Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui R. B., nuteistojo R. J. gynėjai advokatei D. E. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. bei nuteistas:

- pagal LR BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

- pagal LR BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

- pagal LR BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams bausme.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d. ir 5 d. 1 p., R. J. paskirtos bausmės subendrintos, paskiriant pastarajam subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 64¹ str. nuostatomis, R. J. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, R. J. paskiriant galutinę 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Iš P. L. ir R. J. solidariai priteista: UAB „Nordecum“ - 700 Lt (septyni šimtai litų), UAB „MCB Finance“ - 700 Lt (septyni šimtai litų), UAB „4 Finance“ - 750 Lt (septyni šimtai penkiasdešimt litų).

Iš P. L. ir R. J. UAB „MCB Finance“ naudai solidariai priteista 150 Lt (vieno šimto penkiasdešimties litų) suma patirtoms teisinės pagalbos išlaidoms.

J. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės moralinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies iš P. L. ir R. J. jo naudai solidariai priteisiant 200 Lt (du šimtus litų).

Apeliaciniai skundai dėl P. L. Vilniaus apygardos teismui pateikti nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J., skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti J. Š. tapatybės duomenimis, 2011 m. lapkričio 29 d., apie 17.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, interneto kavinėje, esančioje Vilniaus miesto centrinėje bibliotekoje, „Kalvarijų biblioteka“, adresu Kalvarijų g. 29, Vilniuje, iš J. Š. paėmė ir neteisėtai įgijo jo vardu išduotus AB DNB banko elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, atidarytos elektroninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke prisijungimo vardo, slaptažodžio bei saugos kodų kortelės duomenis ir juos laikė turėdamas tikslą inicijuoti finansinę operaciją ir, panaudojęs kompiuterį, kurio prisijungimo IP adresas 212.122.74.4, neteisėtai įgytas elektronines bankininkystės priemones panaudojo.

Be to, jis ir P. L., veikdami bendrai, turėdami tikslą neteisėtai atlikti finansinę operaciją, 2011 m. lapkričio 29 d., 17.31 val., būdami interneto kavinėje, esančioje Vilniaus miesto centrinėje bibliotekoje „Kalvarijų biblioteka“, Kalvarijų g. 29, Vilniuje, R. J. neteisėtai įgijus J. Š. priklausančius DNB banko prisijungimo vardo, slaptažodžio bei saugos kodų kortelės duomenis, bendrais veiksmais, panaudoję kompiuterį, kurio prisijungimo IP adresas 212.122.74.4, bei J. Š. tapatybę patvirtinimo priemonių duomenis: vartotojo prisijungimo vardą, vartotojo slaptažodį, vartotojo kortelę su prisijungimo slaptažodžiais, neteisėtai atliko finansinę operaciją, o būtent iš J. Š. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, į UAB „4finance“ sąskaitą pervedė 0,01 Lt piniginę sumą, tvirtindami sutikimą paskolai gauti, iš J. Š. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, į UAB „MCB Finance“ sąskaitą pervedė 0,01 Lt piniginę sumą, patvirtindami sutikimą paskolai gauti, iš J. Š. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, į UAB „Nordecum“ sąskaitą pervedė 0,01 Lt piniginę sumą, patvirtindami sutikimą paskolai gauti.

Be to, P. L. ir R. J., veikdami bendrai, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2011 m. lapkričio 29 d.,, 17.31 val., būdami interneto kavinėje, esančioje Vilniaus miesto centrinėje bibliotekoje „Kalvarijų biblioteka“, adresu Kalvarijų g. 29, Vilniuje, bendrais veiksmais panaudoję kompiuterį, kurio prisijungimo IP adresas 212.122.74.4, neteisėtai užsiregistravo UAB „4finance“ internetinėje svetainėje www.smscredit.lt ir J. Š. vardu užpildė paraišką 750 Lt kreditui gauti, po to panaudojo iš J. Š. gautus elektroninės bankininkystės AB DNB banko kodus, įvedę prisijungimo kodus, pervedę iš J. Š. sąskaitos, esančios AB DNB banke, į UAB „4finance“ 0,01 Lt piniginę sumą patvirtino, jog sutinka su kredito gavimo sąlygomis, ir 17.31 val., UAB „4finance“ pervedė į J. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB banke 750 litų. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, neteisėtai užsiregistravo UAB „MCB Finance“ internetinėje svetainėje www.credit24.lt, kurioje J. Š. vardu užpildė paraišką 700 litų kreditui gauti, panaudodami J. Š. elektroninės bankininkystės AB DNB banko kodus, įvedę prisijungimo kodus, iš J. Š. sąskaitos, esančios AB DNB banke į UAB „MCB Finance“ 0,01 Lt piniginę sumą, patvirtino, jog sutinka su kredito gavimo sąlygomis ir 18.10 val., UAB „MCB Finance“ pervedė į J. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB banke, 700 litų. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, neteisėtai užsiregistravo UAB „Nordecum“ internetinėje svetainėje www.smspinigai.lt, kurioje J. Š. vardu užpildė paraišką 700 Lt kreditui gauti, panaudodami J. Š. elektroninės bankininkystės AB DNB banko kodus ir įvedę prisijungimo kodus, pervesdami iš J. Š. sąskaitos, esančios AB DNB banke, į UAB „Nordecum“ 0,01 Lt piniginę sumą, patvirtino, jog sutinka su kredito gavimo sąlygomis, 18.20 val., UAB „Nordecum“ pervedė į J. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB banke, 700 litų.

Tęsdami nusikalstamus veiksmus, P. L. ir R. J., veikdami bendrai, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2011 m. lapkričio 29 d., 18.43 val., AB DNB banko bankomate, esančiame Vilniaus g. 18, Vilniuje, padėjo J. Š. išgryninti iš UAB“4finance“, UAB „MCB Fiannce“ ir UAB „Nordecum“, bendroje sumoje gautus 2140 litų, kuriuos, tiksliai nenustatytomis sumomis, R. J. ir P. L. tarpusavyje pasidalino ir veikdami apgaule įgijo svetimą turtą - pinigus 2140 litų sumoje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Europos Tarybos Pamatiniame sprendime, kurį vykdant buvo priimtos LR BK 214 str. ir 215 str. nuostatos, pateiktas mokėjimo priemonės, kaip nusikaltimo objekto, apibrėžimas, pagal kurį mokėjimo priemonė – tai materiali priemonė, išskyrus pinigus. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime. Apelianto vertinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi materialiais objektais (bankų mokėjimo kortelėmis), ar materialių objektų duomenimis, vietoje to, buvo analizuojamas tik naudojimasis bankų teikiamomis nematerialiomis paslaugomis, tokių kaip „Bankas internetu“ bei naudojimasis šių nematerialių paslaugų duomenimis (prisijungimo kodų bei slaptažodžių). Tuo tarpu nematerialios paslaugos, priemonės bei duomenys, kurie nėra susieti su materialia elektronine mokėjimo priemone, nelaikytini LR BK 214 str. ir 215 str. įtvirtintų nusikalstamų veikų objektais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 369 str. 1 d. 1 p, 2 d. bei LR BK 2 str., nusikaltimo objekto nebuvimas yra absoliutus nuosprendžio negaliojimo pagrindas

Pažymima, kad, remiantis bylos duomenimis, hipotetinių subjektų (UAB „MCB Finance“, UAB „Nordecum“ ir UAB „4finance“) vardu veikiantys fiziniai asmenys savo pačių iniciatyva perveda savo pačių pasirinkto dydžio pinigų sumas į tas banko sąskaitas, iš kurių yra gavę 1 cento įmoką. Atsižvelgiant į tai, akcentuojama, jog tokia bendrovių veikla nelaikytina skolinimu, kadangi pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 str. 38 p., skolinimas – tai pinigų sumos perdavimas skolininkui pagal paskolos ar kreditavimo sutartį. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir LR CK 6.871 ir 6.882 straipsniuose. Kadangi jokių sutarčių byloje minimi hipotetiniai subjektai ir jų vardu veikiantys fiziniai asmenys nesudarinėja ir net neketina sudarinėti, spręstina, kad šie subjektai skolinimo veiklos nevykdo, tiesiog savanoriškai ir be jokio tam teisinio pagrindo perduoda nuosavas lėšas tretiesiems asmenims ir tikisi, kad trečiųjų asmenų be teisėto pagrindo įgytos lėšos jiems bus grąžintos. Tuo tarpu subjektų teisė netrukdomai disponuoti savo lėšomis yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, todėl tokiu atveju, kai minėti subjektai perveda savo nuosavas pinigines lėšas kitam asmeniui ir jos nėra grąžinamos, galima tik restitucija, bet ne baudžiamoji atsakomybė.

Be to, minėti subjektai ir jų vardu veikiantys fiziniai asmenys nesidomi asmenybėmis tų asmenų, kurie disponuoja banko sąskaitomis, į kurias pervedamos piniginės lėšos. Pasak apelianto, ši aplinkybė patvirtina tai, kad minėtiems subjektams yra nereikšminga aplinkybė tai, kad banko sąskaitomis gali disponuoti tretieji asmenys, kad 1 cento įmoką gali sumokėti bet kas iš banko sąskaitomis galinčių disponuoti asmenų. Remiantis šiais duomenimis, R. J., vertinimu, nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas ir apgaulės klausimas, kadangi byloje nustatyta, jog internetinėse reklamose reikalaujamos sumokėti 1 cento įmokos kredito įstaigoms visgi buvo sumokėtos, iš ko spręstina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 182 str. 1 d. nuostatas nagrinėjamu atveju negalima.

Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl civilinio ieškinio, nurodant, kad R. J. byloje nėra pareikšti jokie turtiniai reikalavimai, UAB „MCB Finance“, UAB „Nordecum“ ir UAB „4finance“ ir jų vardu veikiantys fiziniai asmenys nenurodė teisinio ieškinio pagrindo, ikiteisminio tyrimo metu tokia informacija taip pat nebuvo surinkta, todėl manytina, kad byloje nėra dokumentų, atitinkančių civiliniam ieškiniui keliamus reikalavimus, iš ko spręstina, kad byloje jokie civiliniai ieškiniai pareikšti nebuvo.

Teismo posėdyje prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti, nuteistojo gynėja – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. J. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (LR BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. J. kaltę padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nuteistojo R. J. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, ji pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, tuo tarpu nuteistasis savo apeliacinį skundą grindžia vien tik savo paties samprotavimais apie LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymius, nepagrįsdamas jų jokiais objektyviais duomenimis bei paviršutiniškai vadovaudamasis įvairiomis teisinėmis sąvokomis, nesusijusiomis su nagrinėjamomis bylos aplinkybėmis.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, R. J., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pripažino visiškai, nurodydamas, kad 2011 m. gruodžio mėnesio viduryje, tikslios datos neprisimena, bendravo su P. L. ir J. Š., su kuriuo susipažino vartodamas alkoholinius gėrimus. J. Š. užsiminė, kad reikėtų iš kur nors gauti pinigų. Tada jis ar P. L. pasakė, kad iš pradžių reikia gauti elektroninės bankininkystės duomenis (elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus). J. Š. pasakius, kad neturi elektroninės bankininkystės prisijungimo kodų, jam buvo paaiškinta, kad galima nuvykti į banką ir juos pasiimti. J. Š. sutikus, visi trys nuvyko į Vokiečių gatvėje, Vilniuje, esantį DNB banko filialą. Į banko patalpas nuėjo J. Š. ir P. L.. Jis (R. J.) pasiliko jų laukti automobilyje. J. Š. gavus reikalingus elektroninės bankininkystės kodus, visi trys nuvažiavo į Kalvarijų gatvėje esančią biblioteką, kur buvo įrengta internetinė prieiga. Bibliotekos patalpose jis su P. L. prisėdo prie kompiuterio. Tuo metu J. Š. nuėjo į kitą kavinę atsigerti alaus. Jis nežinojo, kas bus atliekama su jo elektroninės bankininkystės duomenimis. P. L. užsiregistravo greitųjų kreditų portaluose ir pateikė paraiškas kreditams gauti. Atlikę reikiamus veiksmus ir pamatę, kad į J. Š. banko sąskaitą pervesti pinigai, jie nuėjo į kavinę, pasiėmė J. Š. ir visi nuvyko prie bankomato. J. Š. pasinaudojo banko mokėjimo kortele ir išgrynino į sąskaitą pervestus pinigus, kurių buvo apie 2000 litų. P. L. jam (R. J.) atidavė apie 1000 litų, dalį pinigų perdavė J. Š., o kitus pasiliko sau. Prie bankomato jie išsiskirstė.

Šias aplinkybes iš esmės patvirtinto ir nuteistojo R. J. parodymuose minimas P. L., kuris, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausiamas kaltinamuoju parodė, kad 2011 m. gruodžio mėnesio viduryje, tikslios datos neprisimena, jam paskambino R. J., kuris pasiūlė susitikti, nes yra galimybė užsidirbti. Jie susitiko prie buvusio Lietuvos kino teatro. R. J. buvo su anksčiau jam nepažįstamu J. Š. ir kaukazietiškos išvaizdos asmeniu. R. J. pasiūlė už 50 litų padėti J. Š. iš banko gauti elektroninės bankininkystės kortelę. Jam sutikus, kartu su J. Š. nuėjo į AB DNB banką, esantį Vilniaus senamiestyje. Tuo metu R. J. pasiliko jų laukti gatvėje. Banko patalpose jis pasėdėjo ir palaukė, kol J. Š. bus išduota elektroninės bankininkystės kortelė. Po to visi trys taksi automobiliu nuvyko į Kalvarijų gatvėje esančia biblioteką, nes ten buvo įrengta internetinė prieiga. R. J. pasakė, kad jam reikia pervesti savo lėšas į J. Š. sąskaitą, todėl reikalinga pastarojo ką tik gauta elektroninės bankininkystės kortelė. Bibliotekoje R. J. atsisėdo prie kompiuterio, o jis su J. Š. laikėsi nuo jo atokiau. Netrukus R. J. paprašė, elektroninės bankininkystės kortelės, kurią jam perdavė J. Š.. Po kelių minučių, R. J. pasakė, kad kortelę galima paimti. P. L. priėjęs prie R. J., pamatė kompiuterio monitoriuje kažkokius užrašus apie kreditą ir užpildytas elektroninės formas. Jis suprato, kad R. J., pasinaudojęs J. Š. elektroninės bankininkystės kortele jo vardu, paėmė kreditus, tačiau pastarajam nieko apie tai nesakė. Visiems išėjus iš bibliotekos, kartu nuėjo prie Vilniaus senamiestyje buvusio DNB bankomato, kur J. Š. nuo savo sąskaitos nuėmė 2000 litų. Gautus pinigus J. Š. atidavė R. J., o šis jam (P. L.) davė 100 litų už pagalbą ir jie išsiskyrė.

Vertinant šių asmenų parodymus R. J. inkriminuojamų nusikalstamų veikų kontekste, pažymėtina, kad dėl esminių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių jie sutapo iš esmės, esminių prieštaravimų juose nenustatyta, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, tiek R. J., tiek P. L. analogiškas aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu.Jų parodymai visose baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose buvo nuoseklūs, neprieštaringi, juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai. Šių duomenų plotmėje pastebėtina, kad R. J. neneigė, ką patvirtino ir P. L., kad jie, pasinaudoję J. Š. elektroninės bankininkystės duomenimis, apie tai nežinant jų savininkui, atliko tris finansines operacijas ir J. Š. vardu paėmė paskolas - greituosius kreditus. Žinodami, kad paskolos pervestos į J. Š. banko sąskaitą, panaudoję apgaule, sakydami pastarajam, kad tai P. L. teisėtai įgyti pinigai, kurių dėl kreditinių įsiskolinimų jis negalėjo pervesti į savo banko sąskaitą, todėl pasinaudojo J. Š. banko sąskaita, pervestus pinigus su J. Š. pagalba, jo banko kortele, išgrynino ir tarpusavyje pasidalino, J. Š. už tai atsilygindami buteliu degtinės.

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir nukentėjusiuoju pripažinto J. Š. ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama LR BPK 273 str. tvarka, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą) nurodytos aplinkybės, kad 2011 m. lapkričio 29 d., apie 14.00 val., jam einant į namus prie jo priėjo trys vaikinai ir pasiūlė uždirbti pinigų. Jie paaiškino, kad negali pinigų pervesti į savo sąskaitą, nes juos iš karto areštuos antstoliai. Vaikinai teigė, kad reikalingi jo elektroninės bankininkystės duomenys, nes tada jie galėtų pervesti savo pinigus į jo sąskaitą ir išgryninti, o jam už paslaugą nupirktų butelį alkoholinio gėrimo. Sutikęs su gautu pasiūlymu, iš namų jis pasiėmė reikalingus elektroninės bankininkystės duomenis ir visi trys nuvažiavo į Kalvarijų gatvėje esančią interneto svetainę. Kartu su P. L. ir R. J. nuėjo į internetinę svetainę, kur R. J. atidavė savo internetinės bankininkystės duomenis. Pastarasis labai ilgai užtruko prie kompiuterio, todėl jam atsibodo laukti ir išėjo į gatvę. Netrukus į gatvę išėjo ir P. L. ir R. J.. Tada visi trys nuėjo prie bankomato, kur su jų pagalba iš savo sąskaitos išgrynino pinigus. Tikslios sumos nepamena. Po to, Pylimo gatvėje esančioje parduotuvėje „Ikiukas“ R. J. ir P. L. jam nupirko 0,5 l talpos degtinės „Lithuania“ butelį. 2011 m. gruodžio 3 d. jisgavo UAB „Nordecum“ laišką, kad 2011 m. lapkričio 29 d. jis paėmė 700 litų paskolą metams laiko ir palūkanos sudaro 464 litų. 2011 m. gruodžio 4 d. jam paskambino R. J., paaiškino, kad dėl gautos paskolos įvyko kažkoks nesusipratimas ir kad jis nesikreiptų į policiją, kad pirmadienį jis viską sutvarkys, padengs atsiradusius jam nuostolius. Papildomos apklausos metu J. Š. patikslino, kad su pagalbos pervesti pinigus prašiusiais P. L. ir R. J. susitiko atsitiktinai. Kadangi buvo vėlus vakaras, o jis neturėjo elektroninės bankininkystės prieigos, todėl su jais susitarė susitikti sekančią dieną. Kitą dieną jie susitiko prie buvusio Lietuvos kino teatro ir visi trys nuėjo į AB DnB banką, kur jam buvo išduoti elektroninės bankininkystės duomenys. Vėliau bankomate jam išgryninus pinigus, juos visus pasiėmė P. L., jam už „pagalbą“ nupirko tik degtinės butelį. Kad jo vardu buvo paimti greitieji kreditai, sužinojo tik tada, kai gavo laiškus, kuriuose buvo nurodyta, kad vėluoja mokėti mėnesines įmokas. Jei neklysta, laiškai buvo iš skirtingų greitųjų kreditų bendrovių. Gavęs laiškus, nuėjo į Aušros Vartų gatvę, kur yra vieno iš greitųjų kreditų filialas ir paaiškino, kad jo vardu kreditą paėmė kiti asmenys ir jį apgavo. Jis pateikė pranešimą iš policijos įstaigos, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. Buvo nuėjęs ir į kitą greitojo kredito filialą, kur paaiškino susidariusią situaciją. Kai pranešė, kad kreditų jis nėra ėmęs, daugiau laiškų negavo.

Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, konstatuotina, kad R. J. inkriminuoto nusikaltimo pagal LR BK 214 str. 1 d. sudėties požymiai pasitvirtino iš esmės. Nustatyta, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė J. Š. vardu išduotus AB DNB banko elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis: atidarytos elektroninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, prisijungimo vardo, slaptažodžio bei saugos kodų kortelės duomenis. Remiantis nukentėjusiojo J. Š. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kuriomis aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti, R. J. šiuos duomenis įgijo apgaulės būdu, t.y. nurodydamas, kad aptariami J. Š. duomenys reikalingi savo pinigų pervedimui į jo sąskaitą ir šių pinigų išgryninimui, iš anksto žinodamas, kad pasinaudodamas šiais duomenimis jis atliks neteisėtas bankininkystės operacijas, kurių metu pasisavins tretiesiems asmenims priklausančias pinigines lėšas. Konstatuojant šią išvadą, svarbu paminėti ir tai, kad R. J. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, neneigė, kad J. Š. savo elektroninės bankininkystės duomenis perdavė būtent R. J..

Vertinant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto LR BK 215 str. 1 d., padarymo, akcentuotina, kad pagal šio straipsnio nuostatas atsako tas, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba panaudodamas žinomai netikrus vienos ar daugiau tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba žinomai neteisėtą vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių panaudojimą pripažino teisėtu.

Nors nuteistasis R. J. nurodo, kad aptariamo straipsnio nuostatos jam pritaikytos nepagrįstai, kadangi banko sąskaitos internetinio valdymo priemonės savaime, nėra elektroninio mokėjimo priemonė LR BK 215 str. prasme, tačiau kolegija su tokia apelianto versija sutikti negali. Pažymėtina, kad R. J. (bei kitas nuteistasis šioje byloje) pagal šį straipsnį pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad jis įgijęs svetimus – J. Š. priklausančius banko sąskaitos bankininkystės prisijungimo kodus (AB DNB banko elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, atidarytos elektroninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) prisijungimo vardo, slaptažodžio bei saugos kodų kortelės duomenis), J. Š. vardu inicijavo ir atliko finansines operacijas – svetimu vardu paėmė greituosius kreditus. Šiuo atveju LR BK 215 str. nusikaltimo objektu laikytina naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys, o ne, R. J. nuomone, banko sąskaita. Vertindama šį nuteistojo R. J. argumentą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į susiformavusią teismų praktiką, pvz. 2013 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2K-459/2013, kurioje asmenys buvo nuteisti už iš esmės analogiškas nusikalstamas veikas, o teismas, analizuodamas LR BK 215 str. sudėtį priėjo išvados, kad asmenys pagrįstai nuteisti pagal LR BK 215 str. 1 d.

Kadangi veikiant nusikalstamai buvo ne tik pateikti tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys kredito įstaigoms, bet ir gautas patvirtinimas iš kredito įstaigų apie disponavimą kredito įstaigos sąskaitoje esančiomis lėšomis (apie sąskaitoje esančių lėšų pervedimą į konkrečią sąskaitą), priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, jo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota ir kaip sukčiavimas pagal LR BK 182 str. 1 d. Tuo tarpu atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad R. J. veiksmuose nagrinėjamu atveju nebuvo apgaulės, būtinos LR BK 182 str. 1 d. inkriminavimui, kadangi kreditų įstaigų reikalaujama 0,01 litų suma visgi buvo pervesta į aptariamų įstaigų sąskaitas, akcentuotina, kad šiuo savo veiksmu R. J. atliko kito asmens – J. Š. vardu, tokiu būdu patvirtindamas, kad J. Š. sutinka su kreditų įstaigų keliamomis sąlygomis bei reikalavimais kredito išdavimui, žinodamas, kad apie šių veiksmų atlikimą J. Š. nėra informuotas. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka pagrįstai konstatuoti R. J. veiksmuose esant apgaulės požymių ir pripažinti jį kaltu apgaule įgijus svetimą, t.y. UAB „4finance“, UAB „MCB Finance“ ir UAB „Nordecum“, priklausantį turtą.

Analizuojant nuteistojo R. J. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, sutiktina su jo pateiktais „Paskolos“ ir „Kredito“ apibrėžimais ir pritartina, kad kreditavimo sutartis turi būti sudaroma rašytinė. Tačiau pažymėtina, kad vartojimo sutartis sudaroma elektroninėje erdvėje, patvirtinus vartotojui savo tapatybę bankiniu pavedimu sumokant 0,01 litų sumą. Kai klientas patvirtina savo tapatybę, įmonės darbuotojai sutikrina kliento duomenis ir jei jie sutampa bei klientas sutinka su pateiktos sutarties sąlygomis – jam suteikiama paskola, kuri įformina sutartimi, atsiunčiama klientui į jo nurodytą elektroninį paštą. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo sutikti su R. J. argumentais, kad nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Remiantis šiais duomenimis, kaip visiškai nelogiški vertinti ir R. J. argumentai, kad minėtos kredito įstaigos skolinimo veiklos nevykdo, tiesiog savanoriškai ir be jokio teisinio pagrindo perduoda nuosavas lėšas tretiesiems asmenims ir tikisi, kad šių asmenų be teisėto pagrindo įgytos lėšos jiems bus grąžintos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal UAB „4finance“, UAB „MCB Finance“ ir UAB „Nordecum“ veiklą reglamentuojančius įstatymus kredito suteikimui pakanka nustatyti asmens tapatybę reikalaujant iš norinčio gauti kreditą asmens bankiniu pavedimu sumokėti 0,01 litų sumą, tokį kredito gavėjo veiksmą vertinant kaip sutikimą su kredito įstaigų paskolų išdavimo sąlygomis ir reikalavimais, neabejotinai spręstina, kad tokiu būdu įstaigos turi teisinį pagrindą iš kredito gavėjo reikalauti ir kredito grąžinimo.

Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti jį nuteistojo R. J. apeliacinio skundo motyvais, nepagrįstais jokiais objektyviais duomenimis, nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR BPK 20 str. 5 d).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.