Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. prašymą dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius).

6Pareiškėja J. S. teismui pateikė prašymą, kuriuo prašo atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į jos senelio P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 12 ha žemės sklypą, buvusį ( - ) apskr., ( - ) valsčiuje, ( - ) kaime bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.

8Pareiškėja prašyme nurodė, kad žemę jos senelis P. M. buvo gavęs iš savo tėvo P. K. Atsiradus galimybei atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą jos tėvas B. M. iki savo mirties (( - )) nespėjo pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Po pareiškėjos tėvo mirties į senelio žemę pretenzijas pareiškė jo buvusi žmona R. V., bet jai buvo atsakyta, kad žemės sugrąžinti negalima, nes ji po žemės savininko mirties sudarė naują santuoką. Pareiškėja nurodė, kad apie tai ji sužinojo vėlai, kai jau buvo pasibaigęs įstatymo nustatytas terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo. Kai kreipėsi į suinteresuotą asmenį, jai buvo paaiškinta, jog reikalingi papildomi giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Dokumentų paieška vyko labai ilgą laiką, jų teko ieškoti archyvuose ir bažnyčiose. Pareiškėjos nuomone, terminus ji praleido ne dėl aplaidumo, bet dėl apsunkinimų gaunant dokumentus, todėl šios priežastys turėtų būti pripažintos svarbiomis.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius (toliau – ir Skyrius) atsiliepime ir teismo posėdžio metu su pareiškėjos prašymu nesutiko.

12Skyrius nurodė, kad nuosavybės teises įrodančių dokumentų, kad iki visuotinės žemės nacionalizacijos P. M. valdė 10,0578 ha žemės ( - ) k., ( - ) r., nėra. Taip pat neaiškus giminystės ryšys tarp P. K. ir P. M. Vadovaujantis turimais dokumentais buvęs žemės savininkas yra P. K., o ne P. M. Skyriaus nuomone, pareiškėjos prašymas gali būti nagrinėjamas tik tuo atveju, kai pareiškėja pateiks patvirtinančius dokumentus, kad nacionalizacijos datai P. M. (pareiškėjos senelis) valdė 10,0578 ha žemės sklypą, nes tik tokiu atveju pareiškėja, kaip P. M. anūkė, gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą.

14Skyrius 2017 m. kovo 28 d. rašte Nr. 35PD-29-(14.35.9.) nurodė, kad neprieštarauja, jog terminas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. M. iki nacionalizacijos valdytą 12 ha ( - ) k. būtų atnaujintas, tačiau pažymėjo, kad be dokumento, patvirtinančio, kad nacionalizacijos datai P. M. valdė 10,0578 ha ploto žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procesas bus neįmanomas, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra svarbios, jis žinojo apie nustatytą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nedėjo pastangų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę.

17Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos J. S. prašymą atmetė.

19:Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė paaiškino, kad pareiškėjos tėvas B. M. pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nespėjo, kadangi ( - ) m. žuvo. Dėl žemės grąžinimo 2003 metais kreipėsi R. V., buvusi P. M. (pareiškėjos senelio) žmona, tačiau jai buvo atsakyta, kad nuosavybės teisių į žemę jau negalima atkurti, nes ji yra sudariusi kitą santuoką. Pareiškėja su mirusio senelio žmona ryšių nepalaikė, todėl tik po kelių metų (apie 2005-2006 metus) sužinojo, kad jai nėra atkurtos nuosavybės teisės į senelio žemę ir kad pareiškėja, kaip P. M. anūkė, tokią teisę turi. Kreipusis į Nacionalinę žemės tarnybą pareiškėjai buvo nurodyta, kad reikia pateikti dokumentus, įrodančius giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku. Dokumentų paieška užtruko archyvuose, bažnyčiose. Dar vėliau Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėją informavo, kad ji turi prašyti atnaujinti terminą prašymui paduoti. Advokatė teigia, kad valstybės institucijos pavėluotai, nesavalaikiai informavo pareiškėją, todėl dokumentų tvarkymas ir užtruko. Pareiškėja manė, kad žemės grąžinimo dokumentus tvarkysis R. V. todėl nesitikėjo, kad ji gali pretenduoti į senelio žemę.

21Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal iki 1997 m. liepos 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004-10-26, įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

23Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pabrėžė, kad Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių.

25Teismas, nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog apie tai, kad pareiškėja turi teisę pretenduoti į senelio žemę, ji sužinojo tik 2005–2006 metais, o iki tol ji manė, jog nuosavybės teises į žemę atsikūrė (ar kreipėsi dėl atkūrimo) buvusi senelio žmona R. V., su kuria pareiškėja ryšių nepalaikė. Į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. M. žemę pareiškėja kreipėsi 2014 m. birželio 19 d. prašymu, į kurį jai buvo atsakyta, jog pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo galės būti nagrinėjamas tik pareiškėjai pateikus teismo sprendimą, kuriuo būtų atnaujintas terminas prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos teisę pretenduoti į buvusio savininko valdytą žemę. Į Lietuvos valstybės istorijos archyvą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 28 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėja veiksmus, susijusius su savo, kaip galimos pretendentės į žemę, realizavimu atliko jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į atitinkamas institucijas ar archyvus dėl informacijos apie prašyme nurodyto buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad J. S. turėjo realią galimybę reikiamus duomenis gauti laiku.

27Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, J. S. turėjo galimybę pasidomėti turėta senelio nuosavybe. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad J. S., elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Taip pat teismas vertino tai, jog net atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja apie galimybę atkurti nuosavybės teises į žemę sužinojo tik 2005 ar 2006 metais, tačiau tiek į Nacionalinę žemės tarnybą, tiek į atitinkamus archyvus kreipėsi tik 2014 metais.

29Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento kad Nacionalinė žemės tarnyba nesavalaikiai ir pavėluotai informavo pareiškėja apie tai, jog ji turi kreiptis į teismą dėl termino prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus atnaujinimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime sudarė galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog valstybės įstaigos neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Priešingai, byloje nustatyta, jog J. S. savo valios veiksmais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nesiekė ir nesiėmė priemonių gauti informaciją apie valdytą žemę. 2004 m. spalio 12 d. Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

31Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos nurodytos priežastys, jog ji manė, kad nuosavybės teises į žemę atkurs R. V., nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėjos kreipimasis praėjus daugiau nei dešimt metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos senelio valdytą žemės sklypą nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu.

33Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.

36Pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos senelio P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 12 ha žemės sklypą, buvusi Mažeikiu apskrities, ( - ) valsčiaus, ( - ) km., prašymą pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

38Pareiškėja nurodo, kad jos tėvas B. M. gimė P. M. ir R. M. santuokoje. Po P. M. mirties (( - )), R. sudarė naują santuoką ir tapo R. V. Naujoje santuokoje gimė ir kitas R. V. sūnus – A. V. Po naujos santuokos sudarymo ir antrojo sūnaus gimimo nuo kito vyro, R. neskyrė didelio dėmesio savo pirmagimiui sūnui B. M., didesnį dėmėsį skirdama antrajam sūnui. Po pareiškėjos tėvo bei R. V. sūnaus B. M. santuokos sudarymo, jaunos šeimos santykiai su R. V. visiškai pablogėjo, kadangi pastarajai neįtiko jos sūnaus sutuoktinė, todėl B. M. su savo mama R. V. bendravo labai minimaliai, o savo tėvą P. M., nedaug ir atsiminė, nes tėvas mirė, kuomet B. M. (gim. ( - ) m.) buvo ( - ) metai. Kadangi B. M. tėvas P. M. mirė labai anksti, todėl tuo metu dar mažam vaikui daug nebuvo pasakojama apie jo tėvo iki Lietuvos okupacijos nuosavybes teise turėtas žemes, tuo labiau, kad žemės nacionalizacija buvo vykdoma, kuomet B. M. tebuvo treji metai. Vaikystėje pareiškėjos tėvas buvo kažkiek girdėjęs apie tai, kad jo tėvas P. M. buvo turtingas dėl iš savo tėvo P. K. gautų žemių, vėliau tik giminės papasakojo, jog vengiant trėmimo į Sibirą žemės savininku buvo specialiai klaidingai nurodomas tuo metu jau gana senyvo amžiaus tėvas P. K. Apie šias žemės daugiau nieko B. M. nepasakojo ir jo mama R. V., manomai, sovietų okupacijos metais net nesitikint atgauti šią buvusio sutuoktinio valdytą žemę, tuo labiau, kad jau buvo sudariusi kitą santuoką.

40Pareiškėja pažymi ,kad pats B. M., tragiškai žuvęs ( - ) metais, galimai net nežinojo apie realią galimybę atkurti nuosavybę į jo tėvo turėtą žemę, nes iki savo mirties savo dukteriai J. S. net nebuvo užsiminęs, bent jau žemės dokumentų pareiškėjai nebuvo rodęs. O ir darant hipotetinę prielaidą, kad ir butų turėjęs kokios tai informacijos apie tai, kad yra reali galimybė, o ne tik jo mirusio tėvo pasakojimai, dėl ankstyvos mirties B. M. net neturėjo galimybės savalaikiai susitvarkyti žemės nuosavybės atkūrimo dokumentų. Pati R. V. su savo pirmagimiu sūnumi po jo santuokos sudarymo beveik nepalaikė jokių santykių, todėl nebuvo ir suinteresuota kokiu tai sūnaus šeimos finansinės padėties pagerinimu. Atsižvelgiant į tai, kad R. V. į Telšių apskrities viršininką kreipėsi tik 1999 m., galima daryti prielaidą, kad ir pati R. V. apie realios nuosavybės teisės į žemės sklypą egzistavimą sužinojo gerokai pavėluotai. Kaip matyti pagal 2003 m. balandžio 2 d. išduotą pranešimą į R. V. prašymą, gautą 1999 m, birželio 30 d., susigrąžinti žemę ( - ) kaime, ( - ) sen. Dėl buvusių komplikuotų santykių su pareiškėjos tėvų šeima, pareiškėjos nuomone, R. V. specialiai nuslėpė nuo sūnaus šeimos ir tai, jog turi kažkokius žemės nuosavybės dokumentus, kad pati viena kreipėsi dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Giminėje buvo šnekama, kad R. V. yra susitvarkiusi žemės nuosavybės dokumentus, todėl niekas kitas į šias žemės ir nepretendavo.

42Pareiškėja paaiškina, kad vėliau sužinojo, jog žemėtvarkos skyrius tik po keturių metų, t. y. 2003 m. balandžio 2 d. informavo R. V. apie tai, kad ji, kaip sudariusi naują santuoką, jau nebegali pretenduoti atkurti nuosavybę į jos buvusiam sutuoktiniui priklausiusią žemę. R. V. apie šias aplinkybes nieko nesakė nei savo sūnaus marčiai, pareiškėjos motinai, nei pačiai pareiškėjai J. S. iki pat savo mirties ( - ) m. Po R. V. mirties minėtus dokumentus radęs jos kitas sūnus A. V. jau keli metai kaip miręs, kuris nėra tikrasis pareiškėjos J. S. tėvo brolis ir su kuriuo taipogi nebuvo palaikomi jokie santykiai po pareiškėjos tėvo mirties, galimai pats mėgino pretenduoti į šią nuosavybę, nors jis nebuvo savo mamos R. V. pirmojo sutuoktinio P. M. sūnus, o gal tiesiog nenorėjo rodyti ir grąžinti žemės dokumentų pareiškėjai. Todėl šiuos dokumentas perdavė J. S. praėjus kuriam laikui po R. V. mirties, šių dokumentų konkretaus perdavimo momento pareiškėja negali, pagristi liudytojo, t. y. A. V., parodymais, kadangi pastarasis yra miręs.

44Pareiškėja nurodo, kad, sužinojusi apie realią galimybę atkurti nuosavybę į jos seneliui P. M. priklausiusią žemę ir tai, kad jo buvusiai sutuoktinei R. V. vis tik buvo atsakyta atkurti nuosavybę ir ši žemė taip ir nebuvo grąžinta nei vienam iš P. M. giminaičių, pareiškėja kreipėsi į Skyrių dėl informacijos kokius dokumentus turėtų pateikti šiai tarnybai ir jai buvo paaiškinta, jog turi pateikti giminystės, tarp jos, jos senelio P. M. ir P. K., ryšį, tuomet pareiškėja ir pradėjo ieškoti giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, kas užtruko ne vienerius metus – buvo ieškoma namuose tarp senų dokumentų, klausinėjami kaimynai, kreipiamasi į archyvus bei buvo ieškoma bažnyčių knygose, tačiau taip ir nepavyko rasti visų giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Atitinkamai paieškas apsunkino ir pakankamos informacijos nebuvimas dėl ankstyvos tiek pareiškėjos senelio P. M. mirties, tiek dėl ankstyvos pareiškėjos tėvo B. M. mirties bei labai komplikuotų santykių tarp pareiškėjos motinos bei pareiškėjos tėvo motinos R. V. ir A. V. Neaišku kiek dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį, pavyko surinkti R. V. ir pateikti Nacionalinei žemės tarnybai, tačiau tarp pareiškėjai perduotų dokumentų buvo dalis asmeninių ir žemės nuosavybės dokumentų.

46Surinkus visus įmanomus dokumentus ir pateikus Skyriui, minėtas Skyrius nurodė, jog pagal pateiktus dokumentų vis dar nėra aiškus giminystės ryšys taip pareiškėjos J. S. senelio P. M. ir jo tėvo P. K., be to, nėra nuosavybės teises įrodančių dokumentų, kad iki visuotinės žemės nacionalizacijos pareiškėjos senelis P. M. valdė 10,0578 ha žemės ( - ) k., ( - ) r., nėra. Skyrius nurodė, jog pagal surinktus dokumentus buvęs savininkas yra P. K., o ne P. M. (P. K. sūnus) ir, kad pareiškėja turi pateikti tai paneigiančius dokumentus, ir patvirtinančius dokumentus, kad P. M. nacionalizacijos dienai (1940 m. liepos 22 d.) buvo nagrinėjamos žemės savininkas. Kadangi pareiškėja daugiau jokių dokumentų pateikti minėtai tarnybai neturėjo galimybės, todėl teko ieškoti liudytojų, galinčių prisiminti tam tikras aplinkybes, susijusias su pareiškėjos tėvo giminystės ryšiais bei atitinkamai aplinkybes dėl atkuriamos žemės nuosavybės.

482014 m. birželio 19 d. Skyriaus raštu pareiškėja buvo informuota apie tai, jog ji, kaip praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl dėl termino atnaujinimo prašymui paduoti turi teisę kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka. Iki tol pareiškėja nebuvo aiškiai informuota apie tai, kad šiuos dokumentus NŽT reikia pateikti kuo skubiau, nes yra ženkliai praleistas terminas. Pareiškėja pabrėžia, kad dokumentų paieškos vyko ne vienerius metus.

50Pareiškėjos teigimu, visos paminėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja praleido terminą kreiptis dėl nuosavybės atkūrimo dėl svarbių priežasčių, o būtent neturėdama tikslios informacijos apie jos seneliui priklausiusią žemę, vėliau išgirdus, jog jos senelio žmona R. V. neva susitvarkė žemes ir tik po kiek laiko sužinota, jog vis tik R. V. nepavyko atkurti nuosavybės, ilga reikiamų dokumentų paieška tarp giminių senų dokumentų, valstybiniuose archyvuose bei bažnyčios knygose ir galiausia pavėluotas tarnybos informavimas, kad be pateiktų giminystės ryšio dokumentų, pareiškėja dar turėtų kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo.

52Trečiasis suinteresuotas asmuo Skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

54Skyrius sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja praleido terminą dėl subjektyvių priežasčių.

administracinėje byloje ginčas kilo dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

60Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nurodydamas, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.

62Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia pozicija, kad praleido terminą dėl svarbių priežasčių, nes: 1) neturėjo tikslios informacijos apie jos seneliui priklausiusią žemę; 2) manė, kad nuosavybes teises atkurs R. V.; 3) ilgą laikotarpį užtruko dokumentų paieška. Atsižvelgiant į tai, terminas, pareiškėjos teigimu, turėtų būti atnaujintas.

64Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90),

1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas,

iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

66Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

68Kaip jau minėta, teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 7 d.).

70Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

72Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų argumentų, terminas buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių (nesutarimai šeimoje, pavėluotas kreipimasis į atitinkamas institucijas, pareiškėjos įsitikinimas, kad nuosavybes teisę atkurs kitas asmuo). Pabrėžtina, kad apie tai, jog pareiškėja nurodė, kad turi teisę pretenduoti į senelio žemę, ji sužinojo 2005–2006 metais, o NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. M. žemę pareiškėja kreipėsi 2014 m. birželio 19 d. prašymu (b. l. 10–11), į Lietuvos valstybės istorijos archyvą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 28 d. (b. l. 9), t. y. praėjus 8–9 metams. Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjos subjektyvus situacijos vertinimas bei jos pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.

74Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

75Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

76Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

77Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

78Nutartis neskundžiama.