Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-305-258/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-04-30
Bylos Nr.: e2A-305-258/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-38323-2015-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Rita Kisielienė, Andrius Verikas
Ieškovas: N. S.
Trečiasis asmuo: L. P., D. T., N. V., R. V., V. T., S. J., M. J., Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, UAB „Medicinos bankas“, BTA Insurance Company SE

Kategorijos

2.1.1.11pavadinimo nepavyko patikrinti
2.9.15pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-305-258/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38323-2015-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.11; 2.9.15; 3.3.1.18.1.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovams antstoliui V. Č. bei UAB „Verslo idėjų bankas“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys L. P., D. T., N. V., R. V., V. T., S. J., M. J., Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, UAB „Medicinos bankas“, BTA Insurance Company SE, veikiantis per filialą Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė teismo prašė pripažinti negaliojančiu antstolio V. Č. 2015-09-24 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0116/14/02083, kuriuo nuosavybės teisė į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir tuo pačiu adresu esančią 121/1660 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo perleista UAB „Verslo idėjų bankas“; taikyti restituciją: L. P. sugrąžinant butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir žemės sklypo 121/1660 dalį, o UAB „Verslo idėjų bankas“ – sumokėtą sumą už įsigytą turtą.Ieškovė nurodė, kad 2015-07-20 antstolio V. Č. vykdytų varžytynių Nr. 108509 metu buvo parduotas L. P. nuosavybės teise valdytas butas esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius ir žemės sklypo 121/1660 dalis. Ieškovė apie varžytynes sužinojo tik 2015-11-13, kuomet atsakovas UAB „Verslo idėjų bankas“ paprašė atlaisvinti butą. Antstolis pažeidė varžytynių paskelbimo tvarką, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 706 str. 2 d., nes nepakabimo skelbimo. Ieškovės teigimu, prieš parduodant turtą iš varžytynių, antstolis privalėjo turtą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, be to, antstolis apie organizuojamas varžytynes privalėjo tinkamai pranešti. Nors buto patalpa 9B-1 ir buvo padalinta tarp ieškovės ir buvusio savininko L. P. idealiomis dalimis po ½, tačiau toks padalinimas ir bendras naudojimas buvo išimtinai susijęs su bendraturčių nuosavybe.Atsakovas UAB „Verslo idėjų bankas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad aukcione buvo parduota ½ dalis bendros virtuvės, kuria naudojosi L. P., taip pat buvo parduota žemės dalis, kuri priklausė ir kuria naudojosi L. P.. Kilus ginčams dėl naudojimosi tvarkos šalys bet kada gali kreiptis į teismą.Atsakovas V. Č. su ieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti. Nurodė, kad skolininko L. P. dalis bendro naudojimo virtuvės patalpoje ir žemės sklype buvo nustatyta dar prieš pradedant vykdomąją bylą ir organizuojant varžytynes. L. P. priklausė ½ dalis bendro naudojimo patalpos ir 121/1660 dalis žemės sklypo. Antstolis nurodė, kad jis aprašė ir areštavo ne bendrą turtą, o tik L. P. priklausančią turto dalį. Esant tokiai padėčiai, antstolis neturėjo pareigos siūlyti išieškotojui kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Taip pat nurodė, kad apie būsimas varžytynes jis paskelbė specialiame interneto tinklalapyje. Tretieji asmenys L. P. ir D. T. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį tenkinti. Trečiasis asmuo UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime į ieškinį, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad teisės aktai neįpareigoja antstolį prieš skelbiant varžytynes nustatyti skolininko bendra nuosavybės teise valdomo turto realiąją dalį. Ieškovė niekuomet nesikreipė į teismą dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo, kas suponuoja išvadą, kad jai įgyvendinti šią savo teisę niekuomet nebuvo aktualu. Antstolis, pardavęs skolininkui priklausiusias turto idealiąsias dalis, įstatymų reikalavimų nepažeidė.Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo jis prašo ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė nei vienos CPK 602 straipsnyje nustatytos varžytynių pripažinimo negaliojančiu sąlygos. Teismas nustatė, kad skolininko L. P. dalis bendro naudojimo virtuvės patalpoje ir žemės sklype buvo nustatyta dar prieš pradedant vykdomąją bylą ir organizuojant varžytynes. L. P. priklausė ½ dalis bendro naudojimo patalpos ir 121/1660 dalis žemės sklypo. Antstolis aprašė ir areštavo ne bendrą turtą, o tik L. P. priklausančią turto dalį. Esant tokiai padėčiai, teismas konstatavo, kad antstolis neturėjo pareigos siūlyti išieškotojui kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.Teismas sutiko su antstolio V. Č. argumentais, jog pardavus turtą iš varžytynių, ieškovė turėjo ir tebeturi galimybę susitarti su naujuoju savininku dėl naudojimosi tvarkos nustatymo tiek šalių susitarimu, tiek teismine tvarka. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai nurodo, kad antstolis pažeidė skelbimo apie varžytynes tvarką, nes apie paskelbtas varžytynes neinformavo ieškovės asmeniškai ir neiškabino skelbimo ant parduodamo turto. Pažymėtina, kad ieškovė nebuvo pareiškusi noro dalyvauti varžytynėse, nors, būdama skolininko turto bendrasavininkė ji negalėjo nežinoti apie prasidėjusį vykdymo procesą. Be to, ieškovė nebuvo vykdomosios bylos šalimi. Taigi, ieškovės atžvilgiu galiojo bendra taisyklė, nustatyta CPK 706 straipsnio 1 dalyje, nustatanti, kad, apie varžytynes antstolis paskelbia specialiame interneto tinklalapyje. Bylos medžiaga patvirtinta, jog antstolis savo šią savo pareigą įvykdė. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytas neva antstolio padarytas pažeidimas neiškabinant skelbimo, ieškiniui tenkinti įtakos neturi, nes CPK 706 straipsnio 2 dalyje nustatyta jog „esant galimybei“ antstolis pakabina skelbimą apie organizuojamas varžytynes. Tai, kad nagrinėjamos bylos atveju, skelbimas nebuvo pakabintas, negalima konstatuoti, kad antstolis pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas organizuodamas varžytynes.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais: Antstolis V. Č., prieš paskelbdamas varžytynes, nepasiūlė bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, todėl pažeidė CPK 667 str. 1 d. Skirtingai nei konstatavo teismas, CPK 667 str. 1 d. numato pareigą antstoliui nustatyti dalį bendrojoje nuosavybėje siūlyti ne tik išieškotojui, tačiau taip pat reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams. Teismas visiškai netyrė ir sprendime nepasisakė dėl aplinkybės, ar šioje byloje nebuvo tas reikiamas atvejis, nors apeliantė pateikė į bylą įrodymus, kad pardavus skolininko turtą (butą) iš varžytynių apeliantė nebeteko galimybės naudoti virtuvės patalpa, kurią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė su skolininku. Atsakovui antstoliui V. Č. nepateikus byloje įrodymų (t.y. neįrodinėjant, jog nebuvo reikiamo atvejo), kodėl nebuvo pasiūlyta apeliantei kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, ir Vilniaus miesto apylinkės teismui net nesiaiškinant (ir todėl visiškai nepaneigus) reikiamo atvejo egzistavimą, apeliantės nuomone, yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui pripažinti CPK 667 str. 1 d. normos pažeidimą. Pranešimo apie vykstančias varžytynes skelbimo tvarka yra numatyta CPK 706 straipsnyje. Straipsnio 1 d. numatyta, jog apie varžytynes antstolis paskelbia specialiame interneto tinklalapyje. Straipsnio 2 d. numatyta, jog kai parduodamas nekilnojamasis turtas, jeigu yra galimybė, skelbimas taip pat iškabinamas ant paties nekilnojamojo turto. Neaišku, kuo vadovaudamasis Vilniaus miesto apylinkės teismas daro išvadą, kad straipsnio 2 dalyje esanti teisės norma nėra imperatyvi (kad nagrinėjamos bylos atveju, skelbimas nebuvo pakabintas, negalima konstatuoti, kad antstolis pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas organizuodamas varžytynes). 2016 m. lapkričio 28 d. vykusio teismo posėdžio metu, t. y. teismo pirmo posėdžio, kuriame byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės metu, ieškovė pareiškė reikalavimą teismui dėl antstolio V. Č. 2015 m. rugsėjo 24 d. surašyto turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0116/14/02083, pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio, nes turtas varžytynių aktu buvo parduotas net varžytynėse nedalyvavusiam subjektui. Priimdamas byloje sprendimą, teismas visiškai ignoravo šį ieškovės reikalavimą ir sprendime apie ieškovės pareikštą reikalavimą absoliučiai nieko nepasisakė. Kitaip tariant, teismas visiškai netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, susijusių su ieškovės pareikštu reikalavimu pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu, nors vadovaujantis CK 1.78 str. 5 d. niekinio sandorio pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Antstolio V. Č. 2015 m. rugsėjo 24 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0116/14/02083 pažeidžia CPK 713 str. 13 d. teisės normą bei 724 str. 1 d. 3 p. teisės normą. CPK 713 str. 13 d. numato, jog varžytynių laimėtoju pripažįstamas tas varžytynių dalyvis, kuris pasiūlė didžiausią kainą. Vykdomojoje byloje paskelbtas laimėtojas yra nurodytas D. B., kuris yra sumokėjęs varžytynių dalyvio mokestį ir galutinai atsiskaitęs už varžytynėse įsigytą turtą. Tačiau nepaisant to fakto, jog varžytynių dalyviu buvo D. B. ir varžytynių laimėtoju pripažintas buvo D. B., atsakovas antstolis V. Č. 2015 m. rugsėjo 24 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0116/14/02083, kuriuo turtas buvo parduotas pirkėjui UAB „Verslo idėjų bankas“, kuris nebuvo nei varžytynių dalyviu, nei laimėtoju, todėl antstolis parduodamas turtą ne varžytynių laimėtojui iš esmės pažeidė ir CPK 724 str. 1 d. 3 p. teisės normą (varžytynių akte pirkėju privalo būti nurodytas varžytynes laimėjęs dalyvis).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas antstolis V. Č. prašo ieškovės N. S. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus: Pareikštu ieškiniu ieškovė iš esmės reikalauja ginti L. P. teises, kurio turtas buvo parduotas varžytynėse. Būtent šis asmuo potencialiai galėtų būti ieškovas šioje byloje dėl turto pardavimo iš varžytynių akto ginčijimo (tačiau tik tuo atveju, jeigu jo teisės iš tikrųjų būtų pažeistos, kas nebuvo padaryta). Šiuo atveju ieškovė nėra L. P. kreditorius, neturi jokios vykdytinos teisės L. P. atžvilgiu, todėl neturi ir negali priverstinai įgyvendinti L. P. teisių. Šioje byloje nėra absoliučiai jokių privalomų CK 6.68 str. sąlygų netiesioginio ieškinio pareiškimui, tačiau ieškovė reiškia būtent tokio pobūdžio ieškinį.Turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir taikant restituciją, iš varžytynių parduoto turto savininkui būtų grąžintas turtas, o pirkėjui priteista jo už tą turtą sumokėta pinigų suma. Priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko liktų nebaigtas, todėl turtas skolininkui turėtų būti grąžinamas su visais iki varžytynių buvusiais apsunkinimais. Antstolis privalėtų iš naujo organizuoti varžytynes, kurios ir vėl nesukeltų jokių teisinių pasekmių ieškovei, ir kurių rezultatą ieškovė, tikėtina, ir vėl ginčytų. Ieškovė visiškai nepagrįstai savo ieškinį vertina kaip neturtinį, nes prašymas taikyti restituciją yra turtinis reikalavimas, betarpiškai susijęs su turtinių teisių pasikeitimu. Už tokio pobūdžio ieškinį privalo būti mokamas atitinkamo dydžio žyminis mokestis, kurio ieškovė nesumokėjo nei pateikdama ieškinį pirmos instancijos teismui, nei teikdama skundą apeliacinės instancijos teismui (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir apeliaciniame skunde neįrodė jokių jos teisių pažeidimų ir, tuo labiau, šių nesamų pažeidimų esmingumo (CPK 12 str., 178 str.). Akivaizdu, kad ieškovė savo poziciją tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde grindžia tik deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais pareiškimais. L. P. turto dalis bendro naudojimo virtuvės patalpoje ir žemės sklype buvo nustatyta dar prieš pradedant vykdomąją bylą ir skelbiant turto varžytynes. L. P. priklausė ½ dalis bendro naudojimo patalpos ir 121/1660 dalis žemės sklypo. Maža to, ieškovė pati pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad yra nustatyta naudojimosi 121/1660 dalimi žemės sklypo tvarka. Esant nustatytoms idealioms bendrosios nuosavybės dalims, antstolis aprašė ir areštavo ne bendrą turtą, o tik L. P. priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės turto dalį. Atitinkamai, antstolis neturėjo nei teisinio pagrindo, nei tuo labiau pareigos siūlyti išieškotojui, skolininkui ar ieškovei kreiptis i teismą su prašymu dėl jau nustatytų turto dalių nustatymo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Medicinos bankas“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, paliekant galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-07 sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus: Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais turi būti nagrinėjamos ir vertinamos tik CPK 602 str. nurodytais pagrindais, nes jokiu kitu pagrindu turto pardavimo iš varžytynių aktas negali būti pripažintas negaliojančiu. Pagal CPK 602 str. 7 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą gali ginčyti ne bet kuris asmuo, o tik teisinį suinteresuotumą byloje įrodęs asmuo, kuriam vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes (CK 633 str. 2 d., CPK 602 str. 1 str. 7 p.). Vien tik ta aplinkybė, kad tokiu suinteresuotu asmeniu save laiko apeliantė dar nepagrindžia teiginio, kad ji byloje apskritai gali būti laikoma suinteresuotu asmeniu - kad ji turi konkrečią pažeistą teisę, kurią galėtų ginti CPK 602 str. 1 d. 7 p. pagrindu. UAB Medicinos bankas yra įsitikinęs, kad apeliantė byloje nurodytais argumentais, įrodymais ir ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis neįrodė (CPK 12 str., 178 str.) savo suinteresuotumo ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto sudarymu, konkrečių teisių pažeidimo, todėl buvo pagrindas apeliantės ieškinį atmesti. Pagal bylos medžiagą, jokie esminiai apeliantės teisių pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. CPK 602 str. 1 d. 7 p. įtvirtinta, kad turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui. Apeliantė su trečiuoju asmeniu L. P. buvo pasyvūs bendraturčiai, iki turto pardavimo iš varžytynių dienos nesusitarę dėl notarinės naudojimosi bendra virtuve tvarkos, byloje nėra jokių įrodymų, kad tokios naudojimo tvarkos apeliantė būtų bandžiusi sudaryti su atsakovu UAB „Verslo idėjų bankas“, pastarajam tapus turto savininku, kas reiškia, kad tokia naudojimosi turtu tvarka apeliantei nebuvo ir nėra reikalinga, kas yra svarbu vertinant apeliantės tariamų esminių teisių pažeidimą ir apskritai galimybę ginčyti turto pardavimo iš varžytynių aktą CPK 602 str. 1 d. 7 p. pagrindu. Apeliantės samprotavimas, kad antstolis organizuodamas turto varžytynes ir surašydamas turto pardavimo iš varžytynių aktą nesilaikė varžytynių tvarkos, o būtent nepasiūlė bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo (CPK 667 str.), yra nepagrįstas. CPK 667 str. 1 d. numato, kad tais atvejais, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Taigi CPK 667 str. reglamentuoja visai kitą, nei šioje byloje atvejį, t. y. kai turtas nėra atidalintas iš bendros nuosavybės. Apeliantė ieškiniu iš esmės siekia apginti tokias teises, kurių neturi (apeliantė neturėjo teisės išieškojimo metu reikalauti antstolio ar L. P. nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, taip pat negalėjo reikalauti, kad pačiai apeliantei būtų sudarytos sąlygos prieš turto išvaržymą nusistatyti realiąsias turto dalis), o pagal teismo praktiką toks veiksmas turto išvaržymo metu apskritai negali būti atliekamas pagal 667 str. 2 d. nei apeliantės, nei skolininko L. P. prašymu. Vykdymo proceso metu nei antstolis, nei skolininkas, nei kiti asmenys neprivalo nustatyti realiąją turto dalį tam, kad galėtų realizuoti varžytynėse bendrąja dalinę nuosavybės teise skolininkui priklausančio turto dalį, kurio idealioji dalis turto išvaržymo metu buvo nustatyta. UAB Medicinos bankas nesutinka su apeliantės argumentu, kad antstolis pažeidė informavimo pareigą apeliantės atžvilgiu. Apeliantė nebuvo vykdymo proceso šalis, vykdymo proceso metu nebuvo pardavinėjamas apeliantei nuosavybės teise priklausantis ar galintis priklausyti turtas, todėl antstolis neprivalėjo informuoti apeliantės asmeniškai registruotu laišku ar kitokiu būdu.Trečiasis asmuo BTA Insurance Company SE, veikiantis per filialą Lietuvoje, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus: Iš byloje esančio VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro Centrinių duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovė nuosavybės teise valdė atidalintą patalpą bute, kuriai registre suteiktas atskiras unikalus numeris ir adresas. Bendro naudojimo patalpa – 9,65 kv. m. ploto virtuvė, įregistruota po ½ dalį, t.y. 4,82 kv. m. ploto kiekvienam iš bendraturčių. Teismas teisingai įvertinio, kad antstolis neprivalėjo kabinti skelbimo apie varžytynes ant parduodamo buto, kadangi ieškovė kaip turto bendrasavininkė, negalėjo nežinoti apie vykdymo procesą, bet pati varžytynėse nedalyvavo ir nebuvo vykdomosios bylos šalimi, todėl jos atžvilgiu galiojo bendra taisyklė, nustatyta CPK 706 str. 1 d., kai apie varžytynes antstolis paskelbia specialiame interneto tinklapyje. Visiškai nepagrįstas apeliantės motyvas apie tai, kad ginčo turtas buvo parduotas varžytynėse nedalyvavusiam asmeniui. Jeigu apeliantė yra susipažinusi su byloje esančia medžiaga, turėjo žinoti, kad jos nurodomas D. B. yra UAB „Verslo idėjų bankas“ vadovas, todėl nėra pagrindo laikyti, kad turtą iš varžytinių nupirko jose nedalyvavęs asmuo.Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą nagrinėti atsižvelgiant į trečiojo asmens atsiliepimą. Atsiliepime nurodo, kad jeigu UAB „Verslo idėjų bankas“ vadovas yra D. B., o varžytynėse registravosi kaip fizinis asmuo - tai tokios formalios aplinkybės neturėtų padaryti sandorį niekiniu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 straipsnį. Pažymi, kad įstatymų leidėjas nenumato imperatyvo antstoliui visais atvejais kabinti skelbimą apie varžytynes, todėl pritaria spendime padarytai išvadai dėl minėto skelbimo kabinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl antstolio turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, apeliantei teigiant, jog buvo parduotas apeliantei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausanti patalpa jos neatidalijus, taip pat antstoliui pažeidus turto iš varžytynių tvarką.Kasacinis teismas, suvienodindamas ir plėtodamas formuojamą praktiką dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių, taip pat yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką, turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).CPK 602 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriais teismas gali pripažinti negaliojančiomis įvykusias varžytynes: 1) jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas; 2) jeigu turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse; 3) jeigu kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių; 4) jeigu buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; 5) jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; 6) jeigu turtas parduotas už mažesnę kainą negu ji turėjo būti nustatyta įstatymų nustatyta tvarka; 7) jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksnių teisėtumui.Apeliantės teigimu, antstolis V. Č., prieš paskelbdamas varžytynes, nepasiūlė bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, todėl pažeidė CPK 667 str. 1 d. Teisėjų kolegija su apeliante nesutinka.CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais – bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo; byla Nr. 3K-3-23/2006).Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. liepos 20 d. antstolio V. Č. vykdytų varžytynių Nr. 108509 metu buvo parduotas trečiojo asmens L. P. nuosavybės teise valdytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir tuo pačiu adresu esanti 121/1660 dalis žemės sklypo. Apeliantė kaip bendraturtė kartu su L. P. nuosavybės teise valdė varžytynėse parduotame bute esančią patalpą (kadastro duomenų bylos plane pažymėta indeksu 9b-1). Buto patalpa 9b-1 buvo padalinta tarp ieškovės ir L. P. idealiomis lygiomis dalimis (po 1/2), tačiau nebuvo nustatyta šios patalpos naudojimosi tvarka. Taigi, apeliantei buto patalpa, pažymėta 9b-1, priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise su trečiuoju asmeniu ir išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek ir (ar) realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies, todėl nukreipus išieškojimą į trečiajam asmeniui priklausantį turtą, nebuvo pažeistos apeliantės teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienoje iš nutarčių taip pat yra nurodęs, kad pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis, atsižvelgiant į jų dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovei priklausančiame bute nėra atskiros izoliuotos patalpos, todėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyku (varžytynių dalyku) nagrinėjamoje byloje galėjo būti tik 1/2 dalis nuosavybės teisės į ginčo butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2006). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė turėjo ir tebeturi galimybę susitarti su naujuoju savininku dėl naudojimosi tvarkos nustatymo tiek šalių susitarimu, tiek teismine tvarka. CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad turto pardavimo iš varžytinių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turto pardavimas iš varžytinių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Pagal šią teisės normą ne bet koks pažeidimas gali sudaryti pagrindą pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą neteisėtu, negaliojančiu. Tokiu pagrindu gali būti tik esminiai pažeidimai, pažeidžiantys ar varžantys vykdymo proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus. Kokie pažeidimai yra laikomi esminiais CPK 602 str. 1 d. 7 p. nėra detalizuota, todėl ar buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiuo atveju apeliantė teigia, jog jos teisės vykdymo procese buvo pažeistos, kadangi jai nebuvo tinkamai pranešta apie priverstinį turto realizavimą iš jai kartu su trečiuoju asmeniu priklausančios bendros patalpos. Apeliantės teigimu, antstolis pažeidė skelbimo apie varžytynes tvarką, nes apie paskelbtas varžytynes neinformavo ieškovės asmeniškai ir neiškabino skelbimo ant parduodamo turto. Su tokia pozicija sutikti negalima.CPK 706 straipsnio 1 dalyje (redakcija įsigaliojusi nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d.) nustatyta, kad apie varžytynes antstolis paskelbia specialiame interneto tinklalapyje. Kai parduodamas nekilnojamasis turtas, jeigu yra galimybė, skelbimas taip pat iškabinamas ant paties nekilnojamojo turto (CPK 706 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas šio straipsnio 2 dalį yra nurodęs, kad atsižvelgiant į šios normos formuluotę, darytina išvada, kad jos reikalavimai turi būti įgyvendinami ne visais nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių atvejais, tačiau tik tais, kai yra jų įgyvendinimo galimybė. Galimybės uždėti skelbimą ant nekilnojamojo turto turėjimas gali reikšti tiek galėjimą fiziškai prieiti prie objekto, tiek ir laiko bei finansinių išteklių iki jo nuvykti turėjimą, tiek kitas reikšmingas aplinkybes. Antstolis gali neturėti realios galimybės iškabinti skelbimo ant kiekvieno parduodamo nekilnojamojo turto objekto, kaip ir nuolat tikrinti bei kontroliuoti, ar skelbimas ant turto dar yra, ar jis nenuplėštas, nesugadintas ir pan. Įstatyme įtvirtinta, kad skolininkas ir išieškotojas gali imtis priemonių, kad apie varžytynėse parduodamą turtą sužinotų kuo daugiau galimų pirkėjų (CPK 706 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2013). Vykdomosios bylos duomenimis, antstolis apie varžytines paskelbė specialiame interneto tinklapyje, tuo tarpu siųsti asmenišką pranešimą apeliantei, nes jai su trečiuoju asmeniu (skolininku vykdomojoje byloje) priklauso viena bendra patalpa, kurios idealios dalys nustatytos, ar kabinti skelbimą ant nekilnojamojo turto apie parduodamą turtą, antstolis neprivalėjo. Šioje byloje atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantė prašo pripažinti negaliojančiu visą 2015-09-24 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0116/14/02083, kuriuo nuosavybės teisė į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir tuo pačiu adresu esančią 121/1660 dalį žemės sklypo, buvo perleista UAB „Verslo idėjų bankas“ bei taikyti restituciją. Akcentuotina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčijamu turto pardavimo iš varžytinių aktu buvo realizuotas ne ieškovei, bet trečiajam asmeniui priklausantis turtas kartu su bendrojo naudojimo patalpa, kurios idealios dalys su apeliante yra nustatytos. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad turto iš varžytynių aktu buvo parduotas trečiajam asmeniui 121/1660 priklausantis žemės sklypas bendrame su apeliante priklausančiame žemės sklype, kurio dalys ir naudojimosi tvarka nustatyta. Ginčas kilo tik dėl bendros virtuvės patalpos, kuri po 1/2 priklausė apeliantei ir trečiajam asmeniui L. P., naudojimosi tvarkos nustatymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, viso turto pardavimo iš varžytinių akto panaikinimas tik todėl, kad nėra nustatyta bendros patalpos su trečiuoju asmeniu, naudojimosi tvarka, tam, kad teismas taikytų restituciją ir apeliantė nusistatytų su trečiuoju asmeniu virtuvės naudojimosi tvarką visiškai neproporcinga apeliantės siekiamam tikslui priemonė, kadangi, kaip minėta, apeliantė naudojimosi tvarką gali nusistatyti su naujuoju savininku bendru sutarimu ar teismine tvarka. Remiantis išdėstytu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė nei vienos CPK 602 straipsnyje nustatytos varžytynių pripažinimo negaliojančiu sąlygos, todėl ieškinys pagrįstai buvo atmestas.Apeliantė taip pat nurodo, kad teismo posėdžio metu buvo pareiškus reikalavimą dėl antstolio V. Č. 2015 m. rugsėjo 24 d. surašyto turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0116/14/02083 pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio, nes turtas varžytynių aktu buvo parduotas varžytynėse nedalyvavusiam subjektui. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai šio reikalavimo nenagrinėjo. Pasisakant dėl šio apeliantės argumento, pažymėtina, tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose. Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2009m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Atsižvelgiant į nurodytą Kasacinio Teismo praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo turto pardavimo iš varžytinių akto kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, nes būtent specialus CPK 602 straipsnis reglamentuoja turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto padavimo be varžytynių aktų pripažinimą negaliojančiais. Šioje byloje CPK 602 str. įtvirtinti pagrindai, kaip minėta, nebuvo įrodyti. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad varžytines antstolio V. Č. 2015 m. rugsėjo 24 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas pažeidžia CPK 713 str. 13 d. teisės normą bei 724 str. 1 d. 3 p. teisės normą. Vykdomojoje byloje paskelbtas laimėtojas yra nurodytas D. B., kuris yra sumokėjęs varžytynių dalyvio mokestį ir galutinai atsiskaitęs už varžytynėse įsigytą turtą. Tačiau nepaisant to fakto, jog varžytynių dalyviu buvo D. B. ir varžytynių laimėtoju pripažintas buvo D. B., o turtas buvo parduotas pirkėjui UAB „Verslo idėjų bankas“, kuris nebuvo nei varžytynių dalyviu, nei laimėtoju. Vykdomosios bylos duomenimis, varžytynėms pasibaigus iš Registro centro varžytynių sistemos buvo gautas pranešimas apie varžytynių pabaigą ir jas laimėjusį asmenį - D. B.. Sumokėjęs visą parduoto iš varžytynių turto kainą, D. B. raštu informavo antstolį, kad varžytynėse dalyvavo 2015 m. liepos 17 d. vienintelio UAB „Verslo idėjų bankas“ akcininko sprendimo pagrindu, tačiau dėl suklydimo jis varžytynėse užsiregistravo ne kaip įmonės atstovas, bet kaip fizinis asmuo. Kartu D. B. informavo, kad UAB „Verslo idėjų bankas“ neatsisako ketinimų įsigyti turtą ir turto pardavimo iš varžytynių aktą paprašė įforminti realaus pirkėjo UAB „Verslo idėjų bankas“, kuriam atstovavo, vardu. Antstolis, išnagrinėjęs UAB „Verslo idėjų bankas“ 2015 m. rugsėjo 24 d. pateiktą prašymą, bei vykdomojoje byloje pateiktus duomenis, tenkino UAB „Verslo idėjų bankas“ prašymą ir turto pardavimo iš varžytynių aktą surašyti bei registruoti UAB „Verslo idėjų bankas“ vardu. Pažymėtina, jog apeliantė nėra vykdomosios bylos šalis, iš varžytinių nebuvo parduotas jai priklausantis turtas, todėl pirkėjo asmuo, įsigijęs trečiojo asmens turtą, jos teisėtų interesų nepažeidžia.Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas antstolis už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 1 000 EUR teisinės pagalbos išlaidų. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės (CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgus į tai, kad byloje nebuvo sprendžiami nauji teisės taikymo klausimai, o buvo sprendžiamas pakankamai nesudėtingas teisinis klausimas, dėl ko atsiliepimo parengimui neturėjo būti patirtos didelės laiko sąnaudos, spręstina, jog šiuo atveju yra pagrindas sumažinti atsakovo prašomą priteisti beveik maksimalią Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (2015-03-19 redakcija) sumą už atsiliepimo surašymą. Prašymas priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkinamas iš dalies sumažinant prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą (1 000 EUR) iki 700 EUR. Apeliacinį skundą atmetus ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nekompensuojamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui antstoliui V. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės N. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 700 EUR bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai Rita KisielienėJūratė VaranauskaitėAndrius Verikas