Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria netenkintas A. Z. skundas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. birželio 30 d. nutarimas paliktas nepakeistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. birželio 30 d. nutarimu A. Z. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 45 straipsnio 4 dalyje ir paskirta 500 Eur dydžio bauda už tai, kad 2021 m. gegužės 25 d. 13.20 val. viešoje vietoje, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas) laikotarpiu, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, tuo sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tuo nesilaikė minėto nutarimo 2.1.5.2. papunkčio reikalavimų.

2. Nesutikdamas su nutarimu A. Z. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams, tačiau Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi netenkintas A. Z. skundas. Nutartyje konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. Z. padaryta veika atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, sudėtį – karantino metu padarytas visuomenės sveikatos srities teisės aktų pažeidimas, sukėlęs pavojų išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (asmuo nesilaikė reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones).

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. Z. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - skundą dėl Šiaulių AVPK nutarimo patenkinti.

3.1 Skunde nurodo, kad teismas priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą dėl jo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, o taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ŽULPKĮ) ir Teisėkūros pagrindų įstatymui (toliau – TPĮ). Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalimi ir 20 straipsnio 1-4 dalimis, teritorijų karantinas gali būti nustatomas tik toje teritorijoje, kuri įstatymo yra paskelbta užkrėsta teritorija, o Lietuvos Respublikos teritorija niekada nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta užkrėsta teritorija. Teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų, kad vadovaujantis TPĮ 13 straipsnio 1 dalimi, nebuvo atliktas privalomas Nutarimo projektu numatomu teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų, kad vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 2 ir 34 dalimis ir kt., karantininių užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai, o vienas iš tokių teisės aktų, nurodytų ŽULKPĮ, yra Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės, kurios nustato, kad karantino režimo priemonės gali būti taikomos tik ligonių ir asmenų, kurie yra įtariami, kad serga, atžvilgiu. Teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų, kad ŽULPKĮ kontekste tie asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuojami ir/ar izoliuojami, nėra laikomi pavojingais asmenimis, o tai yra dar vienas argumentas, paneigiantis karantino režimo priemonių taikymo absoliučiai visiems asmenims proporcingumą ir teisėtumą.

3.2 Apeliantas nesutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytais teismo argumentais, nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės nedėvėjimą viešoje vietoje kvalifikavo kaip ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisės akto pažeidimą, sukėlusį pavojų, išplisti Covid-19 ligai. Kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą teisės normą, būtina ne tik nustatyti, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, byloje surinktais įrodymais turi būti įrodyta, kad šių teisės aktų pažeidimas sukėlė pavojų išplisti pavojingai užkrečiamajai ligai, tačiau administracinio nusižengimo byloje nėra įrodymų, kurie patvirtina, kad toks pažeidimas sukėlė pavojų išplisti užkrečiamai ligai, asmens padaryta veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama, kadangi byloje nėra nustatytas ir įrodytas vienas iš veikai pagal šią teisės normą kvalifikuoti privalomų administracinio nusižengimo požymių - padaryta veika sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš skundo turinio matyti, kad A. Z. prašo panaikinti skundžiamą 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir tenkinti jo apylinkės teismui pateiktą skundą (skundu buvo prašoma: sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui ir Konstitucijos 22 straipsniui, Šiaulių apskrities VPK nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti jį priėmusiai institucijai, o netenkinus šių prašymų, ANK 45 straipsnio 4 dalį perkvalifikuoti į ANK 45 straipsnio 1 dalį ir skirti įspėjimą).

6. Apygardos teismas, įvertinęs skundžiamą žemesnės instancijos teismo nutartį, apeliacinio skundo motyvus bei išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas išdėstė išsamius ir pagrįstus argumentus dėl visų skundo argumentų.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

7. Susipažinus su skundžiamais sprendimais – Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. birželio 30 d. nutarimu, apeliacinio skundo argumentais, bei Vyriausybės nutarimu, kurio konstitucingumo klausimą kelią apeliantas, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl Vyriausybės nutarimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreipimųsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

8. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio pažeidimo, kuriame nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad Vyriausybės nutarimu nustatyti ribojimai niekaip nesusiję su asmens privataus gyvenimo neliečiamumu, kadangi nutarimu apimami ribojimai yra taikomi visuotinai, o nenukreipiant į asmenų privačių gyvenimų ribojimus ir juo labiau, kišimąsi į asmenų privatų gyvenimą.

11. Šioje vietoje atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Vyriausybės nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalimi ir 3 dalies 1 punktu, bei atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y., Vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis įstatymu ir būtinumu apsaugoti žmonių sveikatą, todėl atitinka Konstitucijoje numatytus reikalavimus.

12. Atsižvelgiant į išdėstytą teisės aktų analizę, į A. Z. pažeidimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą dėl karantino metu paskelbtų įpareigojimų, aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti dėl Nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi Vyriausybė, priimdama Nutarimą, laikėsi teisės aktų hierarchijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, jog asmenims skiriami įpareigojimai, kaip šiuo atveju dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, gali būti apribojami tik įstatymu. A. Z. pažeidimo atveju apribojimai buvo įvesti žmonių sveikatai apsaugoti. Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog abejonių dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymui, bei Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui, nekyla, todėl nėra ir pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis teisės aktas atitinka Konstituciją ir kitus įstatymus. Pastebėtina, kad apelianto subjektyvus nesutikimas su Vyriausybės nutarimo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo

13. Administracinio nusižengimo tyrimo metu, teisminio bylos nagrinėjimu metu ir apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. Z. iš esmės neneigia, jog paskelbto karantino metu, protokole nurodytoje vietoje ir laiku, jis buvo be nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, tačiau, jo įsitikinimu, jis jokio pavojaus aplinkiniams nesukėlė, kadangi nesirgo COVID-19, be to, nesama duomenų, jog jis tokiu būdu sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai. Be to, nenustačius aplinkybių, kad buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, administracinis nusižengimas turėtų būti perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį.

14. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Z. argumentais neturi pagrindo sutikti. Nusižengimo padarymo metu aktuali Nutarimo 2.1.5.2. papunkčio redakcija įpareigojo vyresnius nei 6 metų asmenis dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) <...> kitose viešose prekybos vietose. Įpareigojimas viešosiose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) buvo reglamentuotas nurodytame teisės akte, kuris privalomas visiems asmenims (su nustatytomis išimtimis, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios), todėl šio teisės akto reikalavimų privalėjo laikytis ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo.

15. Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.

16. Apygardos teismas, susipažinęs su pateikta administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dėl 2021 m. birželio 30 d. Institucijos nutarimo motyvus, administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus konstatuoja, kad dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, A. Z. nubaustas teisėtai ir pagrįstai. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant A. Z. apeliacinį skundą, duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų laikėsi. Be to, skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje buvo išnagrinėti visi administracinio nusižengimo bylai reikšmingi duomenys, su kuriais sutinka ir aukštesnės instancijos teismas, o apeliacinio skundo motyvai, kurių dauguma – keliamos abejonės ir pateikiamos savos interpretacijos, nepateikiant subjektyvius samprotavimus patvirtinančių duomenų, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, todėl aukštesnysis teismas pasisako tik dėl esminių skundo argumentų.

17. Nors A. Z. kaltės nepripažįsta, tačiau neginčija, jog būdamas parduotuvėje, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios kaukės. Šį faktą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai: BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, kuriuose užfiksuotas pranešimas BPC; pareigūno tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota, kad A. Z. nurodė, jog niekada jokios kaukės nedėvėjo ir nedėvės, o paklaustas, ar gali pateikti dokumentą, leidžiantį jam nedėvėti nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, jis pažymėjo, jog tokio dokumento neturi, kadangi jam jo nereikia; UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojo J. B. tarnybinis pranešimas ir foto nuotraukos dėl įvykio aplinkybių; išrašas VĮ Regitra dėl automobilio priklausymo. Nors nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantas ar aplink jį buvę asmenys būtų sirgę COVID-19 liga, tačiau tai niekaip nemažina A. Z. veiksmų pavojingumo ir savaime nešalina pastarojo atsakomybės pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad A. Z. padarytas pažeidimas buvo itin pavojingas ir realiai kėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai. Akcentuotina, kad apeliantas jam inkriminuojamą Vyriausybės nutarimo pažeidimą padarė paskelbto karantino dėl plintančios COVID-19 ligos Lietuvos Respublikos teritorijoje metu.

18. Aukštesnysis teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, reaguodama į COVID-19 keliamą itin didelį pavojų visuomenės sveikatai, siekdama apsaugoti visuomenę, Nutarimu visoje šalyje paskelbė karantiną dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Imdamasi priemonių grėsmei dėl COVID-19 suvaldyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė ribojimus ne tik sergantiems COVID-19, bet ir šiuo virusu dar neužsikrėtusiems asmenims, ir tai, kad asmuo tam tikru metu neserga ar nesijaučia sergantis, nereiškia, kad jis turi teisę nesilaikyti šalyje ar tam tikroje jos dalyje tam tikru metu nustatytų ribojimų. Bylos duomenų visuma patvirtina, kad parduotuvėje, be A. Z., buvo apsaugos darbuotojas, kuris drausmino A. Z., kitų asmenų, o tai leidžia teigti, kad esant tiesioginiam kontaktui tarp asmenų, A. Z. nedėvint nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), pavojus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai COVID-19 buvo realus, o ne tik tariamas. Taigi, A. Z. savo neteisėtais veiksmais sukėlė realų pavojų išplisti COVID-19 ligai. Apygardos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad jei jis vis dėlto įvykio metu būtų sirgęs COVID-19 liga, jo veiksmai galimai būtų buvę įvertinti ne kaip ANK 45 straipsnio 4 dalies pažeidimas, o kaip nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnyje, kas vėlgi eliminuoja galimybę apelianto veiką kvalifikuoti kaip švelnesnį administracinį nusižengimą.

19. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017).

20. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. Z. veiksmuose yra visi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismo nutartis, patikrinus ją neperžengiant apeliacinio skundo ribų yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ar pakeisti teismo nutartį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Z. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.