Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vitropolis“, UAB „Friskas“, UAB „Kodinis raktas“, UAB „OSKV“, UAB „Kasparlita“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą; 2) VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. vasario 6 d. sprendimą; 3) įpareigoti VĮ Registrų centrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2017 m. sausio 5 d. prašymą.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-719-602/2019, teritorinis registratorius priėmė 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą netenkinti pareiškėjų 2017 m. sausio 5 d. prašymo, kuriuo pakartojo minėtu LVAT sprendimu panaikintų sprendimų argumentus. Pareiškėjai apskundė teritorinio registratoriaus sprendimą Komisijai, kuri 2020 m. vasario 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovo priimti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, o Komisijos sprendimas naikintinas ir dėl to, kad ji vadovavosi aplinkybėmis, kuriomis teritorinis registratorius nesivadovavo nei priimdamas sprendimą dėl pareiškėjų prašymo ištaisyti klaidą, nei priimdamas sprendimą registruoti žymą.

3. Pareiškėjai nurodė, kad LVAT nustatė ir teritorinis registratorius 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pakartojo, jog iš Juridinių asmenų registro duomenys buvo perkelti į Nekilnojamojo turto registrą automatiniu būdu, netikrinant, ar konkretūs duomenys gali būti įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą pagal jo duomenis. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad to neneigė ir Komisija. Pareiškėjų teigimu, aplinkybė, kad pastato savininkai galėjo ir gali susitarti dėl įvairių jo administravimo būdų ir formų, nereiškia tų savininkų susitarimo, tuo pačiu pagrindo registruoti bet kokią žymą apie pastato administravimą. Pareiškėjai pažymėjo, kad iš pateiktų pastato nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog pastatas adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas) yra ne gyvenamasis daugiabutis, o gamybinis pastatas.

4. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas turėjo nustatyti, jog Pastato patalpų savininkai sudarė susitarimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio reikalavimus, o ne vien tai, kad kažkas iš tų savininkų ar jų dalis nusprendė įsteigti tokią bendriją. Pastato patalpų savininkai susitarimo įsteigti bendriją nėra sudarę, jie niekada nesutiko, kad dalies savininkų įsteigta Vilniaus miesto kitos paskirties pastato (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkų bendrija (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrija) administruotų pastatą. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad atsakovas pripažino, jog be Bendrijos įsteigimo fakto neturi jokių kitų dokumentų apie pastato patalpų savininkų valią dėl pastato administratoriaus skyrimo.

5. Pareiškėjų teigimu, Komisija nepagrįstai atmetė jų skundą, be faktinio ir teisinio pagrindo išplėtė teritorinio registratoriaus sprendimą, o teritorinis registratorius netyrė, kas įsteigė Bendriją, ir ar pastato bendraturčiai buvo sudarę kokią nors sutartį. Teritoriniam registratoriui vienintelis pagrindas registruoti žymą buvo Bendrijos pirmininko prašymas vadovautis Juridinių asmenų registro duomenimis ir atlikti automatinį duomenų perkėlimą į nekilnojamojo turto registrą. Teritorinis registratorius tą ir padarė, todėl pareiškėjai darė išvadą, kad toks jo veiksmas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

6. Pareiškėjai pažymėjo, kad Komisijos sprendime nurodomos aplinkybės dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų (toliau – ir Įstatymas) išplėstinio taikymo, tačiau teritorinio registratoriaus sprendime registruoti žymą ir dėl pareiškėjų prašymo ištaisyti klaidą nėra nurodomos jokios aplinkybės, kad žymos registravimas būtų siejamas su Įstatymo taikymu fakultatyviniais pagrindais – dėl to sutarus pastato bendraturčiams, todėl tokie argumentai atmestini kaip teisiškai nereikšmingi. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad byloje pridedami Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog Pastatas neturi tos paskirties, kuri nurodoma Įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, Pastatas yra savarankiškas ir niekaip nesusijęs su jokiu daugiabučiu gyvenamuoju namu. Pareiškėjai pažymėjo, kad skirtingiems statiniams taikomas skirtingas Įstatymo teisinis reglamentavimas, todėl Įstatymas netaikytinas vienodai visiems statiniams. Pareiškėjai nurodė, kad faktiškai nebuvo registruotos žymos juridinio fakto turinį sudarančių aplinkybių. Pareiškėjų teigimu, atsakovas nekreipė dėmesio į Pastato duomenis Nekilnojamojo turto registre (kad jis nėra daugiabutis gyvenamasis namas) ir netinkamai taikė Įstatymą, be pagrindo pirmenybę teikė Juridinių asmenų registro duomenims, jų netikrindamas. Pareiškėjai nurodė, kad Pastato paskirtis yra registruota Nekilnojamojo turto registre ir yra būtent jo duomuo, kuriuo atsakovas pirmiausiai ir turėjo vadovautis, registruodamas juridinį faktą.