- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-09
- Bylos Nr.
- e2-488-454/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18015-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Šafronas
- Ieškovas
- E. T.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, S. B.
- Advokatai
- Giedrius Danėlius, Arvydas Ražauskas
- Kategorijos
sekretoriaujant Aistei Jungaitytei, Justinai Brazaitytei, Eglei Bunevičiūtei-Kostenko, Jurgitai Radauskaitei, Ugnei Baliutytei, Marijai Tamošauskaitei, Vaidai Drūlytei,
atsakovės draudimo kompanijos „Towarzystwo Ubezpieczen Wzajemnych TUW“ atstovui advokatui Arvydui Ražauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. T. patikslintą ieškinį atsakovei draudimo kompanijai „Towarzystwo Ubezpieczen Wzajemnych TUW“ dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, S. B. įmonė Uslugi transportowe, E. L..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė E. T. (toliau ieškovė) patikslintu ieškiniu (3 t., el. b. l. 7–17) prašo priteisti ieškovei iš atsakovės draudimo kompanijos „Towarzystwo Ubezpieczen Wzajemnych TUW“ (toliau – atsakovė) 150 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje nurodė, ieškovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Lenkijos Respublikos pilietis E. L., dirbantis Lenkijos Respublikos S. B. transporto įmonėje „Uslugi transportowe“, 2013 m. rugsėjo 2 d. apie 14 val. 6 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas vilkiką „Mercedes Benz“, registruotą Lenkijos Respublikoje, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe S. C., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) link, 81-ame kilometre, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į eismo sąlygas, dėl ko, įvykus vilkiko su puspriekabe gedimui, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kurioje susidūrė su priešinga kryptimi tiesiai važiavusiu automobiliu VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko, po susidūrimo, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė automobilio vairuotojas R. T. bei automobilio keleivė R. Ž., o ieškovė patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Specialistai nustatė, kad eismo įvykis įvyko išsinėrus vilkiko stabdžių sistemos magistralinio vamzdelio greitajai jungčiai, ko pasekmėje, išsihermetino stovėjimo stabdžio kontūras ir suveikus energoakumuliatoriams buvo užstabdyti užpakaliniai vilkiko ratai. Dėl šio įvykio, nestabdoma puspriekabė stumdama vilkiką, ėmė sukti jo užpakalinę dalį prieš laikrodžio rodyklės kryptį ir suklostė vilkiką kairiuoju šonu prie puspriekabės kairiojo šono, dėl to visas transporto priemonių junginys pakeitė judėjimo kryptį į kairę pusę. Vilkikui slystant šonu, o puspriekabei judant tiesiai iš dešinės į kairę važiuojamosios kelio dalies pločio atžvilgiu, kairėje važiuojamosios dalies pusėje į puspriekabės priekinę dalį, ties viduriu ir persukto vilkiko užpakalinį dešinį ratą, priekine dalimi trenkėsi priešinga kryptimi važiavęs automobilis. Automobilį vairavo R. T., automobilyje buvo ieškovė ir ieškovės motina R. Ž.. Eismo įvykio metu, automobilis palindo po puspriekabės priekine dalimi, priekiniu kairiuoju statramsčiu, priekiniu stiklu kontaktuodamas su puspriekabės rėmo priekyje esančia atsikišusia aikštele, tuo pat metu automobilio priekinė dalis, daugiau kairė pusė, trenkėsi į vilkiko užpakalinės dalies dešinę pusę (ratą). Po susidūrimo automobilis buvo atblokštas atgal, prieš buvusią jo judėjimo kryptį ir nublokštas vilkiko ir puspriekabės judėjimo kryptimi į kairę šalikėlę. Iš ikiteisminio tyrimo metu specialistų ir ekspertų atliktų tyrimų ir pateiktų išvadų matyti, kad avarija įvyko dėl to, kad buvo netinkamai atlikti vilkiko techninės priežiūros darbai, įdedant neoriginalią stabdžių sistemos detalę, įstatant ją netaisyklingai ir išleidžiant vilkiką dalyvauti eisme. Kita aplinkybė, kuri galimai įtakojo šį eismo įvykį buvo ta, kad kelio ruožas, kuriuo važiavo vilkikas su puspriekabe buvo šlapias, meteorologinės sąlygos buvo prastos, kelio danga šlapia, o leistinas greitis minėtame kelio ruože buvo 80 km/h. Ne pagrindinė, bet iš esmės prie eismo įvykio prisidėjusi sąlyga buvo ta, kad esant blogoms sąlygoms, vilkiko vairuotojas nepasirinko saugaus greičio ir važiuodamas 87 km/h greičiu viršijo leistiną greitį, todėl slystantis vilkikas su puspriekabe negalėjo sustoti ankščiau arba padaryti mažiau žalos automobiliui. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti duomenys, kurie pagrindžia, kad vilkikas negalėjo dalyvauti kasdieniame eisme, o tuo labiau vežti sunkiasvorius krovinius, kadangi vilkiko stabdžių sistema neatitiko tokio tipo vilkikui keliamų reikalavimų. Anot ekspertų, tokio tipo vamzdeliai stabdžių sistemoje gali būti naudojami tik taikant specialias sąlygas, tokias kaip avariniu rėžimu nuvykti į remonto vietą. Ikiteisminiame tyrime UAB „Silberauto“ pateikė išvadą, kad vamzdeliai jungiantys oro vožtuvus ir stabdžių cilindrus ratuose, gali būti remontuojami jungtimis ne daugiau vieno sujungimo. Sujungimų negalima montuoti vamzdelių lenkimo vietose bei vietose, atvirai matomose iš išorės. UAB „Silberauto“ išvadai paantrino ir UAB „Kelias“ nurodydamas, kad „<...> Jų [magistralinių stabdžių vamzdelių greitųjų jungčių] statymo vietos priklauso nuo automobilio puspriekabės pneumatinių stabdžių sistemos specifikacijos bei jos turi būti apsaugotos nuo išorinio pažeidimo. Magistralinio stabdžių vamzdelio greitosios jungties konstrukcija priklauso nuo gamintojo specifikacijos, kurios yra įvairios.“. UAB „Transporto studijos“ ikiteisminiame tyrime teikdama informaciją dėl šių stabdžių vamzdelių jungimo taip pat nurodė, kad „<...> įrengiant jungtis būtinai turi būti įvertinta jų paskirtis ir naudojimo apribojimai, pavyzdžiui „greito jungimo jungtis“ galimai nėra numatyta naudoti stabdžių sistemos vamzdelių (žarnelių) sujungimui arba ji gali būti naudojama tik taikant specialias sąlygas, tokias kaip avariniu rėžimu nuvykti iki remonto įmonės. <...> Vamzdelių (žarnelių) lenkimo vietose jungtys galėtų būti statomos, jei tai numatyta transporto priemonės ir (ar) jungties gamintojo.“. Vilkikas, registruotas Lenkijos Respublikoje, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei yra apdraustas Lenkijos Respublikos draudimo kompanijos „Towarzystwo ubespiecen wzajemnych TUW“, puspriekabė S. C., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apdrausta Lenkijos Respublikos draudimo kompanijos PZU. Dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas ir atliktas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00617-13. Dėl padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo ieškovė ilgą laiką buvo be sąmonės, ilgai negalėjo vaikščioti, bendravimo su kitais žmonėmis galimybės buvo smarkiai apribotos, nuolat jaučiamas fizinis skausmas. Dėl R. T. ir R. Ž. žūties išgyveno dvasinį sukrėtimą, kadangi pastarieji buvo vieninteliai ieškovės turėti artimi giminaičiai. Dėl visų patirtų sužalojimų ir išgyvenimų ieškovė gydėsi pas šeimos gydytoją, masažuotoją, lankėsi pas psichologą.
Atsakovės veiksmuose yra visi būtinosios civilinės atsakomybės kylimo sąlygos. Ieškovė padarytą neturtinę žalą dėl sutuoktinio žūties vertina 60 000,00 Eur, dėl motinos žūties – 60 000,00 Eur, dėl pačios ieškovės patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo – 30 000,00 Eur. Iš viso neturtinė žala sudaro 150 000,00 Eur. Nepaisant to, kad dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos, kaltės požymio įrodinėti nereikia, tačiau šiuo atveju akivaizdi ir trečiųjų asmenų kaltė. Trečiasis asmuo S. B. įmonė Uslugi transportowe, būdamas visiškai atsakingas už visų jam priklausančių vilkikų techninę būklę ir techninės būklės priežiūrą yra kaltas dėl įvykusio gedimo, kadangi tyčia įstatė arba paliko įstatytą neoriginalią magistralinių stabdžių vamzdelių greitąją jungtį. Šiuo atveju yra visiškai realizuota civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė. Pats trečiasis asmuo S. B. įmonė Uslugi transportowe prisiima visą riziką, kuri susijusi su vilkikų priežiūra, vilkikus remontuoja pats, neperduoda vilkikų remonto mechanikų priežiūrai ir visus darbus atlieka pats. Trečiasis asmuo S. B. įmonė Uslugi transportowe yra profesionalus vežėjas, o iš atliekamų konkliudentinių veiksmų (8 vilkikų priežiūros ir remonto) traktuotinas kaip profesionalus mechanikas / transporto priemonių remontininkas. Trečiasis asmuo S. B. įmonė Uslugi transportowe turėjo pareigą tinkamai prižiūrėti ir eksploatuoti vilkiką su puspriekabe. Prisiimdamas visą atsakomybę už vilkiko priežiūrą, visus darbus, susijusius su tinkamu vilkiko eksploatavimu, trečiasis asmuo privalėjo atlikti tinkamai. Pareiga elgtis tinkamai buvo keliama ir vilkiko vairuotojui, kuris esant itin blogoms meteorologinėms sąlygoms elgėsi netinkamai ir viršijo leistiną saugų greitį, nors tokiomis sąlygomis privalėjo važiuoti netgi mažesniu nei leistinas greitis. Įstatymuose numatyta pareiga eksploatuoti tik techniškai tvarkingas transporto priemones. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios ekspertizės išvados, UAB „Silberauto“ bei kitų ekspertų teiktų išvadų matyti, kad įstatyta neoriginali stabdžių vamzdelio greitoji jungtis nebuvo pritaikyta šiam vilkikui, todėl jos įstatyti nebuvo galima. Trečiajam asmeniui S. B. įmonė Uslugi transportowe kaip pervežimų srities profesionalui, ši aplinkybė privalėjo būti puikiai žinoma. Trečiasis asmuo S. B. įmonė Uslugi transportowe lengvabūdiškai tikėjosi išvengi padarinių, tyčia neveikė tinkamai, nors suprato, kad išleidžiant techniškai netvarkingą sunkiasvorį vilkiką dalyvauti eisme bus pažeidžiami teisės aktai bei pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, saugotis ir saugoti visus kelių eismo dalyvius ir kitus asmenis, nesukelti pastariesiems grėsmės. Trečiasis asmuo S. B. įmonė Uslugi transportowe visiškai realizavo civilinės atsakomybės kilimo sąlygą – neteisėtus veiksmus. Eismo įvykis įvyko išsinėrus vilkiko stabdžių sistemos magistralinio vamzdelio gerajai jungčiai, ko pasekmėje, išsihermetino stovėjimo stabdžio kontūras ir suveikus energoakumuliatoriams buvo užstabdyti užpakaliniai vilkiko ratai. Iš specialistų ir ekspertų atliktų tyrimų ir pateiktų išvadų yra aišku, kad avarija įvyko dėl to, kad buvo netinkamai atlikti transporto priemonės techninės priežiūros darbai, įdedant neoriginalią stabdžių sistemos detalę, įstatant ją netaisyklingai ir išleidžiant transporto priemonę dalyvauti eisme. Kaip šalutinę sąlygą galima paminėti ir tai, kad vilkiko vairuotojas neatsižvelgė į eismo sąlygas, elgėsi neatsargiai ir viršijo tame kelio ruože leistina maksimalų greitį. Ikiteisminio tyrimo metu, liudytoju apklaustas vilkiko savininko sūnus A. B., parodė, kad jie (S. B. ir A. B.) atsako už vilkikų (įmonės turi 8 vilkikus) ir priekabų techninę priežiūrą. Vilkikus remontuoja S. B. ir A. B., remontuoja smulkius gedimus, atlieka smulkius darbus, tepalo keitimą, stabdžių kaladėlių apžiūrą ir kt. Iš ikiteisminio tyrimo metu A. B. duotų parodymų yra žinoma, kad prieš išleidžiant į reisą kiekvieną kartą vilkikas nėra tikrinamas, nors vilkikai ir važiuoja itin didelius atstumus ir jų techninei priežiūrai privalo būti skiriamas itin didelis dėmesys. Vilkiko techninę būklę užtikrinantys asmenys, privalėjo žinoti apie vilkike esančią neoriginalią stabdžių sistemos detalę. Kaip savo srities profesionalai, trečiojo asmens atstovai, žinojo, kad įstatyta stabdžių sistemos detalė nėra originali ir negali būti įstatyta vilkike, kuris važiuoja į tolimųjų reisų kelionę. Tarp netinkamai ir aplaidžiai vilkiko techninę būklę (kaip padidinto pavojaus šaltinio) prižiūrinčių asmenų atliktų darbų ir įvykusio eismo įvykio, kurio metu du žmonės žuvo ir vienam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Šiuo atveju taikytinos Lenkijos Respublikos 2003 m. gegužės 22 d. įstatymo „Dėl privalomojo draudimo, Draudimo garantinio iždo ir Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro” 25 straipsnio 2 dalies ir 36 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatos dėl žalos, atsiradusios įvykus draudiminiam įvykiui Lietuvos Respublikos teritorijoje, atlyginimo dydžio ribojimo garantine draudimo išmokos suma, bet ne mažesne kaip draudimo polise nurodyta garantinė suma. Prievolė atlyginti dėl asmens mirties padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus nukentėjusiųjų asmenų patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų (garantinės sumos arba draudimo sutartyje nustatytos draudimo išmokų sumos) dydis.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį (3 t., el. b. l. 35–43), kuriuo prašo atmesti ieškovės patikslintą ieškinį kaip neteisėtą ir nepagrįstą; taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškovės patikslintą ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo; priteisti atsakovei su civilinės bylos nagrinėjimu teisme susijusias bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad nesutinka, jog civilinėje byloje turėtų būti taikomas Lenkijos Respublikos 2003 m. gegužės 22 d. įstatymas „Dėl privalomojo draudimo, Draudimo garantinio iždo ir Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro”. Ieškovė nepagrįstai patikslintame ieškinyje remiasi Lenkijos Respublikos 2003 m. gegužės 22 d. įstatymu „Dėl privalomojo draudimo, Draudimo garantinio iždo ir Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro” ir jo nuostatomis. Kaip nurodo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.44 straipsnio, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 straipsnio bei 8 straipsnio nuostatos, civilinėje byloje kilusio ginčo išsprendimui, t. y. tiek civilinės atsakomybės taikymui, tiek ir draudimo teisiniams santykiams, turėtų būti taikoma išimtinai Lietuvos Respublikos materialinė teisė.
Šalies argumentai
Ieškovei neturtinė žala Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo leistinose ribose jau yra atlyginta, o atlygintos neturtinės žalos dydį viršijanti ir ieškiniu prašoma priteisti 150 000,00 Eur suma prieštarauja imperatyvioms minėto įstatymo nuostatoms. Įvertinus minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto teisinį reguliavimą ir imperatyvų apribojimą dėl maksimalaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio – ne daugiau kaip 5 000,00 Eur, darytina išvada, jog patikslintu ieškiniu ieškovė iš atsakovės, kaip draudiko, gali reikalauti maksimaliai bendros 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovė, privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdraudusi vilkiko valdytojo, t. y. trečiojo asmens S. B. įmonės Uslugi transportowe civilinę atsakomybę, už eismo įvykio metu sukeltą neturtinę žalą ieškovei privalėtų atlyginti ne didesnę nei 5 000,00 Eur neturtinę žalą. Tuo tarpu minimą įstatyminę ribą viršijančią neturtinę žalą ieškovei privalo tiesiogiai atlyginti eismo įvykio kaltininkas, tačiau ne draudikas. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, veikdamas atsakovės interesais, atlygino ieškovės dėl 2013 m. rugsėjo 2 d. įvykusios eismo įvykio patirtą turtinę ir neturtinę žalą, laikydamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų. Biuras, veikdamas atsakovės interesais, ne tik pervedė į ieškovės banko sąskaitą 9 066,24 Eur žalos atlyginimą, apimantį ir 5 000,00 Eur neturtinės žalos sumą, tačiau vėliau, tai yra, 2015 m. kovo 23 d. reikalavimu biuras pareikalavo iš atsakovės, kaip atsakingo draudiko, regreso tvarka grąžinti biuro ieškovei sumokėtas žalos atlyginimo sumas. Atsakovė šią regresinę prievolę biurui įvykdė ir pilnai atsiskaitė su biuru. 2014 m. spalio 7 d. reikalavimu biuras taip pat pareikalavo, jog atsakovė, kaip atsakingas draudikas, pervestų biurui 3 359,64 Lt sumą už Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos biuro sumokėtas ieškovės gydymo išlaidas. Atsakovė per biurą yra atlyginusi bei sumokėjusi ieškovei visą Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą galimą maksimalią neturtinės žalos sumą – 5 000,00 Eur, kas reiškia, jog ieškovė patikslintu ieškiniu nebeturi teisės reikalauti iš atsakovės, kaip draudiko, neturtinės žalos priteisimo. Ieškovė, prašydama priteisti neturtinės žalos atlyginimą jos nedetalizuoja ir niekaip neįrodinėja, kodėl prašoma būtent nurodytų sumų priteisimo.
Kadangi eismo įvykis įvyko 2013 m. rugsėjo 2 d., ieškovė visus savo reikalavimus atsakovei turėjo pareikšti ne vėliau kaip iki 2014 m. rugsėjo 3 d., tačiau tai padarė tik 2015 m. rugsėjo 1 d. 2015 m. kovo 4 d. bankinio mokėjimo pavedimu iš biuro gavusi 9 066,24 Eur turtinės ir neturtinės žalos dydžio draudimo kompensaciją, ieškovė šios sumos neginčijo, o pradinį ieškinį pareiškė tik praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo draudimo išmokos gavimo, t. y. 2016 m. rugsėjo 1 d. Ieškovė, pareikšdama pradinį ieškinį, beveik 2 (dvejais) metais praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams.
Kadangi ieškovė nėra nei juridinis asmuo, nei verslininkė, jai negali būti priteisiamos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, kas reiškia, jog ieškovė, teismui tenkinus patikslintą ieškinį, teisiškai gali reikalauti tik 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį (3 t., el. b. l. 21–23), kuriame nurodė, kad kadangi ginčo eismo įvykis įvyko Lietuvoje, todėl šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Kadangi ginčo įvykio metu puspriekabė (kurios Lenkijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sukabinta su vilkiku (ir dėl to ginčo nėra), todėl draudimo išmoka turėtų būti mokama ne pagal puspriekabės, o pagal velkančios transporto priemonės (vilkiko) valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Lenkijos Respublikos pilietis E. L., dirbantis Lenkijos Respublikos S. B. transporto įmonėje „Uslugi transportowe“, 2013 m. rugsėjo 2 d. Kauno rajone, kelyje (duomenys neskelbtini), vairuodamas vilkiką „Mercedes Benz“, registruotą Lenkijos Respublikoje, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe S. C., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) link, 81-ame kilometre, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į eismo sąlygas, dėl ko, įvykus vilkiko su puspriekabe gedimui, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kurioje susidūrė su priešinga kryptimi tiesiai važiavusiu automobiliu VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko, po susidūrimo, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė automobilio vairuotojas R. T. bei automobilio keleivė R. Ž., o ieškovė patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Specialistai nustatė, kad eismo įvykis įvyko išsinėrus vilkiko stabdžių sistemos magistralinio vamzdelio greitajai jungčiai, ko pasekmėje, išsihermetino stovėjimo stabdžio kontūras ir suveikus energoakumuliatoriams buvo užstabdyti užpakaliniai vilkiko ratai. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2016 m. balandžio 20 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių E. L. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo, o vilkiko ir puspriekabės savininkas S. B. pažeidė transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Nukentėjusiems įvykio metu buvo išaiškinta, kad turi teisę dėl įvykio metu patirtos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo kreiptis į draudimo bendroves, nurodant kad vilkikas draustas draudimo kompanijoje Towarzystwo Ubezpieczen Wzajemnych „TUW“, o puspriekabė draudimo kompanijoje PZU, o esant ginčui dėl žalos atlyginimo – į teismą civilinio proceso tvarka. Dėl paminėtų aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.
Atsakovė patikslintame ieškinyje bei atstovas posėdyje nurodė, jog su ieškove jau yra atsiskaityta 2015 m. kovo 4 d. išmokant jai 9 066,24 Eur per Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą turtinės ir neturtinės žalos (2 t., el. b. l. 178). Neturtinės žalos dydis 5 000,00 Eur. Atsakovės atstovas nurodė, jog tai maksimali numatyta ieškovei neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto teisinį reguliavimą ir imperatyvų apribojimą dėl maksimalaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio – ne daugiau kaip 5 000,00 Eur leistinose ribose. Ieškovės atstovas nurodė, jog šiuo atveju taikytina Lenkijos Respublikos 2003 m. gegužės 22 d. įstatymo „Dėl privalomojo draudimo, Draudimo garantinio iždo ir Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro” 25 straipsnio 2 dalis ir 36 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatos dėl žalos, atsiradusios įvykus draudiminiam įvykiui Lietuvos Respublikos teritorijoje, atlyginimo dydžio ribojimo garantine draudimo išmokos suma, bet ne mažesne kaip draudimo polise nurodyta garantinė suma. Prievolė atlyginti dėl asmens mirties padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus nukentėjusiųjų asmenų patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų (garantinės sumos arba draudimo sutartyje nustatytos draudimo išmokų sumos) dydis.
Dėl taikytinos teisės ir civilinės atsakomybės
Trečiasis asmuo E. L. vairavo transporto priemonę, kuri buvo drausta Lenkijos Respublikos draudimo kompanijoje TUW. Ikiteismininis tyrimas nutrauktas, kadangi nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo butų pažeidęs kelių eismo taisykles, o transporto priemonės savininkas butų pažeidęs transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vilkiko skersinio stabilumo ir valdomumo praradimą, jo išslydimą į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrimą su priešinga kryptimi atvažiuojančiu automobiliu sąlygojo staigus vilkiko užpakalinių ratų blokavimas, kai suirus magistralinio stabdžių vamzdelio greitajai jungčiai, įvyko staigus oro slėgio kritimas dalyje vilkiko stabdžių sistemos, sąlygojęs energoakumuliatorių avarinį suveikimą.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs dėl taikytinos teisės klausimo tais atvejais, kai susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose yra tarptautinis elementas. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, sukeltą užsienio valstybės piliečio vairuota transporto priemone, kuri buvo drausta užsienio valstybėje, pažymėjo, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio (ar materialiai už jį atsakingo) asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, tai yra, jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Kaip deliktinės prievolės subjektui, žalą padariusiam asmeniui taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. <..> Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas. Bendra taisyklė yra ta, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas, todėl jeigu padarytos žalos visiškai nepadengia nukentėjusiajam išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį privalo atlyginti žalą padaręs, tai yra, atsakingas už žalą asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. birželio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280/2014). Todėl laikytina, kad ieškovė nurodė tinkamą atsakovą šioje byloje.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.37 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad iš draudimo sutarčių atsirandantiems teisiniams santykiams taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Bylos duomenimis, autoavarijoje dalyvavusios transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisas, buvo sudarytas Lenkijos Respublikoje 2003 m. gegužės 22 d. įstatymo „Dėl privalomojo draudimo, Draudimo garantinio iždo ir Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro“ pagrindu. Šios draudimo sutarties objektas – deliktinė transporto priemonės savininko atsakomybė už žalą, padarytą trečiajam asmeniui. Teisę gauti draudimo išmoką turi tretieji asmenys (nagrinėjamoje byloje – ieškovė), kuriai buvo padaryta žala.
Kadangi trečiasis asmuo E. L. vairavo transporto priemonę su puspriekabe, kurios, kaip minėta, buvo draustos Lenkijos Respublikos draudimo kompanijoje TUW ir draudimo kompanijoje P. Z. Ubezpieczen S.A. (toliau draudimo kompanija PZU), todėl pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį iš draudimo sutarties atsiradusiems teisiniams santykiams taikytina valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Taigi nustatant draudimo išmokos dėl neturtinės žalos dydį, turi būti taikomos Lenkijos Respublikos draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Taip pat siekiant narystės tarptautinėje transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (žaliosios kortos) sistemoje Lietuva yra įgyvendinusi visas Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biurui (toliau – Biuras) keltas narystės Biurų Taryboje sąlygas. Žaliosios kortos sistemą koordinuojantis organas – Biurų Taryba 2003 metų rugsėjo 12 dieną priėmė sprendimą dėl Lietuvos narystės žaliosios kortos sistemoje aktyvavimo nuo 2003 m. spalio 15 dienos. Šis sprendimas buvo paskelbtas visų valstybių, dalyvaujančių žaliosios kortos sistemoje, nacionaliniams draudikų biurams. Tarptautinėje transporto priemonių civilinės atsakomybės (žaliosios kortos) sistemoje dalyvauja ir Lenkijos Respublikos draudikų biuras, vienijantis Lenkijos Respublikos teritorijoje veikiančias draudimo įmones, todėl šioje byloje taikytinos Lenkijos įstatymo nuostatos dėl žalos, atsiradusios įvykus draudiminiam įvykiui Lietuvos Respublikos teritorijoje, atlyginimo dydžio ribojimo garantine draudimo išmokos suma.
Teismui ruošiantis bylos nagrinėjimui, kilo abejonės dėl taikytinos teisės, tai yra, ar šioje byloje klausimas dėl nuostolių atlyginimo turi būti nagrinėjamas vadovaujantis Lenkijos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmuose buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1486-986/2019 dėl žalos atlyginimo tame pačiame eismo įvykyje. Paminėtoje byloje buvo kreiptasi į kompetentingą Lenkijos Respublikos instituciją, nurodant bylos aplinkybes ir prašant suteikti teisinę pagalbą, tai yra, pateikti duomenis, susijusius su aptarto ginčo atveju taikytinos Lenkijos Respublikos teisės normų turiniu. Lenkijos teisingumo ministerija teismui pateikė atsakymą į teisinės pagalbos prašymą. Siekiant ekonomiškai ir protingai proceso šalims naudoti lėšas, šioje byloje buvo pasinaudota paminėtu atsakymu į teisinės pagalbos prašymą.
Kaip nurodyta Lenkijos Respublikos teisingumo ministerijos atsakyme, 2003 m. gegužės 22 d. Privalomojo draudimo, draudimo garantinio iždo ir Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro įstatymo 36 straipsnis numato, kad kompensacija nustatoma ir mokama pagal motorinės transporto priemonės turėtojo ar vairuotojo civilinę atsakomybę, tačiau ji negali viršyti garantinės sumos, numatytos draudimo sutartyje. Garantinė suma negali būti didesnė nei 5 000 000,00 Eur už vieną įvykį žalos asmeniui, ir 1 000 000,00 Eur žalos turtui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų asmenų skaičiaus. Taip pat išaiškinta, kad pagal įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, jei žalą sukėlė motorinių transporto priemonių junginys, velkančios transporto priemonės turėtojo civilinės atsakomybės draudimas apima žalą, kurią sukėlė priekaba, kuri yra sukabinta su varikline transporto priemone arba atsikabino nuo variklinės transporto priemonės ir dar riedėjo.
Vadovaujantis anksčiau nurodytu Lenkijos Respublikos teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad Lenkijos Respublikos draudimo bendrovė TUW, kuri buvo sudariusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl eismo įvykyje dalyvavusios motorinės transporto priemonės yra atsakinga dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo ieškovei: neturtinės žalos, neviršijančios 5 000 000,00 Eur sumos.
Dėl neturtinės žalos
Eismo įvykio metu žuvo ieškovės vyras R. T. ir ieškovės motina R. Ž., ieškovei sutrikdyta sveikata.
Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismui tenka pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo ribojimai galimi ir pateisinami tik siekiant užtikrinti, kad nebūtų nepagrįstai išplėsta civilinės atsakomybės apimtis ir sukurtos sąlygos piktnaudžiauti teise, todėl teismai, sprendžiantys bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo, visų pirma turi nustatyti, ar žala atsirado dėl neturtinės vertybės pažeidimo, ar pažeista neturtinė vertybė yra aktuali šiandieninėje visuomenėje ir jos atlyginimas yra būtinas, siekiant tinkamai apginti pažeistas asmens teises. Teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009). Savaime suprantama, kad bet kuriuo atveju netikėta asmens žūtis sukelia jo artimųjų dvasinius išgyvenimus, netekties skausmą. Ieškovę su žuvusiaisiais sieja tas bendras dvasinis ir emocinis ryšys, kad ji patyrė žalą dėl netikėtos artimų žmonių žūties. Su žuvusiu ar sužalotu asmeniu artimai susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu, stiprių dvasinių išgyvenimų sukėlimu. Ypač tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su žuvusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Apie tokių ryšių tamprumo, glaudumo laipsnį turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įvykio metu dėl žuvusio sutuoktinio netekties ieškovė patyrė gilų emocinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, kurie yra labai skausmingi – neteko vienintelio šeimos nario, su kurio gyveno užsienyje. Vyro netekimo pasekmės nepataisomos. Ieškovės motina R. Ž. buvo vienintelis šeimos narys Lietuvoje. Ieškovė neturi nei brolių, nei seserų, o tėvas nuo mažų dienų gyvena atskirai, ryšys nepalaikomas. Todėl dviejų artimiausių žmonių netekimas yra didelis sukrėtimas. Buvęs itin artimas, labai glaudus žuvusiojo ryšys su artimaisiais pažeidžia daugiau dvasinių vertybių, jas giliau paveikia, turi žymesnę įtaką ir kitų dvasinio pobūdžio praradimų dydžiui. Šie faktoriai lemia, kad kiekvieno asmens patiriama neturtinė žala ir jos dydis yra individualaus turinio. Todėl byloje nepaneigtina ir savaime suprantama, kad matant netektį artimų žmonių tokiomis aplinkybėmis, bei patirti ieškovės sveikatos sutrikdymai eismo įvykio metu, sukėlė nepataisomas pasekmes, gilius dvasinius išgyvenimus. Akivaizdu, kad patirti gilūs dvasiniai sukrėtimai neigiamai atsiliepia ieškovės sveikatos būklei. Dėl vyro ir mamos netekčių ieškovė patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, pačios ieškovės sutrikdytos sveikatos gydymas ilgas, ji priversta vartoti vaistus. Nėra pagrindo abejoti šių ieškovės atstovo nurodytų aplinkybių paaiškinimų nuoširdumu bei sąžiningumu, nėra priežasties manyti, kad ieškovės stiprios dvasinės ir fizinės kančios tiesiogiai nesusijusios su ją ištikusia tragedija dėl žūčių.
Remiantis išdėstytais argumentais ir įvertinus atskirai ieškovės patirtos neturtinės žalos dydį šioje byloje individualizuojančias tiek objektyvaus, tiek ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, manytina, kad protinga, teisinga ir sąžininga ieškovei priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Draudiko atsakomybės pagal draudimo sutartį ribas apibrėžiantis draudimo išmokos dydis negali būti laikomas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006). Nutartyje suformuluota nuostata dėl draudiko atsakomybės, bet ne neturtinės žalos dydį sąlygojantis kriterijus. Įstatyme įtvirtintas vienas iš reikšmingų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų – žalą padariusio asmens turtinė padėtis (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Jis taikytinas nepriklausomai nuo to, kam tenka pareiga atlyginti šio asmens padarytą žalą. Nors žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau jis negali būti ignoruojamas.
Atsižvelgus į išdėstytą, laikytina, kad jog vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tai yra, žalos pasekmes, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, neturtinės žalos atlyginimas, prašomas ieškinyje, mažintinas ir nustatytinas 60 000,00 Eur. Dėl ieškovės sveikatos sutrikdymo, bet nenustačius netekto darbingumo, atsižvelgiant ir į tai, kad jau yra išmokėta 5 000,00 Eur suma, mažintinas ir nustatytinas 15 000,00 Eur.
Sutiktina su atsakovės argumentu, kad kadangi ieškovė nėra nei juridinis asmuo, nei verslininkė, jai negali būti priteisiamos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos.
Įstatymas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis) numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškinio senaties
Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog eismo įvykis įvyko 2013 m. rugsėjo 2 d., ieškovė visus savo reikalavimus atsakovei turėjo pareikšti ne vėliau kaip iki 2014 m. rugsėjo 3 d., tačiau tai padarė tik 2015 m. rugsėjo 1 d. Taip pat ieškovė 2015 m. kovo 4 d. bankinio mokėjimo pavedimu iš biuro gavusi 9 066,24 Eur turtinės ir neturtinės žalos dydžio draudimo kompensaciją, tačiau šios sumos neginčijo, o pradinį ieškinį pareiškė tik praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo draudimo išmokos gavimo, tai yra, 2016 m. rugsėjo 1 d. Pradinis ieškinys pareikštas beveik po dviejų metų. Sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą numato CK 1.125 straipsnio 7 dalis, taikant iš draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams. Ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tai yra nuo 2016 m. balandžio mėnesio, nes ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad pareikšti civilinį ieškinį galės baudžiamojoje byloje. Tačiau jeigu teismas manytų, kad ieškinio senatis praleista, prašė praleistą terminą atnaujinti.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties yra nurodęs, jog civilinis ieškinys baudžiamajame procese pareiškiamas paduodant civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 112 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje iškilus klausimams, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, yra taikomos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pradžia – teisės į ieškinį atsiradimo diena, kuria laikoma ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2013 m. rugsėjo 2 d., tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Ieškovė pati buvo patekusi į šį eismo įvykį. Todėl akivaizdu, kad jai tapo žinoma tą pačią dieną. Todėl nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. skaičiuotina ieškinio senaties termino eigos pradžia. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2016 m. balandžio 20 d., BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar nusižengimo požymių, nukentėjusiesiems išaiškinant jų teisę dėl eismo įvykio metu patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kreiptis civilinio proceso tvarka.
Ieškinio senaties terminas, numatytas CPK 1.125 straipsnio 7 dalyje, yra praleistas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, siekiant sudaryti sąlygas sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-393/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-234/2013). Todėl jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Ikiteisminis tyrimas tęsėsi pakankamai ilgai (du metus ir septynis mėnesius) kurio metu ieškovė turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, kad jos reikalavimai bus išspręsti teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kurioje civilinį ieškinį galima pareikšti iki įrodymų tyrimų pradžios. Ieškinio senaties termino praleidimas nėra toks, kuriam praėjus šios civilinės bylos nagrinėjimas būtų apsunkintas. Būtent ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad įrodymų, pagrindžiančių vilkiko vairuotojo, trečiojo asmens šioje byloje E. L. kaltę nėra, o transporto priemonių savininkas S. B. transporto priemonių eksploatavimo taisyklių taip pat nepažeidė. Tik atlikus ikiteisminį tyrimą buvo pasisakyta dėl eismo įvykį sukėlusio vairuotojo kaltės klausimo, kas, teismo vertinimu, taip pat turėjo reikšmės tinkamam aplinkybių įvertinimui, susijusių su civilinio ieškinio pareiškimu tinkamam atsakovui. Nurodyti argumentai, ginamų vertybių svarba yra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl yra pagrindas šį terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Nustatyta, kad ieškovės patikslintas ieškinys patenkintas 50 proc.
Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos.
Atsakovė pateikė įrodymus, kad iš viso patyrė 2 512,70 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patikslintas ieškinys patenkintas 50 proc., iš ieškovės atsakovei priteistinos 1 256,35 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Žyminis mokestis byloje sudaro 2 100,00 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl proporcingai iš atsakovės valstybei priteistinas 1 050,00 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Teismo išlaidos už vertimus sudaro 132,10 Eur (19,00 + 11,70 +101,40). Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl proporcingai iš atsakovės valstybei priteistinos 66,05 Eur išlaidos už vertimus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 20,44 Eur. Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl proporcingai iš atsakovės valstybei priteistinos 10,22 Eur išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92, 96 straipsniai, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais,
nusprendžia:
patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės draudimo kompanijos „Towarzystwo Ubezpieczen Wzajemnych TUW“, juridinio asmens kodas KRS0000033284, adresas ul. Raabego 13, 02-793 Varšuva, Lenkijos Respublika, ieškovei E. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 75 000,00 Eur (septyniasdešimt penkių tūkstančių eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės E. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei draudimo kompanijai „Towarzystwo Ubezpieczen Wzajemnych TUW“, juridinio asmens kodas KRS0000033284, adresas ul. Raabego 13, 02-793 Varšuva, Lenkijos Respublika, 1 256,35 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt šešių eurų 35 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš atsakovės draudimo kompanijos „Towarzystwo Ubezpieczen Wzajemnych TUW“, juridinio asmens kodas KRS0000033284, adresas ul. Raabego 13, 02-793 Varšuva, Lenkijos Respublika, valstybei 1 050,00 Eur (vieno tūkstančio penkiasdešimties eurų 00 ct) žyminį mokestį, 66,05 Eur (šešiasdešimt šešių eurų 5 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų vertimu, 10,22 Eur (dešimties eurų 22 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.