Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, pensininkas, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. 2015-02-05 nuo 10.11 val. garažų apsaugos poste, esančiame Sietyno g. 8b, Vilniuje, kilus konfliktui tarp jo ir nukentėjusiosios V. A., prieš jos valią užrakino pastarąją apsaugos poste, iš kurio ji negalėjo išeiti, neteisėtai laikė ją 41 minutę minėtame apsaugos poste iki 10.52 val., kol buvo išlaisvinta policijos pareigūnų, tokiu būdu jis neteisėtai atėmė V. A. laisvę.

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasi A. G. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir paaiškino, jog 2015-02-04 jam paskambino V. A. ir paprašė išduoti pažymą, nes nori parduoti garažą. Jis jai paaiškino, kad yra nustatyta pažymų išdavimo tvarka, todėl tegul ateina, parašo prašymą, jis patikrins, ar nėra skolų ir pažymą išduos. Tą pačią dieną ji atėjo į postą ir parašė prašymą. Jis jai paaiškino, kad pažymą išduos kai bus patikrinta dėl skolų. Kitą dieną buvo viskas patikrinta, jis jai pažymą išrašė. Ji sako netiesą, kad jis jai pažymos nedavė. Kai ji buvo garažų bendrijos pirmininkė, garažai buvo apleisti, nemokami mokesčiai. Jis, tapęs pirmininku, surinko pinigų, sumokėjo mokesčius. Bendrijoje kilo konfliktų tarp jo ir nukentėjusiosios. 2015-02-05 garažo apsaugos poste jis nukentėjusiajai pasakė, kad patikrins duomenis, išrašys pažymą ir išėjo. Duris paliko atviras. Ji jo dar prieš išeinant prašė atiduoti buhalterės pareigybines instrukcijas, kažkokius protokolus. Jis jos paprašė išeiti iš posto patalpų, o nukentėjusioji pradėjo rėkti – kilo konfliktas. Jis išėjo iš posto ir paliko ją ten sėdėti. Duris paliko atidarytas. Jis jokių tų dokumentų akyse nėra regėjęs, jam jų nereikia ir iš jos nieko neėmė. Ji pradėjo ant jo šaukti, negražiai vadinti. Kadangi jis turi problemų su kraujospūdžiu, jam pasidarė bloga ir jis iš apsaugos posto išėjo. Jis pasakė nukentėjusiajai, kad ji gali ten sėdėti, kiek nori. Jis duris paliko atidarytas, jos neužrakino. (duomenys neskelbtini), yra privačios jo patalpos, jas asmeniškai pirko jis bendrijos naudai. Patalpos registruotos turto registre. Patalpos iš seniau vadinasi apsaugos postu. Jam bebūnant namuose paskambino policininkas ir pasakė, kad jis atrakintų patalpas, nes V. A. sėdi užrakinta. Kai jis atėjo, patalpos buvo užrakintos. Jis mano, kad ji turėjo savo raktą, nes 2013 m. jam tapus pirmininku, jis patalpų rakto negavo. Raktą gavo iš budinčio, kai nusipirko patalpas. Jam tapus pirmininku, budintieji pasakė, kad tos patalpos yra privačios ir jis susitarė su savininku dėl galimybės jas nusipirkti. Kadangi pati bendrija nenorėjo pirkti patalpų, tai jis 2013 m. nusipirko ir pasiūlė bendrijai jas pirkti ar nuomotis iš jo. Kiek jam žinoma, patalpų raktų buvo 5, tačiau jų galėjo būti ir daugiau. Po kiek laiko bendrijai jis pasakė, kad draudžia naudotis patalpomis. S., vienas iš budinčiųjų, pakeitė spyną ir iki šiol jis į patalpas patekti negali. Dabar bendrijos pirmininkė yra S.. Jis kreipėsi į policiją dėl iškeldinimo, bet ji negalėjo padėti ir patarė kreiptis į teismą. Įvykio dieną, atvykus policijai, jis atrakino patalpas. Policija paklausė, ar viskas savo vietoje. Metalinės spintos yra užrakintos, niekas nebuvo paliesta. Buhalterė ateina dirbti į patalpas, ten būna neilgai. Jis nežino, ar ji turi priėjimą prie seifo. V. A. jis prašė išeiti iš patalpų. Ji sakė niekur neisianti, kol negaus pažymos. Jis nežinojo, ar ji sumokėjusi už garažą, todėl pažymos iš karto neišrašė. Kai sužinojo, kad viskas gerai, pažymą išrašė. V. A. ne tik pažymos, bet ir kažkokių dokumentų prašė. Tuo metu patalpoje buvo tik dviese, jų niekas nematė. Garažuose dabar budi L., S., G.. Jis jau nebe pirmininkas, gali būti, kad dabar kiti žmonės dirba. Jis net nežinojo, kad užrakintose patalpose yra V. A.. Jam paskambino policijos patrulis ir paprašė atrakinti patalpas. Patalpas paliko atrakintas, nes ten nėra ko vogti. Ten jo patalpos, ką nori, tą daro. Bendriją jis jau buvo įspėjęs, kad nėra atsakingas už ten paliktus daiktus.

Motyvuojamoji dalis

Nepaisant to, jog kaltinamasis A. G. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, kaltinamojo kaltė pilnai yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka teismo įvertintais įrodymais: nukentėjusiosios V. A. parodymais, liudytojų J. Č., R. L., S. S. parodymais, apžiūros protokolu, iš dalies ir paties A. G. parodymais, kitais įrodymais.

Nukentėjusioji V. A. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad kaltinamąjį pažįsta nuo 2012 m., kada ji buvo perrinkta garažų bendrijos pirmininke ir prasidėjo intrigos dėl pirmininko posto. Bendrijoje kaltinamasis turėjo garažą ir dar nusipirko sandėliuką, buvo bendrijos narys. Jis nėra teisėtai išrinktas bendrijos pirmininku, dokumentai suklastoti. Nuo 2012 m. jos ir kaltinamojo santykiai buvo konfliktiški, jis jai ir jos dukrai grasindavo. 2015-02-05 ji 8.50 val. paskambino kaltinamajam, jis sakė, kad geria kavą ir ji jam netrukdytų. Po 10 min. jis jai paskambino ir pasakė, kad ji gali atvykti pasiimti pažymos. Ji nori parduoti garažą, jai reikėjo pažymos notarui, kad nėra skolinga už garažą. Kaltinamasis jai ir anksčiau tyčia neišdavė pažymos. Kai jis jai įvykio dieną perskambino, ji pasiėmė buhalterės pareigines instrukcijas, ieškinį teismui, pareiškimą prokuratūrai ir atėjo pas A. G. prašyti pažymos. Ji jam paaiškino, kad yra viską sumokėjusi, todėl jis privalo išrašyti pažymą. Jis pasakė, kad pažymos neišduos. Ji pasakė, kad skambins dukrai, kad mokėtų žyminį mokestį ir duoda jį į teismą. Jis vėl nesutiko. Ji paskambino dukrai ir pasakė, kad mokėtų žyminį mokestį. Tuo metu ant stalo buvo padėti jos atsinešti dokumentai. Jis jai nematant buhalterės pareigybines instrukcijas paėmė. Jai ji reikalinga, nes čia teismai nesibaigs. Ji paskambino 112 ir paaiškino, kad kaltinamasis negrąžina dokumentų. Jai bekalbant jis išėjo iš patalpų ir ją užrakino viduje. Ji girdėjo, kaip jis rakina duris. Tada ji dar kartą paskambino 112 ir pasakė, kad ją užrakino. Atvyko policija, iškvietė A. G.. Jis atvykęs atrakino kambarį bei paskambino R. L. ir paklausė jo, ar V. A. nežino, kur padėti seifo raktai. Gavęs neigiamą atsakymą, jis policijai pasakė, kad ji nieko nepaėmė. Ji neturi rakto nuo patalpų. Kai buvo pirmininkė, buvo vienas raktas nuo patalpos. Spyna nebuvo keista. Kiek žino, vėliau spyna buvo pakeista. J. G., S. S., M. T., E. T. dirbo bendrijoje iki tol, kol ji išėjo. Kai ji dirbo, 5 raktų neturėjo, nuo patalpų buvo 1 raktas. Kaltinamasis ją užrakino, o kai ji paskambino policijai, davė jo telefoną. Kaltinamajam labiau rūpėjo, ar ji ko nors nepaėmė, o ne ar pati užsirakino.

Liudytoja R. A. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu jos klausė, ar dėl konflikto 2015-02-05 galėjo pablogėti nukentėjusiosios ligos. Cukrinio diabeto konfliktas neįtakojo. Hipertonija yra komplikuota, išsivysčiusi hipertenzinė kardiopatija, nukentėjusioji turi kasdien gerti vaistus. Nuo streso liga gali paūmėti, pakilti kraujospūdis, svaigti galva. Tai įprasta liga tokiam amžiui. Nukentėjusioji 2013 m. kreipėsi į neurologą dėl nemigos ir atminties sutrikimų. Neurologas pateikė išvadą, kad tai senatviniai pakitimai. Tai taip pat normalu tokio amžiaus žmogui. Dėl patirto streso nukentėjusiajai gali kilti nerimas ir pan. Dėl šio įvykio 2015-02-17 nukentėjusioji buvo atvykusi išsirašyti įprastinių vaistų. Ji neminėjo, kad jų reikia dėl įvykio.

Liudytojas R. L. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad A. G. buvo jų darbdavys garažų bendrijoje. Jis pradėjo dirbti nuo 2014-03-03, dirba iki šiol. A. G. šiuo metu nebėra jo darbdavys. Anksčiau jis dirbo budėtojų patalpoje, kurią nupirko A. G. ir juos išvarė. Net į tualetą negalėjo nueiti. Jis bendrijoje turėjo garažą, vėliau A. G. pasiūlė jam darbą. Dirbti reikėjo budėtojams pritaikytoje patalpoje. Jos raktą jis turėjo, bet su savimi rakto neišsinešdavo, po savo pamainos jį palikdavo kitai. Kai pakeitė visus darbuotojus, pakeitė ir pagrindinių durų spyną. Nors A. G. žmonėms nepatinka, jis jam pykčio nelaiko. Ir šiuo metu jis – liudytojas, bendrijoje turi garažą. Dabar jie pasistatė savo sargo patalpą. Apie V. A. uždarymą budėtojų patalpoje jis žino, bet pats to nematė. Patalpoje yra trys langai, kurie yra užsandarinti, ir neatsidaro. Jų išdaužti neįmanoma, jie dvigubi. Atsarginių durų nėra. Jis nežino, kiek budėtojų patalpos spyna turi rakto kopijų. Patalpoje yra seifas, kuriame yra raktai nuo avarinio išėjimo ir kiti raktai. Seifo raktą turi pirmininkas. Nuo budėtojų patalpos rakto nėra.

Liudytojas S. S. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis yra vieno garažo savininkas, garažų bendrijos narys ir darbuotojas. V. A. jį priėmė į darbą, jis dirbo kai A. G. buvo pirmininkas. A. G. bandė jį atleisti, bet jam nepavyko. Su V. A. santykiai normalūs. Jis dirbdavo budėtojų patalpoje, bet dirbant budėtoju reikia ir patalpas apžiūrėti, teritoriją apeiti. Budėtojų patalpos yra rakinamos. Kai pirmininku tapo A. G., buvo atleisti keli darbuotojai ir buvo nuspręsta pakeisti spyną. Jis pakeitė spynos širdelę ir raktus išdalino budėtojams bei A. G.. R. L. raktą turėjo turėti. V. A. rakto neturėjo, nes nebedirbo bendrijoje. Raktai buvo duoti nepasirašant gavėjui. Garažus saugojo 4 budėtojai. Prie širdelės buvo 5-6 raktai, jie buvo išdalinti 4 budėtojams ir A. G.. Garažų patalpose buvo dėžutė, kurioje buvo saugomi raktai. Budėtojų patalpoje yra langai, bet jie yra užsandarinti. Jis nežino, ar jie atsidaro. Jis niekada nebuvo atidaręs lango.

Liudytojas J. Č. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog dirba policininku. Nukentėjusiąją šiek tiek prisimena. Jiems atvykus į įvykio vietą Sietyno gatvėje nukentėjusioji buvo viena. Jie susisiekė su A. G., jis atvyko ir atrakino patalpos duris. Nukentėjusioji buvo patalpoje užrakinta viena, aplink žmonių nebuvo. Pats A. G. jiems nenurodė, ar jis užrakino ar kodėl tai padarė. budėtojų patalpoje buvome. Ten yra vienas ar keli langai, visi jie buvo uždaryti. Jie su nukentėjusiąja kalbėjosi per uždarytą langą. Jų akivaizdoje kaltinamasis kažkam skambino. Jie nukentėjusiąją į policijos komisariatą nuvežė. Kadangi tarnybiniame pranešime neparašyta, kad buvo kviesta medicinos pagalba ar pati nukentėjusioji nuvežta į polikliniką, reiškia, jie jos nevežė. A. G. skambino kažkam dėl seifo, esančio budėtojų patalpoje. Jis nežino dėl kokių dokumentų konfliktavo kaltinamasis ir nukentėjusioji. Buvo minimi kažkokie dokumentai. Jis neprisimena ar kaltinamojo klausė, ar jis užrakino budėtojų patalpas.

Liudytojas J. Č. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog 2015-02-05 10.24 val. patruliuojant kartu su vyr. patruliu V. G. iš VPK OVS gavo pranešimą, kad Sietyno g. 8, Vilniuje, užrakinta moteris, kurios neišleidžia. Nuvykus minėtu adresu, garažų masyve, apsaugos poste pro langą pamatė stovinčią moterį. Moteris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo V. A., gim. 1942 m., apsaugos poste buvo užrakinta. Pro langą pasakė, kad ją užrakino A. G., gim. (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini), kodėl, paaiškinti negalėjo, tik pasakė, kad iš jos atėmė dokumentus. Paskambinus A. G., pastarasis grįžo ir atrakino patalpas. Jis paaiškino, kad V. A. labai konfliktiška asmenybė ir iš patalpos raginama išeiti atsisakė, po ko jis iš patalpos pasišalino. Ar patalpoje V. A. užrakino jis, ar ji galėjo užsirakinti pati ir dėl to melagingai iškviesti policiją, jie nežino. Netikrino, ar V. A. turėjo raktą nuo patalpos. Įvertino tik faktą, kad patalpa buvo užrakinta, o atėjęs A. G. patalpą atrakino. V. A. sveikata nesiskundė, jos vežti į polikliniką ar iškviesti greitąją pagalbą neprašė. Jai išreiškus norą rašyti pareiškimą dėl A. G. veiksmų, ji buvo nuvežta į 5 policijos komisariatą (b. l. 22).

Pagarsinami minėtus liudytojo paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas J. Č. patvirtino, jog parodymai teisingi.

Apžiūros protokole užfiksuota, jog V. A. 2015-02-05 apie 10.11 val. du kartus skambino Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) numeriu, prašė pagalbos. Pirmo skambučio metu ji nurodė, jog A. G. iš jos paėmė dokumentą, neatiduoda ir išėjo pro duris. Antro skambučio metu nurodė, jog A. G. jai bekalbant telefonu su BPC išėjo ir užrakino ją, ji net nepastebėjo, kaip užrakino (b. l. 15-18).

BK 146 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Šio nusikaltimo objektas – žmogaus laisvė pasirinkti savo buvimo vietą. Vienas iš neteisėto laisvės atėmimo formų yra žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas, laikant jį apibrėžtoje vietoje prieš jo valią. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai sulaikant žmogų esamoje vietoje prieš jo valią ir nukentėjusiajam tai suvokus. Tai, kokiu tikslu žmogus yra neteisėtai laikomas nelaisvėje, jeigu nėra žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, veikos kvalifikavimui pagal BK 146 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi.

Teisminio nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, jog tarp A. G. ir V. A., kaip buvusių garažų bendrijos pirmininkų ir garažų savininkų, yra susiklosčiusi itin konfliktiška situacija ir jau tęsiasi ilgą laiką – daugiau nei du metus. Byloje tiek paties A. G., tiek ir V. A. parodymais (toje dalyje kurioje jie sutampa) nustatyta, kad 2015-02-05 10.11 val. garažų apsaugos poste, esančiame Sietyno g. 8b, Vilniuje, tarp jų kilo konfliktas dėl pažymos išdavimo. Iš policijos pareigūno J. Č. paaiškinimų matyti, jog atvykus į įvykio vietą, patalpose buvo matyti moteris – V. A., durys buvo užrakintos ir ji negalėjo išeiti. Policijos pareigūnams paskambinus A. G., pastarasis atvyko ir atrakino duris. To neneigė ir pats kaltinamasis A. G.. Iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, jog V. A. du kartus skambino BPC, pirmu atveju dėl dokumento pagrobimo, o po kelių minučių dėl to, jog ji yra užrakinta apsaugos poste. A. G. teisminio nagrinėjimo metu taip pat nurodė, jog labai susijaudino konflikto metu, jam pasidarė bloga, kadangi V. A. jį įžeidinėjo, pati atsisakė išeiti iš patalpų, jis patalpas paliko atrakintas, nes ten nėra ko vogti ir išėjo. Tiek nukentėjusioji, tiek ir kaltinamasis patvirtino, jog jų konflikto niekas nematė, liudininkų nėra. Šiuo atveju, kadangi A. G. ginčija tą aplinkybę, jog būtent jis užrakino V. A., o kitų tiesioginių įvykio liudytojų nėra, itin svarbią reikšmę įgauna nukentėjusiosios parodymai. Nukentėjusioji V. A. labai nuosekliai, logiškai ir įtikinamai paaiškino įvykio aplinkybes, apie tai kaip atėjo pas A. G. pažymos, kaip tarp jų kilo konfliktas, kaip jis išėjo ir kaip užrakino duris. Šios aplinkybės sutampa su tiek su apžiūros protokole užfiksuotomis aplinkybėmis apie policijos kvietimą, tiek su liudytojo J. Č. parodymais apie užrakintas duris. V. A. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai sutampa su jos ikiteisminio metu duotais parodymais. Priešingai, A. G. versija, jog V. A. pati užsirakino jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose, yra nelogiška ir neįtikinama, todėl teismas tokiais A. G. parodymais netiki ir nesivadovauja. V. A. jau daugiau nei metus iki nusikaltimo padarymo dienos nedirbo garažų bendrijos pirmininke ir jos veikloje nedalyvavo. A. G. teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo versiją, jog V. A. turėjo raktą nuo budėtojų patalpos (rakto priėmimo-perdavimo aktas ar pan.). Patalpos, kuriose buvo užrakinta V. A. nuosavybės teise priklausė A. G., be to, A. G. tuo metu buvo bendrijos pirmininku ir disponavo minėtomis patalpomis, jų raktais. Kaip matyti iš teisminio nagrinėjimo metu apklaustų asmenų paaiškinimų, patalpoje buvo seifas, dėžutė su raktais nuo kitų garažo patalpų, kitos materialinės vertybės: kopėčios, kirvis ir pan. (tai nurodė A. G. sakydamas baigiamąją kalbą). Tiek nukentėjusioji V. A., tiek ir liudytojas J. Č. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog atvykus A. G. į vietą ir atrakinus budėtojų patalpos duris, jis telefonu teiravos kitų asmenų ar V. A. nežino kur raktas nuo seifo, kas rodo, jog jam rūpėjo, kad niekas nedingtų iš jo patalpų. Išeiti iš savo patalpų, kuriose yra materialinių vertybių, palikti patalpas nerakintas, yra nelogiška, juo labiau, išeiti ir patalpose palikti asmenį, su kuriuo yra itin konfliktiški santykiai. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad nuteistojo veiksmas (nukentėjusiosios užrakinimas apsaugos patalpoje) buvo kilusio konflikto sprendimo būdas. Nuteistasis, užrakindamas nukentėjusiąją apsaugos patalpose ir jos neišleisdamas beveik valandą, suvokė, kad neteisėtai atima jai laisvę, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl konstatuotina, kad nuteistojo A. G. veika ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamojo A. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Skirdamas kaltinamajam A. G. bausmę, teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę, taip pat į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį: anksčiau neteistas, pensininkas, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre A. G. negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas. Šių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už padarytą nusikaltimą paskyrus švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, nustatant mažesnį nei numatytas vidurkis jos dydį (BK 47 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 1 punktas).

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1dalimi ir 302-308 straipsniais,

nusprendžia:

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 146 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 10 MGL, t. y. 376,6 € (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų ir šešiasdešimties centų) dydžio baudą.

Kaltinamajam A. G. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki bausmės vykdymo pradžios.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.