Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (išskyrus laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs etapu) buvo paskirtas gyventi į 9 ir 1 būrių gyvenamąsias patalpas bei į kameras Nr. 5, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 10, Nr. 6, Nr. 1, Nr. 9, Nr. 2, Nr. 13, Nr. 4 (b. l. 26, 36-38). Laikotarpiu nuo 2015-06-18 iki 2015-08-12 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 10 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,82 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,38 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2015-08-12 iki 2015-08-31, nuo 2015-09-03 iki 2015-09-23 pareiškėjas gyveno 9 būrio 6 miegamojoje patalpoje, kurios plotas buvo 19,64 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 6,5 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2015-09-23 iki 2016-01-21, nuo 2015-11-12 iki 2016-02-17 pareiškėjas gyveno 9 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas- 33,92 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,6 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2016-02-17 iki 2016-02-19 ir nuo 2016-01-28 iki 2016-12-13 (skundo padavimo dienos) pareiškėjas gyveno 1 būrio 2 miegamojoje patalpoje, kurios plotas – 28,24 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto. Konstatuotina, kad pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose teko daugiau, nei 3,1 kv. m. ploto, kas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Nors pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpos buvo perpildytos, skunde pateikia tik padrikus, abstrakčius, nedetalizuotus teiginius, nepateikia jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, todėl minėti pareiškėjo argumentai nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis, kuriais tesimas ir vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo skundo pagrįstumą.

Skirtingais laikotarpiais nuo 2015-09-27 iki 2016-02-16 pareiškėjas atlikinėjo drausmines nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 5, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 10, Nr. 6, Nr. 1, Nr. 9, Nr. 2, Nr. 13, Nr. 4, kurių plotai buvo nuo 4,88 kv. m. iki 41,28 kv. m., jose buvo įrengta nuo 2 iki 9 miegamųjų vietų (b. l. 38, 48), todėl konstatuotina, kad laikotarpiais nuo 2015-09-27 iki 2015-10-07, nuo 2015-10-08 iki 2015-10-09, nuo 2015-10-27 iki 2015-11-02, nuo 2015-12-01 iki 2015-12-02, nuo 2015-12-18 iki 2015-12-22, nuo 2016-02-03 iki 2016-02-16, pareiškėjui teko nuo 2,40 kv. m iki 2,69 kv. m ploto, t.y. mažiau, nei 3,6 kv. m, kaip numato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Konstatuotina, jog minimalaus ploto norma kamerų tipo patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta 41 dieną.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, veisėsi tarakonai, pelėsis, patalpos buvo avarinės būklės, įrenginiai surūdiję, trūko spintelių, klozetų, pisuarų ir praustuvių, nebuvo virtuvėlės, poilsio kambario, netiekiamas šiltas vanduo, minkštasis inventorius antisanitarinės būklės.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35-65 %. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (67 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 p.).

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. ir 5.10. punktai numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė.

Iš atsakovo atstovo pateiktos 2017-01-16 Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymos Nr. 77-178 matyti, kad 8-9 būrių sanitariniame mazge įrengtos 9 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 4 klozetai, 2 unitazai ir 5 dušo sieteliai (b. l. 48). Jokių atsakovo atstovo pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad sanitariniame mazge nebuvo klozetų, kojų plautuvių, buvo įrengtos tik 4 praustuvės, laikytini nepagrįstais. Atsižvelgiant į minėtą 9 būryje įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei paties pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad sanitariniu mazgu naudojosi apie 50 asmenų, laikytina, kad sanitarinių įrenginių kiekis iš esmės atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad sanitariniame mazge tualetai yra įrengti atskirose kabinose, o 8 būrio patalpose yra įrengta virtuvėlė, kuria galėjo naudotis ir 9 būrio nuteistieji (b. l. 48), todėl pareiškėjo deklaratyvus argumentas dėl virtuvės neįrengimo ir neužtikrinamo privatumo naudojantis tualetu atmestinas, kaip nepagrįstas. Nors atsakovas pripažįsta, jog poilsio kambariai pataisos namuose nėra įrengti, pareiškėjas šios skunde nurodomos aplinkybės nedetalizavo, nepaaiškino, kokios neigiamos pasekmės dėl to jam kilo, o tik deklaratyviai pažymėjo, kad poilsio kambarių nebuvo. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturinės žalos, kuri gali būti atlyginama pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namų bendro naudojimosi patalpose buvo rūkoma. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas nurodo, kad pataisos namuose lauke prie įėjimų į būrius yra įrengtos rūkymo vietos (b. l. 48). Tą patvirtina byloje esantis Pravieniškių PN direktoriaus 2014-12-19 įsakymas Nr. V-609 „Dėl rūkymo vietų pataisos įstaigos ir Valstybės įmonės „Mūsų amatai“ teritorijoje nustatymo ir reikalavimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ (b. l. 53-54). Teismui nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai, kreipęsis dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus šiuo atžvilgiu.

Atsakovas pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 62-65), pagal kurią pataisos namuose reguliariai (kas mėnesį) atliekami deratizacijos, dezinsekcijos darbai. Tą patvirtina ir į bylą pateikti Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo išrašai (b. l. 66-77). Savo argumentus pagrindžiančių duomenų pats pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai paneigia deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

Atsakovo atstovas nurodo, kad drabužius nuteistieji gali išsiskalbti maudymosi duše metu, tam yra įrengtas papildomas vandens šildytuvas, o patalynė nuteistojo prašymu gali būti dezinfekuojama specialioje kaitinimo kameroje (b. l. 48). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamos patalynės būklės būtų kreipęsis į būrio viršininką ar būtų išreiškęs prašymą dėl patalynės dezinfekcijos. Nors pareiškėjas nurodo, kad yra skundęsis pataisos namų administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, be kita ko, ir dėl galimybės skalbti drabužius, o iš administracijos gavo neigiamą atsakymą, minėto atsakymo prie skundo nepateikia, nenurodo tikslios kreipimosi datos, šių aplinkybių nedetalizuoja, ją patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Pareiškėjas teigia, jog dviaukštėse lovose nebuvo įrengta kopėtėlių, skirtų užlipti į antrą lovos aukštą. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ numato laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Jose nurodyta, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, spintele, šiukšlių dėže ir kt., tačiau šiame sąraše nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte, tokiu būdu šis pareiškėjo skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 41 parą kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (trūko nuo 0,9 kv. m. iki 1,2 kv. m.), todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minimalaus ploto normos pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu trukdavo itin trumpais intervalais, kurie būdavo įsiterpę tarp laikotarpių, kuriais pareiškėjas gyvendavo bendrabučio tipo patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Konstatuotina, kad pareiškėjas, kuomet neatlikinėdavo drausminių nuobaudų kamerų tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą plotą kamerų tipo patalpose iš dalies kompensavo kitais laikotarpiais suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų butų kreipęsis į Psichologinę tarnybą (b. l. 78), taip pat iš pareiškėjo sveikatos istorijos įrašų negalima daryti išvados, jog kurie nors ginčo laikotarpiu pareiškėjui kilę sveikatos sutrikimai galėjo būti sąlygoti per mažo gyvenamųjų patalpų ploto. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.