Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-481-265/2014 pagal ieškovo ribotos atsakomybės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės „Lincoln Euroventures L.L.C.“ ieškinį atsakovui I. B. (I. B.) dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuojančių normų taikymo šalių teisiniams santykiams bei vertinimo, ar ieškovas atliko veiksmus, nutraukiančius ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas tinkamai nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių. Atsakovas (dirbęs uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Čeklita“, kuri buvo oficiali ieškovo prekybos atstovė Lietuvoje, Baltijos šalyse ir Kaliningrado srityje) ir ieškovas bendru sutarimu nusprendė, kad atsakovas ieškovo vardu vykdys mokėjimus iš savo asmeninių lėšų į akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Mažeikių nafta“ sąskaitą už ieškovo įsigyjamą naftos produkciją, o vėliau ieškovas skolą grąžins atsakovui. Atsakovas lėšas už ieškovą deponavo nuo 1998 metų, todėl ir įsiskolinimas buvo susikaupęs iš ankstesnių metų, todėl ta aplinkybė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nemokėjo už ieškovą, nepaneigia to fakto, jog ieškovas ginčijamais pavedimais grąžino atsakovui skolą. Mokėjimų už ieškovą fakto neneigė nei pats ieškovas, nei jo atstovas J. V.. Ieškovo direktoriaus 2003 m. spalio 30 d. raštas neginčijamai įrodo, kad ieškovas mokėjimų pavedimais iš dalies grąžino atsakovui 160 000 JAV dolerių skolą. J. V. neturėjo įgaliojimo veikti ieškovo vardu 1994–2004 metais, todėl jam nežinomos ir negali būti žinomos aplinkybės apie ieškovo ir atsakovo tarpusavio susitarimus.Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendime (civilinėje byloje Nr. 2-4747-777/2008) buvo konstatuotos itin svarbios šiam civiliniam ginčui aplinkybės, t. y. kad „atsakovas (I. B.) ieškovo vardu vykdė mokėjimus kitiems asmenims, ieškovas ir atsakovas bendradarbiavo, atsakovas atliko kitas ūkines finansines operacijas, atstovavo ieškovui, todėl nepaneigtas atsakovo argumentas, jog jam pervesti pinigai buvo panaudoti ieškovo naudai“. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, be kita ko, konstatuodamas, kad „visos šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas skolino lėšas ieškovui“. Teismas šiuo metu nagrinėjamoje byloje nepagrįstai neatsižvelgė į įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytus prejudicinius faktus ir priėmė jiems priešingą sprendimą, neva atsakovas pinigines lėšas gavo be pagrindo. Šioje byloje, lyginant su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 metais išnagrinėta byla, ieškovas nepateikė jokių naujų įrodymų, išskyrus suklastotą 2013 m. balandžio 18 d. raštą, taigi negalėjo paneigti įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų faktų.„Chemical Productions“ L.L.C. susitarimai su ieškovu neturi įtakos ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykiams. Šiose sutartyse kalbama apie visai kitas lėšas ir ginčo dėl šiose sutartyse minimų paskolų suteikimo ar grąžinimo nėra. Šiuos dokumentus ieškovas teismui pateikė siekdamas apsunkinti bylos nagrinėjimą ir suklaidinti teismą dėl šalių tikrųjų ketinimų. Teismas neįvertino kritiškai ieškovo itin nenuoseklios pozicijos ginčo klausimu. J. V. pateikė į bylą akivaizdžiai suklastotą 2013 m. balandžio 18 d. raštą, kuriame teigiama neva ieškovas niekada nebendradarbiavo su atsakovu. Ieškovas patvirtino ir teismas pripažino, kad ginčo šalys bendradarbiavo, plėtojo verslą ir veikė bendrais interesais, o tai pagrindžia buvimą susitarimo, kurio pagrindu atsirado ieškovo prievolė atsakovui. Ieškovas neįrodė, jog šalių nesiejo jokie santykiai, kad būtų galima taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovas, kaip juridinis asmuo, nuolat vykdantis finansines operacijas ir atliekantis mokėjimus verslo partneriams bei kas metus privalantis parengti finansinės atskaitomybės dokumentus, akivaizdžiai žinojo arba turėjo žinoti, kad 2000–2001 metais atliko mokėjimus atsakovui. Ieškovas atliko ne pavienį neva klaidingą pavedimą, bet net 7 mokėjimus ginčo laikotarpiu. Taigi nėra logiška teigti, kad iki pat 2005 metų ieškovas nesuvokė, jog pavedimus atsakovui padarė nepagrįstai. Apie atliktus mokėjimo pavedimus ieškovui buvo žinoma vėliausiai nuo 2001 m. vasario 22 d., t. y. nuo paskutinio pavedimo dienos. Ieškovas nepareiškė tapataus reikalavimo kaip Klaipėdos miesto apylinkės teisme, todėl kreipimasis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą 2005 metais nenutraukė ieškinio senaties termino. Be to, į Klaipėdos miesto apylinkės teismą ieškovas kreipėsi tik dėl 36 042,36 JAV dolerių sumos, taigi bent dėl likusios sumos ieškinio senaties terminas pasibaigęs.

UAB „Čeklita“ neturėjo licencijos verstis naftos produktų prekyba, todėl atsakovas nei kaip fizinis asmuo, nei kaip UAB „Čeklita“ atstovas negalėjo tuo užsiimti. Atsakovo ir ieškovo negalėjo sieti jokie prekybiniai santykiai, susiję su naftos produktų įsigijimu iš AB „Mažeikių nafta“. Atsakovas nepateikė duomenų, kur panaudojo ginčo laikotarpiu jam pervestus pinigus. Atlikta ekspertizė nustatė, kad AB „Mažeikių nafta“ išrašytuose kasos pajamų kvituose Nr. 8465519, 304085 ir 304085 yra ne atsakovo parašas. Atsakovas remiasi 2003 m. rugsėjo 12 d. patvirtinimu, kuris, atsižvelgiant į ekspertizės rezultatus, yra suklastotas. Teismas negali vadovautis ir 2003 m. spalio 30 d. neva ieškovo direktoriaus pasirašytu raštu, nes ekspertizės akte nurodyta, kad direktoriaus parašas turi perpiešimo požymių. Kelia abejonių ir atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2014 m. liepos 7 d. raštas (bendrovės menedžerio I. G. atsakymas į atsakovo užklausimą). Ieškovo įsitikinimu, keista, kad ar parašas 2013 m. balandžio 18 d. rašte priklauso Y. De S. tvirtina ne pati Y. De S., bet I. G., nenurodymas iš kur jis žino, jog parašas ar informacija dokumente yra netikri. I. G. raštas, kuriame nurodyta, kad J. V. prašė išduoti suklastotus dokumentus, yra be parašo ir nepatvirtintas notariškai.Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-111-513/2006 ginčas vyko dėl kitos pinigų sumos ir už kitą laikotarpį. Apelianto nurodytoje byloje buvo nagrinėjami įrodymai, susiję su šalių paskoliniais santykiais ir ieškinys atmestas, pažymint, kad ieškovas neįrodė paskolos suteikimo atsakovui fakto. Be to, teismas minėtoje byloje vadovavosi įrodymais (2003 m. rugsėjo 19 d. sutartimi ir 2003 m. spalio 30 d. kredito grąžinimo suvestine), kurie, pagal šioje byloje atliktą ekspertizę, yra suklastoti.Būtent atsakovas teigė, kad 2003 m. rugsėjo 19 d. sutartis tarp ieškovo, atsakovo ir „Chemicals Production“ L.L.C. patvirtina, jog ieškovas skolingas atsakovui, tačiau apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas apskritai neturėjo kreipti dėmesio į šį dokumentą.Remiantis CK 6.53 straipsnio 2 dalimi bei tuo, kad 2005 m. gegužės 12 d. ieškovo atstovas išsiuntė atsakovui reikalavimą grąžinti ieškovui 74 727 JAV dolerių sumą per 7 dienas, skaičiuojant nuo 2005 m. gegužės 20 d., atsakovo pareiga grąžinti nepagrįstai gautą sumą atsirado 2005 m. gegužės 27 d., taigi bendrasis ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal atsakovo I. B. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl be pagrindo įgyto turto instituto taikymo

CK 6.237 straipsnio 1 dalyje, kuria remdamasis ieškovas įrodinėja atsakovo pareigą grąžinti ieškovui 74 700 JAV dolerių, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teigti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas (ir jo įgaliotinis J. V.) iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, kad tarp ieškovo ir atsakovo vyko bendradarbiavimas, pinigų pervedimai atsakovui buvo vykdomi verslo tikslu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiame ir galiojančiame 2006 m. balandžio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4747-777/2008 (ankstesnis bylos Nr. 2-111-513/2006), kurioje, skirtingai nei teigia ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, buvo nagrinėjamas iš esmės tų pačių ieškovo atsakovui padarytų pinigų pervedimų (patikslintame ieškinyje ieškovas aptarinėja visus nuo 2000 m. gegužės 24 d. iki 2001 m. sausio 22 d. padarytus pervedimus, bendrai sudarančius 74 700 JAV dolerių sumą, kuriuos, ieškovo teigimu, jis pervedė kaip paskolą, ir iš kurių, siekdamas išvengti didelių bylinėjimosi išlaidų, prašo priteisti tik 36 042,36 JAV dolerių dalį, tikėdamasis, kad „dėl likusios paskolos grąžinimo su atsakovu susitars taikiai“, civilinė byla Nr. 2-4747-777/2008, 3 t., 2–3 b. l.) pagrindas, taip pat konstatavo, jog atsakovas ieškovo vardu vykdė mokėjimus kitiems asmenims, šio fakto minėtoje byloje neginčijo ir pats ieškovas (nors šiuo metu nagrinėjamoje byloje ieškovo pozicija dėl santykių su atsakovu yra itin nenuosekli). Taigi šioje byloje reikalaujami grąžinti pinigai nebuvo tiesiog per klaidą pervesti nepažįstamam ir / ar jokių santykių su ieškovu neturėjusiam ir neturinčiam asmeniui, o buvo pervesti asmeniui, su kuriuo vyko verslo bendradarbiavimas ir kuris atlikinėjo atitinkamus veiksmus ieškovo vardu ir pastarojo naudai. Akcentuotina, kad pati savaime aplinkybė, jog ginčo pinigai galbūt nebuvo panaudoti ieškovo nurodytais verslo tikslais (kaip kad pažymima skundžiamame sprendime), nereiškia, kad tarp šalių nebuvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai ir ieškovas pinigus gali išreikalauti remdamasis be pagrindo įgyto turto institutu, kuris, kaip nurodyta pirmiau paminėtoje kasacinio teismo praktikoje, taikomas tik tuo atveju, kai turto įgijimas negali būti pagrįstas tesės aktu, sandoriu (kurie būna ne tik rašytinės formos) ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu.

Be to, ir ta aplinkybė, kad civilinėje byloje Nr. 2-4747-777/2008 (ankstesnis bylos Nr. 2-111-513/2006) buvo konstatuota, jog neįrodytas ieškovo ir atsakovo susitarimas dėl ieškovo paskolos atsakovui suteikimo, taip pat automatiškai nereiškia, jog šalių nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai ir atsakovas pinigus gavo be jokio teisėto pagrindo, o ne dėl kito tarp šalių buvusio sandorio. Pažymėtina, kad vien tas faktas, jog ieškovas iš pradžių reiškė ieškinį, įrodinėdamas, kad buvo suteikęs paskolą atsakovui (t. y. pats teigė, jog ginčo lėšas atsakovas galėjo ir gavo teisėtai, esant tam tikriems susitarimams tarp šalių, tačiau galbūt neįvykdė savo pareigų (grąžinti arba tinkamai investuoti pagal susitarimus), netiesiogiai patvirtina be pagrindo įgyto turto instituto taikymo negalimumą (CK 6.237 straipsnis).

Paminėtina ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, palikdamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą nepakeistą, konstatavo, kad byloje įvertintos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas (I. B.) skolino lėšas ieškovui ir atsakovas už ieškovą mokėjo pinigines lėšas AB „Mažeikių nafta“ (civilinės bylos Nr. 2-4747-777/2008 3 t., 136–137 b. l.), todėl ieškovo argumentai neva ieškovo ir atsakovo apskritai negalėjo sieti jokie santykiai, susiję su naftos produktų įsigijimu iš AB „Mažeikių nafta“, atmestini.

Apie tarp ieškovo ir atsakovo egzistavusius teisinius santykius, dėl kurių tikėtina ieškovas ir pervedė atsakovui ginčo lėšas, liudija ir kitų šioje byloje esančių įrodymų visuma. Iš 2003 m. rugsėjo 12 d. ieškovo direktoriaus J. P. patvirtinimo (1 t., 199–200 b. l., originalas civilinės bylos Nr. 2-4747-777/2008 1 t. voke) matyti, kad I. B. deponavo jo asmenines lėšas į AB „Mažeikių nafta“ ieškovo vardu. Konkrečiai 1998–2002 metais deponuota 87 243 JAV dolerių. Ieškovo pateiktas 2013 m. balandžio 18 d. raštas (2 t., 49 b. l.), kuriame pasakyta, kad ieškovas neva niekada nesusirašinėjo verslo reikalais su I. B., vertintinas kritiškai, ne tik atsižvelgus į civilinės bylos Nr. 2-4747-777/2008 medžiagą (iš kurios, kaip jau minėta, matyti, jog ieškovas faktiškai pripažino buvus verslo santykiams su atsakovu), bet ypač į tai, kad 2014 m. balandžio 15 d. ekspertizės akte Nr. 11–31(14) (2 t., 173–175 b. l.) buvo padaryta išvada, jog 2013 m. balandžio 18 d. rašte ir 2013 m. balandžio 30 d. generaliniame įgaliojime J. V. (šiuo notaro kontoroje išduotu dokumentu remiasi ir pats ieškovas), rankraštinius įrašus eilutėse „Y. de S.“ parašė skirtingi asmenys. Be to, aplinkybę, kad 2013 m. kovo 18 d. rašte Y. de S. parašas yra suklastotas, priesaikos deklaracija notaro akivaizdoje patvirtino ir „G. W. & Wren & Co (Trust) Belize” patikėjimo kompanija, suteikianti nominalaus direktoriaus paslaugas ieškovui (3 t., 3, 5 b. l.). Minėtas dokumentas (priesaikos deklaracija) ne tik patvirtintas notaro, bet ir turi apostille žymę, todėl šuo atveju ta aplinkybė, kad kartu su apeliaciniu skundu atsakovo pateikti dokumentai, kuriuose iš esmės pakartotinai patvirtinama ta pati informacija dėl 2013 m. balandžio 18 d. rašte esančio Y. de S. parašo, nėra tinkamai apostilizuoti, savaime nepaneigia atsakovo argumentų dėl 2013 m. balandžio 18 d. rašto klastotės bei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmiau šiame sprendime padarytų išvadų.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ieškovo direktoriaus 2003 m. spalio 30 d. rašte „pinigų grąžinimo kontrolė“ (1 t., 197–198 b. l.) nurodyta įsiskolinimų suma atsakovui – 160 000 JAV dolerių, o ginčo sumoms analogiškos sumos nurodytos grąžintomis kaip kredito įmokos. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad minėtame rašte taip pat yra aiškiai nurodyta, jog 910,35 JAV dolerių likutis iš bendros ieškovo atsakovui skolos yra gautas grynaisiais pinigais nuo pelno, gauto iš degalinės Kaliningrade, ir atsakovas nurodo neturintis pretenzijų dėl pirmojo kredito grąžinimo jam. Taigi iš 2003 m. spalio 30 d. rašto turinio analizės matyti, kad 160 000 JAV dolerių skola jau grąžinta atsakovui ir atsakovas tik prašo grąžinti paskolos, kurią jis suteikė pagal 2003 m. rugsėjo 19 d. sutartį, likutį iki 2003 m. gruodžio 31 d.. Kitaip tariant, 2003 m. spalio 30 d. rašte minima 160 000 JAV dolerių buvusi skola nėra tapati skolai, įvardijamai ieškovo šioje byloje aktyviai ginčytuose 2003 m. rugsėjo 19 d. sutartyje ir papildomuose susitarimuose, kuriuose dalyvavo „Chemical Productions L.L.C.“, todėl su šiais dokumentais, t. y. 2003 metų sutartimis su „Chemical Productions L.L.C.“ (ir jų klastojimu) susiję argumentai, nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje.

Nors ieškovas teigia, kad beveik visi dokumentai, kuriais remiasi atsakovas šioje byloje, yra suklastoti ir / ar nepatikimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, 2014 m. kovo 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų atliktos ekspertizės akte Nr. 11-21(14) nėra aiškių išvadų, leidžiančių teismui pagrįstai konstatuoti, kad byloje esantys dokumentai (visų pirma 2003 m. spalio 30 d. raštas „Pinigų grąžinimo kontrolė“ ir 2003 m. rugsėjo 12 d. dokumentas „Patvirtinimas“) yra suklastoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertų išvadas, pažymi, kad atlikta ekspertizė faktiškai nepadėjo išsiaiškinti daugelio šalių keltų klausimų. Minėtame ekspertizės akte nebuvo atsakyta į ieškovo užduotą klausimą ar dokumentas, nuo kurio darytos tiriamos 2003 m. rugsėjo 19 d. sutarties kopijos, buvo pagamintas montažo būdu. Ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad negalima nustatyti ar dokumentų originaluose parašai buvo atlikti piešimo būdu ir ar jie nėra perpiešti nuo parašo esančio 2003 m. spalio 30 d. rašte „Pinigų grąžinimo kontrolė“, nes parašų kopijose nėra galimybės nustatyti visos perpiešimui būdingos požymių visumos. Galiausiai, ekspertas konstatavo, kad 2003 m. spalio 30 d. rašte „Pinigų grąžinimo kontrolė“ ir 2003 m. rugsėjo 12 d. rašte „Patvirtinimas“ esantys J. P. parašai nėra ieškovo pateiktuose orderiuose esančių parašų kopijos, o tai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, kaip tik paneigia ieškovo poziciją.

2014 m. balandžio 15 d. rašysenos ekspertizė (ekspertizės aktas Nr. 11-31(14) 2 t., 173–175 b. l.) taip pat nėra pakankama ieškovo pozicijai dėl dokumentų klastojimo / nepatikimumo pagrįsti, kadangi joje taip pat nebuvo pateikta išvada į klausimą ar 2003 m. spalio 30 d., 2003 m. rugsėjo 12 d. raštuose esantys parašai prie anstpaudo „J. P. Director Lincoln Euroventures L.L.C.“ yra pasirašyti vieno ir to paties asmens.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visapusiškai išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia pirmiau nurodytus 2003 m. rugsėjo 12 d. ir 2003 m. spalio 30 d. raštus, liudijančius apie tarp ginčo šalių buvusius prievolinius teisinius santykius ir jų kartu vykdomą veiklą, priėjo išvadą, kad ieškovas neįrodė visų būtinų turto gavimo be pagrindo institutui takyti sąlygų, t. y. neįrodė, jog ginčo sumas atsakovas negalėjo ir neturėjo gauti ir gavo jas be jokio teisėto šalių susitarimo, todėl ieškovo ieškinys jo nurodytais motyvais negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į ieškovo itin nenuoseklią ir, kaip minėta, klaidinančią poziciją bei į tai, kad byloje esančių įrodymų visuma nėra pakankama priteisti ieškovui iš atsakovo jo prašomas sumas kitu teisiniu pagrindu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, kaip nepagrįstas ir neteisėtas, o ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinio senaties

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat priėjo išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys negali būti tenkinamas ir todėl, kad ieškovas praleido 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnis 1 dalis), o atsakovas reikalavo taikyti senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip visiškai pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, įstatymo leidėjas ieškinio senaties termino pradžią sieja su subjektyviuoju kriterijumi – asmens žinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą momentu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pabrėžiama, kad subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2014; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2010; kt.). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Kaip nagrinėjamoje byloje konstatavo pirmosios instancijos teismas bei ko neginčijo ir pats ieškovas, ginčo lėšas neva per klaidą ir be jokio teisėto pagrindo ieškovas pervedė atsakovui laikotarpyje nuo 2000 m. gegužės 24 d. iki 2001 m. sausio 22 d., tačiau tik 2005 m. gegužės 12 d. (t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams) ieškovo atstovas J. V. dėl ginčo sumų pateikė atsakovui pretenziją (kurią, beje, pavadino „Reikalavimu įvykdyti prievolę“, o ne reikalavimu grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas, 1 t., 24 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nurodomais argumentais, kad ieškovas, būdamas juridiniu asmeniu, nuolat vykdančiu mokėjimus įvairiems verslo parneriams, kontroliuojančiu savo veiklą ir išteklius, taigi ir finansines galimybes, be to, privalančiu kiekvienais metais rengti finansinės atskaitomybės dokumentus, akivaizdžiai turėjo sužinoti apie jo neva nepagrįstai atsakovui atliktus mokėjimus vėliausiai 2001 metais (o ne 2005 metais, kaip kad teigia ieškovas), ypač atsižvelgus į tai, jog buvo įvykdytas ne vienas nedidelės sumos pervedimas (kurio „nepastebėjimas“ galbūt galėtų būti pateisintas), tačiau net 7 pervedimai (pervedimų sumos – nuo 8 986,15 JAV dolerių iki 20 700 JAV dolerių).

Taigi šiuo atveju ieškovas, 2013 m. vasario 4 d. pareiškęs ieškinį dėl neva atsakovo be pagrindo gauto turto, akivaizdžiai praleido 10 metų ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad ieškovo nurodoma CK 6.53 straipsnio 2 dalis nėra susijusi su ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu, be to, ieškovo pareikalavimo įvykdyti prievolę momentas savaime neįrodo, jog ieškovas apie atsakovui atliktus mokėjimus nesužinojo kur kas anksčiau.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovo kreipimasis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą 2005 metais nenutraukė ieškinio senaties termino eigos šioje byloje nagrinėjamo ieškinio atžvilgiu, kadangi ne tik skiriasi ieškinio dalykas (buvo pareikalauta grąžinti tik 36 042,36 JAV dolerių (t. y. dėl likusių lėšų ieškovas nesikreipė į teismą iki pat 2013 metų), o patikslintame ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-4747-777/2008 nurodyta aplinkybė, kad ieškovas neva tikėjosi taikiai susigrąžinti likusias lėšas, savaime nesustabdo ieškinio senaties termino eigos), bet ir absoliučiai skiriasi ieškinio tiek teisinis, tiek, svarbiausia, faktinis pagrindas, ieškovui minėtoje byloje įrodinėjus, kad jį siejo verslo, bendradarbiavimo santykiai su atsakovu ir jis suteikė atsakovui paskolą, kurios pastarasis negrąžino, tai yra įrodinėjus iš esmės priešingas aplinkybes nei šiuo metu nagrinėjamoje byloje. Civilinės bylos Nr. 2-4747-777/2008 ir šiuo metu nagrinėjamos bylos turinys neleidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad 2013 m. vasario 4 d. ieškinyje išdėstytas reikalavimas laikytinas tapačiu 2005 m. gegužės 25 d. ieškinyje esančiam reikalavimui CK 1.130 straipsnio 3 dalies kontekste. Priešingas normos aiškinimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, prieštarautų paties ieškinio senaties instituto tikslams ir esmei, civilinių teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo principams, nes asmuo, nurodydamas vis naujus, visiškai tarpusavyje net pagal elementarius logikos dėsnius nesusijusius ir akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujančius pagrindus reikalauti lėšų grąžinimo, galėtų nuolat, nutraukdamas ieškinio senaties eigą, reikšti nepagrįstus ieškinius, ir tokiu būdu, faktiškai pratęsdamas sau ieškinio senaties terminą neribotam laikui. Galiausiai, praėjus ženkliai ilgesniam nei 10 metų terminui ir pažeidęs civilinių santykių stabilumo principą, galėtų išsireikalauti lėšas iš atsakovo geriausiai „atitaikytos“ normos pagrindu. Papildomai paminėtina ir tai, kad į teismą dėl neva atsakovo be pagrindo gautų lėšų ieškovas kreipėsi praėjus daugiau nei 6 metams po Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4747-777/2008 priėmimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o ieškovo ieškinys atmetamas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pakeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis), atsakovui priteisiant jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas sumokėjo 1 000 Lt už ekspertizės byloje atlikimą (2 t., 136 b. l.), taip pat 1 200 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (3 t., 44–45 b. l.). Atsakovas taip pat turėjo kitas su bylos nagrinėjamu susijusias būtinas ir pagrįstas išlaidas – sumokėjo 347,76 Lt už paklausimo išsiuntimą į Panamą (3 t., 76 b. l.), 815 JAV dolerių (2 053,89 Lt) sumą (3 t., 79–80 b. l.) už 2013 m. gruodžio 6 d. I. G. atsakymo apostilizavimą ir atsiuntimą į Lietuvą bei 65,53 Lt už minėto atsakymo vertimą (3 t., 81–82 b. l.) bei 425 JAV dolerių (1 091,83 Lt) už I. G. 2014 m. liepos 8 d. atsakymo atsiuntimą į Lietuvą (3 t., 84–87 b. l.). Visos minėtos sumos priteistinos atsakovui (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai, 93 straipsnis).

Atsakovui nepriteisiama 174,67 Lt suma už vertimą, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad minėta suma buvo sumokėta UAB Baltijos vertimai. Byloje yra tik UAB Baltijos vertimai išrašytos PVM sąskaitos faktūros (3 t., 88–90 b. l.), nepatvirtinančios pinigų sumokėjimo aplinkybės, ir advokatų kontoros pinigų priėmimo kvitas (3 t. 92 b. l.), patvirtinantis tik pinigų sumokėjimą advokatų kontorai, bet ne vertėjams.

Už advokato pagalbą atsakovas sumokėjo 5085,50 Lt (3 t., 93–96 b. l.), tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.9 punktu, nustatančiu, kad už apeliacinio skundo surašymą negali būti priteista didesnė nei 3 MMA suma, atsakovui priteistina 3 000 Lt advokato pagalbos išlaidoms apmokėti.

Viso iš ieškovo atsakovui priteistina 2 536,78 Eur (8 759,01 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi atsakovas sumokėjo 1 200 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, o jam buvo atidėtas tik 3 000 Lt žyminio mokesčio dalies (iš 4 300 Lt sumos) mokėjimas iki galutinio teismo sprendimo priėmimo (3 t., 98 b. l.), iš ieškovo, patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, į valstybės biudžetą priteistinas 3100 Lt (897,82 Eur) žyminis mokestis už atsakovo apeliacinį skundą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo ribotos atsakomybės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės „Lincoln Euroventures L.L.C.“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui I. B. (I. B.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo ribotos atsakomybės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės „Lincoln Euroventures L.L.C.“ 2 536,78 Eur (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt šešis eurus 78 ct) (8 759,01 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo ribotos atsakomybės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės „Lincoln Euroventures L.L.C.“ 897,82 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 82 ct) žyminio mokesčio už atsakovo apeliacinį skundą.

Iš Klaipėdos apygardos teismo depozitinės sąskaitos 0,27 Eur (0,92 Lt) pinigų likutį grąžinti ieškovui ribotos atsakomybės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės „Lincoln Euroventures L.L.C.“.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.