Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. lapkričio 30 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. L. T. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK Kaišiadorių r. PK) Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo D. S. 2020 m. rugpjūčio 27 d. priimtu nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį nubaustas 30 eurų bauda už tai, kad jis 2020 m. gegužės 3 d. 13.10 val., adresu (duomenys neskelbtini), vandeniu apipylė pareiškėjos V. N. šašlykinę, šiai priėjus ir paklausus, ką jis daro, vandeniu apipylė ir ją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. L. T. apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį, neišnagrinėjęs visų reikšmingų aplinkybių ir neobjektyviai išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, padarė nepagrįstą išvadą, jog L. T. savo veiksmais siekė pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi apygardos teismas nutartyje pasisako būtent dėl pagrindinio apeliacinio skundo klausimo, ar nagrinėjamu atveju L. T. veiksmuose yra visi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai ir ar administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

7. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįstos nutarties priėmimą.

8. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo motyvais, Institucijos nutarimu ir skundžiama nutartimi bei bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog L. T. padarė ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Priešingai, nei nurodoma skunde, apylinkės teismo išvados dėl L. T. siekio pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį yra motyvuotos, paremtos tiek teismo posėdžio metu, tiek bylos medžiagoje nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, išsamiu įrodymų tyrimu bei tinkamu jų vertinimu. Vien tai, kad L. T. argumentai nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, o teismas padarė apeliantui nepalankias išvadas, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai taikyti įstatymai ir skundžiama nutartis yra neteisėta. Administracinio nusižengimo byloje ištirtų ir teismo nutartyje išdėstytų įrodymų visuma leido teismui pagrįstai atmesti L. T. skundą dėl 2020 m. rugpjūčio 27 d. Institucijos priimto nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo, konstatuojant, jog nagrinėjamu atveju L. T. neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ir, kad jo atlikti veiksmai atitinka ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.

9. ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, tai yra necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Asmeniui atsakomybė pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį kyla tuo atveju, jeigu yra nustatoma, jog šis asmuo normoje nurodytais neteisėtais veiksmais siekė pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi sprendžiant klausimą, ar buvo padarytas šiame straipsnyje nurodytas administracinis nusižengimas, svarbu atsižvelgti į konkrečių veiksmų pobūdį, pavojingumą, tai yra į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus, jų intensyvumą ir trukmę, kilusius padarinius bei vietos specifiką.

10. Administracinio nusižengimo protokole, surašytame 2020 m. rugpjūčio 27 d. L. T. nurodoma, kad jis 2020 m. gegužės 3 d. 13.10 val., adresu (duomenys neskelbtini), vandeniu apipylė V. N. šašlykinę, šiai priėjus ir paklausus, ką jis daro, vandeniu apipylė ir ją. Skunde apeliantas šių savo veiksmų neginčija, tačiau nesutinka, jog tai buvo padaryta viešoje vietoje, sutrikdant žmonių rimtį ir viešąją tvarką, pažymint, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad L. T. atliekamus neteisėtus veiksmus matė ne tik pati nukentėjusioji V. N., jos motina N. Š., bet ir kiti nukentėjusiosios kieme buvę asmenys, tai patvirtino ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, kuris Institucijai pateiktame paaiškinime nurodė, jog „<...Atsitraukiau per žingsnį atgal ir užsukau vandenį. Po to sekė kaimynių ir kartu su jomis buvusių svečių kolionės ir grasinimai...>“ (b. l. 16). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme L. T. patvirtino, jog iš nuketėjusiosios šeimos narių sulaukė replikų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog privati valda šiuo atveju atitinka viešosios vietos sąvoką, nors L. T. ir veikė būdamas savo kieme, tačiau šiais savo įžūliais veiksmais rodė nepagarbą asmenims, esantiems kitame kieme ir tokius veiksmus jis atliko kitų asmenų akivaizdoje, sutrikdydamas jų rimtį bei tuo pažeisdamas jų teises.

13. Nors apeliantas skunde teigia, kad jis savo veiksmais (vandens pylimu ant atviros ugnies) neturėjo tikslo pažeisti viešosios tvarkos ir žmonių rimties, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas laikomas padarytu tada, kai pažeidžiama viešoji tvarka ir žmonių rimtis, nepriklausomai nuo to, ar tokia asmens veika sukėlė neigiamų išgyvenimų kitiems asmenims, ar ne, svarbus yra pats nepriimtinas visuomenei veikos pobūdis, nereikalaujantis žalos atsiradimo. Aukštesniojo teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog būtent L. T. pasirinktas veikos pobūdis (kitame sklype stovinčios šašlykinės gesinimas vandens srove, kartu apipilant vandeniu ir V. N.) buvo nepriimtinas bei pažeidžiantis kitų žmonių teises ir rimtį, todėl apygardos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai konstatuoja, jog L. T. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 481 straipsnio 1 dalyje.

14. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog L. T. įsitikinimu jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ir tokiu savo elgesiu siekė išvengti gaisro jam priklausančioje nuosavybėje, pirmiausia pažymėtina, kad pagal ANK 16 straipsnį, kuriame yra reglamentuojamas būtinojo reikalingumo institutas, asmens galima netraukti administracinėn atsakomybėn arba galima jį atleisti nuo jos tik tada, kai asmuo yra pripažįstamas padaręs administracinį nusižengimą, t. y. kai yra nustatomi administracinio nusižengimo sudėties požymiai. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas skunde nurodydamas, jog veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, neigia padaręs administracinį nusižengimą numatytą ANK 481 straipsnio 1 dalyje, kas šiuo atveju yra būtina, norint taikyti ANK 16 straipsnio nuostatos. Kadangi aukštesnysis teismas laiko įrodyta, jog L. T. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, todėl toliau pasisako ANK 16 straipsnio nuostatų taikymo klausimu.

15. ANK 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taikant būtinojo reikalingumo nuostatas turi būti nustatyta, kad veika padaryta esant visoms šioms sąlygoms: 1) valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai turi grėsti pavojus; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padaryta žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji.

16. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant tam tikrą žalą antram. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam, interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginti su išvengtąja, pripažįstama, kad veika padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-12-689/2020).

17. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir atsižvelgdamas į būtinojo reikalingumo instituto taikymui būtinas sąlygas, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susiklosčiusi būtinojo reikalingumo situacija. Nors apelianto teigimu atvira ugnimi deganti šašlykinė buvo palikta be priežiūros ir dėl pučiamo vėjo kilo grėsmė jo turtui, todėl jis ėmėsi gesinimo darbų, tačiau kaip pažymėjo apylinkės teismas vieta, kurioje stovėjo šašlykinė, nuo L. T. namo ir ūkinio pastato buvo nutolusi apie 15 metrų atstumu, tai įrodo byloje pateiktos fotonuotraukos iš internetinio puslapio www.regia.lt (b. l. 21-22, 51-52) bei pačio apelianto parodymai duoti pirmosios instancijos teisme. Be to pažymėtina, kad atvira ugnis buvo kūrenama specialiai tam pritaikytame prietaise (šašlykinėje), kas rodo, jog ugnies šaltinis šiuo atveju nebuvo pavojingas, kaip teigia pats apeliantas, atkreipiant dėmesį į tai, kad ir Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 25 punkte (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymas Nr. 64) nurodoma, jog kietu kuru kūrenamas šašlykines, kepsnines, rūkyklas, buitines krosneles, lauko židinius, ugniakurus naudoti leidžiama ne arčiau kaip 6 m nuo pastatų, kai tuo tarpu atvira ugnimi deganti šašlykinė nuo L. T. turto (namo ir ūkinio pastato) buvo nutolusi didesniu nei du kartus leidžiamu atstumu.

18. Apeliacinio skundo argumentą, jog atvira ugnimi deganti šašlykinė buvo palikta be priežiūros ir tik nuketėjusiosios giminaičiams atvykus buvo pranešta V. N. apie L. T. vykdomą veiką, paneigia nuketėjusiosios pirmosios instancijos teismui 2020 m. lapkričio 19 d. pateikta papildoma fotonuotrauka, kurioje matyti, kad L. T. vandeniu laistant šašlykinę, kieme yra ne tik iš automobilio išlipantys žmonės, bet ir kiti asmenys sėdintys ant suoliuko prie ūkinio pastato (b. l. 60), kas įrodo, jog šašlykinė nebuvo palikta be priežiūros. Be to pats apeliantas duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, jog gesinimo darbai truko apie 5-10 sekundžių, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog L. T. pradėjus pilti vandenį ant šašlykinės kieme jau buvo žmonių, todėl apygardos teismas įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes daro išvadą, jog L. T. turtui gresiantis pavojus šiuo atveju nebuvo nei realus, nei akivaizdus ir pagrindo taikyti ANK 16 straipsnio nuostatas nėra.

19. Nors apeliantas argumentuoja, jog norint nustatyti tiesą byloje turėjo būti išreikalauta visa 2020 m. gegužės 3 d. įvykusio įvykio medžiaga, ne tik naudinga nuketėjusiajai, keliant ir pateiktų fotonuotraukų autentiškumo klausimą, taip pat nurodant, jog nebuvo aiškintasi ir kitos su įvykiu susijusios aplinkybės bei jam nesuteikta galimybė teismo posėdžio metu pasisakyti dėl nuketėjusiosios papildomai pateiktų įrodymų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išklausęs 2020 m. lapkričio 19 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, pažymi, jog nuketėjusiajai V. N. duodant parodymus ir nurodant, kad ji teismui teikia papildomus įrodymus, teisėja paklausė L. T. ar šis turi klausimų, tačiau apeliantas jokių pageidavimų neišreiškė ir dėl papildomai teikiamų įrodymų nepasisakė, posėdžio metu taip pat buvo pasisakyta ir dėl visos vaizdo medžiagos pateikimo, todėl apygardos teismas šiuos apelianto skundo argumentus laiko nepagrįstus ir iš naujo įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad L. T. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 481 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgdamas į tai, kad ir pats apeliantas neneigia vandeniu apipylęs V. N. šašlykinę. Tuo tarpu tokių aplinkybių aiškinimasis, kaip vėjo kryptis, jo stiprumas, atviros liepsnos aukštis, užkurtos šašlykinės pradžios laikas ir pan. administracinio nusižengimo kvalifikavimui įtakos neturi, kadangi byloje surinkti duomenys paneigia būtinojo reikalingumo sąlygų buvimą ir įrodo ANK 481 straipsnio 1 dalies sudėties požymius.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017).

21. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tiek Institucijos, tiek apylinkės teismo priimtiems procesiniams sprendimams, nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo L. T. naujų argumentų ar duomenų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą teismo nutartį, teismui nepateikė, tokių nenustatė ir apygardos teismas. Vien tai, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas byloje surinktus duomenis vertino kitaip nei L. T., nedaro Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nutarties neteisėtos bei nepagrįstos, todėl jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

L. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutar tis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.