Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja L. Venckuvienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.2.;

2008 m. vasario 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios A. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. ir I. M. pagal BK 182 str.1 d. išteisintos, nenustačius, kad jos padarė joms inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį N. B. nuo baudžiamosios atsakomybės atleista dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. buvo kaltinama tuo, kad 2005-11-30 N. B. individualioje įmonėje nekilnojamojo turto agentūroje „Nirenija“, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdama buto savininko įgaliojimo, pasirašydama sutartyje už buto pardavėją D. V., o I. M., pasirašydama kaip NTA „Naminukas“ atstovė, sudarė ir tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą – 2005-11-30 preliminariąją sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo su A. M.. Apylinkės teismas bylą nutraukė dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo.

Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo nuosprendžiu padaryta išvada, kad N. B. veika dėl dokumento suklastojimo yra mažareikšmė, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl šis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakanka tam, kad galima būtų konstatuoti, jog sutarties vykdymas, pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problematiškas dėl N. B. ir I. M. sąmoningų veiksmų. Nukentėjusiosios suklaidinimas yra akivaizdus, I. M. ir N. B. kaltę, jog jos padarė Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. uždraustą veiką, įrodančių duomenų pakanka, o teismo nuosprendis, kuriuo I. M. ir N. B. išteisintos, naikintinas.

Taip pat prokuratūros skunde pažymėta, jog teismo padaryta išvada, kad N. B. veiksmuose nėra sukčiavimo prieš R. J. sudėties, yra neteisinga.

Teisiamojo posėdžio metu buvo ištirtas E. K. 2005-09-06 išduotas įgaliojimas N. B. dėl dokumentų, susijusių su namo pardavimu, tvarkymo, tačiau iš jo turinio matyti, kad E. K. nebuvo įgaliojęs N. B. imti avansą iš būsimų namo pirkėjų. Teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių R. J. avansas pas N. B. būtų patekęs netyčia, atsitiktinai ar per neatsargumą.

Teisiamojo posėdžio metu N. B. nurodė, kad su E. K. buvo sutarusi, jog iš gauto avanso ji tvarkys dokumentus, susijusius su namo pardavimu. Tokie susitarimai yra galimi atitinkamai įforminant, tačiau šis susitarimas tarp N. B. ir E. K. nesuteikė N. B. teisės savavališkai, E. K. nežinant, imti avansus iš būsimų pirkėjų.

Byloje nustatyta, kad 2005-10-21 E. K. nežinant buvo sudaryta preliminarioji sutartis su V. S. ir iš jos N. B. paėmė 9000 Lt avanso, kurio E. K. neperdavė. Šios aplinkybės neneigia nei N. B., nei E. K.. Nepasibaigus preliminariosios sutarties, sudarytos su V. S., terminui namas buvo toliau pardavinėjamas, o 2006-01-31 buvo sudaryta preliminarioji sutartis su R. J. (L.). Kadangi namas buvo toliau pardavinėjamas nepasibaigus preliminariajai sutarčiai su V. S., V. S. padavė E. K. į teismą (šią aplinkybę patvirtina procesiniai civilinės bylos dokumentai, E. K.), dėl to namas buvo areštuotas.

E. K. nurodė, jog N. B. neturėjo teisės imti avanso, tai matyti ir iš įgaliojimo, išduoto N. B.. N. B. pati suvokė, jog nėra įgaliota imti avanso iš būsimų namo pirkėjų, todėl jos visi veiksmai, kuriais ji įgijo avansą bei privertė R. J. patikėti, jog ji gali priimti avansą, yra vertintini kaip neteisėti ir tyčiniai.

N. B. iš anksto turėtą tyčią neteisėtai užvaldyti turtą rodo ir tai, kad namo dalį ji pradėjo pardavinėti dar nesibaigus preliminariai sutarčiai su S., taip pat susitarimas su E. K., jog jis yra nuomininkas, o tikrasis šeimininkas yra išvykęs, taip pat įgaliojimo pateikimas R. J., tai galutinai įtikino ją ir ji apsisprendė 5000 Lt avanso perduoti N. B.. Apklausta teisiamojo posėdžio metu R. J. nurodė, jog ji nebūtų sudariusi preliminariosios sutarties, jei būtų žinojusi, kad E. K. yra savininkas, apsimetęs nuomininku, nes jei iš pat pradžių meluojama, nebūtų pasitikėjusi, juo labiau nebūtų davusi avanso N. B., jei būtų žinojusi, kad ji nėra įgaliota imti avanso. Todėl laikytina, kad apgaulė, kuri pasireiškė tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimu apie namo savininką, taip pat apie įgaliojimą imti avansą, buvo esminė R. J. apsisprendimui duoti avansą N. B..

Nusikalstamus N. B. ketinimus rodo ir tai, kad, kaip nurodo nukentėjusioji, ji ketino susisiekti su N. B., pasidomėti, kaip vyksta dokumentų tvarkymas, tačiau ši į jos skambučius neatsakinėjo, nenorėjo su ja bendrauti, dėl to ji savo iniciatyva pradėjo ieškoti namo savininko. Toliau prokuroras pažymi, jog N. B. neteisėtai paėmusi avansą apsunkino asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą. Gauti pinigai nebuvo perduodami E. K., o pasisavinti. E. K. tik vėliau sužinojo iš R. J. apie sudarytą sutartį ir paimtą iš jos avansą.

N. B. teisminio nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, kur panaudojo iš R. J. gautą avansą. Byloje yra pateikti dokumentai, kurie rodo, jog N. B. apmokėjo tam tikras sąskaitas Registrų centre, tačiau visos šios išlaidos buvo patirtos dar iki sutarties su R. J. sudarymo ir avanso iš jos paėmimo. Tai, kad N. B. užvaldė savo reikmėms R. J. avansą, rodo ir jos veiklos rezultatas - ji nepaaiškino, kokius darbus atliko po avanso paėmimo bei kiek pinigų išleido. Ji tik pateikė ranka rašytą ataskaitą apie atliktus darbus ir išleistus pinigus, tačiau jos ataskaita nepateisina sumų, paimtų iš V. S. ir R. J.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad N. B. veikė ne kaip paprastas fizinis asmuo, bet kaip verslininkė - ji individualiosios įmonės savininkė, todėl privalėjo dokumentais pateisinti savo išlaidas.

R. J. buvo apgauta N. B. preliminariosios sutarties sudarymo metu tuomet, kai iš jos buvo paimtas avansas. N. B. nėra kaltinama tuo, jog laiku nebuvo sudaryta pagrindinė namo pirkimo-pardavimo sutartis, todėl E. K. veiksmai, kuriais jis nutraukė sutartį su N. B., po to, kai buvo sudaryta preliminarioji sutartis ir paimtas avansas, t. y. po to, kai sukčiavimo veiksmai jau buvo įvykdyti, N. B. inkriminuojamos veikos sukčiavimo sudėčiai reikšmės neturi, todėl išteisinamąjį nuosprendį motyvuoti tuo, kad pagrindinė namo pirkimo-pardavimo sutartis laiku nebuvo sudaryta dėl E. K. veiksmų, ir todėl nėra sukčiavimo sudėties, negalima.

Nukentėjusiosios R. J. suklaidinimas yra akivaizdus, N. B. kaltę, jog ji padarė Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. uždraustą veiką, įrodančių duomenų pakanka. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad surinktų parodymų pakanka išvadai, kad N. B. yra kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 300 str. 1 d., 182 str. 1 d., 182 str. 1 d., I. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1 d. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-10-29 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. N. B. pripažinti kalta pagal LR BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir nuteisti: pagal LR BK 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo prieš A. M.) 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo; pagal LR BK 300 str. 1 d. (dėl dokumento klastojimo) 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo; pagal LR BK 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo prieš R. J.) 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d., 1 p. bausmę, paskirtą už sukčiavimą prieš A. M., ir bausmę, paskirtą už dokumento klastojimą, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti 1 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Šią bausmę, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. 4 d., subendrinti su bausme, paskirta už sukčiavimą prieš R. J. dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskirti 2 metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. 2 d. paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant ją per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti arba pašalinti nusikaltimais padarytą žalą, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Vadovaujantis LR BK 45 str. prašoma atimti iš N. B. teisę užsiimti komercine veikla, susijusia su tarpininkavimu perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą 3 metams.

I. M. prokuroras prašo pripažinti kalta pagal LR BK 182 str. 1 d. ir nuteisti 1 metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. 2 d. paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą žalą, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

A. M. 2600 Lt civilinį ieškinį prašoma tenkinti priteisiant jį solidariai iš N. B. ir I. M.. R. J. 5000 Lt civilinį ieškinį prašoma tenkinti, priteisiant jį iš N. B..

Nukentėjusioji teigia, jog teismo padaryta išvada, kad klastodama dokumentą N. B. nesiekė sau naudos, veiką padarė dėl to, kad Ž. K. tą vakarą nebuvo, o A. M. norėjo būtent tą vakarą sudaryti sutartį, yra grindžiama tik melagingais N. B. parodymais, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja liudytojų bei jos parodymams.

Nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad sudarant su ja preliminariąją sutartį N. B. niekam neskambino ir nieko nekvietė atvykti. Šią aplinkybę patvirtino ir kartu su ja buvusi liudytoja A. R..

Taip pat apeliantė teigia, kad yra visiškai nepagrįsta teismo padaryta išvada, jog N. B. pasirašydama sutartyje už D. V. žalos niekam nepadarė, todėl veika yra mažareikšmė. Teismo nuosprendyje visiškai neįvertinta liko tai, kad jai nebuvo grąžinti 2600 Lt, kurie buvo paimti suklastotos sutarties pagrindu, motyvuojant tuo, kad ji pažeidė suklastotos sutarties 5.11 punktą. Šis faktas negali būti laikomas nereikšmingu, neatsižvelgiant jau į tai, kad ji nepažeidė šios sutarties sąlygų, o teismas nepagrįstai patikėjo melagingais niekuo neparemtais N. B. ir I. M. parodymais.

Nukentėjusioji pabrėžia, kad teismas dėl jos atžvilgiu įvykdyto sukčiavimo padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes 2005-11-30 preliminarioji sutartis yra suklastota, todėl ji neprivalėjo jos vykdyti. Tai, kad 2005-11-30 preliminarioji sutartis yra suklastota, nuosprendyje konstatuoja teismas, todėl jo padaryta išvada, kad ji neįvykdė sutarties punktų, yra prieštaringa anksčiau padarytai išvadai ir yra neteisinga. Sukčiavimo būdu N. B. ir I. M. užvaldė jos duotus rankpinigius, todėl teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad jų veikoje nėra sukčiavimo sudėties, nes buto pirkimo-pardavimo sandoris neįvyko ne dėl kaltinamųjų, o dėl jos kaltės, yra visiškai nepagrįsta, nes kaltinamųjų tikslas buvo užvaldyti jos duotus pinigus, o ne butą.

Apeliantė skunde akcentuoja, jog teismas rėmėsi neteisingais kaltinamųjų parodymais, visiškai neanalizavo jų prieštaringumo ir neatitikties liudytojų parodymams bei kitų liudytojų parodymų pakeitimo priežasčių ir padarė neteisingą išvadą, kad jų veiksmuose nebuvo tyčios. Ji žinojo, kad buto savininkė yra D. V., o ne kaltinamoji I. M.. Tačiau preliminariosios sutarties ji nebūtų sudariusi, jei nebūtų įsitikinusi, kad I. M. yra buto savininkės uošvė, t. y. šeimos narė. Ji sudarė trišalę sutartį, t. y. su pardavėjų įgaliotu asmeniu - šeimos nariu, ir agentūra, būdama įsitikinusi, kad I. M. yra buto savininkės uošvė ir kad pinigus duoda pardavėjos šeimos narei – I. M.. Jei nebūtų apgauta ir suklaidinta, tai preliminariosios sutarties ji nebūtų sudariusi arba būtų pareikalavusi įgaliojimo.

Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog kaltinamosios nuo pat pradžių turėjo tikslą ją apgauti, patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės: I. D. atsisakius pirkti butą, už kurį buvo duotas avansas, N. B. ir I. M., siekdamos pridengti savo neteisėtą veiklą, „patarė“ parašyti prašymą perparduoti butą, nors puikiai žino, kad negali įgalioti ar prašyti kito asmens parduoti svetimą nekilnojamąjį turtą.

Apeliantė skundą motyvuoja tuo, kad teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog pagal 2005-11-30 preliminariąją su ja sudarytą sutartį pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis pas notarą turėjo būti sudaryta iki 2005-12-28, tačiau nei Ž. K., nei D. G., nei D. V. pas notarą neatvyko.

Visiškai nepagrįstas teismo teiginys, kad ji nevykdė sutarties sąlygų, todėl sumokėtas avansas atiteko pardavėjui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visa rankpinigių suma – 2600 Lt – visą laiką buvo pas N. B. ir tik 2006-09-04 dalį pinigų ji perdavė D. G., kuris nėra buto pardavėjas. Be to, teismas nuosprendyje prieštaringai nurodė, kad sumokėtas avansas pagal susitarimą su N. B. atiteko pastarajai už tarpininkavimo paslaugas. Tokiu būdu visiškai neaišku, kam teisėtai atiteko jos sumokėti rankpinigiai – D. G. ar N. B. – už neparduotą butą ar neįvykusį sandorį.

Teismas visiškai neįvertino liudytojo D. G. parodymų ir veiksmų. Apeliantės perduotų rankpinigių dalis jam buvo perduota tik 2006-09-04, t. y. po to, kai N. B. pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo, tačiau D. G. jų neperdavė buvusiai buto savininkei D. V., nors tuo metu jau jie kartu nebegyveno ir jis neturėjo teisės tais pinigais disponuoti. Teisme D. G. pakeitė parodymus, prokurorei paskelbus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos patvirtino, tačiau teismas neanalizavo parodymų pakeitimo priežasčių, tikslų ir motyvų. Be to, nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai LR BPK pažeidimai: byla buvo išnagrinėta šališkai, išteisinamasis nuosprendis buvo pagrįstas ne objektyviais duomenimis, bet prielaidomis.

Nukentėjusioji taip pat pažymi, kad nagrinėjant bylą teisme teisėja L. Venckuvienė buvo šališka, akivaizdžiai palaikė kaltinamąsias ir jų advokatus bei liudytojus, duodančius kaltinamosioms naudingus parodymus. Nukentėjusioji A. M. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-10-29 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo N. B. pripažinti kalta pagal LR BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d., I. M. pripažinti kalta pagal LR BK 182 str. 1 d. ir abi nuteisti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis.

Jos pareikštą 2600 Lt civilinį ieškinį tenkinti, priteisiant jį solidariai iš N. B. ir I. M..

Išteisintoji N. B. atsikirtimuose į apeliacinius skundus nurodo, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini.

Išteisintoji atsikirtimus motyvuoja tuo, kad nors ji dėl jai palankaus sprendimo neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies pagal BK 300 str. 1 d. dėl bylos nutraukimo motyvų, tačiau nori išdėstyti savo motyvus atsikirtime, kadangi tai susiję su apeliacinių skundų pagrindais. Ji buvo kaltinama tuo, kad pasirašydama 2005-11-30 preliminariojoje sutartyje dėl buto pirkimo-pardavimo su A. M. toje vietoje, kur turėtų būti buto savininkės D. V. parašas, pagamino netikrą dokumentą.

Įstatymas numato, kad dokumentas esti netikras tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu.

Išteisintoji pažymi, kad šiuo atveju jos surašytoje 2005-11-30 preliminariojoje sutartyje buvo surašyti tikrovę atitinkantys duomenys: buto savininkės D. V. asmens duomenys, parduodamo buto adresas, kaina, avanso dydis, pagrindinės sutarties sudarymo data, šalių įsipareigojimai ir atsakomybė, t. y. visos sąlygos, numatytos CK preliminariosios sutarties sudarymui (LAT Civilinių bylų skyriaus 2006-11-06 plenarinė sesija, civ. b. Nr. 3K-P-382/2006).

Išteisintoji pabrėžia, jog ji neneigia pasirašiusi toje vietoje, kur turėtų būti pardavėjo parašas, patvirtinantis tai, kad jam sutarties sąlygos aiškios ir gavo avansą. Byloje įrodyta, kad buto pardavėjos įgaliotinė Ž. K. žodiniu susitarimu leido ir sutiko, kad ji per savo NT agentūrą surastų parduodamo buto pirkėją. Tuo pagrindu ir buvo sudaryta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis su A. M., kuriai butas patiko, ir ji primygtinai reikalavo paimti avansą – 2600 Lt (buvo prašoma 5000 Lt) kad įgytų būsimojo pirkėjo teises ir jos nebūtų perleistos kitam asmeniui. Kadangi tą dieną įgaliotinė Ž. K. į agentūrą atvykti negalėjo, tai ji paėmė iš A. M. avansą ir tai patvirtino savo parašu skiltyje, kur turėtų pasirašyti pardavėjas.

Pati A. M. savo parodymais patvirtino žinojusi, kad ji nėra buto savininkė ir matė jos dedamą parašą skiltyje, kur nurodoma „Sutarties sąlygos aiškios, avansą gavau“. Parašas klastojamas nebuvo, tai buvo jos asmeninis parašas.

Išteisintoji teigia, jog preliminariojoje sutartyje įtvirtinti tikrovę atitinkantys duomenys, t. y. juridinę reikšmę turinti informacija, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu.

Dėl paminėtų aplinkybių jos veikoje nėra požymių, numatytų BK 300 str. 1 d., ir pagal ši kaltinimą ji turėtų būti išteisinta. Ji, kaip nekilnojamojo turto agentūros savininkė, pagal žodinį susitarimą dėl pirkėjo suradimo su buto pardavėjos D. V. įgaliotine Ž. K. (CK 6.717 str. 3 d.) 2005-11-30 sudarė preliminariąją buto pirkimo - pardavimo sutartį su A. M. ir jai prašant paėmė avansą – 2600 Lt, kad butas nebūtų parduotas kitam asmeniui, dėl to pasirašė sutartyje pardavėjo skiltyje. A. M. žinojo, kad ji yra NT agentūros savininkė ir nėra pardavėja. Tokiu būdu pinigai – 2600 Lt – buvo paimti teisėtai, pagal sutartį, kurios sudarymą patvirtino Ž. K. ir D. G. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais apie tai, kad jie buvo įspėti ir žinojo apie buto pirkėjo pasikeitimą (CK 2.133 str. 6 d.).

Ta aplinkybė, kad A. M., praleidusi pagrindinės sutarties pasirašymo terminus, ieškojo buto pardavėjos įgaliotinių, tarėsi dėl terminų pratęsimo, įrodo tai, kad 2005-11-30 preliminarioji sutartis buvo vykdoma ir galiojo, ir paneigia nukentėjusiosios teiginį, kad ji neprivalo vykdyti negaliojančios sutarties.

Toliau teigiama, jog 2006-04-11 R. J. patarimu E. K. panaikino 2005-09-06 įgaliojimą ir nutraukė sutartį Nr. N-10, sudarytą 2006-02-01, ir tokiu būdu atsisakė jos NT agentūros paslaugų parduodant namą Blūšių g. 32, o tuo pagrindu yra nutraukiama preliminariosios sutarties, sudarytos su R. J., dalis dėl NT agentūros paslaugų teikimo. Kadangi pagal sutarties Nr. N-10 punktą 1.8 E. K. už sutarties sąlygų pažeidimą įsipareigojo agentūrai mokėti baudą – 1 proc. namo kainos, tai jos paimtas 5000 Lt avansas iš R. J. ir priklausytų jai kaip baudos dalis, juolab kad R. J. dalį namo, numatytą preliminariojoje sutartyje įsigijo nuosavybėn, t. y. preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis buvo įvykdyta, tačiau agentūrai nesumokėjo už jos paslaugas neatsižvelgiant į tai, kad sutartis buvo nutraukta. Be to, ji vykdydama E. K. pavedimus turėjo išlaidų, o gautus pinigus užpajamavo savo įmonės buhalterinėje apskaitoje. Teismo posėdžių metu E. K. nurodė, kad žinojo, jog ji paėmė du ar tris tūkstančius avanso iš R. J., pats jai atidavė 5000 Lt avanso, gauto iš Palšauskų, kadangi pinigai jai buvo reikalingi tvarkant E. K. namo pardavimo dokumentus. E. K. nurodo, kad nebuvo įgaliojęs jos imti pinigus iš būsimųjų pirkėjų, tačiau tuo pat metu nurodo, kad jai neturi jokių pretenzijų, ir taip patvirtina jos veiksmų teisėtumą, paimant avanso sumas.

Išteisintoji nurodo, jog pagal šio epizodo įrodymus R. J. negali būti nukentėjusiąja baudžiamojoje byloje, kadangi pagal preliminariąją sutartį (ją įvykdžius) jos sumokėtas avansas priklauso E. K. ir turtiniai ginčai šiuo atveju galimi tarp E. K. ir jos.

Išteisintosios I. M. atsikirtimuose į apeliacinius skundus nurodoma, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą. Nuosprendyje nurodytos nustatytos faktinės bylos aplinkybės neprieštarauja priimto nuosprendžio esmei, baudžiamojo įstatymo tinkamam pritaikymui. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios A. M. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, paremti prielaidomis, prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms ir tinkamam jos veiksmų įvertinimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis yra civilinė sutartis. Šios sutarties sąlygas bei atsakomybę už sutarties sąlygų pažeidimą reguliuoja civilinės teisės normos bei Civilinis kodeksas.

Sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė galima tik tuo atveju, jei veikoje yra baudžiamosios atsakomybės požymių. Tai gali būti susiję su apgaulės panaudojimu sudarant sutartį, dėl to civilinės atsakomybės priemonių realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problematiškas. Šiuo atveju nukentėjusiajai A. M. buvo parodytas pirkimui butas, adresu (duomenys neskelbtini) Byloje besąlygiškai nustatyta, kad minimas butas buvo parduodamas iš tikrųjų. Apie pirkėjų pasikeitimą buvo informuoti pardavėjų įgaliotieji asmenys. Tokiu būdu jai nebuvo jokio tikslo ir pagrindo pavartoti apgaulę, kad galėtų pasisavinti iš nukentėjusiosios lėšas, kurias ji skyrė sudarant preliminariąją sutartį. Taip pat byloje įrodyta, kad ji šių lėšų neužvaldė ir negalėjo to padaryti, kadangi tik tarpininkavo sandoriui kaip nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja. Ant preliminariosios sutarties pasirašė kaip agentūros darbuotoja.

Išteisintoji pažymi, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2005-11-30, būtent nukentėjusiosios inciatyva. Išteisintoji visą laiką neigė, kad buvo prisistačiusi parduodamo buto savininko uošve. Šito byloje nepatvirtino nė vienas liudininkas, be pačios nukentėjusiosios ir jos draugės. Taigi yra pagrindo abejoti šiais jų parodymais. Be to, A. M. prieš sudarant preliminariąją buto pirkimo - pardavimo sutartį tenkino pats pirkimo objektas ir jo kaina, todėl mano, kad neva jos prisistatymas pardavėjo uošve neturėjo jokios įtakos sandorio sudarymui, kadangi pirkėją tenkino ir pats pardavimo objektas ir jo kaina. Taip pat atkreiptinas teismo dėmesys į tą aplinkybę, kad galutinis buto pirkimo sandoris neįvyko ne dėl jos ar agentūros kaltės, o dėl to, kad pati nukentėjusioji neturėjo galimybių šį sandorį realizuoti iki galo. Tai ji patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu.

Teismo posėdyje išteisintosios ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Prokuroras ir nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose nurodo panašius motyvus, dėl ko N. B. ir I. M. buvo nepagrįstai išteisintos, o N. B. nutraukta baudžiamoji byla dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, todėl abiejų apeliacinių skundų argumentai analizuojami kartu.

Dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo.

BK 37 str. numato, jog padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

Apylinkės teismas pripažino, jog pasirašydama už buto savininkę D. V. N. B. suklastojo dokumentą – preliminariąją sutartį. Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog N. B. savo veiksmais – suklastodama preliminariąją buto pirkimo - pardavimo sutartį, pasirašydama joje, nebūdama šio buto pardavėja ir neturėdama įgaliojimo jį parduoti, nepadarė didelės žalos ir nesukėlė realaus pavojaus tikrosios buto savininkės D. V. turtui, o jos veikos motyvai nebuvo siekis apgauti nukentėjusiąją ir parduoti nesamą butą, ji tik siekė parduoti kuo greičiau tą butą. Liudytoja D. V. parodė, kad ji, nesvarbu kam, siekė kuo greičiau parduoti butą, taigi jos valia visiškai atitiko N. B. pasirašytos preliminariosios sutarties nuostatas. Prokuroras nepagrįstai teigia, jog pasirašydama sutartį už buto savininkę D. V., N. B. padarė žalą nukentėjusiajai A. M.. Būtent A. M. siekė įsigyti butą ir būtų jį nusipirkusi, jeigu, vykdydama sutarties sąlygas, būtų laiku už jį sumokėjusi.

Baudžiamojo kodekso 37 str. prasme veika yra mažareikšmė, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti. Svarbu yra nustatyti, ar kėsinimusi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes asmuo siekė padaryti joms esminę žalą, ar veikos tikslai ir motyvai, veikos padarymo būdas ir pasekmės rodo, kad šia veika nebuvo siekiama tokią žalą padaryti, todėl veika yra mažareikšmė. Pastarosios aplinkybės ir buvo nustatytos, todėl apylinkės teismas turėjo teisę nutraukti bylą dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo.

Dėl sukčiavimo prieš A. M..

Kolegijos nuomone, N. B. ir I. M. veiką kaip sukčiavimą galima būtų vertinti tik tuo atveju, jeigu prieš pasirašydama preliminariąją sutartį jos jau būtų suplanavusios pasisavinti A. M. sumokėtą avansą – 2600 Lt. Byloje ištirti įrodymai tokios išvados daryti neleidžia. Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog pagrindinis sandoris ( buto pirkimas ) neįvyko ne dėl išteisintųjų, o dėl nukentėjusiosios A. M. kaltės – ji preliminariosios sutarties nustatytu terminu nesumokėjo sutartimi sulygtą pinigų sumą už butą. Ši itin svarbi aplinkybė apeliaciniuose skunduose arba yra nutylima, arba jai suteiktas antraeilis vaidmuo. Tuo atveju, jeigu pinigai būtų sumokėti, visos šalys būtų pasiekusios savo tikslus: A. M. būtų įsigijusi geidžiamą butą, D. V. būtų gavusi pinigus, o nekilnojamojo turto agentūra – atlygį už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Visai kitaip ši situacija atrodytų tuo atveju, jeigu nukentėjusioji, laikydamasi sutartyje numatyto termino, būtų pasiruošusi laiku įvykdyti sandorį – sumokėti pinigus už butą, o išteisintosios vengtų jį parduoti. Būtent tuo atveju N. B. ir I. M. veikoje galėtų įžvelgti sukčiavimo požymių (nuslepiant nuo D. V. informaciją apie buto pirkėją, pasirašant už ją, gautas avansas pasisavinamas).

Prokuroras apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria aplinkybei, kad N. B. nepranešė apie kitą buto pirkėją A. M. nei D. V., nei jos įgaliotam asmeniui Ž. K. ( pastarosios buvo įsitikinusios, jog butą pirks I. D. ). Jau buvo minėta, jog D. V. buvo svarbu kuo greičiau parduoti butą, nesvarbu kam. I. D. po to, kai persigalvojo ir nutarė nebepirkti buto, parašė raštą ( b. l. 101, t. 1), kuriuo suteikė teisę nekilnojamojo turto agentūrai „perparduoti“ butą. Šiame dokumente nėra parašyta, jog I. D. nutraukia anksčiau sudarytą preliminariąją sutartį, tačiau iš jo turinio aiškiai matosi I. D. valia – jis atsisako pirkti butą. Prokuroras teigia, jog tokio „prašymo“ gavimas iš I. D. vertintinas kaip pasiruošimas tolesniems neteisėtiems veiksmams, tačiau tokios išvados daryti negalima. I. D. atsisakė pirkti butą 2005-11-24 ( o ne atgaline data ), kai dar butu nebuvo susidomėjusi A. M., su kuria preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2005-11-30, taigi apie naują galimą buto pirkėją dar ir nebuvo žinoma. Anot prokuroro, sukčiavimo faktą įrodo ir ta aplinkybė, jog N. B. nepasirodė notarinėje kontoroje, tačiau nutylima, jog į notarinę kontorą neatėjo ir A. M., kuri apie tai, jog negalės laiku sumokėti pinigus už butą, nekilnojamojo turto agentūrai nepranešė. Tai, jog N. B. nepranešė buto pardavėjai ir jos įgaliotam asmeniui apie naują pirkėją iki pagrindinio sandorio sudarymo ir apie I. D. atsisakymą pirkti butą, nesudaro sukčiavimo, tai gali būti tik civilinių santykių objektu dėl netinkamo prievolių, kylančių iš sutarties, vykdymo ( Civilinio Kodekso 6.38 str.).Tas pats pasakytina ir apie tai, jog N. B. laiku neperdavė gauto avanso D. V., o pinigus perdavė D. G. tik po to, kai jai buvo pareikšti įtarimai. Tai taip pat gali būti tik civilinio ginčo objektu, kaip ir aplinkybė, jog N. B., nepranešusi buto savininkei, padidino parduodamo buto kainą.

Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje nurodytais motyvais išteisinant I. M.. Visų pirma, nėra besąlygiškai nustatyta, jog I. M. parodydama butą A. M. prisistatė buto savininko uošve. Šią aplinkybę nurodė nukentėjusioji ir jos draugė, tuo tarpu I. M. visą laiką tai neigė. Be to, apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog patikslintame A. M. pareiškime ( b. l. 6, t. 1) I. M. yra nurodoma kaip nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja, o ne uošvė. Net ir tikint, jog taip ir buvo, ši aplinkybė, kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nebuvo esminė, siekiant apgauti A. M.. Be to, kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, neaišku, kuo pasireiškė I. M. apgaulė, nes nekilnojamojo turto agentūroje ji dirbo, be to, turto savo naudai ji neįgijo.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, teigdama, jog teisėja akivaizdžiai palaikė kaltinamąsias. Tai neatitinka tikrovės. Apylinkės teismas išsamiai ištyrė įrodymus – apklausė visus asmenis, ištyrė rašytinius įrodymus. Tai, kad teismas priėmė kaltinamosioms palankų nuosprendį, nerodo teismo šališkumo.

Dėl sukčiavimo prieš R. J..

Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perduoti turtą, o jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Iš liudytojo E. K. parodymų nustatyta, kad jis žinojo ir sutiko, kad N. B. namo pirkėjams jį pristatinėtų kaip nuomininką, o ne kaip savininką, jis N. B. dėl to jokių pretenzijų neturi.

Prokuroras analizuoja ankstesnę N. B. preliminariąją sutartį su V. S. ir daro išvadą, jog neįvykdžiusi sutarties su ja, N. B. sudarė kitą sutartį su R. J.. Ir tikrai, byloje yra duomenų, jog tokia sutartis buvo sudaryta ( b.l. 79, t.1). Tačiau būtent iš E. K., o ne iš N. B. V. S. gavo pinigus nutraukiant civilinę bylą taikos sutarties pagrindu ( b.l.85, t.1). Beje, iš karto reikia pažymėti, jog kaltinime N. B. nėra išdėstoma situacija, susijusi su namo pardavimu S. ir negrindžiamas kaltinimas sukčiavimu N. B., todėl dar plačiau analizuoti aplinkybių, susijusių su namo dalies pardavimu S., apylinkės teismui nuosprendyje ir nereikėjo.

E. K. po žmonos mirties buvo įgaliojęs N. B. tvarkyti su paveldėjimu susijusius dokumentus. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad pagal E. K. įgaliojimą (b.l.56, t. 1) N. B. neturėjo teisės imti avansą iš R. J.. Bylos duomenimis yra nustatyta, kad E. K. visą laiką siekė parduoti savo namą arba jo dalį, vėliau, panaikinus įgaliojimą, namo pardavimu užsiėmė pati R. J., todėl avanso paėmimas iš R. J., nesant tokiai teisei užfiksuotai įgaliojime, suponuoja tarp šalių civilinius santykius, susijusius su įgaliojimo ribų viršijimu ( Civilinio Kodekso 2.136 str.).

Kaip ir pirmuoju atveju, vertinant N. B. veiksmus sukčiavimo aspektu yra svarbu nustatyti, ar tai buvo suplanuota iš anksto ir ar N. B., gavusi avansą iš R. J. net neturėjo tikslo parduoti E. K. namą, o gautą avansą nuslėpti nuo E. K.. Byloje yra nustatytos priešingos aplinkybės. Būtent E. K. panaikino įgaliojimą ir nutraukė preliminariąją sutartį iki pasibaigiant jos laikui, toliau dėl savo namo pardavimo bendraudamas su R. J.. Tai reiškia, jog negalima daryti išvados dėl galimo sukčiavimo – nėra atmesta galimybė, kad N. B. būtų sutvarkiusi reikiamus dokumentus, susijusius su namo pardavimu ir jai tarpininkaujant namą ( ar jo dalį) pardavusi R. J.. Kaltinime yra nurodoma, jog gautą avansą N. B. nuo E. K. nuslėpė, tačiau bylos duomenimis yra nustatyta, jog N. B. gautus pinigus panaudojo namo dokumentų tvarkymui, su tuo sutiko pats E. K.. Byloje yra ataskaita apie panaudotus pinigus, be to, yra pridėtos įvairios pažymos iš Registrų centro, iš kurių matyti, jog už dokumentų, susijusių su namu, tvarkymu buvo mokami pinigai (b. l. 124, 126-129, t.1). Vadinasi, nėra nustatyta vieno iš būtino sukčiavimo sudėties elemento – turto (šiuo atveju R. J. sumokėto avanso) pasisavinimo.

N. B. dėl sukčiavimo išteisinta pagrįstai, naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios A. M. apeliacinius skundus atmesti.