Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-01-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-46-648-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-21
Bylos Nr.
1A-46-648-2014
Teisminio proceso Nr.
1-88-1-00550-2013-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Artūras Pažarskis (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Nukentėjusysis
G. M.
Nuteistasis
R. R.
Advokatai
Valentinas Giriūnas
Kategorijos

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-46-648/2014

Teisėjas Evaldas Pašilis Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00550-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.10.1.; 1.2.5.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Irmai Greičiuvienei,dalyvaujant prokurorei Loretai Martinaitytei, nukentėjusiajai G. M.,nuteistajam R. R., jo gynėjui advokatui Valentinui Giriūnui,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo R. R. gynėjo advokato Valentino Giriūno apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme,pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 d., R. R. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams ir 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į R. R. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje-suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. liepos 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. už tai, kad jis 2013-05-15, apie 20.15 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Ukmergės r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas J. K. bute, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tariamą teisę, t. y. veikdamas N. K. interesais – siekdamas nubausti nepilnametį Š. A. dėl N. K. priklausančio dviračio vagystės bei savavališko naudojimosi dviračiu, versdamas Š. A. prisipažinti dėl dviračio vagystės bei atsiprašyti, panaudodamas Š. A. atžvilgiu psichinę bei fizinę prievartą, padarė didelės žalos asmens teisėms, t. y. du kartus ranka suduodamas Š. A. į veidą ir vieną kartą ranka suduodamas į kairę mentę, sukėlė nukentėjusiajam Š. A. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-06-06, apie 13 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,58 promilių neblaivumas), tyčia vieną kartą spyrė koja sugyventinei G. M. į galvą, dėl ko ji atsitrenkė į sieną t. y. tokiu būdu sukėlė G. M. fizinį skausmą.

Taip pat R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-07-04, apie 15.40 val., adresu A. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išlaužęs balkono duris, pateko į sugyventinei G. M. priklausantį butą, kur jos atžvilgiu keikėsi necenzūriniais žodžiais t. y. vartodamas prieš G. M. psichologinį smurtą, sakydamas ,,Suka dabar tave užmušiu“, grasino nužudyti, po ko nukentėjusiajai G. M. išsigandus ir pabėgus, jis apvertė vaikišką vežimėlį išmesdamas ant grindų ten buvusią dukrą S. R., gim 2013-05-23, tokiu būdu G. M. sukeldamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Nuteistojo R. R. gynėjas advokatas V. Giriūnas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-10-18 apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; 2) taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas bei atidėti R. R. paskirtos bausmės vykdymą taikant Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. numatytas baudžiamojo poveikio priemones.

Šalies argumentai

Nurodo, kad teismas nepagrįstai nuteisė R. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., nevisapusiškai įvertinęs visas bylos aplinkybes. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, teisiamojo posėdžio metu išklausytos nukentėjusiosios G. M. duotų parodymų, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje, rėmėsi daugiau tik nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisiamojo posėdžio metu G. M. parodė, kad ji, girdėdama R. R. grasinimus, suprato, jog nuteistasis gali sukeli jai fizinį smurtą, bet net nemanė, jog jis gali realizuoti savo grasinimą. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri nėra analogiška šioje byloje nustatytoms aplinkybėms. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. prasme grasinimai turi būti realūs, duodantys pagrindo manyti, kad jie gali būti įvykdyti. Pasak R. R. gynėjo, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis galėjo įvykdyti savo grasinimus. Teismas turėjo kritiškai vertinti G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir remtis tik bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtais bei patikrintais įrodymais. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina, kad visos iškilusios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. R. skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, teismas neįvertino to, kad R. R. ir G. M. yra susilaukę naujagimio, nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, neatsižvelgė į nukentėjusiosios nuomonę dėl bausmės rūšies ir dydžio parinkimo, dėl R. R. galimybės prisidėti prie vaiko auginimo, nes nuteisus jį realia laisvės atėmimo bausme, G. M. neteks socialinių garantijų ir lengvatų. Atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, įvertinus R. R. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, kitas aplinkybes, tokias kaip civilinio ieškinio nebuvimą, yra pagrindas nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. pagrindu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato V. Giriūno apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. R. veiksmuose yra Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-94/2013). Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011).

Nukentėjusioji G. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. liepos mėn. R. R. rėkavo po jos buto balkonu, sakė „suka atidaryk“. Nukentėjusioji galvojo, kad jis parėkaus ir nueis. Po to, nuteistasis pradėjo trankytis, įlėkė į vidų išlaužęs balkono duris. G. M. bėgo pro duris, o nuteistasis užkliudė vežimėlį. Nukentėjusiosios dukra rado naujagimį ant čiužinio. R. R. grasino užmušti. Policija matė apvirtusį vežimėlį. R. R. įvykio metu nesudavė jai, ji pabėgo. Bijojo, kad nesumuštų ir neatsirastų mėlynių, nes reikėtų eiti į darbą. Bijo R. R. išgėrusio (b.l. 175-177). Nukentėjusioji G. M. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus. Be to, ji parodė, kad mano, jog R. R. grasinimai yra realūs, ir nežino, kuo viskas būtų pasibaigę, jei būtų nepabėgusi (b.l. 50-51, 53). Nukentėjusioji laikėsi savo pozicijos atliekant akistatą su R. R. (b.l. 55).

Liudytoja D. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji sėdėjo su motina G. M., sesė buvo vežimėlyje. R. Razdivanas atėjęs įlipo per balkoną ir išspyrė duris, o jos, išsigandusios, kad gali trenkti, išbėgo iš buto. Vėliau parėjo namo ir pamatė išverstą sesę iš vežimėlio. Bijo girto nuteistojo (b.l. 192).

Liudytoja T. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. liepos mėn. būdama namuose, išgirdo smarkų trenksmą ir matė R. R. buto viduje. Po to, matė lauke išsigandusią ir verkiančią D. Z. bei R. R., kuris šaukė „pamatysi, kas dabar bus“ (b.l. 192). Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus (b.l. 57-58).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog R. R., nagrinėjamo įvykio metu neįleistas į G. M. butą, lauke reikalavo atidaryti duris, po ko įlipo į balkoną, šaukė, kad užmuš nukentėjusiąją, ir išlaužė balkono duris. Nukentėjusioji kartu su savo dukra prieš tai išbėgo iš buto. Vėliau jos pamatė, kad išverstas vežimėlis, kuriame gulėjo kita mažametė dukra. Tokį R. R. elgesį apibūdino ne tik G. M., bet ir jos dukra D. Z.. Be to, liudytoja T. A. netiesiogiai patvirtino agresyvų nuteistojo elgesį. Būtina įvertinti tai, kad prieš šį įvykį R. R. naudojo fizinį smurtą G. M. atžvilgiu, taip pat grasino ją nužudyti, už ką jis buvo nuteistas atitinkamai priėmus Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-09-09 nuosprendį ir 2012-10-08 baudžiamąjį įsakymą. Nukentėjusiosios elgesys, t. y. pabėgimas iš savo gyvenamosios vietos, kai tuo metu R. R. bandė įsilaužti į butą, rodo, kad ji bijojo nuteistojo. G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje patvirtino, jog nuteistasis grasino užmušti ją. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio grasinimas yra susijęs su neteisėtų veiksmų atlikimu kito asmens gyvybei. Prieš tai fizinio smurto naudojimas G. M. atžvilgiu rodo R. R. pavojingumą, t. y. nukentėjusiosios manymą, jog jis realiai galėjo įvykdyti savo grasinimą. Be to, nukentėjusioji, nebijodama nuteistojo ir jo agresyvaus elgesio, nebūtų kvietusi policijos į įvykio vietą. G. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad mano, jog R. R. grasinimai yra realūs, ir nežino, kuo viskas būtų pasibaigę, jei būtų nepabėgusi (b.l. 50), to laikėsi ir akistatos su nuteistuoju metu (b.l. 55). G. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji bijojo, jog R. R. nesumuštų, tačiau įvertinus nuteistojo ir G. M. elgesį įvykio vietoje, ankstesnius jo veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, pastarosios parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nėra pagrindo abejoti, jog G. M. manė, kad R. R. pasakyti žodžiai yra susiję su grasinimu nužudyti. Šiuo atveju nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duoti palankesni parodymai sietini su jos tarpusavio santykiais su R. R.. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino G. M. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė atitinkamas išvadas. Priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai buvo remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais dėl Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. taikymo. Todėl pripažintina, kad naikinti nuosprendžio dalį, kuria R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su R. R. paskirta realia laisvės atėmimo bausme teigdamas, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti atidėjus nuteistajam paskirtą bausmę vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. Pagal šio straipsnio 1 d. (2011-12-12 įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal Lietuvos Respublikos BK 41 str., bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, ir darant išvadą, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi būti paisoma Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų, nurodančių bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, ir vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika (veikomis), nuteistojo asmenybe. Tai yra nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis ir pobūdis, nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės, jo požiūris į nusikalstamą veiką, kurią padarė, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybes ir kita. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas turi derėti su bausmės paskirtimi, kurios turinį sudaro Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nurodytų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-355/2011).

Šioje byloje R. R. padarė nusikaltimų daugetą, t. y. po vieną nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai bei pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei, taip pat vieną apysunkį nusikaltimą valdymo tvarkai. Visi nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, nedideliu laikotarpiu (3 mėn.). R. R., darydamas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 294 str. 2 d. numatytus nusikaltimus, naudojo fizinį smurtą kitų žmonių atžvilgiu, o darydamas Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai realų pagrindą manyti, jog iškilo pavojus jos gyvybei. Iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos „LITEKO“ matyti, jog nusikaltimų padarymo metu R. R. buvo teistas du kartus, tarp jų už nesunkų sveikatos sutrikdymą ir grasinimą nužudyti (b.l. 91-93). Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas pagrindine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, t.y. būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Todėl apylinkės teismas pagrįstai R. R. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijose įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesnis grasinimas nužudyti buvo padarytas G. M. atžvilgiu. Po nusikaltimų padarymo kitoje byloje Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-09-09 nuosprendžiu R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. Nusikaltimai padaryti taip pat nukentėjusiosios atžvilgiu. Dabartiniu metu šis nuosprendis yra įsiteisėjęs. Nuteistasis net 27 kartus trauktas administracinėn atsakomybėn (b.l. 72-85), administraciniai teisės pažeidimai yra susiję su alkoholio vartojimu viešoje vietoje, nedideliu chuliganizmu, viešosios rimties ir ramybės trikdymu, teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymu ir kt. Nusikaltimų darymo metu R. R. nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, darbo draudimo išmokos negavo (b.l. 87-88), Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Vidiškių seniūnijos seniūno charakterizuojamas neigiamai, t. y. pastoviai girtauja, pažeidinėja viešąją tvarką, neblaivus kabinėjasi prie (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų. Nuteistojo tėvai nuolat skundžiasi, kad parėjęs namo R. R. neduoda ramybės, kelia konfliktus ir triukšmauja, kaimynų charakterizuojamas neigiamai, daug kartų baustas administracine tvarka, tačiau jokių išvadų nedaro dėl savo elgesio ir toliau veda asocialų bei chuliganišką gyvenimo būda (b.l. 89). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 294 str. 2 d. numatytų nusikaltimų padarymo (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.). Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog R. R., būnančio apsvaigusio nuo alkoholio, elgesys yra neprognozuojamas ir agresyvus. Visos minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad R. R. padarė nusikaltimus ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikaltimai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio agresyvaus elgesio padarinys. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. R. skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad R. R. ir G. M. yra susilaukę naujagimio, tačiau pastebėtina, kad ši aplinkybė nepadarė jokios teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Priešingai, net ir po dukros gimimo R. R. elgėsi agresyviai G. M. atžvilgiu. Šiuo atveju vien R. R. nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimas nepatvirtina, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam neskyrus realaus laisvės atėmimo, tuo labiau, kad kaip minėta, jo elgesys tėvų namuose, kuriuose gyveno, taip pat neigiamai charakterizuojamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. nurodyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Šio principo vienas iš aspektų baudžiamajame procese yra tas, kad tik teismui, išnagrinėjusiam baudžiamąją bylą ir pripažinusiam kaltinamąjį kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos, yra suteikta prerogatyva parinkti baudžiamajame įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmės rūšį ir jos dydį. Teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir kitomis reikšmingomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad teismo nesaisto nei prokuroro, nei nukentėjusio nuomonė dėl skirtinos kaltinamajam bausmės. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios G. M. prašymas neskirti R. R. realaus laisvės atėmimo nebuvo privalomas pirmosios instancijos teismui. Nėra duomenų, kokiu būdu apeliantas prisidėtų prie vaiko auginimo, kadangi jis nedirba, o elgesys nepripažintinas kaip padedantis mažamečiui vaikui vystytis saugiomis sąlygomis. Apeliaciniame skunde pateikiama tik subjektyvi nuomonė, kad nuteisus R. R. realia laisvės atėmimo bausme, G. M. neteks socialinių garantijų ir lengvatų. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. kad nustatyta R. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nepareikštas civilinis ieškinys, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog nuteistajam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Anksčiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas R. R. atžvilgiu nėra pagrindo. Vien nuteistojo gynėjo nesutikimas neleidžia pripažinti, kad šiuo atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti ar keisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-10-18 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo R. R. gynėjo advokato Valentino Giriūno apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas Artūras PažarskisTeisėjos Laureta UlbienėVirginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė