės išėjo iš savo namų ieškoti G. K., pastarąjį sutikus jam nebuvo jokios prasmės ant jo šaukti, kad jis keltųsi ir eitų miegoti, ką V. V. kaip šaukimo priežastį nurodo savo parodymuose. Akivaizdu, kad teismas privalėjo įvertinti kaip itin svarbią jau paties V. V. nurodytą aplinkybę, kad jam pamiegojus buvo dingęs degtinės butelis ir šią aplinkybę sugretinti su A. V. parodymais, kad ji pavakaryje girdėjo pakeltu balsu vykusį pokalbį tarp V. V. ir G. K.. Apeliantės manymu, teismas turėjo minėtas faktines aplinkybes, tai yra pokalbį priešpiet ir pavakaryje atskirti. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal V. V. parodymus galima teigti, kad po to, kai jis vidurdienį išsiskyrė su G. K., jis jo iki to momento, kai surado jį gulintį pievoje, sutikęs nebuvo, todėl negalėjo dalyvauti jokiame jo sužalojime. Tačiau šiuos parodymus gretinant su liudytojos A. V. parodymais, matyti, kad G. K. pavakaryje būnant pas V. V. sodyboje, V. V. nemiegojo, o priešingai, tarp jų buvo kilęs konfliktas. Vadovaujantis A. V. parodymais matyti, kad G. K. visą vakarą buvo V. V. sodyboje ir tarp pastarojo bei G. K. vyko pokalbis, kurį ji girdėjo eidama pas G. Ž., tai buvo pavakaryje, apie 19.00 val., o jai grįžtant po valandos iš G. Ž. sodybos, ji kartu su G. Ž. pamatė iš V. V. sodybos išeinantį G. K., kuris perėjęs kelią pievoje, už 5 metrų nuo kelio nugriuvo. Pasak liudytojų, jos tuo metu pamatė, kad G. K. veidas yra kruvinas, rankų viršutinės dalys suteptos krauju, kuris jau buvo sukrešėjęs. Iš šių aplinkybių taip pat galima daryti išvadą, kad V. V. parodymai apie tai, kad G. K. nebuvo kruvinas prieštarauja liudytojų A. V. ir G. Ž. parodymams. Be to, iš A. V. parodymų matyti, kad G. K. pavakaryje buvo atėjęs pas ją su degtinės buteliu, tuo metu nebuvo sužalotas, nebuvo kruvinas ir, kad po to jis grįžo į V. V. sodybą. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad G. K. buvo sužalotas vėliau, tik po to, kai jį matė A. V. pas save namuose. G. K. po to niekur kitur nebuvo, tik V. V. sodyboje. Iš to, kad A. V. girdėjo V. V. šaukimą jo paties sodyboje ant G. K. akivaizdu, kad V. V. buvo sutikęs G. K.. Nukentėjusiosios manymu taip pat pagrįstai galima teigti, kad V. V. sodyboje tuo metu kai pokalbį girdėjo A. V., nieko daugiau nebuvo, todėl iš esmės niekas kitas G. K. sužaloti negalėjo, nes jie buvo tik dviese. Be to, V. V. parodymus teismas privalėjo vertinti kritiškai ir dėl to, kad išteisintasis įvykio metu buvo labai girtas, ką jis patvirtino 2014 m. lapkričio 5 d. vykusioje apklausoje. Taip pat nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju reikia atsižvelgti ir į tai, jog V. V. parodymus apie 2014 m. balandžio 20-21 dienomis buvusius įvykius davė tik po kelių dienų, kai jis jau buvo paleistas iš laikino sulaikymo. Taigi jis turėjo visas galimybes susitikti su kaimynais ir susitarti dėl įvykių eigos. Juo labiau, kad tiek iki tiriamo įvykio, tiek ir po jo V. V. labai artimai bendro ir bendrauja su savo kaimynėmis A. V. ir G. Ž..

3.2.6. Nukentėjusioji nurodo, kad apygardos teismas konstatavo, jog teismo medicinos ekspertų nustatyta, kad sužalojimai G. K. galėjo būti padaryti žmogaus kumščiu ar koja, tai yra, kad G. K. buvo nužudytas. Tačiau teismas nepagrįstai pripažino, kad nesurinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, jog būtent V. V. tyčia nužudė G. K.. Apeliantės manymu, teismas šią išvadą grindė tuo, kad V. V. panaudoto smurto fakto niekas nematė, o ir įvykį galėjusi matyti A. V. to nepatvirtino. Apeliantės teigimu, teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį išsamiai neišanalizavęs nustatytų faktų chronologinės sekos. Byloje neginčytinai nustatyta, kad G. K. 2014 m. balandžio 20 d. ryte atėjo pas V. V. į jo sodybą. Po to, G. K. apie 10-11 val. parduotuvėje pirko maisto produktus, tą nurodė liudytoja I. G.. Apie 11.30 val. V. V. buvo trumpam nuėjęs pas kaimynę A. V., atsinešė pusę butelio degtinės, bet ten atvažiavo jos žentas su dukromis ir jis iš karto išėjo atgal pas save į sodybą. Tai patvirtino pats V. V., A. V., jos žentas A. S.. Apie 11.00 val. V. V. prašymu jis iš kaimyno telefono paskambino pažystamam taksi vairuotojui, kad šis atvežtų 3-4 butelius degtinės. Tą patvirtino tiek V. V., tiek R. O.. Atvežus į V. V. sodybą 4 butelius degtinės, už kuriuos atsiskaitė V. V., pastarasis kartu su G. K. nuėjo į V. V. sodyboje esančią pavėsinę, kur dviese su G. K. išgėrė 3 butelius atvežtos degtinės. Po to, kai išgėrė 3 butelius degtinės, jie grįžo į V. V. sodybą, beeinant namo G. K. kelis kartus buvo pargriuvęs, tada V. V. ant jo garsiai šaukė, kad šis keltųsi. Po to jie nuėjo miegoti į atskirus kambarius. V. V. teigimu, vėliau G. K. jis nebuvo sutikęs ir prieš jį nesmurtavo, jį tik vėliau pamatė gulintį pievoje. Apeliantės teigimu, šie V. V. parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai, kadangi tiek iš išteisintojo V. V., tiek iš liudytojų L. P., R. P., I. G., A. V., G. Ž., T. J. bei J. D., tiek nukentėjusiųjų V. K. bei R. K. parodymų neginčytinai nustatyta, kad V. V. bei G. K. iki lemtingų įvykių bendravo, dažniausiai jie susitikdavo vartoti alkoholį. Iš to seka, kad šie abu asmenys vienas kitą pažinojo, išgėrę alkoholio miegodavo tai vieno, tai kito namuose. Tyrimo metu tik A. V. ir G. Ž. teigė, kad būdamas išgėręs V. V. nebūdavo agresyvus, tačiau iš didžiosios dalies liudytojų, taip pat iš nukentėjusiųjų parodymų nustatyta, kad išgėręs V. V. būdavo agresyvus. Liudytojai L. P., R. P., I. G., V. K., J. D. patvirtino, kad iki 2014 m. balandžio 20 d. V. V. ne kartą naudojo fizinį smurtą, necenzūrinius žodžius G. K. atžvilgiu. Taigi akivaizdu, kad 2014 m. balandžio 20 d. V. V. naudoto fizinio smurto G. K. atžvilgiu pagrindinė priežastis - alkoholis. Vadovaujantis V. V. parodymais akivaizdu, kad po beveik keturių valandų miego, tai yra apie 17-18 val. jis ėmė ieškoti G. K., kurį suradęs ėmė jam garsiai priekaištauti dėl išgerto alkoholio, kurio V. V. namuose jau nebebuvo. Apeliantė pažymi, kad tuo metu, kaip nurodė A. V., G. K. turėjo būti grįžęs į V. V. sodybą. Po ko, V. V., kilus konfliktui dėl išgerto degtinės butelio, naudojo smurtą prieš G. K.. Tai, kad V. V. garsiai kalbėjo, šaukė ant G. K. patvirtino liudytoja A. V., anot kurios, ji tai girdėjo eidama pas kaimynę G. Ž.. Taip pat tai, kad 2014 m. balandžio 20 d. prieš G. K. buvo panaudotas fizinis smurtas ir, kad tai neabejotinai galėjo padaryti V. V. prie savo sodybos pakraštyje esančio gelžbetoninio elektros stulpo, patvirtino teismo medicinos ekspertizės akto išvados bei eksperto duoti paaiškinimai. Ekspertas R. L. paaiškino, kad kairės momeninės dalies ir pakaušio apatinės dalies sužalojimai nėra būdingi griuvimui ant lygaus paviršiaus, nes griūnant yra traumuojama labiausiai atsikišusi galvos sritis, šiek tiek virš pakauškaulio gumburo. Šias abi kraujosruvas padaryti vienu traumuojančiu poveikiu neįmanoma. Iš tokių sužalojimų kraujavimo nėra. Be to, 2014 m. balandžio 22 d. apžiūros protokole nustatyta, kad V. V. sodyboje ant elektros stulpo ir atramos buvo rastos panašios į kraują dėmės, kurias ištyrus nustatyta, kad tai G. K. kraujas. Nukentėjusioji pažymi ir tai, kad liudytojų A. V., G. Ž., L. P., R. P. parodymai, kad išskyrus G. K. nosį ir skruostus daugiau sužalojimų jie nematė, sutampa su eksperto paaiškinimais, kad kairės momeninės dalies ir pakaušio apatinės dalies sužalojimai tiesiogiai kraujavimo nesukelia. Dėl šios priežasties minėti liudytojai jokių kraujosruvų ir nepastebėjo, tačiau pastebėjo kraują bėgantį G. K. iš nosies, kas reiškia, kad dėl V. V. veiksmais padarytų trauminių poveikių į G. K. galvą (dėl smegenų sumušimo ir jų plėtimosi), praėjus tam tikram laiko tarpui, kraujas pradėjo tekėti iš nosies. Svarbu ir tai, kad iš liudytojų parodymų nustatyta, kad tiek G. K. gulint pievoje, tiek jį gabenant į namus, pastarasis gargaliavo, kas teismo medicinos specialistų nuomone galėjo reikšti, kad asmuo yra nesąmoningas dėl patirtų sužalojimų galvos smegenyse, kuris lemia gargaliavimo, panašaus į knarkimo, požymius. Be to, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad G. K. po patirtų sužalojimų stipriai kraujavo, nors tuo metu, kai Laima ir R. P. atvažiavo G. K. parvežti namo, jis ir buvo visiškai švarus. Apeliantė pažymi, kad liudytoja L. P. parodė, jog kai ji priėjo prie pievoje gulinčio G. K., ji atkreipė dėmesį į tai, kad jo galva buvo šlapia, lyg jis būtų nupraustas, tačiau akivaizdu, kad pats G. K. apsiprausti neturėjo jokių galimybių. Tai, kad G. K. galva buvo šlapia patvirtina ir lavono bei įvykio vietos apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuota, kad „pagalvė žalios ir rudos spalvos ornamentais, ties ta vieta, kur buvo padėta G. K. galva, stebime šviesiai rausvos spalvos dėmę. Dėmės vieta drėgna“. Liudytoja R. K. 2014 m. balandžio 28 d. taip pat nurodė, kad „pagalvė buvo šlapia, kaip man pasirodė, šviesaus skysčio dėmė, per visą pagalvę“. Apeliantė taip pat pažymi, kad liudytoja L. P. parodė, kad ji girdėjusi kaip J. V. visiems girdint pasakojo, kad 2014 m. balandžio 20 d. V. V. kilusio konflikto metu sumušė G. K., vėliau jo žmona A. V. su kaimyne G. Ž. vandeniu jį nuprausė, matė, kad dubenį su vandeniu atnešė G. Ž. ir abi kartu G. K. nuprausė ir paliko gulėti, tačiau šios aplinkybės teisme nuosprendyje nutylėtos, jos visiškai neanalizuotos ir dėl jų nepasisakyta. Tai, kad teisme abi liudytojos nurodė, jog jos G. K. neprausė, nepaneigia aplinkybės, kad nuprausti nukentėjusįjį galėjo ir pats V. V.. Tuo tarpu teismas išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas grindė ta aplinkybe, kad G. K. nebuvo kruvinas ir, kad jam nenustatyta jokių sužalojimų, galėjusių sukelti kraujavimą, taip pat, kad nebuvo nustatyta kraujavimo iš nosies priežastis. Pasak nukentėjusiosios nepagrįsta teismo išvada, kad vietos prie V. V. sodyboje esančio stulpo, kur buvo rastas G. K. kraujas, nėra pagrindo susieti su smurto prieš G. K. panaudojimo vieta, kadangi teismas neįvertino liudytojų A. V. ir G. Ž. parodymų, kad po to, kai jos priėjo prie pievoje nugriuvusio G. K., jo veidas buvo kruvinas, iš nosies bėgo kraujas, jo rankos buvo kruvinos, jo barzda ir ūsai buvo kruvini, vietose kraujas jau buvo sukrešėjęs. Taip pat iš liudytojos L. P. parodymų, kad kai ji kartu su vyru ir V. V. parvežė G. K. namo, jis tuo metu buvo apsivilkęs striukę, kurią ji nuvilko bei iš liudytojos V. K. parodymų, kuriuose ji teigė, kad kitą dieną jai apžiūrint kambarį, kuriame G. K. buvo rastas negyvas, ji rado jo striukę ant kurios priekinės dalies akivaizdžiai buvo matyti kraujo dėmės. Iš specialisto išvados Nr. S.164/14 (01) matyti, kad ant G. K. striukės esančios dėmės yra kraujas, kurio DNR profilis sutampa su G. K. kraujo DNR profiliu su 99,99 proc. tikimybe. Pasak apeliantės, teismas nuosprendyje prie V. V. sodybos esančio stulpo rastus kraujo pėdsakus nepagrįstai susiejo su 2014 m. kovo 28 d. įvykiu teigdamas, kad gal to įvykio metu G. K. paliko savo kraują. Tačiau iš liudytojų parodymų ir byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad tuo metu, tai yra 2014 m. kovo 28 d. G. K. kraujavo betarpiškai šalia namo ir jo viduje, nes ten buvo rasta daug kruvinų objektų. Tuo tarpu kraujo pėdsakai prie stulpo, esančio sodybos pakraštyje bei ant stulpo, sietini būtent su 2014 m. balandžio 20 d. įvykiais, kadangi be kraujo ant žolės liudytojai I. G. ir R. P. nurodė ir apie toje vietoje išgulėtą žolę.

3.2.7. Apeliantė pažymi, kad V. V. prieš G. K. panaudotas smurtas nebuvo intensyvus, todėl kalbėti apie norą ar tikslą nužudyti šioje byloje nėra pagrindo. Išteisintasis ir nukentėjusysis kartu girtavo, tačiau kaip ir neretoje tokio pobūdžio byloje, elementarų girtų asmenų ginčą sprendžiant smūgiais, nebuvo išvengta mirtinų pasekmių. Nors V. V. ir nenorėjo G. K. mirties, tačiau suduodamas smūgius jam į galvą suprato savo veiksmų pavojingumą sveikatai ir gyvybei, numatė, kad gali būti padaryti galvos sužalojimai, kurie yra pavojingi, tačiau nors mirties nenorėjo, sąmoningai leido pasekmėms kilti, nes žinodamas, kad traumavo nukentėjusiajam galvą, apie tai niekam nepranešė ir pasekmėms liko abejingas. Apeliantė įsitikinusi, kad Klaipėdos apygardos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos fakto, tai yra G. K. nužudymo yra pagrįstos išsamiu tai pagrindžiančių bylos duomenų ištyrimu ir jų objektyviu vertinimu, tačiau apeliantė nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad nenustatyta, jog būtent V. V. yra kaltas dėl G. K. mirties. Visos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės bei aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. V. realizuodamas savo motyvą atkeršyti G. K. ir jį pamokyti, sudavė šiam kelis kartus į galvą, ko pakako, kad išsivystytų sunkūs sužalojimai, tai yra kraujo išsiliejimas į galvos smegenis, kurie nesuteikus medicininės pagalbos sukėlė mirtinas pasekmes.

4. Nukentėjusiosios R. K. atstovas advokatas Alvydas Kvaščevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, V. V. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašo patenkinti baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius.

4.1. Nukentėjusiosios atstovas aptardamas skundžiamame nuosprendyje konstatuotus V. V. išteisinimo motyvus teigia, kad teismas išteisindamas V. V. padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą nuosprendį. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodyta, jog V. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį išimtinai rėmėsi tik teisme duotais liudytojų parodymais, jų visiškai negretindamas su ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis bei liudytojų parodymais. Teismas nenustatinėjo dėl kokių priežasčių teisme liudytojas kalba kitaip nei duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime. Teismas ignoravo būtinumą nustatyti loginę visos 2014 m. balandžio 20 d. dienos įvykių seką, juos gretinant su kitais duomenimis.

4.2. Nukentėjusiosios atstovas aptardamas išteisintojo V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus teigia, kad pagal V. V. parodymus sektų, jog po to kai jis vidurdienį išsiskyrė su G. K. iki to momento, kai surado jį gulintį pievoje, sutikęs nebuvo, o tuo pačiu darytina išvada, kad negalėjo dalyvauti jokiame jo sužalojime. Tačiau šiuos parodymus gretinant su liudytojos A. V. parodymais matyti, kad G. K. pavakaryje būnant pas V. V. pastarasis nemiegojo, o priešingai, tarp jų buvo kilęs konfliktas. Priežastį konfliktui nurodė pats V. V. - paimtas degtinės butelis. Pagal A. V. parodymus akivaizdu, kad G. K. visą vakarą buvo V. V. sodyboje ir tarp V. V. ir G. K. vyko pokalbis, kurį ji girdėjo eidama pas G. Ž. ir kad tai buvo pavakaryje apie 19.00 val. (nors G. Ž. nurodė, kad tuo metu galėjo būti apie 17.00 val., kaltinime taip pat fiksuota 17.00 val.), o jau jai grįžtant po valandos, ji kartu su G. Ž. pamatė iš V. V. sodybos išeinantį G. K., kuris perėjęs kelią pievoje, už 5 metrų nuo kelio, nugriuvo. Taigi akivaizdu, kad V. V. po išsimiegojimo pirmą kartą G. K. sutiko ne pievoje, kai G. K. gulėjo, o pagal A. V. parodymus – V. V. sodyboje ir akivaizdu, kad tarp jų kažkas vyko. Akivaizdu ir tai, kad po valandos po A. V. girdėto V. V. šaukimo ant G. K., kai ji jau ėjo namo, ji kartu su G. Ž. pamatė kaip G. K. eina iš V. V. sodybos ir sukniumba. Priėjusios prie jo, jos pamatė, kad G. K. veidas yra kruvinas, rankų viršutinės dalys suteptos krauju, kuris jau buvo sukrešėjęs. Tuo metu jos V. V. nematė, taigi niekas nežino ką jis tada darė, tačiau akivaizdu, kad jis nemiegojo, o kiek anksčiau savo sodyboje buvo sutikęs G. K. ir ant jo šaukė. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. su G. K. ėjo miegoti dar dieną. Miegojo apie 4 val. Iš A. V. parodymų matyti, kad G. K. buvo atėjęs pas ją su degtinės buteliu, tuo metu nebuvo sužalotas, ant jo veido kraujo nesimatė. Po ko jis grįžo į V. V. sodybą. Nukentėjusiosios atstovas daro išvadą, kad G. K. buvo sužalotas vėliau, ir tik po to, kai jį matė A. V. pas save namuose. Akivaizdu, kad G. K., po to niekur nebuvo, tik V. V. sodyboje.

4.3. Nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokiomis aplinkybėmis G. K. tapo švarus kai V. V. Petrauskų paprašė jį parvežti namo. Tai, kad vežant namo G. K. veidas nebuvo kraujuotas patvirtino liudytojai L. P. ir R. P.. Kad G. K. nebuvo kruvinas patvirtina taip pat ir tai, kad jis namuose buvo rastas visiškai švarus, ant jo veido ir rankų kraujo nesimatė. Taip pat lovoje jis buvo rastas tokioje pozoje, kaip ir buvo paguldytas. Be to, pasak liudytojos L. P., tuo metu, kai ji priėjo prie pievoje gulinčio G. K. jo galva buvo šlapia. Tai, kad galva buvo šlapia patvirtina ir 2014 m. balandžio 21 d. įvykio apžiūros protokolas, kur fiksuota „pagalvė žalios ir rudos spalvos ornamentais, ties ta vieta, kur padėta G. K. galva, stebima šviesiai rusvos spalvos dėmė. Dėmės vieta drėgna“. Nukentėjusiosios atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja L. P. teisme parodė, jog ji girdėjusi, kaip J. V. visiems girdint pasakojo, kad vakar V. V. konflikto metu sumušė G. K., vėliau jo žmona A. V. su kaimyne vakare vandeniu nuprausė G. K.. Dubenį su vandeniu atnešė G. Ž.. Nupraususios paliko G. K. gulėti. Teisme apklaustos liudytojos šį faktą neigė. Neatmetama ir ta versija, kad G. K. galėjo nuprausti ir V. V., kadangi vieta kur gulėjo G. K. yra nuošalioje vietoje. Šalia yra tik V. V., G. Ž. ir A. V. sodybos. Esant šioms aplinkybėms nukentėjusiosios atstovas daro išvadą, kad teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog G. K. nebuvo kruvinas bei kad nenustatyta jam jokių sužalojimų, galėjusių sukelti kraujavimą, o kraujavimo iš nosies priežastis nenustatyta, neatitinka tikrovės. Tai, kad G. K. kraujavo įrodo ir specialisto išvada Nr. S. 164/14901), kur konstatuota, kad ant G. K. striukės esančios dėmės yra kraujas, kurios DNR profilis sutampa su G. K. kraujo DNR profiliu su 99,99 proc. tikimybe. Anot atstovo taip pat svarbi aplinkybė ta, kad matant liudytojoms A. V. ir G. Ž., jau sužalotas G. K. ėjo ir nugriuvo už 4 metrų nuo kelio pievoje ir ši vieta pievoje yra netoli (apie 40 metrų) nuo tos vietos, kurioje stovi gelžbetoninis stulpas, šalia kurio rastas G. K. kraujas. Teismas nuosprendyje taip pat nepagrįstai šį kraujo radimo faktą sieja su 2014 m. kovo 28 d. įvykiu. Nukentėjusiosios atstovo teigimu, prie stulpo rastų kraujo pėdsakų, nėra pagrindo sieti su 2014 m. kovo 28 d. buvusiu įvykiu, kuomet G. K. susižalojo V. V. sodyboje, kadangi tuo metu jis susižalojęs betarpiškai kraujavo šalia namo ir jo viduje, nes čia rasta daug kraujo. O kraujo pėdsakai prie stulpo sietini būtent su 2014 m. balandžio 20 d. įvykiu. Taigi, visos šios aplinkybės patvirtina, kad G. K. tuo metu, kai A. V. ir G. Ž. buvo pastebėtas nugriūnantis pievoje, jau buvo sužalotas ir kad jam kraujavo iš nosies. Nukentėjusiosios atstovas nesutinka su teismo išvada, kad nėra nustatyta kraujavimo iš nosies priežastis. Teismo medicinos ekspertas teisme paaiškino, kad kraujavimas iš nosies galimas tiek dėl trauminės priežasties, tiek ir dėl to, kad patyrus smegenų traumą smegenims brinkstant galvoje kyla spaudimas ir labai tikėtina, kad žmogui gali kraujuoti. Be to, iš liudytojų A. V. ir G. Ž. parodymų matyti, kad kai jos priėjo prie nugriuvusio G. K., jis „garsiai knarkė“. Pasak eksperto, tokioje būsenoje yra spaudžiamos smegenys, žmogus netenka sąmonės ir aplinkiniams atrodo, kad jis giliai miegantis knarkia. Taip pat aptartos aplinkybės patvirtina, kad apie pievoje gulintį G. K. žinojo trys asmenys: V. V., A. V. ir G. Ž.. Liudytojos nurodo, kad jos rūpinosi G. K., net galvojo atnešti jam pagalvę, tačiau neigia, kad apiprausė jį. Be to, abi teigė, kad galvojusios, jog G. K. reikia iškvieti greitąją medicininę pagalbą. Pasak nukentėjusiosios atstovo, keistai atrodo toks liudytojų dėmesys dėl pievoje gulinčio G. K., nes liudytojos ir išteisintasis ne kartą parodė, kad G. K. girtas dažnai gulėdavo bet kur ir akivaizdu, kad toks rūpinimasis nebuvo įprastas. Todėl nukentėjusiosios atstovo teigimu, G. K. nuprausimas yra dėsningas veikimas, siekiant maskuoti esančią situaciją. Nukentėjusiosios atstovas atkreipia dėmesį į liudytojos L. P. parodymus, kuriuose ji nurodė, kad 2014 m. balandžio 21 d. išėjusi iš G. K. namų A. V. pradėjo šaukti, kad V. V. užspardė G. K., nes ji tai mačiusi vakare. Vėliau važiuojant iš laidotuvių ji vėl sakiusi, kad G. K. buvo suspardytas. Be to, A. V. joms parodė vietą prie stulpo, kur ir buvo rasti G. K. kraujo pėdsakai. Nukentėjusiosios atstovo teigimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad V. V. suduodamas smūgius G. K. į galvą tyčia jį nužudė.

5. Apeliacinio proceso metu prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiosios V. K. bei nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato Alvydo Kvaščevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus, nukentėjusiosios V. K. ir nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato Alvydo Kvaščevičiaus apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliaciniuose skunduose prašoma panaikinti Klaipėdos apygardos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir V. V. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš esmės apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodoma, kad apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, dėl ko buvo padarytos faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančios išvados.

7. Klaipėdos apygardos teismas V. V. kaltinamą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisino motyvuodamas tuo, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie tai, jog V. V. sudavė smūgius nukentėjusiajam G. K., dėl ko jis vėliau dėl patirtos galvos traumos mirė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiesioginių V. V. kaltės įrodymų padarius nužudymą nėra, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai prieštaringi, kelia abejonių, nepatvirtina vienas kito ir nesudaro nuoseklios ir logiškos grandinės ir neduoda pagrindo daryti vienareikšmės bei neabejotinos išvados, kad V. V. kaltė yra įrodyta.

7.1. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinių skundų argumentus, taip pat papildomai atlikusi įrodymų tyrimą, jo metu apklaususi išteisintąjį V. V., liudytojus A. V., G. Ž., L. P. ir R. P., ekspertą R. L. konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir išsamiai ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai bei nepakankamai atidžiai, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad neįrodyta, jog V. V. dalyvavo padarant BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sureikšmino išteisintojo V. V. parodymus, įvertino tik dalį liudytojos A. V. parodymų, nevertindama jų visumos, neįvertino kitų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų ir teisėtai gautų duomenų – liudytojų L. P., R. P., V. P. ir I. G. parodymų, taip pat nepalygino ir neįvertino specialistų išvadų, ekspertizės akto ir ekspertų paaiškinimų, nepašalino kilusių prieštaravimų. Šios aplinkybės lėmė nepagrįsto ir neteisėto V. V. išteisinančio nuosprendžio priėmimą. Dėl paminėtų aplinkybių, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 21 d., apie 12.30 val. Apuolės g. 17, Apuolės k., Skuodo r., buvo rastas mirusio G. K. lavonas. Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad ant sofos-lovos, gulimoje padėtyje ant dešiniojo šono, fiksuojamas G. K. lavonas. Galvos kairės momens srityje stebima apie 4 cm. dydžio, netaisyklingo apskritimo formos poodinė kraujosruva. Kairėje akyje stebima poodinė kraujosruva su pageltusiais kraštais. Ant lavono juosmens, kryžkaulio srityje, stebima paviršinė žaizda. Apžiūros metu, pavertus kūną ant nugaros detalesnei apžiūrai iš nosies pradėjo gausiai tekėti rudos, rausvos spalvos skystis, kuris per kairės pusės žandą nutekėjo ant pagalvės (t. 1, b.l. 46-53).

9. Siekiant nustatyti G. K. padarytus sužalojimus, jų padarymo mechanizmą, jo mirties priežastį, buvo atlikti keli specialių žinių reikalaujantys tyrimai. Taip pat teisminio nagrinėjimo metu apie pateiktas išvadas ir aplinkybes susijusias su galimu mirties priežasties nustatymu buvo apklausti tyrimus atlikę ekspertai R. P. ir R. L..

9.1. Specialisto išvadoje M 231/14(03) konstatuota, kad G. K. mirė dėl sunkios galvos traumos, kuri susidarė nuo trauminio smūginio poveikio į galvos kairę pusę, griuvimo ir atsitrenkimo, dėl ko išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais, kaupėsi ir spaudė smegenis kaukolės ertmėje (t. 1, b.l. 112-116). Papildomoje specialisto išvadoje pM 11/14(03) nurodyta, kad sužalojimai galvoje susidarė nuo ne mažiau kaip vieno trauminio smūginio poveikio į galvos kairę pusę (pakauškaulio ir momenkaulio gumburo projekcijoje) griuvimo ir atsitrenkimo į galimai nelygią plokštumą. Po patirto trauminio poveikio, dėl kurio kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu, G. K. kurį laiką buvo sąmoningas, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, laikas skaičiuojamas valandomis (t. 1, b.l. 133-135). Apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas R. P. paaiškino, kad išoriškai buvo rasta žaizda kaktos srityje nelygiais kraštais ir galvos minkštuosiuose audiniuose buvo konstatuota kraujosruva kairio momenkaulio gumburo projekcijoje bei po kaukolės gumburo srityje. Iš viso buvo konstatuoti 3 kontaktiniai smūgiai, dvi vidinės ir viena išoriškai matoma. Atstumas tarp sužalojimų yra nedidelis. Skirtumas matosi apie 4 cm. Sužalojimai yra toje pačioje pusėje. Darant prielaidą tokį sužalojimą galima patirti dėl vieno trauminio poveikio, bet daiktas ar paviršius turi būti kampo formos. Ekspertas teigė, kad G. K. sužalojimai galėjo būti padaryti tiek atsitrenkiant, tiek smūgiuojant (t. 3, b.l. 189).

9.2. Ekspertizės akte EKM 37/15(01) konstatuota, kad G. K. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis momeninės ir pakaušinės sričių minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimu ir susitelkimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Mirtį sukėlę trauminiai poveikiai į kairiąją momeninę (viršugalvio) ir pakaušinę sritis nėra būdingi griuvimui, kadangi kairio momenkaulio gumburo sritis atitinka viršugalvio išorinę dalį, kuri nėra būdinga vieta traumavimui griūnant; pakaušio kairioji sritis, esanti žemiau pakauškaulio gumburo (riboje tarp galvos ir sprando) taip pat nėra būdinga vieta traumavimui griūnant, kadangi griūnant traumuojama labiausiai atsikišusi pakaušio sritis, esanti pakauškaulio gumburo aukštyje ir/arba aukščiau jo. Šios dvi kraujosruvos negalėjo būti padarytos vienmomentiškai, kadangi jos išsidėsčiusios skirtinguose galvos paviršiuose. Šios kraujosruvos padarytos kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais, kuo galėjo būti žmogaus kumštis ar koja (taip pat ir apauta avalyne) (t. 1, b. l. 159-161). Apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas R. L. parodė, kad jų išvada dėl mirties priežasties, nesiskyrė nuo pirmo eksperto pateiktos išvados. Tačiau jie nesutinka su pirmojo eksperto pateikta išvada, kad sužalojimai galvoje G. K. galėjo būti padaryti griūnant. Ekspertas paaiškino, kad momenkaulio gumburas yra labiausiai iškilusi lenkta centrinė dalis, ši sritis yra riba tarp viršugalvio ir momenkaulio leidimosi žemyn. Šioje dalyje padaryti sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Taip pat pakauškaulio gumburas yra labiausiai atsikišusi pakaušio dalis ir šioje dalyje sužalojimai taip pat nėra būdingi padarytiems griūnant ant lygaus paviršiaus, nes griūnant yra traumuojama labiausiai atsikišusi galvos sritis, šiek tiek virš pakauškaulio gumburo, o žemiau padaryti sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Pasak eksperto, šias abi kraujosruvas padaryti vienu traumuojančiu poveikiu, buitinėmis sąlygomis pievoje ar namuose, neįmanoma. Dėl kraujavimo iš nosies paaiškino, kad tai galėjo būti tiek trauminės, tiek netrauminės kilmės kraujavimas (t. 3, b.l. 190). Siekiant pašalinti specialistų išvadose ir ekspertizės akte esančius prieštaravimus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pakartotinai apklaustas ekspertas R. L.. Ekspertas dar kartą patvirtino savo surašytas išvadas ir parodė, kad nesutinka, jog G. K. sužalojimai galvoje galėjo būti padaryti griuvimo metu. Ekspertas teigė, kad kraujosruvos nebūdingos griuvimui net ir jas vertinant atskirai (t. 5, b.l. 88-91).

9.3. Taigi, iš pateiktų specialisto išvadų, ekspertizės akto ir ekspertų paaiškinimų nustatyta, kad G. K. mirė dėl galvos sumušimo. Visų ekspertų pateiktos išvados, kad mirtį lėmė sumušimai būtent galvos kairiojoje momeninėje ir pakauškaulio srityse, nesiskyrė. Tačiau iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad ekspertai pateikdami savo išvadas ir paaiškinimus iš esmės pateikė skirtingas išvadas dėl galimo sužalojimo mechanizmo. Ekspertas R. P. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad sužalojimus galvoje G. K. galėjo patirti tiek griūdamas ir galva atsitrenkdamas į nelygų paviršių, tiek dėl smūgių sudavimo. Pasak eksperto, jis tokios tikimybės atmesti negali. Tuo tarpu ekspertų komisija sudaryta iš ekspertų R. L. ir R. R. konstatavo ir ekspertas R. L. teismuose paaiškino, kad G. K. nustatyti sužalojimai galvoje nėra būdingi kritimui, todėl pateikta išvada, kad jie buvo padaryti suduodant smūgius kumščiais ar koja. Teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertų pateiktas išvadas, jų teismuose duotus paaiškinimus, kitų įrodymų pagrindu nustatytas įvykio aplinkybes, pažymi, kad ekspertas R. P. pateikė tikėtinas išvadas, kad G. K. nustatyti sužalojimai galvoje galėjo būti padaryti tiek griuvimo metu, tiek suduodant smūgius. Tuo tarpu priešingai, ekspertai R. L. ir R. R. pateikė kategoriškas išvadas, kad G. K. mirtį lėmę sužalojimai galvoje nėra būdingi griuvimui. Sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais, kuo galėjo būti žmogaus kumštis ir koja (įskaitant ir apautą avalyne).

9.4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, ji turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šioje dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl akivaizdu, kad įrodymai turi būti vertinami juos lyginant su kita bylos medžiaga, kuri patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą, nes įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal paduotus apeliacinius skundus vadovaujasi Ekspertizės akte EKM 37/15(01) pateiktomis išvadomis, kadangi jos neprieštarauja kitiems byloje esantiems faktiniams duomenims. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju ekspertizę atliko ekspertų komisija sudaryta iš ekspertų R. L. ir R. R., tai yra ekspertizę atliko du ekspertai, turintys ilgametę patirtį atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus (t. 1, b.l. 157). Jiems pateikiant užduotį dėl ekspertinio tyrimo atlikimo buvo nurodyta, kad atliekant ekspertizę būtinas objektyvus G. K. patirtų sužalojimų, jų padarymo būdo įvertinimas, tai yra jiems buvo pateikta konkreti užduotis dėl G. K. mirties priežasties bei sužalojimų mechanizmo nustatymo. Pažymėtina ir tai, kad ir specialisto išvadą pateikęs ekspertas R. P. apklausiamas pirmosios instancijos teisme sutiko, kad G. K. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius į galvą. Taigi, iš esmės visi ekspertai parodė (tam pirmosios instancijos teisme pritarė ir ekspertas R. P.), kad nagrinėjamu atveju sužalojimai galvoje G. K. galėjo būti padaryti suduodant smūgius.

10. Išteisintasis V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kaltės nepripažino ir tvirtino, kad tiriamo įvykio dieną, jis su G. K. nekonfliktavo ir jo nemušė. Jis neturėjo jokio tikslo ir motyvo nužudyti G. K.. Išteisintasis V. V. tvirtino, kad 2014 m. balandžio 20 d. G. K. buvo jo namuose, jie pavėsinėje prie kūdros dviese gėrė degtinę. Dviese išgėrė tris butelius po 0,5 l. degtinės. Po išgertuvių jie ėjo miegoti pas jį į namus. Išteisintojo teigimu, G. K. eidamas namo du kartus pargriuvo ant pievos. Antrą kartą G. K. pargriuvus jis jam garsiau šaukdamas liepė stotis. Pasak išteisintojo, po to jie abu nuėjo miegoti. Jis eidamas miegoti likusį ketvirtą butelį degtinės padėjo į šaldytuvą. Atsibudo po kelių valandų, namuose nerado nei G. K., nei degtinės butelio, todėl išėjo jo ieškoti. Nuėjo pas A. V. ir ši jam pasakė, kad G. K. girtas guli kaimynės G. Ž. pievoje. Po to jis buvo nuėjęs iki gulinčio G. K., tačiau šis į jo bandymus pažadinti nereagavo. Tada G. K. palikęs gulėti pievoje, grįžo namo. Tačiau vakare, pradėjus temti, matydamas, kad G. K. vis dar guli pievoje, nuėjo pas kaimynus Laimą ir R. P. paprašyti, kad šie parvežtų G. K. namo. Jie visi trys G. K. parvežė namo ir paguldė į lovą. Ryte jis kartu su L. P. ir A. V. važiavo pas G. K.. Nuvykę į G. K. namus, jį rado jau mirusį (t. 2, b.l. 174-175, 178-181, 182-183, t. 3, b.l. 138, 140-142). Tokias aplinkybes išteisintasis patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 3, b.l. 3-32). Iš aptartų išteisintojo parodymų matyti, kad V. V. savo gynybinę versiją grindžia tuo, kad jis G. K. tiriamo įvykio dieną nemušė, atsibudęs po išgertuvių jį jau rado gulintį pievoje. Apygardos teismas pripažino, kad baudžiamosios bylos įrodymai šios V. V. gynybinės versijos nepaneigia. Tačiau priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija V. V. parodymus, neigiant padarius nusikalstamą veiką, atmeta kaip jo pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti gresiančios bausmės. Pirmiau aptarti išteisintojo parodymai prieštarauja bylos duomenims. Be to, tokių išteisintojo parodymų nepatvirtina ir liudytojos A. V. parodymai, o dėl tam tikrų aplinkybių netgi juos paneigia.

11. 2014 m. balandžio 22 d. apklausta kaip liudytoja A. V. parodė, kad 2014 m. balandžio 20 d. apie 20.00 val., kartu su G. Ž. jos pamatė pievoje gulintį G. K.. Matė, kad jam iš nosies bėgo kraujas. Liudytoja nurodė, kad 2014 m. balandžio 20 d. girdėjo kaip V. V. šaukė ant G. K., kad šis pavogė butelį, daugiau nieko nematė (t. 2, b. l. 32). 2014 m. balandžio 23 d. apklausta kaip liudytoja A. V. parodė, kad 2014 m. balandžio 20 d. apie 17.30 val. į jos kiemą atėjo G. K., buvo girtas, nešėsi tuščią butelį degtinės. Ant jo nematė jokio kraujo ar sužalojimų. Vėliau G. K. nuėjo pas V. V.. Ji vėliau apie 20.00 val. ėjo pas G. Ž.. Eidama girdėjo V. V. garsiai šnekant, bet ką jis sakė nesuprato. Iš G. Ž. išėjo apie 21.00 val. Eidamos kartu su G. Ž. pamatė pievoje gulintį G. K., jo panosėje matėsi sukrešėjęs kraujas, ant plaštakų – šviežias kraujas. 2014 m. balandžio 21 d. ryte ji L. P. pasakė, kad gal V. V. įspyrė G. K. į nosį, nes iš jos bėgo kraujas. Ji pati taip sugalvojo, bet kad V. V. tikrai būtų spyręs, ji nematė (t. 2, b.l. 33-34). 2014 m. balandžio 30 d. apklausta kaip liudytoja A. V. patikslino, kad eidama pas kaimynę G. Ž. ties V. V. sodyba išgirdo V. V. balsą sklindantį iš jo sodybos. Jis garsiai kažkam kažką kalbėjo, ji suprato, kad G. K.. Ką jis sakė gerai nesuprato, bet lyg sakė „eik namo“. Kai su G. Ž. ėjo iš jos namų, matė, kad G. K. nukrito pievoje. Kaip nukrito neįsidėmėjo. Kai apžiūrėjo G. K. galvą, kairėje pusėje aptiko dėmę, bet ne gumbą, kraujo nebuvo. 2014 m. balandžio 21 d., apie 9.00 val. pas ją atėjusiai L. P. sakė savo pamąstymus, kad gal V. V. G. K. įspyrė į nosį, nes iš jos bėgo kraujas. Ji pati taip sugalvojo. Nematė, kad V. V. būtų spyręs G. K.. Eidama link G. Ž., ties V. V. namais konflikto negirdėjo, girdėjo tik V. V. garsiai šnekant. Žodžius „nemušk, neužmušk jo“ pasakė juoko forma. Ji šiuos žodžius pasakė nieko blogo negalvodama ir visiškai neatsakingai (t. 2, b. l. 35-37). 2014 m. balandžio 30 d. vykusios akistatos su L. P. metu, liudytoja L. P. tvirtino, kad po G. K. laidotuvių būnant jos namuose A. V. sakė, kad ji matė kaip V. V. spardė G. K. pievoje prie stulpo. Liudytoja A. V. parodė, kad tokius žodžius ji pasakė norėdama jiems įsiteikti. Liudytoja A. V. tvirtino, kad ji nematė, kaip V. V. spardė, jos išsakyti žodžiai buvo bereikšmiai. Liudytoja A. V. paaiškino, kad po laidotuvių buvo kalbėta apie G. K. mirtį, buvo spėliojama, kad gal buvo spardytas ir gal tuo metu ji linktelėjo galvą ir ją ne taip suprato (t. 2, b.l. 38-40). 2014 m. rugsėjo 10 d. vykusios akistatos su I. G. metu, liudytoja A. V. tvirtino, kad ji neatsimena nei kad I. G. pas ją buvo užėjusi 2014 m. balandžio 21 d., nei kad jai būtų sakiusi, jog V. V. spardė G. K., kad ji liepė nemušti bei kad bėgo pagalbos pas G. Ž. (t. 2. b.l. 43-44). 2014 m. lapkričio 27d. apklausta kaip liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. V. patvirtino ankstesnių apklausų metu duotus parodymus ir parodė, kad eidama pas G. Ž., prie V. V. namų girdėjo balsus, konflikto nebuvo, balsų nepažino. Eidama iš G. Ž. namų, matė kaip G. K. svirduliuoja, buvo išgėręs. Ar nuvirto ar atsisėdo pievoje, neatsimena. Priėjo, paklausė ar nereikia greitosios, atsakė „pagulėsiu ir pareisiu“. G. K. veidas nebuvo kruvinas, buvo kraujuota panosė. G. K. mirus ji juokais L. P. paklausiau „gal V. spyrė į nosį“. Vėliau L. P. visą laiką darė jai spaudimą, liepė sakyti, kad matė kaip V. V. mušė G. K. (t. 2, b. l. 63-64). Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. V. parodė, kad Šv. Velykų dieną ji V. V. nematė. 2014 m. balandžio 20 d. G. K. buvo atėjęs pas ją į manus, jis nešėsi du tuščius butelius. Jis atėjo ir netrukus išėjo, kur jis išėjo nežino. Tuo metu G. K. veide nematė jokių sužalojimų. Ji netrukus po to ėjo pas kaimynę G. Ž., kai ji ėjo galėjo būtų 16.00 ar 17.00 val. Eidama pas G. Ž., prie V. V. namų, girdėjo kažką garsiai kalbant, balsų nepažino. Ji negirdėjo, kad tą dieną V. V. būtų šaukęs ant G. K.. Einant iš G. Ž., matė kaip G. K. svirduliuodamas nuvirto ar atsisėdo pievoje. Jos priėjusios su G. Ž. pažiūrėjo, jo veidas nebuvo kruvinas, tik buvo kraujuota panosė. G. K. mirus ji juokais L. P. paklausė „gal V. spyrė į nosį“, tačiau vėliau L. P. visą laiką jai darė spaudimą, liepė sakyti, kad matė kaip V. V. mušė G. K.. Iš tiesų ji nieko nematė, kad kas nors G. K. įspirtų ar suduotų smūgį. V. V. pievoje prie G. K. ji nematė. Kitą dieną, kai rado G. K. lavoną važiuodama automobiliu ji nešaukė ant V. V. (t. 3, b.l. 143-144). Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja A. V. parodė, kad 2014 m. balandžio 20 d. savo kieme ji matė G. K.. Jis nešėsi du butelius degtinės. Tai buvo pavakaryje, gal po 17.00 val. Neatsimena ar 2014 m. balandžio 20 d. pas ją buvo atėjęs V. V.. Eidama pas G. Ž., G. K. ji nematė. Tuo metu triukšmo V. V. sodyboje ji negirdėjo, tik girdėjo kaip kažkokie vyrai kalbėjo. Pas G. Ž. ji buvo pusantros valandos. Einant namo, jos su G. Ž. matė einantį pievoje vyrą, kuris atsisėdo ar tai nugriuvo. Jos priėjusios šnekėjo su G. K.. Matė, kad G. K. panosėje buvo kraujo. Ji L. P. netyčia pasakė, kad gal G. K. gavo į nosį. Po to L. P. jai liepė sakyti, kad tai padarė V. V.. L. P. jai darė spaudimą, o ji jai pasakė, kaip ji gali taip sakyti jeigu ji nieko nežino ir nieko nematė. V. P. ji pažįsta, nerodė jam vietos, kur vyko muštynės arba spardymas. Ji nieko nematė, kad kas nors būtų spardomas ar mušamas (t. 5, b.l. 93-92).

11.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostatomis, jog asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Kaip matyti, liudytoja A. V. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teigė, kad nematė kaip V. V. spardė G. K. tvirtindama, kad L. P. tik pasakė, jog galbūt V. V. įspyrė G. K. į nosį, nes jam bėgo kraujas iš nosies. Tai, pasak A. V., buvo jos pasvarstymai. Tačiau iš pirmiau aptartų liudytojos A. V. parodymų matyti, kad liudytojos parodymai apie esmines (ar tiriamo įvykio dieną ji matė V. V. ar ne; kiek butelių - vieną ar du, turėjo pas ją atėjęs G. K.; ką girdėjo V. V. sodyboje eidama pas G. Ž.; ką ir kaip pasakojo L. P. apie galimas G. K. mirties aplinkybe) bylos aplinkybes yra nenuoseklūs, o vėlesnių apklausų metu parodymus davė atitinkamai pagal naujus byloje pateikiamus duomenis (išteisintojo V. V. parodymams atitinkančius parodymus), iš dalies keisdama savo pirmesnius parodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai įvertino tik dalį liudytojos A. V. parodymų, tai yra tik dėl vienos iš įvykio detalių, kad liudytoja nematė kaip V. V. spardė G. K., nevertindamas, neanalizuodamas ir tarpusavyje bei su kitais byloje pateiktais įrodymais nepalygindamas liudytojos A. V. parodymų visumos, dėl ko buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepalygino minėtos liudytojos parodymų ir su išteisintojo V. V. parodymais. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi tik ta liudytojos A. V. parodymų dalimi, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys.

11.2. Lyginant V. V. parodymus su liudytojos A. V. parodymais matyti, kad A. V. nei vienos apklausos metu nepatvirtino, kad V. V. 2014 m. balandžio 20 d. pavakaryje buvo atėjęs pas ją į namus ir kad būtų ieškojęs G. K. ir kad ši jam būtų pasakiusi, jog G. K. guli G. Ž. pievoje.

11.3. Tiek išteisintasis V. V., tiek liudytojai L. P. ir R. P. parodė, kad 2014 m. balandžio 20 d., apie 21.30 val. jiems vežant namo G. K. jis dar buvo gyvas, tačiau į aplinką nereagavo, knarkė. Parvežę namo, jį paguldė lovoje. Liudytojos L. P. teigimu, ji ryte atvykusi pas G. K. į namus, jį rado jau mirusį. Byloje nėra pateikta duomenų, kad G. K. galėjo būti sužalotas ar susižaloti pats jau po to kai jis buvo parvežtas namo, nes liudytoja L. P. parodė, kad G. K. ryte rado tokioje pačioje padėtyje, kaip jį buvo palikę vakare. Tai, kad G. K. ryte buvo rastas tokioje pačioje padėtyje iš esmės apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, parodžius įvykio vietos nuotrauką (t. 1, b.l. 51-52), patvirtino ir liudytojas R. P., teigdamas, kad jis nemato akivaizdžių skirtumų nuo to kaip vakare jie paliko paguldytą G. K. (t. 5, b.l. 147). Be to, bylos nagrinėjimo metu apklausti ekspertai parodė, kad liudytojų ir išteisintojo girdėtas G. K. knarkimas, galėjo reikšti, kad jis yra nesąmoningas dėl patirtų galvos sužalojimų. Taigi, iš pirmiau aptartų aplinkybių galima daryti išvadą, kad G. K. sužalojimai buvo padaryti dar iki jo parvežimo į namus.

11.4. Išteisintasis V. V. teigė, kad 2014 m. balandžio 20 d. jis kartu su G. K. iš R. O. mobiliojo ryšio telefono paskambino taksi vairuotojui ir šis jiems atvežė keturi butelius degtinės. Tai patvirtino ir liudytoja R. O. (t. 3, b.l. 145). Jie sėdėdami šalia išteisintojo sodybos esančioje pavėsinėje išgėrė tris butelius degtinės ir nuėjo miegoti į V. V. namus. Ketvirtą degtinės butelį V. V. eidamas miegoti padėjo į šaldytuvą. Išteisintojo teigimu, po išgertuvių jis miegojo apie 3-4 valandas. Atsikėlęs iš miego ir neradęs nei G. K., nei degtinės butelio ėjo jo ieškoti. Jis nuėjo pas kaimynę A. V. ir ši jam pasakė apie pievoje gulintį G. K. (t. 2, b.l. 174-175, 178-181, 182-183). Taigi, jeigu V. V. parodymai būtų teisingi, jis pas A. V. turėjo būti atėjęs jau po to kai ši grįžo iš kaimynės G. Ž. ir jai jau buvo žinoma apie pievoje gulintį G. K.. Tačiau iš liudytojos A. V. parodymų nustatyta, kad 2014 m. balandžio 20 d. pavakaryje G. K. atėjęs su vienu ar tai dviem buteliais degtinės į jos namus, kruvinas ar sužalotas nebuvo. Iš liudytojos namų G. K. nuėjo link V. V. sodybos. G. K. išėjus, tiksliai neprisiminė kokiu laiku, liudytoja pro V. V. sodybą ėjo pas kaimynę G. Ž., kur girdėjo V. V. šauksmus ar garsias kalbas (pirmosiose apklausose A. V. teigė, kad girdėjo kaip šaukė dėl pavogto degtinės butelio ir, kad ji suprato, jog V. V. kalba su G. K., vėliau tokius savo parodymus pakeitė teigdama, kad girdėjo tik garsiai kalbant V. V.). Po valandos ar tai pusantros valandos, eidama iš kaimynės, kartu su G. Ž. pamatė nuo V. V. sodybos link G. Ž. pievos einantį G. K.. Šis eidamas pievoje nukrito. Jos priėjo prie nukritusio G. K., paklausė ar šiam viskas gerai, jis atsakė, kad taip. Jos matė, kad G. K. panosėje yra kraujo dėmių, taip pat matė, kad jo rankų plaštakos yra kraujuotos. Taigi, šios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės paneigia išteisintojo V. V. parodymus, kad atsikėlęs jis pirmą kartą G. K. pamatė gulintį pievoje ir patvirtina, kad V. V. pavakaryje A. V. einant pas kaimynę G. Ž. nemiegojo, o buvo savo sodyboje ir bendravo su G. K.. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad G. K. buvo sužalotas būdamas V. V. sodyboje po to, kai ten grįžo iš A. V. kiemo, nes liudytoja G. Ž. taip pat nurodė, kad ji pamačiusi G. K. gulintį pievoje jį apžiūrėjo ir matė galvos kairėję pusėje pakaušio srityje nežymią rožinę dėmę (t. 2, b.l. 49-50). Byloje nėra pateikta duomenų, be to, tokių aplinkybių nenurodė ir pats išteisintasis, kad tiriamo įvykio dieną V. V. sodyboje būtų buvę kitų pašalinių asmenų, todėl niekas kitas G. K. sužaloti negalėjo.

12. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta liudytojų, tiesiogiai mačiusių aplinkybes dėl G. K. padarytų sužalojimų (A. V. apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios bei papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismuose tvirtino, kad nematė kaip V. V. spardė G. K.), tačiau nagrinėjamų apeliacinių skundų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas asmens kaltės klausimą, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

12.1. Liudytoja L. P. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 2014 m. balandžio 20 d. vakare, kai jie vežė G. K. namo, jis buvo gyvas, tačiau į aplinką nereagavo. Jiems nešant ir vežant G. K. namo, jis iškritęs nebuvo, tik nešant į namus buvo užkliuvęs už šaldytuvo. G. Ž. ir A. V. jai pasakojo, kad 2014 m. balandžio 20 d. po pietų pievoje jos matė, kad G. K. buvo kruvinas, nors ji pati tą vakarą jokio kraujo ar kraujo pėdsakų nematė. G. K. nebuvo šlapias, nebent buvo drėgnas nuo rasos. 2014 m. balandžio 21 d. ryte, ji kartu su A. V. ir V. V. nuvažiavusi į G. K. namus, jį rado jau mirusį. Važiuojant namo girdėjo kaip A. V. šaukė ant V. V., kad jis užspardė G. K.. Liudytojos teigimu, važiuojant namo iš G. K. laidotuvių automobilyje A. V. taip pat sakė, kad G. K. buvo sumuštas, suspardytas, o ji pareigūnams pasakė, kad nieko nežino ir nematė. Taip pat po G. K. laidotuvių būnant jos namuose ir girdint R. P., G. Ž. ir I. G., A. V. sakė, kad ji matė kaip V. V. spardė G. K. ir ant jo šaukė, kad šis pavogė degtinės butelį. Liudytoja parodė, kad ji pati nematė ar G. K. buvo mušamas, ar pats apvirto, tačiau ji papasakojo tai ką ji girdėjo iš A. V. (t. 2, b. l. 24-25, 26-27, 30, 31, t. 3, b. l. 163-165). Tokias pačias aplinkybes liudytoja L. P. parodė ir papildomai apklausta apeliacinės instancijos teisme. Liudytoja teigė, kad ryte G. K. gulėjo taip pat, kaip jie jį buvo palikę vakare, kaip ji jį buvo užklojusi. 2014 m. balandžio 21 d. vakare ji, jos sūnus V. P. ir jos motina I. G. vaikščiojo ir rado kraujo dėmes prie stulpo. Jeigu teisingai prisimena, ten buvo atėjusiosios G. Ž. bei A. V. ir pastaroji parodė vietą kur prie stulpo buvo spardomas G. K.. G. K. pievoje nebuvo kruvinas, jeigu jis būtų buvęs kruvinas ji tai būtų mačiusi. Jis nebuvo šlapias, striukė taip pat nebuvo šlapia (t. 5, b.l. 142-146).

12.2. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja I. G. parodė, kad ji pati nieko nematė, tačiau antrą Velykų dieną jai paskambino dukra ir pasakė, kad mirė G. K.. Tą pačią dieną ji buvo nuėjusi pas A. V., kur girtavo A. V., L. P., J. V. ir G. Ž.. Tada A. V. sakė, kad matė V. V. prie stulpo, ten jis spardė G. K.. Taip pat ji sakė, kad pamačiusi bėgo pagalbos pas G. Ž.. Tuo metu A. V. nebuvo girta, ji tik buvo išgėrusi. Taip pat liudytoja parodė, kad tą patį vakarą, ji su anūku (V. P.) buvo nuėjusi prie stulpo, kur rado kraujo dėmių. Tuo metu prie stulpo dar buvo G. Ž. ir A. V.. Grįžus po laidotuvių pas L. P., A. V. sakė, kad prisimena, jog G. K. buvo sumuštas, kad ji važiuos į policiją ir viską papasakos. Vėliau ji pradėjo sakyti, kad nieko nematė ir nieko nežino (t. 3, b.l. 166).

12.3. Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas V. P. parodė, kad jis ryte prie savo namų girdėjo kaip A. V. šaukė ant V. V., kad šis vakare spardė G. K.. Tai buvo po to kai grįžo namo, radę mirusį G. K.. V. V. girdėjo A. V. pasakytus žodžius, tačiau jis į juos niekaip nereagavo. Apie tai, kad V. V. spardė G. K. A. V. kalbėjo ir automobilyje, važiuojant iš G. K. laidotuvių. Be to, liudytojas patvirtino ir tai, kad tą dieną kai buvo rastas miręs G. K. jam vaikštant vakare su močiute (I. G.), jie sutiko A. V. ir G. Ž.. Tuo metu A. V. pasakė, kad spardė prie stulpo. Jis nuėjo pažiūrėti prie V. V. pievoje esančio stulpo ir ten rado kraujo dėmes. Apie tai informavo savo mamą L. P.. Jie ten nuėjo su mama ir ji apie tai pranešė policijos pareigūnams (t. 3, b.l. 188).

12.4. Papildomai apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. P. taip pat parodė, kad važiuojant iš laidotuvių jis girdėjo kaip automobilyje A. V. sakė mačiusi kaip V. V. spardė G. K. (t. 5, b.l. 146-147).

12.5. Kaip matyti, liudytojų I. G., V. P. ir R. P. parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa ir patvirtina liudytojos L. P. parodymus, kuri pirma iš A. V. išgirdo apie tai, kad V. V. spardė G. K.. Tai, kad liudytojų iš A. V. girdėtas aplinkybes, ji pati, tai yra A. V. paneigė, minėtų liudytojų parodymų nedaro nepatikimais, kadangi jie dėl esminių aplinkybių sutapo ir vieni kitus atitiko. Nors minėti liudytojai patys tiesiogiai įvykio nematė, tačiau visi jie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes sužinojo iš to paties asmens, tai yra A. V., skirtingose vietose ir skirtingomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad liudytoja A. V. ne vieną kartą skirtingiems asmenims pasakojo, kad būtent V. V. prie stulpo spardė G. K.. Bylos duomenimis nustatyta, kad visi liudytojai, taip pat išteisintasis iki tiriamo įvykio dažnai bendraudavo, susitikdavo, kartu išgėrinėdavo, lankydavosi vieni kitų namuose, todėl liudytojai, taip pat ir A. V. liudytojams sakydama, kad matė kaip V. V. spardė G. K., neturėjo jokio tikslo ar motyvo apkalbėti V. V. ar melagingai pasakoti apie aplinkybes, kurių iš tiesų nebuvo. L. P., R. P., V. P. ir I. G. apklausti kaip liudytojai, parodymus davė įstatymų nustatyta tvarka, jie patvirtino apie surašytų parodymų teisingumą. Taigi, šių asmenų parodymai vertinami ne kaip nuogirdos ar gandai, o kaip patikimi įrodymų šaltiniai, kurie, kartu su kitais įrodymais yra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Tai, kad minėtų liudytojų parodymuose yra kai kurie nežymūs neatitikimai (tai yra kur pirmą kartą A. V. jiems pasakojo apie V. V. suduotus smūgius G. K. ir kokiomis aplinkybėmis ji tai pasakojo), teisėjų kolegijos nuomone, neturi esminės reikšmės įrodymų visumos vertinimui, nes kaip buvo paminėta pirmiau tokie minėtų liudytojų parodymai atitinka baudžiamojoje byloje pateiktą rašytinę bylos medžiagą. Reikia pažymėti ir tai, kad įvykio aplinkybių vaizdas laikui bėgant žmogaus atmintyje kinta priklausomai nuo naujos informacijos gavimo ir apdorojimo, kitų aplinkybių. Todėl vieni ar kiti liudytojų, kurie gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, parodymuose esantys neesminiai neatitikimai nemenkina jų, kaip įrodymų šaltinio patikimumo, juolab, kad, kaip jau minėta, dėl esminių aplinkybių pirmiau aptarti liudytojų parodymai yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, be to, juos patvirtina ir papildo rašytinė bylos medžiaga.

12.6. Tai, kad nėra pagrindo abejoti liudytojų L. P., R. P., V. P. ir I. G. parodymais, patvirtina ir 2014 m. balandžio 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys, kad 2014 m. balandžio 21 d. policijos pareigūnai V. V. sodyboje, netoli elektros linijos atramos, ant žemės aptiko raudono skysčio, panašaus į kraują dėmes ir paėmė pavyzdžius (t. 1, b.l. 175-177). 2014 m. balandžio 25 d. daiktų pateikimo protokole nurodyta, kad V. K. pateikė G. K. striukę (t. 1, b.l. 189-195). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja L. P. teigė, kad vakare kai jie vežė G. K. namo, jis buvo su tamsiai mėlyna striuke, kurią ji parvežus G. K. namo, numovė ir numetė kambaryje, kur yra lova. Iš prie 2014 m. balandžio 25 d. daiktų pateikimo protokolo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad V. K. pateikta G. K. striukė yra tamsiai mėlynos spalvos. Specialisto išvadoje Nr. S 164/14(01) konstatuota, kad ant žolės lapų (paimtų V. V. sodyboje, prie elektros linijos atramos) ir G. K. striukės (pateikė V. K.) yra mirusiojo G. K. kraujas (t. 1, b.l. 139-145). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tiriamo įvykio dieną G. K. nebuvo padaryta sužalojimų iš kurių būtų kraujavę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prie stulpo rastas G. K. kraujo dėmes nėra pagrindo susieti su smurto prieš G. K. naudojimo vieta. Nors bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad iš galvoje patirtų vidinių sužalojimų G. K. kraujuoti negalėjo, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiriamo įvykio dieną G. K. kraujavo iš nosies. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų L. P., I. G. ir V. P. teigimu, A. V. jiems pasakojo, kad V. V. G. K. spardė būtent prie minėto stulpo kur buvo rastos kraujo dėmės. Tiek liudytoja A. V., tiek liudytoja G. Ž., kurios eidamos iš G. Ž. namų matė kaip eidamas G. Ž. pieva nugriuvo G. K. tvirtino, kad jos priėjusios prie G. K. matė, kad jam buvo kraujavę iš nosies ir, kad rankų plaštakų dalys taip pat buvo kruvinos. Tai patvirtina, kad G. K. būtent tiriamo įvyko dieną kraujavo iš nosies ir tai vyko V. V. sodyboje. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu ekspertai patvirtino, kad kraujavimo iš nosies priežastis G. K. galėjo būti tiek trauminio, tiek netrauminio pobūdžio. Tai, kad G. K. sužalojimai galvoje galėjo būti padaryti gulimoje padėtyje, ką ir pasakojo jiems liudytoja A. V., iš esmės patvirtina ir eksperto R. L. paaiškinimai, kad daugiau tikėtina, jog nukentėjęs asmuo kairės momeninės dalies traumavimo metu buvo artimoje gulimai padėčiai. Pakaušio apatinės dalies kraujosruva galėjo būti padaryta tiek stovinčiam, tiek sėdinčiam, tiek gulinčiam. Be to, ekspertas taip pat nurodė, kad G. K. nebuvo nustatyta kitų papildomų sužalojimų rankose – alkūnėse ar kojose – keliuose būdingų griuvimui (t. 3, b.l. 190). Pirmiau aptartus netiesioginius įrodymus teisėjų kolegija įvertina ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste ir padaro išvadą, kad jie yra pakankamai detalūs, papildo vieni kitus, todėl jais vadovaujasi nagrinėjamo baudžiamojoje byloje priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad teisminio nagrinėjimo metu ekspertai negalėjo tiksliai pasakyti dėl kokios priežasties tiriamo įvykio dieną G. K. kraujavo iš nosies, negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant V. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Tai, kad liudytojai L. P. ir R. P. teigė, kad vakare vežant G. K. į jo namus jie nematė ant jo kraujo ir sužalojimų, nepaneigia, kad V. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad G. K. buvo kruvinas (buvo kruvina panosė ir rankos) rastas dar gulintis pievoje, taip pat kruvinas rastas ir gulintis savo namuose lovoje. Iš prie 2014 m. balandžio 21 d. apžiūros protokolo ir prie specialisto išvados M 231/14(03) pateiktų fotonuotraukų matuti, kad ant G. K. kūno, tai yra panosėje ir ant rankų, matosi kraujo dėmės. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad G. K. su tokiomis kraujo dėmėmis iš pievos buvo parvežtas namo. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad nukentėjusysis namo buvo vežamas prietemoje, todėl liudytojai nurodytų kraujo dėmių ant jo galėjo ir nematyti. Be to, kraujo dėmių nematė ir išteisintasis V. V., nors jis su liudytojais kartu nešė G. K. tiek į mašiną, tiek iš mašinos į namus. Be to, pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad G. K. negalėjo būti sužalotas ar susižaloti pats po to kai jis buvo parvežtas namo.

12.7. Bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos J. D., T. J. ir nukentėjusiosios R. K. bei V. K. taip pat teigė girdėjusios nuogirdas apie tai, kad tiriamo įvykio dieną V. V. spardė G. K.. Iš J. D. parodymų nustatyta, kad 2014 m. balandžio 21 d. J. V. apie tai, jog V. V. spardė G. K. galimai pirmiausia pasakojo J. D., ši apie tai papasakojo T. J., kuri apie tai pranešė R. K.. R. K. apie tai papasakojo V. K.. Taigi, pirminis informacijos šaltinis šiuo atveju buvo J. V. pasakojimas. Įvertinusi tai, kad liudytojas J. V. dėl sveikatos būklės nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat tai, kad liudytojai L. P., R. P. ir A. V. patvirtino, kad J. V. nėra patikimas žmogus ir gali prikalbėti visokių nebūtų dalykų, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tiek J. V., tiek liudytojų, kurių pirminis informacijos šaltinis buvo J. V. pasakojimas, parodymai, negali būti laikomi tinkamu įrodymų šaltiniu ir jais nesivadovauja priimdama apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegijos nuomone, atmetus šiuos įrodymus pakanka kitų įrodymų šaltinių, patvirtinančių V. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent dėl V. V. nusikalstamų veiksmų – suduotų smūgių kilo BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, tai yra G. K. mirtis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, motyvas ir tikslas nėra nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, būtinieji požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2012). Todėl vien tai, kad V. V., kaip jis teigia, neturėjo motyvo ir tikslo nužudyti G. K., nes jie buvo draugai, neturi įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

14. BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010).

14.1. Teisėjų kolegija, įvertinusi V. V. nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų mechanizmą ir lokalizaciją, tai, kad jis smūgius sudavė į gyvybiškai svarbų organą – galvą, žinodamas, kad G. K. sudavė smūgius, taip pat matydamas ir žinodamas, kad G. K. guli pievoje, V. V. iš karto nesiėmė veiksmų, kad G. K. būtų suteikta skubi medicininė pagalbą ir tik apie 21 val. paprašęs kaimynų parvežė G. K. namo, daro išvadą, kad tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių – G. K. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau išdėstytas bylos aplinkybes daro išvadą, kad V. V. nužudė G. K. veikdamas netiesiogine tyčia, tai yra suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė ne mažiau kaip 1 smūgį į galvos kairiąją momeninę (viršugalvio) ir ne mažiau kaip 1 smūgį į pakaušio apatinę kairiąją sritis), numatė, jog dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), tačiau nors jų ir nenorėjo, tai yra suduodamas smūgius nukentėjusiajam nenorėjo ir nesiekė jo mirties, tačiau buvo abejingas galimiems sunkiems padariniams atsirasti ir sąmoningai leido jiems kilti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

14.2. Nustačius, kad V. V. veiksmuose yra visi jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. V. veikdamas netiesiogine tyčia nužudė G. K., tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. V. nusikalstamą veiką, tai yra G. K. nužudymą, padarė šiomis aplinkybėmis: V. V. 2014 m. balandžio 20 d., laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 17.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojoje sodyboje, esančioje Alksnyno g. 3, Apuolės k., Skuodo r., kilus tarpusavio konfliktui, rankomis ir kojomis sudavė G. K. ne mažiau kaip 1 smūgį į galvos kairiąją momeninę (viršugalvio) ir ne mažiau kaip 1 smūgį į pakaušio apatinę kairiąją sritis ir padarė galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis kairiųjų momeninės ir pakaušinės sričių minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimu ir susitelkimu (135 g) po galvos smegenų kietuoju dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, nuo to G. K. mirė, tai yra taip jį nužudė. Šie V. V. veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl V. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės

15. Baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintoje normoje nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažinta aplinkybė, kai asmuo veiką padaro apsvaigęs nuo alkoholio. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko neblaivumo laipsnio, šiai aplinkybei nustatyti yra svarbu tai, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir, kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

15.1. Proceso metu V. V. pripažino, kad jis su G. K. visą dieną vartojo alkoholinius gėrimus. Taigi, iš bylos ištirtų įrodymų nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo neblaivus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog V. V. girtumas (nors jis ir buvo prieš tai pamiegojęs kelias valandas) turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, patvirtina išteisintojo veikimo pobūdis, tai yra tai, kad pabudęs iš miego ir neberadęs savo namuose nei G. K., nei šaldytuve padėto degtinės butelio V. V. ėjo jo ieškoti, dėl tokio G. K. poelgio (paimto degtinės butelio) akivaizdu, kad V. V. supyko ir panaudojo smurtinius veiksmus. Akivaizdu, kad buvo neadekvati ir agresyvi V. V. reakcija į nukentėjusiojo G. K. elgesį. Šiuo atveju galima konstatuoti, kad apsvaigimas nuo alkoholio, tai yra visą dieną vartotas alkoholis, aiškiai susilpnino V. V. savikontrolę ir suteikė jam agresijos, taigi turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad V. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl tai pripažįsta V. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Dėl bausmės

16. Apeliacinės instancijos teismui V. V. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje sprendžiamas jam skiriamos bausmės klausimas. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų.

16.1. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas V. V. skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad V. V. padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį. Nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Šios aplinkybės patvirtina didelį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Teisėjų kolegija taip pat įvertina V. V. asmenybę apibūdinančius bylos duomenis - anksčiau neteistas (t. 2, b.l. 147), V. V. teigimu dirbo Norvegijoje, UAB Skuodo psichikos sveikatos ir psichoterapijos centre yra sergančių priklausomybių ligomis įskaitoje, Diagnozė: priklausomybė alkoholiui (t. 2, b.l. 154), nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

16.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nustatant bausmės dydį, būtina įvertinti ne tik nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei paties kaltininko asmenybę, bet ir atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad po nusikalstamos veikos padarymo iki šio nuosprendžio priėmimo (praėjo daugiau nei treji su puse metų) V. V. naujos nusikalstamos veikos ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, kas be abejo, apibūdina jį teigiamai. Todėl šiuo atveju taip pat įvertinama bausmės prevencinė ir socialinė paskirtis, o ne tik kaip nubaudimo funkcija. Be to, proceso metu V. V. buvo taikytos procesinės prievartos priemonės (laikinas sulaikymas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje), taip pat jis dalyvavo visuose apeliacinio teismo posėdžiuose, todėl per visą šį laiką turėjo gyventi netikrumo būsenoje dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties (EŽTT sprendimas byloje Merit prieš Ukrainą (Merit v. Ukraine, no. 66561/01, judgement of 30 March 2004, § 75). Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, V. V. asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai kad nusikalstama veika buvo padaryta spontaniškai, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo trukmę, taip pat įvertinęs ir tai, kad V. V., nors ir vėliau, bet rūpinosi G. K. likimu, tai yra pasirūpino, kad jis būtų parvežtas ir paguldytas savo namuose, konstatuoja, kad pagal BK 129 straipsnio 1 dalį V. V. skiriama laisvės atėmimo bausmė artima baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokios bausmės paskyrimas V. V. užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą.

16.3. Teisėjų kolegija įvertinusi V. V. asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, pagal BK 50 straipsnio 3 dalį V. V. paskiria bausmę atlikti pataisos namuose.

16.4. Vadovaujantis BPK 140 straipsnio nuostatomis V. V. buvo sulaikytas 2014 m. balandžio 22 d., 16.35 val. (t. 5, b. l. 157, 158) ir iš laikino sulaikymo paleistas 2014 m. balandžio 24 d., 15.15 val. (t. 3, b. l. 38). Taigi, į V. V. paskirtą bausmę pagal BK 66 straipsnio nuostatas įskaitomas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. (dvi paros).

Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų

17. Apeliaciniuose skunduose taip pat prašoma nukentėjusiosioms V. K. ir R. K. priteisti žalos atlyginimą ieškinius. Tokie apeliaciniuose skunduose pateikti prašymai pagrįsti, todėl tenkinami.

17.1. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareiškiamas dėl kaltininko nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai remdamasis byloje esančiais įrodymais nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

17.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji V. K. pareiškė 10 000 Eurų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 3, b.l. 94-95). Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2015 rugsėjo 2 d. nutarimu nukentėjusioji V. K. pripažinta civiline ieškove (t. 3, b.l. 96). R. K. pareiškė 15 000 Eurų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir 1300 Eur dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 3, b.l. 88-89). Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2015 rugsėjo 1 d. nutarimu nukentėjusioji R. K. pripažinta civiline ieškove (t. 3, b.l. 90).

17.3. Nagrinėjamoje byloje pirmiau aptartais įrodymais konstatuota, kad V. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai yra nužudė G. K., todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl to V. V. turi atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

17.4. Nukentėjusioji R. K. dėl G. K. nužudymo patyrė turtinę žalą (laidojimo paslaugos bei kapo sutvarkymas), kuri pagrįsta byloje esančiais dokumentais (t. 4, b.l. 8-10), todėl šios žalos atlyginimas priteisiamas iš V. V..

17.5. Nukentėjusioji R. K. dėl nusikaltimo neteko artimo žmogaus - sūnaus, o V. K. - brolio. Dėl to jos neabejotinai patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, kitus nepatogumus, o kilusios pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma atstatyti. Bylos duomenys patvirtina, kad V. V. yra darbingas, turi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, todėl galės ateityje atlyginti nukentėjusiosioms padarytą neturtinę žalą. Nustatant neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus bei pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir asmens teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, įvertinusi padarytų nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko turtinę padėtį ir teismų precedentus panašaus pobūdžio bylose nukentėjusiųjų R. K. ir V. K. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkina iš dalies, nes jie yra per dideli ir neatitinka formuojamos teismų praktikos ir R. K. priteisia 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, V. K. 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priteisiami neturtinės žalos dydžiai neprieštarauja teismų praktikai panašiose baudžiamosiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-460-895/2015 - nužudytosios motinai priteista 9325 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Nr. 2K-292-489/2015 - nužudytojo seseriai priteista 5792 Eur neturtinei žalai atlyginti, Nr. 2K-162-895/2015 - nužudytojo motinai priteista 11 584 Eur, nužudytojo broliui priteista 8 688 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Nr. 2K-431-746/2015 - nužudytojo motinai priteista 10 136 Eur neturtinės žalos atlyginimo).

18. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamuosius kaltais, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014).

18.1. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. K. atstovas advokatas R. S. pirmosios instancijos teisme prašė iš V. V. priteisti nukentėjusiajai V. K. 400 Eur dydžio išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas ir pateikė pinigų sumokėjimą patvirtinantį kvitą (t. 3, b.l. 135). Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. K. atstovas advokatas Alvydas Kvaščevičius pirmosios instancijos teisme prašė priteisti valstybės naudai 463,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, susidariusias teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. K. (t. 4, b.l. 17). Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. K. atstovas advokatas Raimundas Jurka apeliacinės instancijos teisme prašė iš V. V. priteisti nukentėjusiajai V. K. 500 Eur dydžio išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas ir pateikė pinigų sumokėjimą patvirtinantį kvitą (t. 5, b.l. 65).

18.2. Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus padavė prokuroras, nukentėjusioji V. K. ir nukentėjusiosios R. K. atstovas advokatas Alvydas Kvaščevičius. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjami taip pat ir nukentėjusioji V. K. ir nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato Alvydo Kvaščevičiaus apeliaciniai skundai, kurių argumentai iš esmės irgi buvo susiję su procesiniais nukentėjusiųjų interesais, apeliaciniai skundai yra patenkinti iš dalies, advokatai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, prašymas priteisti nukentėjusiajai V. K. ir prašymas priteisti proceso išlaidas valstybės naudai už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. K. tenkinamas. Teisėjų kolegijos nuomone, prašymuose nurodytos išlaidų sumos yra ne per didelės ir realios, nes tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, kurie užtruko gana ilgai, nukentėjusiųjų interesus atstovavo advokatai.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo

19. Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu siekiant užtikrinti galimus civilinius ieškinius buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas V. V. turtui: piniginėms lėšoms – 66750 Norvegijos kronų, saugomų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus depozitinėje sąskaitoje; piniginėms lėšoms, viršijančioms Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos dydį - 325 eurų (2015 m. birželio 17 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 615), esančioms AB „Swedbank“ sąskaitoje LT (duomenys neskelbtini); piniginėms lėšoms, esančioms naujai atidarytose sąskaitose; automobiliui „Volkswagen Caravelle“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) uždraudžiant juo disponuoti (t. 3, b.l. 78). Vėlesne teismo nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas V. V. turtui buvo pratęstas (t. 3, b.l. 194-195).

19.1. Atsižvelgiant į tai, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtas ir vėlesne pirmosios instancijos teismo nutartimi pratęstas siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius, taip pat į tai, kad šiuo nuosprendžiu V. V. pripažįstamas kaltu ir iš dalies patenkinti nukentėjusiųjų baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai, siekiant užtikrinti nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms priteistų civilinių ieškinių įvykdymą, V. V. turtui: piniginėms lėšoms – 66750 Norvegijos kronų, saugomų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus depozitinėje sąskaitoje; piniginėms lėšoms, viršijančioms Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos dydį - 325 eurų (2015 m. birželio 17 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 615), esančioms AB „Swedbank“ sąskaitoje LT (duomenys neskelbtini); piniginėms lėšoms, esančioms naujai atidarytose sąskaitose; automobiliui „Volkswagen Caravelle“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) uždraudžiant juo disponuoti, paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas paliekamas galioti iki nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms priteistos žalos atlyginimo.

Dėl daiktinių įrodymų

20. Vadovaujantis BPK 94 straipsniu, daiktai: 2 tušti degtinės buteliai, 1 tuščias degtinės butelis, lovatiesė, pagalvė, G. K. drabužiai – megztinis, marškinėliai, džemperis, kelnės, viena kojinė, striukė, iš V. V. paimti daiktai – švirkštas su skysčiu, tuščias degtinės butelis, marlės gabalėlis, darbinis kombinezonas, vasarinė kepurė, išdžiūvusio, panašaus į kraują skysčio pavyzdžiai, kaliošai, šlepetės, juodi batai, degtinės butelis, skysčio, panašaus į kraują, pavyzdys, vaistai, šluota, viena antklodė ir du pagalvių užvalkalai, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

V. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo laiką skaičiuoti nuo V. V. sulaikymo dienos.

Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo terminą nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. (dvi paras).

V. V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikti galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Iš V. V. nukentėjusiajai R. K. priteisti tūkstantį tris šimtus eurų turtinei ir vienuolika tūkstančių eurų neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. V. nukentėjusiajai V. K. priteisti šešis tūkstančius eurų neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. V. nukentėjusiajai V. K. priteisti 900 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Iš V. V. valstybės naudai priteisti 463,20 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. K..

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą V. V. turtui: piniginėms lėšoms – 66750 Norvegijos kronų, saugomų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus depozitinėje sąskaitoje; piniginėms lėšoms, viršijančioms Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos dydį - 325 eurų (2015 m. birželio 17 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 615), esančioms AB „Swedbank“ sąskaitoje LT (duomenys neskelbtini); piniginėms lėšoms, esančioms naujai atidarytose sąskaitose; automobiliui „Volkswagen Caravelle“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) palikti galioti iki nukentėjusiosioms priteistos žalos atlyginimo.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti: 2 tuščius degtinės butelius, 1 tuščią degtinės butelį, lovatiesę, pagalvę, G. K. drabužius – megztinį, marškinėlius, džemperį, kelnes, vieną kojinę, striukę, iš V. V. paimtus daiktus – švirkštą su skysčiu, tuščią degtinės butelį, marlės gabalėlį, darbinį kombinezoną, vasarinę kepurę, išdžiūvusio, panašaus į kraują skysčio pavyzdžius, kaliošus, šlepetes, juodus batus, degtinės butelį, skysčio, panašaus į kraują, pavyzdį, vaistus, šluotą, vieną antklodės ir du pagalvių užvalkalus, sunaikinti.

Teisėjai Sigita BieliauskienėAloyzas KruopysElena Vainienė