- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-13
- Bylos Nr.
- 2A-1153-603/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03557-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Lipnickienė (pran.), Danutė Kutrienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- E. B., J. B., V. M.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių
- Kategorijos
- 34.4.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Andžej Maciejevski, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų E. B. (E. B.), J. B. (J. B.), V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. B. (E. B.), J. B. (J. B.), V. M. ieškinį atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnei L. S., G. T. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai E. B., J. B. ir V. M. (toliau – ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnei L. S. (toliau – L. S.), G. T. (toliau – G. T.), prašydami pripažinti negaliojančiu 1998 m. balandžio 27 d. sudarytą M. O. (toliau – M. O.) testamentą, patvirtintą 1998 m. balandžio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės Rukainių seniūnijoje (toliau – testamentas). Nurodė, kad ieškovų teta M. O., kuri buvo ieškovų tėvo G. B. sesuo, mirė Jasiuliškio pensionate 2008 m. spalio 26 d., apie šį faktą ieškovams tapo žinoma 2010 metais. M. O. (mergautinė pavardė – B.) 1958 m. liepos 12 d. buvo ištekėjusi už V. O., santuokoje vaikų neturėjo, išsiskyrė 1975 m. M. O. liko gyventi viena savo bute adresu Rygos g. 18-3, Vilniuje, kurį 2004 m. sausio 13 d. padovanojo M. F.. I. U. k., Rukainių sen., Vilniaus raj. tvarko savo žemės sklypą, kurio dalį valdo nuosavybės teisėmis po tėvo G. B. mirties ir tuo pačiu tvarko gretimą žemės sklypą, kuris nuosavybės teisėmis priklausė M. O.. Vilniaus rajono apylinkės teisme 2010 m. rugsėjo 14 d. civilinės bylos Nr. 2-2242-860/2010 nagrinėjimo metu ieškovai sužinojo, kad atsakovė G. T. 2010 m. rugsėjo 14 d. pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyt trijų mėnesių termino palikimui priimti atnaujinimo. G. T. teismui nurodė, kad valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) pagal testamentą, kuriuo M. O. jai ateityje žadėjo palikti šią žemę, atstačius nuosavybės teisę (toliau – testamentas). Lyginant M. O. parašus dokumentuose, esančiuose pas ieškovus, akivaizdžiai matosi, kad ginčo testamente parašas yra ne M. O., ji taip, kaip testamente, niekada nepasirašinėjo. M. O. rašymas ar pasirašymas sekėsi labai sunkiai, ji net kitus prašė pasirašyti už ją. Ieškovai mano, kad tikroji M. O. valia nebuvo išreikšta šiuo testamentu. M. O. testamento sudarymo metu gyvenamoji vieta buvo Rygos g. 18-3, Vilniuje. Pagal tuomet galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 582 straipsnį, notariškai patvirtintiems testamentams nėra prilyginami testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai. Rukainių seniūnijos seniūnė pažeidė tuomet galiojusią testamento patvirtinimo ir registracijos tvarką. Pagal 1995 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl notarinių veiksmų atlikimo kaimo vietovėse“, seniūnai galėjo kaimo gyventojams tvirtinti testamentus, M. O. nebuvo Rukainių seniūnijos kaimo gyventoja ir pasirašyti testamentą negalėjo taip, kaip jis pasirašytas seniūnės L. S. akivaizdoje.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnė L. S. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 1998 m. balandžio 27 d. M. O. kreipėsi į Rukainių seniūniją dėl testamento sudarymo. Testamentas buvo sudarytas raštu, nurodant jo sudarymo vietą ir datą, pačios testatorės pasirašytas ir jos akivaizdoje patvirtintas. 1964 m. CK nereglamentavo notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose, tačiau 1995 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose įstatymo 1 straipsnio l dalies 1 punkte (1997 m. balandžio 18 d.) buvo nustatyta, kad rajonų savivaldybių seniūnijose seniūnai atlieka notarinius veiksmus - tvirtina testamentus. Kitų aktų ir metodinių taisyklių, susijusių su įstatymu, nebuvo priimta ir 1998 metų testamento sudarymo metu minėtas įstatymas buvo pagrindinis. Ginčo testamentas teisingai surašytas ir patvirtintas, todėl nėra pagrindų pripažinti jį negaliojančiu.
Atsiliepime į ieškinį atsakovė G. T. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jog ginčo testamentas ir jo forma atitinka tuo metu galiojusio 1964 m. CK 582 straipsnio nuostatas bei buvo sudarytas, pagal tuo metu galiojusį Įstatymą „Dėl notarinių veiksmų atlikimo kaimo vietovėse“, 1996 m. birželio 13 d. redakcija, 1 straipsnio 1 punktą. Tik sužinoję, kad atsakovė kreipėsi į teismą dėl termino paveldėjimui pagal testamentą priimti atnaujinimo, ieškovai ėmėsi iniciatyvos visapusiškai užkirsti kelią tam, kad atsakovė negalėtų priimti turto pagal testamentą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 1998 m. balandžio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės Rukainių seniūnė L. S. patvirtino M. O., gyvenančios (duomenys neskelbtini), 1998 m. balandžio 27 d. surašytą testamentą, kuriuo, M. O., atstačius nuosavybės teisę, žemę, esančią (duomenys neskelbtini), paliko G. T.; testamentas buvo įregistruotas minėtos seniūnijos notarinių veiksmų registracijos žurnale. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, M. O. 2008 m. rugpjūčio 1 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu – (duomenys neskelbtini). M. O., kuri buvo visų trijų ieškovų teta, mirė 2008 m. spalio 26 d. Pirmosios distancijos teismas sprendė, kad pagal 1964 m. CK 581 straipsnį, testamentas turi būti sudarytas raštu, nurodant jo sudarymo vietą ir laiką, paties testatoriaus pasirašomas ir jo akivaizdoje notariškai patvirtintas, taigi įstatymas nustatė privalomą notarinę testamento sudarymo formą. Tam, kad testamentas (kaip vienašalis sandoris) galiotų jis turi atitikti tam tikras sąlygas - testatorius testamento sudarymo metu turi būti veiksnus, testamentas turi būti sudarytas įstatymo nustatyta forma, testamento turinys turi atitikti tikrą testatoriaus valią. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Kai sandoriui notarinė forma yra privaloma, jis laikomas sudarytu tik nuo to momento, kai sandorį patvirtina notaras ar kitas įstatymo įgaliotas pareigūnas. Ginčo testamento sudarymo metu galiojusio 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 14 straipsnis apibrėžė, savivaldos institucijų kompetenciją. Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 11 punktas suteikė teisę seniūnui įstatymų nustatyta tvarka atlikti notarinius veiksmus. Notarinių veiksmų atlikimą seniūnijose tuo metu reglamentavo 1995 m. birželio 3 d. Notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose įstatymas Nr. I-946, kurio 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas seniūnams suteikė teisę tvirtinti testamentus. Tai reiškia, kad įstatyme numatyti seniūno patvirtinti sandoriai ar atlikti kiti notariniai veiksmai yra prilyginami pagal formą notariniams ir sukelia tokias pačias teisines pasekmes (Notariato įstatymo Nr. I-2882 (aktuali redakcija nuo 1997 m. birželio 26 d. iki 1998 m. gegužės 13 d.) – toliau Notariato įstatymas). Teismas konstatavo, kad aplinkybės, kad testamentas surašytas vieną dieną, o patvirtintas seniūnės kitą dieną, kad testatorė negyveno Rukainių seniūnijoje, nėra pagrindu pripažinti testamentą negaliojančiu, nes tai jo turinio nekeičia. Jokių įrodymų, kad testamento sudarymo metu testatorė nebuvo sąmoninga ir veiksni, testamente išreikšta jos valia neatitiko tikrovės, į bylą nepateikta. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovų parodymus, jog jų teta buvo žadėjusi padovanoti žemę, butą jiems, jog ji buvo psichiškai nesveika, jog ginčo testamentą pasirašė ne M. O..
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovai prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: testamentą pripažinti negaliojančiu. Nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. birželio 21 d. ekspertizės akte Nr. 11-1094(11) nurodyta, kad nustatyti, ar ginčo testamente pasirašė testatorė M. O., ar kitas asmuo, negalima. Kadangi M. O. paraše mažai grafinių elementų, seniūnė L. S. turėjo reikalauti iš M. O. ranka parašyti vardą ir pavardę, tačiau to padaryta nebuvo. Ginčo testamentas buvo patvirtintas seniūno, todėl jis turėjo būti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka perduotas notarui, tačiau tai padaryta nebuvo. M. O. valios išreiškimas buvo AB „Swedbank“ banke paliktas 1979 m. lapkričio 15 d. testamentinis patvarkymas apie tai, kad J. B. naudai paliekamos piniginės lėšos ir 40000/65500 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). M. O. savo butą padovanojo M. F., kuria ja rūpinosi ir palaidojo. M. O. su G. T. jokių santykių nepalaikė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnė L. S. prašė ieškovų apeliacinio skundo netenkinti atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė G. T. prašė ieškovų apeliacinio skundo netenkinti; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai neginčijo atsakovės G. T. nurodytos aplinkybės, kad M. O. iki ginčijamo testamento sudarymo dažnai atvažiuodavo ir gyvendavo pas G. T., kuri buvo testatorės krikšto duktė. Ieškovai nepateikė įrodymų, sudarydama testamentą testatorė buvo neveiksni. Ginčijamas testamentas atitinka 1964 m. CK 581 straipsnio reikalavimus. Įstatymas nereikalavo, kad sandorių surašymo data sutaptų su sandorio tvirtinimo data. Remiantis Notariato įstatymo, galiojusio 1997 m. birželio 26 d. – 1998 m. gegužės 13 d. 28 straipsniu, notariniai veiksmai galėjo būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus konstatuoja, kad ginčijamas testamentas, kaip vienašalis sandoris, atitinka įstatymų keliamus reikalavimus dėl testamento formos, turinio teisėtumo, testatoriaus veiksnumo ir jo valios tikrumo, todėl esant nustatytiems išvardintiems sandorio elementams, nėra pagrindo pripažinti testamentą negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir padarė byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą atitinkančias išvadas.
Pagal CK 581 straipsnį (redakcija, galiojusi nuo 1998 m. kovo 26 d. iki 1998 m. birželio 10 d.), testamentas turi būti sudarytas raštu, nurodant jo sudarymo vietą ir laiką, paties testatoriaus pasirašomas ir jo akivaizdoje notariškai patvirtinamas. Įstatymų nustatytais atvejais sandorio notarinė forma gali būti pakeista įstatyme nurodyto pareigūno atliktu sandorio patvirtinimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl notarinių veiksmų atlikimo kaimo vietovėse“ pakeitimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1301) 1 straipsniu, rajonų savivaldybių seniūnijose, išskyrus savivaldybių centrus, kuriuose yra notariniai biurai, tam tikrus notarinius veiksmus, įskaitant testamento tvirtinimą, atlieka seniūnai. Tai reiškia, jog įstatyme numatyti seniūno patvirtinti sandoriai ar atlikti kiti notariniai veiksmai yra prilyginami pagal formą notariniams ir sukelia tas pačias teisines pasekmes.
Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnė L. S. įstatymo nuostatų nepažeidė, nes pagal Vilniaus rajono savivaldybės 1995 m. birželio 2 d. mero potvarkį Nr. 27 pk nuo 1995 m. birželio 2 d. atliko seniūno pareigas. Nors Gyventojų registro tarnybos duomenimis, M. O. 2008 m. rugpjūčio 1 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu – (duomenys neskelbtini), o testamentą patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnė, t.y. seniūnijos, kurioje esančiam žemės sklypui buvo atkurtos M. O. nuosavybės teisės, tai nagrinėjamu atveju ginčo testamento galiojimui įtakos neturi dėl to, kad nuostata, jog oficialiesiems testamentams prilyginami testatoriaus gyvenamosios vietos seniūno patvirtinti testamentai, imperatyviai įtvirtinta 2001 m. liepos 1 d. CK 5.28 straipsnio 6 dalyje (Žin., 2000, Nr. 74-2262), kurios formuluotė vienareikšmiškai ir siaurai apibrėžė testatorių, kuriems konkretus seniūnas gali patvirtinti testamentą, ratą gyvenamąja seniūnijos teritorija, taip pat dėl to, kad įrodymais nepaneigti teismo posėdyje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnės L. S. duoti parodymai, kad M. O. sudarydama testamentą faktiškai gyveno pas G. T. (duomenys neskelbtini) ir lankydavosi seniūnijoje žemės reformos metu (b.l. 124-125). Šiems teiginiams pagrįsti L. S. į bylą pateikė 1998 m. Jėzaus Kristaus skulptūros Rukainiuose statybai pajamų ir išlaidų knygos, kuriose yra M. O. parašų, nuorašus (b.l. 115-120)
Ieškovai, pareiškę reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1998 m. balandžio 27 d. M. O. sudarytą testamentą ir juridiniu ieškinio pagrindu nurodę CK 5.16 straipsnio 2 dalį, ieškinį grindė aplinkybe, kad M. O. tikroji valia nebuvo išreikšta ginčo testamentu, nes ieškovų turimame M. O. 2012 m. gegužės 7 d. pase Nr. (duomenys neskelbtini) ir kituose dokumentuose esantys testatorės parašai skiriasi nuo parašo testamente. Ieškovų nurodytas aplinkybes teismas aiškinosi, paskirdamas pomirtinę rašysenos ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. birželio 21 d. ekspertizės akto Nr. 11-1094(11) išvadoje nurodyta, kad nustatyti, ar tyrimui pateiktuose 1998 m. balandžio 27 d. testamento dviejuose egzemplioriuose, eilutėse „parašas“ pasirašė testatorė M. O. negalima dėl to, kad tiriamasis parašas trumpas, paprastos sandaros ir grafiškai mažai informatyvus (b.l. 97-100). Kadangi pomirtinės rašysenos ekspertizės išvada neinformatyvi, teismas turėjo pakankamą pagrindą tokia išvada nesivadovauti. Teismo posėdyje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnė L. S. parodė, kad M. O. testamentą pasirašė seniūnės akivaizdoje. Testamento sudarymo metu testatorė nurodė (duomenys neskelbtini) esantį žemės sklypą norinti palikti toje pačioje gyvenvietėje gyvenusiai G. T., kuri juo naudojosi ir jį prižiūrėjo (b.l. 125). Ieškovai teisminio bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad M. O. ieškovams pažadėjo padovanoti ginčo žemę (b.l. 124), todėl pastarieji kiekvienais metais (duomenys neskelbtini) tvarkydami savo žemės sklypą, kurio dalį valdo nuosavybės teisėmis po tėvo G. B. mirties, testatorės prašymu tvarkė gretimą žemės sklypą, kuris nuosavybės teisėmis priklausė M. O.. Ieškovų teigimu, kadangi M. O. žemės sklypą nepertraukiamai tvarkė kaip savo, būdami vieninteliais įpėdiniais pagal įstatymą, faktiškai palikimą priėmė M. O. mirties dieną, nors tokio fakto įstatymų nustatyta tvarka ir neįformino. Tokie ieškovų teiginiai atmestini kaip neįrodyti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad ieškovai kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po M. O. mirties 2008 m. spalio 26 d., priėmė palikimą pradėdami jį faktiškai valdyti. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2242-860/2010 pareiškimą atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 10 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismai, nagrinėdami bylą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo sprendė, kad aplinkybė, jog palikėja M. O. kartu su ieškovais dalinės nuosavybės teise turėjo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), neįrodo, kad ieškovai pagal susitarimą faktiškai valdė jos žemės sklypo dalį, nes jokių papildomų įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, ieškovai nepateikė. Priešingai, suinteresuotas asmuo G. T. paaiškino, pateikė deklaracijas ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos raštą, kad žeme naudojosi ir už šios žemės naudojimą jai buvo mokamos išmokos. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir atsižvelgusi į tai, kad testatoriaus valios nuginčijimui turi būti nustatyti egzistavę pakankamai akivaizdūs tokios valios nebuvimo įrodymai, o įrodinėjimo našta tenka asmeniui, ginčijusiam testamentą (CPK 178 straipsnis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog testatorės valia būtų suinteresuotų asmenų iškreipta. Viena aplinkybė, kad M. O. valia išreikšta potencialiems paveldėtojams netikėtu būdu, išimtinai testatorės nuožiūra, neduoda pagrindo vienareikšmei išvadai, kad sudarant ginčijamą vienašalį sandorį, būtų pažeistas kertinis principas – jį sudariusio asmens valios laisvė.
Ieškovai teismo posėdyje teigė, jog M. O. testamento sudarymo metu buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Pastarajai aplinkybei pagrįsti ieškovai nepateikė objektyvių duomenų - gydymo įstaigose esančių testatorės ligos istorijų arba kitų dokumentų. Ieškovų paaiškinimais nustatyta, kad jie su M. O. bendravo epizodiškai, apie testatorės mirtį sužinojo atsitiktinai po dviejų metų, todėl spręstina, kad ieškovai negalėjo žinoti apie testatorės psichinę būklę testamento sudarymo metu. Byloje nepaneigta aplinkybė, jog ginčo testamento tvirtinimo metu seniūnei L. S. nekėlė abejonių M. O. veiksnumas, kad pastaroji suvokė savo veiksmų prasmę bei pasekmes, kurių sąmoningai siekė.
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčijamas testamentas turėjo būti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka perduotas notarui. CK 582 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 1998 m. kovo 26 d. iki 1998 m. birželio 10 d.) numatė atvejus ir pareigūnus, kurių patvirtinami testamentai buvo prilyginami notariniams, tačiau jiems įstatymas nenumatė patvirtintus testamentus perduoti notarams Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka. Pastarąjį reikalavimą įstatymų leidėjas įtvirtinto nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame CK 5.28 straipsnio 7 dalyje (Žin., 2000, Nr. 74-2262), siekdamas sudaryti sąlygas naujai įsteigtame Testamentų registre kaupti, sisteminti ir teikti informaciją apie Lietuvos Respublikoje patvirtintus testamentus.
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsikako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2011 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. (28.1-08-4)-RNA-3259, kuriame nurodyta, kad AB „Sedbank“ sąskaitoje, priklausančioje M. O., yra duotas jos 1979 m. lapkričio 15 d. testamentinis patvarkymas ieškovo J. B. naudai. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantai šį raštą pateikė apeliacinės instancijos teisme siekdami įrodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, todėl VMI 2011 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. (28.1-08-4)-RNA-3259 priimtinas, kaip patenkantis į CPK 314 straipsnyje nurodytą atvejį, - kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tačiau bet kuriuo metu panaikinti ar pakeisti testamentą yra neatskiriama testatoriaus teisė. Testatorius sudarytą testamentą gali pakeisti sudarydamas naują testamentą, tokiu atveju netenka galios ankstesnis testamentas arba konkrečios jo dalys, prieštaraujančios vėliau sudarytam testamentui (1964 m. CK 584 straipsnis, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 5.35 straipsnis). Esant tokios aplinkybėms, apeliantų naujai į bylą pateiktas VMI 2011 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. (28.1-08-4)-RNA-3259 ir kiti apeliacinio skundo argumentai, nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantė nenurodė. Teisėjų kolegija nenustatė, kad ginčijamo testamento forma arba turinys būtų ydingi, o testatoriaus valia – neaiški arba iškreipta, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.
Atsakovė G. T. apeliacinės instancijos teisme patyrė 300,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, šios išlaidos, atmetus apeliacinį skundą, priteistinos iš ieškovų solidariai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti solidariai iš E. B. (E. B.), J. B. (J. B.) ir V. M. 300,00 Lt (tris šimtus litų) G. T. naudai advokato pagalbos išlaidoms atlyginti.