Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės,

gynėjui advokatui L. Š..

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį 10 MGL (376,6 eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai atėmė žmogui laisvę, o būtent, kad jis, 2015 m. vasario 5 d., nuo 10.11 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), garažų apsaugos poste, kilus konfliktui tarp jo ir nukentėjusiosios V. A., prieš jos valią užrakino pastarąją apsaugos poste, iš kurio ji negalėjo išeiti ir taip neteisėtai laikė ją 41 minutę, t. y. iki 10.52 val., kol buvo išlaisvinta policijos pareigūnų, tokiu būdu jis neteisėtai atėmė V. A. laisvę.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog įrodymai neginčijamai pagrindžia tik šiuos faktus: tarp apelianto ir nukentėjusiosios įvyko konfliktas; apeliantas apleido patalpas, o V. A. jose liko; V. A. skambino bendruoju pagalbos centro telefonu; atvykus į įvykio vietą durys buvo užrakintos ir V. A. buvo viduje. Tuo tarpu mano, jog faktas, kad būtent jis duris užrakino niekuo nepagrįstas, o tiesiog preziumuotas atsižvelgiant į V. A. parodymus.

Pažymi, kad jo versiją patvirtina ir tai, kad jis atvykęs į vietą ir atrakinus budėtojų duris, telefonu teiravosi kitų asmenų, ar V. A. nežino, kur yra raktas nuo seifo. Tai rodo jo susirūpinimą, kad niekas nedingtų iš patalpų, nes jis buvo nustebęs ir sunerimęs jog atrakinęs duris rado V. A..

Nesutinka su teismo argumentu, kad jo versijos nelogiškumą pagrindžia tai, kad išeiti iš savo patalpų ir palikti jas neužrakintas yra nelogiška, nes nelogiška būtų užrakinti asmenį jose.

Teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiama apylinkės teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 1 dalyje, požymius, pirmos instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo A. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 146 straipsnio 1 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių.

BK 146 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Šio nusikaltimo objektas – žmogaus laisvė pasirinkti savo buvimo vietą. Vienas iš neteisėto laisvės atėmimo formų yra žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas, laikant jį apibrėžtoje vietoje prieš jo valią. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai sulaikant žmogų esamoje vietoje prieš jo valią ir nukentėjusiajam tai suvokus. Tai, kokiu tikslu žmogus yra neteisėtai laikomas nelaisvėje, jeigu nėra žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, veikos kvalifikavimui pagal BK 146 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi.

Šioje byloje nustatyta, kad A. G., kilus žodiniam konfliktui su nukentėjusiaja V. A., neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai, kurią prieš jos valią užrakino garažų apsaugos poste. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Priešingai nei teigia apeliantas, jog jo kaltę apylinkės teismas grindė išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais, nuteistojo A. G. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė ne tik tiesiogiai įvykyje dalyvavusios nukentėjusiosios V. A., bet ir į įvykio vietą atvykusio ir įvykį mačiusio liudytojo J. Č. parodymais bei kitų liudytojų, nors ir tiesiogiai nedalyvavusių, bet žinančių bylai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes: R. A., R. L., S. S. parodymais. Atmesdamas nuteistojo pateiktą įvykio versiją pirmos instancijos teismas rėmėsi tiek nukentėjusiosios, tiek teisme apklaustų liudytojų parodymais, tiek ir įvykio vietos apžiūros protokolu bei byloje esančiais garso įrašais, kurie ištirti teismo posėdyje ir įvertinti kaip patvirtinantys nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes bei paneigiantys nuteistojo parodymus. Teismas nurodė, kodėl atmeta nuteistojo pateiktą įvykio versiją, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, įvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus nuoseklumo ir patikimumo aspektais, sugretino juos su objektyviais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip susiedamas byloje surinktus įrodymus į vieningą visumą, objektyviai atspindinčią įvykio eigą.

Šie nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštarauja bei atitinka kitas objektyviai nustatytas bylos aplinkybes. Kaip matyti, tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis A. G. patvirtino ir neginčijo aplinkybės, kad 2015-02-05, apie 10.00 val., garažų apsaugos poste, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarp jų įvyko žodinis konfliktas dėl pažymos išdavimo. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog po to, kai įvyko konfliktas tarp jos ir A. G., pastarasis išėjo iš garažų apsaugos posto ir ją tenai užrakino, o ją išleido tik atvykus policijos pareigūnams. Netikėti nukentėjusiosios parodymais bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo jokio pagrindo, juolab, kad jos nurodytas aplinkybes dėl A. G. veiksmų, kurie suteikia pagrindą jo veiką kvalifikuoti kaip neteisėtą laisvės atėmimą, vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos duomenys. Apylinkės teismas nustatė, kad tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir nesuinteresuotas bylos baigtimi liudytojas, policijos pareigūnas, J. Č., kuris teigė, kad gavęs iš budėtojų dalies pranešimą apie užrakintą moterį, atvykus į įvykio vietą, patalpoje aptiko moterį – V. A., patalpos durys buvo užrakintos, o iškvietus A. G., pastarasis atvyko ir atidarė patalpos duris. Nesutiktina su apelianto skunde nurodytu argumentu, kad V. A. pateiktos versijos, kad jis ją užrakino apsaugos poste, nelogiškumą patvirtina tai, kad pirmo pokalbio metu su bendruoju pagalbos centro darbuotoju V. A. tik nurodė, kad jis iš jos paėmė buhalterės pareigybinę instrukciją bei, kad išėjo iš patalpos, tačiau net neužsiminė apie tai, kad jis ją užrakino patalpose. Iš tiesų, kaip matyti iš 2015-04-09 Bendrojo pagalbos centro rašto Nr.41D(V)-676, 2015-02-05, apie 10.11 val., centro informacinėje sistemoje buvo užregistruoti du pranešimai iš telefono, kurio abonentas Nr.+370 620 86816 (b.l. 15). Nei apeliantas, nei nukentėjusioji neginčijo šio fakto, kad pastaroji dėl įvykio skambino iš savo mobilaus ryšio telefono į pagalbos centrą. Garso įrašai (Nr.1 ir Nr.2) patvirtina, kad V. A. į pagalbos centrą skambino du kartus. Pirmą kartą ji nurodė, kad A. G. paėmė dokumentą ir jo neatiduoda bei, palikęs duris, išeina, o po 5-6 min. ji pranešė, kad A. G. ją užrakino apsaugos poste ir, kad apie tai ji iškart nepranešė pirmo skambučio metu, nes buvo to nepastebėjusi. Tai, kad nukentėjusioji pirmo skambučio metu iškart nepranešė pagalbos centrui, kad buvo užrakinta, nepaneigia to fakto, kad ji iš tiesų tuo metu buvo užrakinta, bet, kaip pati teigė tuo metu, ji to nepastebėjo ir, kaip matyti, jai buvo svarbus ir opus tas faktas, kad A. G. išsineša jai priklausantį dokumentą. Iš pokalbio Nr. 1 įrašo galima suprasti, kad tuo metu, kai nukentėjusioji skambino į pagalbos centrą, A. G. išeidinėjo pro duris, o iš įrašo Nr.2 – kad po 5-6 minučių antrą kartą skambino į pagalbos centrą pastebėjusi, kad yra užrakinta ir pagalbos centrui nurodė ją užrakinusį asmenį – A. G.. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, tokie jos veiksmai yra logiški ir adekvatūs buvusiai situacijai. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai vadovavosi aukščiau aptartais garso įrašais, atmestinas, pažymint, kad tai, jog apeliantas savaip interpretuoja įvykio aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs teismas byloje surinktus įrodymus įvertino neobjektyviai ar šališkai.

Nesutiktina su apelianto argumentu, kad byloje nenustatyta ir nesiaiškinta, ar patalpa nebuvo užrakinta iš vidinės pusės ir, kad tai, kad policijos pareigūnas J. Č. aptiko patalpoje užrakintą nukentėjusiąją, dar nereiškią, kad jis ją užrakino. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas vertino A. G. versiją, kad V. A. pati užsirakino apsaugos poste, ir šią versiją atmetė kaip nelogišką ir nepatikimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtos patalpos priklausė nuosavybės teise A. G. ir jis jomis disponavo, kad tuo metu jis buvo garažų bendrijos pirmininku, o V. A. - daugiau nei metus nedirbo garažų bendrijos pirmininke ir jos veikloje nedalyvavo. Teisme apklausti liudytojai R. L. ir S. S. patvirtino, kad A. G. tapus garažų bendrijos pirmininkui, buvo pakeista apsaugos posto durų spyna. Liudytojas S. S. dar paaiškino, kad pakeitus spyną, raktai nuo šios spynos buvo išdalinti budėtojams ir A. G., V. A. neturėjo rakto nuo šios patalpos. Todėl sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad yra nelogiška A. G. išeiti iš jam priklausančios patalpos, kur buvo materialinių gėrybių (kaip pats teigė pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose), ir palikti patalpą nerakintą, juolab su joje esančiu asmeniu, su kuriuo yra itin konfliktiški santykiai. Taigi, nuteistojo A. G. kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, kurie pirmos instancijos teismo įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, pateikus įrodymų visumos analizę, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, leidusią vidiniam teismų įsitikinimui dėl nuteistojo kaltumo susiformuoti.

Tai, kad nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė, kaip teigia apeliantas, ši aplinkybė neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Pagal bylos aplinkybes akivaizdu, kad nuteistojo veiksmas (nukentėjusiosios užrakinimas apsaugos poste) buvo kilusio konflikto sprendimo būdas. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistojo elgesys, įvertinus ir nukentėjusiosios veiksmus, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuotas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, pažymint ir tai, kad nagrinėjamu atveju neteisėtam laisvės atėmimui konstatuoti teisinės reikšmės neturi tai, dėl kokių priežasčių apsaugos posto durys buvo užrakintos. Nuteistojo pateikta versija, kad jis patalpą paliko neužrakintą, kadangi V. A. atsisakė iš jos išeiti, jis pasijuto blogai, todėl nuėjo namo, nėra logiška. Byloje padaryta teisinga išvada, kad nuteistasis, užrakindamas nukentėjusiąją apsaugos poste ir jos neišleisdamas apie 40 minučių, suvokė, kad neteisėtai atima jai laisvę, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K–659/2012).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. G. kaltė, padarius jam inkriminuojamą BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra įrodyta, jo veiksmų juridinis vertinimas yra teisingas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.