Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2016 m. vasario 3 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 30 d. į Pravieniškių PN atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir jam paskirtą bausmę ginčui aktualiu laikotarpiu atliko 3-iame sektoriuje (b. l. 22).

Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad V. M. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2016 m. vasario 3 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo 2011 m. birželio 30 d., į teismą kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 8 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, kurį aprašo savo skunde, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.). Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. vasario 3 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktai reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų (b. l. 35, 37, 38-39) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN pareiškėjas buvo apgyvendintas 1-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 28,24 kv. m., joje buvo 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,14 kv. m., todėl ploto norma pažeista nebuvo. Ploto norma pažeista nebuvo ir pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje Nr. 4 (plotas 13,63 kv. m., 3 miegamos vietos, vienam asmeniui teko 4,54 kv. m. ploto), kamerų tipo patalpoje Nr. 8 (plotas 15,65 kv. m., 4 miegamos vietos, vienam asmeniui teko 3,91 kv. m. ploto), kameroje Nr. 10 (plotas 15,85 kv. m., 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,96 kv. m. ploto).

Tačiau laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. sausio 28 d. (15 parų), nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 27 d. (13 parų), nuo 2015 m. liepos 6 d. iki 2015 m. liepos 11 d. (5 paras), nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. (15 parų), nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. (4 paras), nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. sausio 5 d. (14 parų), nuo 2016 m. sauso 7 d. iki 2016 m. sausio 20 d. (14 parų), nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. vasario 4 d. (15 parų) kamerų tipo patalpose Nr. 13, Nr. 5, Nr. 14, Nr. 6 pareiškėjui teko nuo 2,44 iki 2,70 kv. m. ploto, t. y. nebuvo užtikrintas 3 kv. m. plotas, todėl konstatuotina jog 95 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta kamerų tipo patalpų ploto norma, tuo pažeidžiant ne tik nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 p.), bet ir Konvencijos 3 straipsnį.

Laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. (16 parų) pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 7, kurioje jam teko 3,52 kv. m., todėl konstatuotinas nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių vienam kalinamam asmeniui turintį tekti gyvenamosios patalpos plotą (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 p.), pažeidimas.

Atitinkamai laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. (10 parų), nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. (20 parų), 2015 m. gruodžio 22 d. (1 parą), 2016 m. sausio 6 d. (1 parą), kai pareiškėjas buvo laikomas 12 būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje (ir dėl jam paskirtų nuobaudų nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose), jam teko 2,97 kv. m. ploto, t. y. teko mažiau nei 3 kv. m. ploto, todėl 32 paras, dėl ploto normos pažeidimo konstatuotinas ne tik nacionalinės teisės normų (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 p.), bet ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pareiškėjas atsakovo atsiliepime nurodytų gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų plotų, miegamųjų vietų skaičiaus iš esmės neginčija, todėl laikytina, kad dėl vienam asmeniui ginčui aktualiu laikotarpiu tekusio ploto, ginčo byloje nėra.

Pareiškėjas tvirtina, kad baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose nebuvo ventiliacijos, vėdinimo per langelį nepakako, todėl buvo pelėsis, pastatas buvo avarinis.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. spalio 31 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugsėjo 5 d. pažymoje Nr. 77-2803 (b. l. 38-39) nurodoma, kad kamerų tipo patalpos vėdinamos per langus. Kauno visuomenės sveikatos centras 2016 m. vasario 24 d. patikrinimo akte (b. l. 40-43), patikrinęs 3-iojo sektoriaus baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, konstatavo, kad ventiliacija natūrali – per langu, pelėsio patalpoje nepastebėta. Aplinkybės, kad kameros vėdinamos per langus skunde nepaneigė ir pats pareiškėjas. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 31-32) gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Nuteistieji areštu bei nuteistieji, atliekantys nuobaudas uždarosios zonos kamerose, kiekvieną dieną eilės tvarka (visai parai) skiriami kameros, kurioje atlieka nuobaudą (areštantai – bausmę), budinčiuoju ir atlieka budinčiojo pareigas, tarp jų, tvarko kamerą (plauna grindis, valo dulkes ir sanitarinius įrenginius, išneša šiukšles, ją vėdina; Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų aprašas, patvirtintas Pravieniškių PN 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V-494; b. l. 33-34). Pagal nurodytus bylos duomenis galima daryti išvadą, kad tinkamos aplinkos ir sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas, plauti grindis, valyti dulkes, pats pareiškėjas tokios aplinkybės taip pat nenurodė, todėl vertintina, kad Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Nors pareiškėjas teigia, jog gyveno avarinės būklės pastate, šių savo argumentų nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovo pateiktame oficialiame dokumente – Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugsėjo 5 d. pažymoje Nr. 77-2803 (b. l. 38-39), nurodoma, kad gyvenamasis bendrabutis, kuriame yra 1 būrys, nėra avarinės būklės, įstaigos statinių techninę priežiūrą vykdo UAB „KA projektai“. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo oficialiais dokumentais. LVAT savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015, 2017 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-727-423/2017). Byloje nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų konkrečiose kamerose, gyvenamosiose patalpose ar dėl pastato avarinės būklės jis būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą, kitas priežiūrą atliekančias institucijas, todėl jo argumentai laikytini subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais ir nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų dėl sanitarinių sąlygų, pastato būklės konstatavimui.

Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos turėjo įtakos jo sveikatai, patyrė išgyvenimus, teko gydytis psichiatrinėje, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pastebėtina, kad atsakovo į bylą pateiktoje Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 36) nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2016 m. vasario 3 d. į Psichologinės tarnybos specialistus dėl dvasinių išgyvenimų, depresijos, pažeminimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos pareiškėjas nesikreipė. Medicininiame pažymėjime (b. l. 51) nurodomi Asmens sveikatos istorijoje ginčui aktualiu laikotarpiu aprašyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai pasireiškia ir laisvėje gyvenantiems žmonėms. Be kita ko, 2014 m. sausio 21 d. įrašas patvirtina, kad nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant lakias medžiagas, t. y. dėl jo paties valinių veiksmų ir pasirinkto elgesio modelio. Duomenų, kad nuteistasis kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl gyvenimo sąlygų ir pablogėjusios sveikatos, nėra. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo tiesiogiai įtakoti pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui turėjusią tekti ploto normą), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 30 000 Eur neturtinę žalą, tačiau byloje nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t. t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.). Tačiau 143 dienas, laikant jį kamerų tipo patalpose ir bendrabučio gyvenamosiose patalpose, nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti plotas pagal nacionalinę teisę (atitinkamai ne mažiau 3,6 kv. m. ir ne mažiau 3,1 kv. m.), todėl pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. 127 dienas iš jų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3 kv. m. plotas (išskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), todėl yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 080 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 080 Eur (vienas tūkstantis aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.