Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės G. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. U. ieškinį atsakovei G. U. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės bei santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ir atsakovės G. U. priešieškinį ieškovui A. U. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių, tretieji asmenys – AB DNB bankas, Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Marisira BUAB administratorius UAB „Bankroto centras“, UAB „Snoro lizingas“, UAB „General Financing“, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. U. 2014 m. balandžio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei G. U. dėl santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, nutraukimo ir jos nutraukimo teisinių pasekmių, esant vieno iš sutuoktinių kaltei. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 6 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatė laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamete dukterimi K. N. U., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką - kas antrą savaitgalį nuo penktadienio 17 val., paimant vaiką iš jo ugdymo įstaigos (duomenys neskelbtini) ir grąžinant vaiką pirmadienį į jo ugdymo įstaigą 8 val. su teise išvykti kartu su ja į kitus miestus; ieškovas praleidžia su dukra kiekvienos savaitės trečiadienį, paimant vaiką iš jo ugdymo įstaigos (duomenys neskelbtini) ir grąžinant vaiką kitą dieną (ketvirtadienį) 8 val. į jo ugdymo įstaigą; ieškovas praleidžia su dukra pusę savo kasmetinių atostogų, atsižvelgiant į vaiko užimtumą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi šias laikinąsias apsaugos priemones pakeitė, papildomai nustatęs, kad ieškovas pasiima nepilnametį vaiką tiek iš ugdymo įstaigos, tiek iš jo gyvenamosios vietos.

Atsakovė G. U. 2015 m. spalio 23 d. pateikė prašymą pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nustatant, jog ieškovas A. U. praleidžia su dukra kiekvienos savaitės trečiadienį nuo 18 val. iki 20 val., dalyvaujant G. U. arba socialinei darbuotojai; ieškovas A. U. praleidžia su dukra kas antrą šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 val. iki 20 val., dalyvaujant G. U. arba socialinei darbuotojai. Tokį prašymą atsakovė grindė tuo, kad K. N. U. jaučiasi nesaugi ir kategoriškai atsisako bendrauti su tėvu, bijo, kad nebus sugrąžinta atsakovei, kaip tai buvo įvykę 2014 m. vasarą, kuomet ieškovas nuo atsakovės mergaitę slėpė, nenurodė atsakovei jos ugdymo įstaigos. Nepilnametė iš ieškovo ne kartą buvo paimta policijos pagalba. Ieškovas ir jo sugyventinė smurtavo prieš atsakovę, dėl tokių veiksmų atsakovei nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2015 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato nutarimu atsakovė pripažinta nukentėjusiąja dėl smurto artimoje aplinkoje. Dėl konfliktiškų šalių santykių, ieškovo polinkio smurtauti gali kilti grėsmė nepilnamečio vaiko saugumui, todėl nustatyta bendravimo tvarka keistina.

Ieškovas A. U. atsiliepime su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nesutiko. Nurodė, kad nėra jokių jį neigiamai charakterizuojančių duomenų. Jis dirba, nėra teistas ar asocialus, nepiktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Vaikas su juo gyveno nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.; nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d.; nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. Dukra noriai bendrauja su ieškovu, jų emociniai ryšiai nėra nutrūkę, jis nori ir siekia palaikyti ryšius su dukra. Atsakovė nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurioms esant, būtų pagrindas konstatuoti realią grėsmę, kad ieškovo bendravimas su dukra pažeis jos interesus. Atsakovės prašymas dėl minimalios bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo neproporcingai apribotų ieškovo galimybes dalyvauti vaiko auklėjime, pažeistų tiek ieškovo, tiek vaiko interesus. Nustačius bendravimą, dalyvaujant atsakovei arba socialinei darbuotojai, būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Be to pati ieškovė pripažįsta, jog su ja ieškovo santykiai yra konfliktiški, todėl bendravimas trise akivaizdžiai kenktų vaikui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsakovės G. U. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkino, konstatavęs, kad nėra pateikta įrodymų, jog vaikas nenori bendrauti su tėvu. Argumentą dėl ieškovo smurto atsakovės atžvilgiu, teismas laikė nesusijusiu su ieškovo ir nepilnamečio vaiko tarpusavio santykiais, o taip pat nesąlygojančiu būtinybės pakeisti ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką. Iš atsakovės pateiktų pranešimų apie viešosios tvarkos pažeidimus – smurtą artimoje aplinkoje teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovės konflikto metu mažamečių vaikų namuose nebuvo, todėl tai nelaikytina netinkamu rūpinimusi vaiku ar grėsmės jam kėlimu. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovės dalyvavimas ieškovui bendraujant su vaiku, sudarys vaikui nesaugią aplinką ir sukels stresą. Teismas nenustatė, o ieškovė nenurodė priežasčių, dėl kurių, ieškovui bendraujant su vaiku, turėtų dalyvauti socialinė darbuotoja. Teismas nurodė, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymas nėra savitikslis, juo, visų pirma, siekiama išlaikyti vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu, nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvam yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami. Todėl teismas padarė išvadą, kad, nežiūrint į tai, jog šalių santykiai yra konfliktiški, atsakovė turi sudaryti sąlygas nepilnamečio vaiko tėvui maksimaliai bendrauti su dukra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė G. U. prašo nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo patenkinti. Nurodo, kad skundžiamą nutartį teismas priėmė be Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tuo pažeisdamas CPK nuostatas, kad, sprendžiant klausimus su vaiko interesais, teismas atsižvelgia į institucijos duodančios išvadą byloje poziciją. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pateiktu prašymu ribojama ieškovo teisė maksimaliai bendrauti su nepilnamete dukra, nes per laikotarpį nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. jie bendravo net 331 dieną. Prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė pateikė pasikeitus aplinkybėms, o būtent dėl to, kad dukra nenori leisti laiko su ieškovu, nes bijo būti negrąžinta motinai, kas jau buvo ne kartą atsitikę. Teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, ignoravo rašytinius įrodymus, susijusius su A. U. kriminaline praeitimi (baudžiamoji byla Nr. 1A-71/2000). A. U. smurtavus prieš atsakovę, iškilo reali grėsmė, kad jis smurtaus ir prieš jųdviejų dukrą. Mergaitė ilgą laiką gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo metu čia gyvena ieškovas su nauja drauge ir jam, pasiėmus mergaitę į šiuos namus, mergaitei daroma nepataisoma psichologinė žala, nes vaikui suvokti ir priimti tokius faktus yra per sunku.

Ieškovas A. U. atsiliepime su pateiktu atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad tokiu prašymu atsakovė siekia vilkinti civilinės bylos nagrinėjimą. Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi nustatyta bendravimo tvarka buvo pakeista vien dėl to, kad atsakovė vienašališkai pakeitė vaiko ugdymo įstaigą ir apie šį faktą neinformavo nei ieškovo, nei teismo ar Vaiko teisių apsaugos skyriaus. Nėra jokių įrodymu, kad jis smurtavo atsakovės atžvilgiu, tuo labiau vaiko akivaizdoje. Jis dirba, yra gerai charakterizuojamas, neteistas, ne asocialus, nepiktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nuolat rūpinasi vaiku, ką patvirtina ir atsakovė savo atskirajame skunde, skaičiuodama, kiek dienų per metus vaikas praleido su ieškovu. Nėra jokių esminių aplinkybių, kurioms esant, būtų pagrindas konstatuoti, kad vaiko bendravimas su tėvu kels realią grėsmę ar pažeis vaiko interesus. Ieškovas įsitikinęs, kad jo santykiai su nepilnamete dukra yra šilti ir darnūs, todėl atsakovės prašymas dėl minimalios bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neproporcingai apribotų jo galimybes bendrauti ir dalyvauti vaiko auklėjime. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje konstatuojama, kad, nagrinėjant bylą, nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios sudarytų prielaidas riboti jo bendravimą su dukra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.

Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t.y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma. (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp tėvų dėl teismo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu nustatytos ieškovo A. U. ir jo nepilnametės dukters K. N. U.laikinos bendravimo tvarkos.

Bylos duomenys tvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 6 d. nutartimi nustatė laikiną ieškovo A. U. bendravimo su nepilnamete dukra K. N. U., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką. To paties teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartimi ši tvarka buvo pakeista, patikslinant vaiko paėmimo tvarką. Atsakovė pateikė prašymą, norėdama pakeisti 2014 m. birželio 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nustatant, kad ieškovas A. U. praleidžia su dukra kiekvienos savaitės trečiadienį nuo 18 val. iki 20 val., taip pat kas antrą šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 val. iki 20 val., dalyvaujant G. U. arba socialinei darbuotojai. Atsakovė savo prašymą iš esmės grindė argumentais, kad mergaitė jaučiasi nesaugi ir kategoriškai atsisako bendrauti su tėvu, bijo, kad nebus grąžinta atsakovei, bendraujant su tėvu jai kyla reali grėsmė, nes ieškovas atsakovės atžvilgiu yra smurtavęs. Skundžiama nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas šiuos atsakovės argumentais laikė nepagrįstais ir neįrodytais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tokia teismo išvada nesutikti.

Nagrinėjamu atveju faktiniai bylos duomenys tvirtina, kad tarp vaiko ir ieškovo buvo susiklostę intensyvūs vaiko ir tėvo santykiai (abi šalys patvirtina, jog mergaitė beveik metus laiko buvo prižiūrima išimtinai tėvo), dabartiniu metu jų emocinis ir psichologinis ryšys taip pat nėra nusilpęs, nes ir toliau teismo nustatyta tvarka jų bendravimas yra palaikomas. Tuo tarpu apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą apie iš esmės pasikeitusią faktinę situaciją, dėl ko šią nusistovėjusią tvarką reikėtų keisti. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovo netinkamą elgesį su dukra, tėvo valdžios panaudojimą ne pagal paskirtį. Iš esmės vienintelis atsakovės pateikiamas argumentas – Vilniaus miesto ketvirtajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovei padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dar nereiškia, jog ieškovas bus pripažintas kaltu, be to incidento, dėl kurio pradėtas tyrimas, tarp šalių metu dukros kartu nebuvo. Tai, kad ieškovas yra įtariamas baudžiamojoje byloje ir ieškomas, taip pat savaime nereiškia, kad turėtų būti ribojama jo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo, dėl kurio ieškovo ir dukters bendravimo metu turėtų dalyvauti atsakovė ar socialinė darbuotoja. Priešingai, esant konfliktiškiems šalių santykiams, nustačius bendravimo tvarką, kai ieškovas susitinka su dukra tik dalyvaujant atsakovei, galimai būtų pažeidžiama jos teisė į saugų ir ramų gyvenimą. Be to pažymėtina, kad ieškovo ir nepilnametės dukters bendravimas, tik dalyvaujant socialiniam darbuotojui, labai apribotų tokią galimybę, atsižvelgiant į tai, jog faktiškai tėvo ir vaiko bendravimo vyktų jau po socialinių darbuotojų darbo laiko arba išeiginėmis. Vaiko teisių apsaugos institucija jau yra nurodžiusi nagrinėjamoje byloje, kad nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas riboti ieškovo bendravimą su vaiku, todėl, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai įvertino. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgęs į savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkino.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje jis neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia ieškovo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek dukters interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Dėl to keisti šiuo metu jau nusistovėjusią laikiną bendravimo tvarką, nesant neginčijamų įrodymų, būtų netikslinga ir neteisinga, ypač nepilnamečio vaiko atžvilgiu. Juo labiau, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės vyksta ginčas ir dėl šalių nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo, t.y. tiek ieškovas, tiek atsakovė pageidauja, kad dukters gyvenamoji viena būtų nustatyta su juo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to atitinka prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.