- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-28
- Bylos Nr.
- I-8840-257/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02310-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.
Pareiškėjas A. P. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 85). Skunde (b. l. 2–16) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. liepos 31d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, nes buvo perteklinių baldų, kurie trukdė normaliam judėjimui, o sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš viso kameros ploto. Nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnui iškviesti, o tai kėlė pareiškėjui nesaugumo jausmą. Sanitarinis mazgas nebuvo iki lubų atitvertas ir neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, o vėdinimas per langus nebuvo efektyvus, todėl kamerose jautėsi smarvė, be to, nebuvo privatumo ne tik dėl kitų kalinamų asmenų, bet ir dėl pareigūnų. Jis vieną kartą per savaitę turėjo teisę pasinaudoti dušu, o tai žemino jo orumą. Dėl to jis patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus. Prašo priteisti 4200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 85).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 78–83) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m² (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-10-18 pažymos Nr. 60/09-37255 dėl A. P., pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2018-03-21 iki 2018-07-31 šiose kamerose: kameroje Nr. 96 buvo laikomi 2–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,47 iki 3,79 m², kameroje Nr. 105 buvo laikomi 1–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 24,2 iki 4,84 m², kameroje Nr. 63 buvo laikomi 3–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,05 iki 3,63 m², kameroje Nr. 93 buvo laikomi 1–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 18,2 iki 3,65 m², kameroje Nr. 41 buvo laikomi 2–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 11,6 iki 5,78 m².
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. LVAT 2017-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).
Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m² (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau šiame įsakyme nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 m² viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas.
Matyti, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo nuo didesnis nei 3,6 m², kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
Papildomai atsakovas nurodė, kad visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl užsieniečiams taikomos 7 m² gyvenamojo ploto nuostatos pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 4 dalį. Atsakovas nurodo, kad pagal to paties įstatymo 1 punktą užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai, o 2 punkte numatyta, kad užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Tai reiškia, kad taikomos skirtingos gyvenamojo ploto normos Lietuvos piliečiams bei užsieniečiams būtų diskriminacinio pobūdžio. Taigi, plotą, taikomą kalinamiems asmenims, reglamentuoja ne Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, o anksčiau nurodyti teisės aktai.
Taip pat atsakovas nesutinka su tuo, kad bendras kameros plotas turėtų būti dalinamas iš miegamų vietų skaičiaus. Pareigūnai, skirdami asmenis į gyvenamąsias patalpas, atsižvelgia ne į tai, kiek kameroje yra gultų, o į tai, koks galimas asmenų skaičius kameroje nepažeidžiant vienam asmeniui priklausančio 3,6 m² ploto. Gultų skaičius kameroje matomas iš pridedamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos Nr. 62/08-265. Be to, kameroje Nr. 96 2017 m. kovo mėn. pertekliniai gultai demontuoti, tai matyti iš pridedamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-12-29 pažymos Nr. 62/08-2. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2018-10-23 pažymos Nr. 62/08-217 matyti, kad kameroje Nr. 105 taip pat yra trys dviviečiai gultai. Prideda aktualiu laikotarpiu darytas kamerų foto nuotraukas (nuotraukos darytos 2017 m. kovo mėn.) Taip pat atsakovas nurodo, kad net kameros plotą dalinant iš gultų skaičiaus (bet ne iš gulimų vietų skaičiaus, kadangi gultai yra dviviečiai ir antrajame aukšte esančios gulimos vietos grindų ploto neužima), plotas būtų didesnis nei 3,6 m².
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Kartu pažymi, kad san. mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Be to, atsakovas susiduria su problema, kadangi patys suimtieji/nuteistieji dažnai niokoja atsakovo turtą, sugadina san. mazgo duris, nuplėšia užuolaidas.
Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės (jos aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m.). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Tai patvirtina ir pridedamos nuotraukos, iš kurių matyti, kad niekas stebėti pareiškėjo negalėjo. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. LVAT 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017). Atsakovas pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai, stebėjęs pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra.
Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus įrengimo
Pareiškėjas savo skunde teigia, kad kamerose nebuvo įrengta pagalbos iškvietimo mygtukų ir dėl to buvo suvaržyta jo galimybė skubiai išsikviesti budintį pareigūną.
Atsakovas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala (LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2133-525/2016).
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-10-19 pažymoje Nr. 60/09-37515 nurodyta, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28), 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.
Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo.
Dėl sąlygų asmens higienai
Motyvuojamoji dalis
Aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu. Aktualios redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).
Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte įtvirtinta, kad „karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas“. Pareiškėjo pretenzijos dėl nuvedimo maudytis tik vieną kartą nepagrįstos, kadangi atsakovas veikė pagal teisės aktus.
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).
Pareiškėjo A. P. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 4 dalies ir 7 m² gyvenamojo ploto nuostatos šiuo atveju netaikomos, nes pareiškėjas buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-10-18 pažyma Nr. 60/09-37255 „Dėl A. P.“ (b. l. 36-39), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2018-03-21 iki 2018-07-31 (123 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 123 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 123 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas alinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 96 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,75 m²) teko nuo 3,55 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,44 m² (kameroje 4 asmenys), 5,92 m² (kameroje 3 asmenys), Nr. 93 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,17 m²) teko nuo 3,43 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,29 m² (kameroje 4 asmenys), 5,72 m² (kameroje 3 asmenys), 8,59 m² (kameroje 2 asmenys), 17,17 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 105 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 22,05 m²) teko nuo 4,41 m² (kameroje 5 asmenys) iki 22,05 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 63 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,20 m²) teko nuo 3,24 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,05 m² (kameroje 4 asmenys), 5,4 m² (kameroje 3 asmenys), Nr. 41 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 21,06 m²) teko nuo 5,27 m² (kameroje 4 asmenys) iki 7,02 m² (kameroje 3 asmenys), 10,53 m² (kameroje 2 asmenys). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto.
Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas
Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose netinkamai įrengta ventiliacija, o trauka per langus nepakankama, didelė drėgmė.
Pareiškėjo teiginys dėl netinkamai įrengtos ventiliacijos atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš byloje esančio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA.-1935 (patikrinimas atliktas 2018 m. balandžio 10 d., b. l. 56–59) matyti, kad galimybė išvėdinti kamerų gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Tai skunde pripažįsta ir pats pareiškėjas.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA.-1935 (patikrinimas atliktas 2018 m. balandžio 10 d., b. l. 56–59) konstatuota, kad buvo patikrintos kameros Nr. 96 ir Nr. 93. Nustatyta, kad santykinė drėgmė kamerose Nr. 96 ir Nr. 93 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginys dėl didelės drėgmės atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kurie trukdė normaliam judėjimui.
Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. pažymos „Apie 2017 metais atliktus remonto darbus“ matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2017 m. kovo mėn. buvo remontuojama kamera Nr. 96 (pareiškėjas joje buvo 2018-03-21, ir periodiškai nuo 2018-05-10 iki 2018-07-09) – buvo nuvalytos lubos, užtepta hidroizoliacija. Sienos, lubos nuglaistytos. Išardytas san. mazgo pjedestalas. San. mazgo grindų ir sienų dalies, kameros grindų išklijavimas plytelėmis, pervedžiota elektros instaliacija, sumontuotas klozetas, perteklinių gultų išmontavimas, gultų, langų grotų perdažymas. Tai patvirtina kameros Nr. 96 fotonuotrauka (b. l. 74).
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. spalio 23 d. pažymos Nr. 62/08-217 (b. l. 41) matyti, kad 2018 m. kovo 16 d. vietoj užimtumo kambario buvo įrengta gyvenamoji kamera Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo 2018-03-21-2018-03-23), kurios plotas 24,22 m², kuri yra šešių vietų. Gyvenamosios kameros sanitarinio mazgo plotas 1,706 m², baldų užimamas plotas 6 m². Tai patvirtina kameros Nr. 105 fotonuotrauka (b. l. 73).
Iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 75-77) matyti, kiek kamerose Nr. 93, Nr. 63, Nr. 41 yra gultų, todėl pareiškėjo argumentas dėl perteklinių gultų atmestinas kaip nepagrįstas.
Prie skundo pareiškėjas pateikė 2017 m. gegužės 17 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus raštą Nr. 14/01-6766 (b. l. 25-28) „Dėl informacijos pateikimo“, tačiau teismas remiasi byloje esančia 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažyma Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 45–48), iš kurios matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės. Juo labiau, kad padėtis kamerose kito, pvz.: pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2018 m. kovo 21 d. ir iki pareiškėjo atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių, buvo įrengta gyvenamoji kamera Nr. 105 (b. l. 41). Pareiškėjas skunde nurodė (b. l. 13), kad kamerose buvo ne mažiau kaip 6, iki 10 asmenų vienu metu, tačiau toks pareiškėjo aiškinimas vertintinas kritiškai, nes iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-10-18 pažymos Nr. 60/09-37255 „Dėl A. P.“ (b. l. 36-39) matyti, kad kartu su pareiškėju buvo daugiausia 5 asmenys.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose stalas pritaikytas keturiems asmenims, tiek yra ir sėdimų vietų. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 45–48) matyti, kad tose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, stalai skirtingo dydžio, todėl prie jų galima susėsti visiems kameroje esantiems asmenims. Be to, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-10-18 pažymos Nr. 60/09-37255 „Dėl A. P.“ (b. l. 36-39) matyti, kad kartu su pareiškėju buvo daugiausia 5 asmenys, tačiau daugiausia laiko kamerose, įskaitant ir pareiškėją, buvo 4, 3, 2 asmenys ar net vienas pareiškėjas. Taigi, pareiškėjo argumentas dėl per mažų stalų atmestinas kaip nepagrįstas. Iš administracinėje byloje esančių Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus cheminių tyrimų protokolų, Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų (b. l. 60-71) matyti, kad esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai vietoje negaminami, atvežami pagaminti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kokius nepatogumus patyrė Šiaulių tardymo izoliatoriuje šaltuoju metų laiku (pvz.: buvo su žieminiais drabužiais, drabužiai nedžiūdavo ir kt.), tačiau iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-10-18 pažymos Nr. 60/09-37255 „Dėl A. P.“ (b. l. 36-39) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2018-03-21 iki 2018-07-31, t. y. šaltuoju metų laiku pareiškėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo.
Nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui.
Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos aptariamu metu pagal pareiškėjo apibrėžtas skundo nagrinėjimo ribas atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.
Dėl signalizacijos mygtuko įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnui iškviesti, todėl susisiekti su pareigūnais nepatogu, ir, esant būtinybei, užtrunka daug laiko beldžiant į duris.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-10-19 pažymoje Nr. 60/09-37515 (b. l. 40) nurodyta, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.
Nurodytoje pažymoje pažymėta, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 punkto reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ patvirtinimo“ įsigaliojimo. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Iš administracinėje byloje esančių dokumentų matyti, jog signalizacijos mygtukai suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (kamerose) Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra įrengti. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgiant į tai, kad tokios aliarmo sistemos Šiaulių TI nebuvo įrengta, pripažintina, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kita vertus, nors pareiškėjas ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priverstas belsti į duris, jis įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Pats pareiškėjas skunde (b. l. 10) nurodė, kad pareiškimų nerašė ir pareigūnų neinformavo, tačiau jeigu būtų aliarmo skambučiai, jais būtinai reikiamu momentu pasinaudotų. Taigi, pareiškėjas nurodė, kas būtų, jei būtų, tuo tarpu, jam būtinybės naudotis signalizacijos mygtuku nebuvo.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas nebuvo iki lubų atitvertas ir neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, o vėdinimas per langus nebuvo efektyvus, todėl kamerose jautėsi smarvė, be to, jis neturėjo privatumo ne tik dėl kitų kalinamų asmenų, bet ir dėl pareigūnų.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų“ patvirtintų normų (akto redakcija, galiojanti nuo 2017-06-08) 9.1 punktą, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius yra: sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 43-44) matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB (kamera Nr. 93 ir Nr. 96), kurių aukštis nuo 1,81 m iki 2,10 m, o kamerose Nr. 105, Nr. 63, Nr. 41 yra mūrinės atitvarinės konstrukcijos, kurių aukštis yra nuo 2,32 m iki 2,34 m. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017). Iš atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo, pateiktos pažymos (b. l. 43-44), fotonuotraukų (b. l. 73-77) matyti, kad sanitariniai mazgai iš visų keturių pusių atitverti, o įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas tiek nuo kamerose buvusių asmenų, tiek nuo pareigūnų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.
Dėl švaros ir tvarkos kamerose
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patyrė antisanitarines sąlygas.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA.-1935 (patikrinimas atliktas 2018 m. balandžio 10 d., b. l. 56–59) konstatuota, kad ŠTI gyvenamosios patalpos valomos vadovaujantis ŠTI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 1/01-205 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis. Gyvenamąsias patalpas valo patys jose gyvenantys asmenys. ŠTI laikomi asmenys valymo priemonėmis (šepečiais grindims, šluostėmis, šiukšlių semtuvėliais, kibirais) aprūpinami. Valikliai išduodami esant poreikiui. Tikrintų gyvenamųjų kamerų patalpos, bendrojo naudojimo ŠTI vietos ir jose esantys įrenginiai tvarkingi.
Pareiškėjo skundo argumentas dėl antisanitarinių sąlygų yra nepagrįstas ir atmestinas, juo labiau, pareiškėjas nesukonkretino, kur būtent buvo antisanitarinės sąlygos ir kuo tai pasireiškė.
Dėl naudojimosi dušu
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis vieną kartą per savaitę turėjo teisę pasinaudoti dušu, o tai žemino jo orumą.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ I skyriaus Bendrosios nuostatos 3 punktas numato, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Taigi, šie reikalavimai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tokia situacija, kai nėra galimybės dažniau pasinaudoti dušu, yra apgailestaujama, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjui nebuvo trikdžių apsiprausti kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl galimas jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017).
Šiaulių tardymo izoliatoriaus kiekvienoje kameroje yra įrengta šalto vandens srovė, todėl pasirūpinti higiena pareiškėjas galėjo, kiek tai yra įmanoma ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, mano, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl sveikatos sutrikimų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 72) nustatyta, jog pirminės gydytojų apžiūros metu 2018-03-22 pareiškėjas nusiskundimą neišsakė, nurodė žalingus įpročius: rūkymą, alkoholį. Į Sveikatos priežiūros skyrių pareiškėjas kreipėsi dėl rėmens, galvos skausmo. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. spalio 19 d. pažymos Nr. 61/04-2450 (b. l. 42) matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nuo 2018-03-21 iki 2018-07-31 su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Pareiškėjo argumentai dėl asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių plovimo praustuvėje, drabužių džiovinimo kamerose yra deklaratyvūs, nekonkretūs, nedetalizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo paaiškinimai, kai asmeninės erdvės neturėjimą kalinimo metu prilygino priverstiniam seksualiniam priekabiavimui (b. l. 8), buvo pažeistas asmens kūno neliečiamumas ir vientisumas yra bereikšmiai.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Įvertinus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 123 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui visas 123 dienas nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų pagal pareiškėjo apibrėžtas skundo nagrinėjimo ribas nenustatyta, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), tačiau vertinant nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, teismas pažymi, jog kitų higienos normų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018). Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kitos skųstos laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.
Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad A. P. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. liepos 31 d. buvo pažeista.
Pareiškėjo A. P. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.