Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

nuteistajam I. G.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė I. G. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant I. G. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario mėnesio pabaigoje, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) miesto turguje įgijęs aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, jį atgabeno į Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančią jam priklausančią sodybą, kurios ūkiniame pastate šį aparatą laikė iki 2011 m. kovo 23 d.

Be to, I. G. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, nenustatytu būdu įsigijo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – graižtvinį 7,62 mm. kalibro šaunamąjį ginklą su garso slopintuvu ir optiniu taikikliu ir 1 vnt. 7,62x39 mm kalibro šovinį, kuriuos laikė Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, jam priklausančioje sodyboje ir 2011 m. kovo 23 d. gabeno – nešėsi Kelmės rajono (duomenys neskelbtini) kaimo miške.

Anot nuteistojo, pagal BK 11 straipsnio 3, 4 dalis, 201 straipsnio l dalį, 253 straipsnio l dalį, jis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, todėl yra galimybė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, kad visiškai pripažino savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, pripažino visas faktines aplinkybes pagal jam pateiktą įtarimą, neneigė savo padarytų nusikalstamų veiksmų, jų kvalifikavimo, savo noru davė teisingus parodymus, paaiškinimais nebandė klaidinti teismo ir išvengti baudžiamosios atsakomybės ar jos sušvelninti. Pažymi, kad jis anksčiau nebuvo teistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, žala niekam nepadaryta, yra pateiktas jo žmonos S. G. prašymas jį perduoti pagal laidavimą.

Teismo sprendimas neatleisti nuo jo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apelianto teigimu, priimtas formaliai neatsižvelgus į BK 40 straipsnyje nustatytas sąlygas, neįvertinus ir nenurodžius privalomų motyvų, ar yra pakankamas objektyviais duomenimis pagrįstas pagrindas neatleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, o būtent – ar bus pasiekti bausmės tikslai atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas įgyvendindamas šioje byloje įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, turėjo atsižvelgti ne vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes.

Pažymi, kad BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos visos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis : 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Atkreipia dėmesį, kad teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus be­sąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus ir gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet deda pastangas atlyginti žalą, padeda aiškintis ikiteisminiam tyrimui bylai svarbias aplinkybes ir pan.

Anot apelianto, šiuo atveju teismas padarė neteisingą išvadą, kad jo kaltės prisipažinimas negali būti vertinamas kaip visiškas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, ir „išvedžiojo“, kad jo prisipažinimas yra dalinis, nes jis nenurodė tikrųjų ginklo įsigijimo aplinkybių. Atkreipia dėmesį, kad pats teismas nurodė, jog surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad jis neturėdamas leidimo įgijo, laikė ir nešiojo šaunamąjį ginklą bei šaudmenį, ir ši veika atitinka BK 253 straipsnio l dalį. Pažymi, kad jis pilnai dėl to prisipažįsta kaltu, todėl jam nesuprantama teismo išvada, kad jis prisipažįsta tik iš dalies. Nurodo, kad teismas jo prisipažinimą daliniu laiko dėl to, kad jis aiškino, jog ginklą ir šaudmenį rado tą pačią dieną, t. y. 2010 m. kovo 23 d. Jam buvo įteiktas įtarimas ir kaltinamasis aktas, kuriame parašyta, kad būtent 2010 m. kovo 23 d. jis įgijo, laikė ir gabeno šaunamąjį ginklą bei šaudmenį, t. y. rado Kelmės r., (duomenys neskelbtini) apylinkės sen. esančiame miške, tiksliai nenustatytoje vietoje. Teisme prokurorė persigalvojo ir, nors niekas nepasikeitė, į įtarimą įrašė, kad nenustatytoje vietoje ir nenustatytu būdu jis tą ginklą ir šaudmenį įgijo, laikė ir gabeno. Teigia, jog aplinkybė, kad ginklą ir šaudmenį jis surado miške, parsinešė namo ir nešėsi eidamas miško keliuku, yra nustatyta Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartimi bei Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, nagrinėjant administracinę bylą. Atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje taip pat nurodė, jog liudytojų parodymai apie jo prisipažinimą su šiuo šautuvu medžiojus, vaizdo įrašas, jo bėgimas, bandymas atsikratyti šautuvo ir kt., paneigia jo versiją, kad ginklą jis rado tą pačią dieną, ir padarė išvadą, jog tą ginklą bei šaudmenį jis įgijo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytu būdu, kas atitinka pakeistą kaltinimą. Šį savo samprotavimą teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi Nr. 2K-84/2010. Mano, kad su tuo sutikti negalima, nes minėtoje nutartyje nurodytos aplinkybės aiškiai skiriasi nuo teismo šiuo atveju nustatytų aplinkybių: ten nuteistasis ginčijo chuliganiškas paskatas, o jis (I. G.) pagal jam pateiktą kaltinimą nieko neginčijo.

Nuteistojo įsitikinimu, jo bėgimas ir bandymas atsikratyti šautuvu nepatvirtina teismo samprotavimų ir nepaneigia jo (I. G.) aiškinimo, kad jis būtent tą dieną rado tą ginklą ir šaudmenį. Eidamas keliuku, ką patvirtino liudytojai V. ir E. S., ir sutikęs priešais atvažiuojanti automobilį, jis pasitraukė į šalį, tačiau automobilis sustojo, iš jo išlipo du nepažįstami vyrai su šautuvais rankose ir pradėjo šaukti, kad jis ateitų. Nežinodamas kas jie, jis bėgo nuo šių vyrų, o jie vijosi. Bėgant jis įklimpo sniege ir ginklą numetė šalin. Taip pat atkreipia dėmesį, kad apklausti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu neparodė, kad jiems jis sakė, jog medžiojo. Kadangi aplinkybę, kad jis medžiojo, liudytojai nurodė tik teisme, todėl, apelianto manymu, teismas jų parodymus dėl medžiojimo turėjo vertinti kritiškai. Be to, liudytojai V. ir E. S. teisme parodė, kad po sulaikymo jis buvo susijaudinęs, šnekėjo nesąmones. Teigia, kad tuo metu jo būsena iš tiesų buvo bloga, nes jis buvo keletą valandų šaltu oru laikomas lauke. Be to, griūdamas jis buvo susitrenkęs koją, buvo strese, pasimetęs, todėl net buvo sprendžiamas klausimas dėl greitosios medicininės pagalbos kvietimo. Būdamas tokios savijautos, jis davė neteisingus parodymus, kurie užfiksuoti vaizdo – garso įraše ir teismas šiais duomenimis remtis negalėjo. Pažymi, kad pirma, vaizdo – garso įrašą darė ne policijos darbuotojas ir jis (I. G.) neprivalėjo pašaliniam asmeniui aiškinti įvykio aplinkybes bei jam sakyti tiesą. Antra, minėtas įrašas buvo daromas nelegaliai ir dėl jo nebuvo surašytas atitinkamas procesinis dokumentas. Todėl jis negali būti laikomas kaip įrodymu.

Teismo posėdyje nuteistasis I. G., jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skundu apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 11 dalies 1 punkto reikalavimų, jo paaiškinimus apie įvykius ir kitas faktines aplinkybes vertino neteisingai, vienpusiškai arba jų visai nevertino ir neanalizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, jog teismas, spręsdamas I. G. kaltės klausimą, įvertino visus byloje surinktus šio klausimo sprendimui reikšmingus duomenis, rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais bei jų visumoje, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, įvertintais įrodymais. Tai, kad kai kurie byloje surinkti įrodymai yra nepalankūs kaltininkui, nėra pagrindas jais nesiremti. Duomenų, patvirtinančių, kad teismas surašydamas nuosprendį pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, taip pat nėra, todėl šį nuteistojo teiginį kolegija vertina kaip deklaratyvų ir jį atmeta. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad BPK 305 straipsnis skunde nurodomos 11 dalies neturi, taigi, logiška, kad nesančios normos negali būti pažeidžiamos.

Apeliuodamas į BK 40 straipsnio taikymą, nuteistasis I. G. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir neteisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas.

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kaip minėta, pirmoji iš būtinų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Apeliantas skunde teisingai pažymi, kad jis padarė vieną nesunkų (BK 201 str. 1 d., BK 11 str. 3 d.) ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 253 str. 1 d., BK 11 str. 4 d.). Tačiau šiuo atveju teigti, kad jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką nėra pagrindo – apeliantas padarė ne vieną, o dvi nusikalstamas veikas, sudarančias ne idealiąją, o, kaip teisingai nustatyta byloje, realiąją nusikaltimų sutaptį. Taigi, pirmosios būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos nėra. Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai paminėjo, jog 2004 metais jam (I. G.) baudžiamoji byla buvo nutraukta, pažymima, kad nors teismas ir nurodė minėtą faktą, tačiau tuo pačiu konstatavo, jog kaltinamasis I. G. anksčiau neteistas (165 b. l.).

Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. G. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus pripažino tik iš dalies (75 b. l.), nurodė, kad šautuvą jis rado 2011 m. kovo 23 d. apie 10 val. miške netoli medžiotojų bokštelio, nors tą pačią dieną, kai buvo sulaikytas aplinkos apsaugos pareigūno, t. y. 2011 m. kovo 23 d., nuoširdžiame prisipažinime paaiškino, kad šautuvą rado 2010 m. rudenį grybaudamas netoli savo sodybos esančiame miške (57 b. l.). Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, Kelmės rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) I. G. apeliaciniame skunde analogiškai nurodomą aplinkybę, kad jis 2011 m. kovo 22 d. rado šautuvą ir jį, užtaisytą, nešė parodyti kaimynui, vertino kaip pažeidėjo gynybinę poziciją (134-136 b. l.), šią apelianto nurodytą aplinkybę jo gynybine pozicija laikė ir skundą dėl minėtos nutarties administracinėje byloje nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas (137-138 b. l.). Aplinkybę, kad I. G. pats aiškino šautuvą turėjęs jau seniai ir eidavęs medžioti, teisiamojo posėdžio metu nurodė liudytoju apklaustas aplinkos apsaugos inspektorius V. V. (144-145 b. l.), liudytojai E. S. (145-146 b. l.) ir V. Č. (147-148 b. l.). Minėtus liudytojų parodymus patvirtina ir V. V. pateiktoje CD laikmenoje (18 b. l.) užfiksuotas I. G. paaiškinimas, kad šautuvą jis turėjo ir eidavo su juo medžioti. Duomenų, kad minėtame kompaktiniame diske esantys duomenys užfiksuoti pažeidžiant įstatyto reikalavimus, nėra, be to, teisiamojo posėdžio metu žiūrint vaizdo įrašą nei kaltinamasis, nei jo gynėjas pretenzijų dėl šio įrašo nereiškė (157-158 b. l.). Esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto skundo argumentas, kad jis parodymus, užfiksuotus CD laikmenoje, davė būdamas blogos savijautos, todėl šie parodymai yra neteisingi, taip pat vertinamas kaip jo gynybinė pozicija. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nuteistasis I. G. pripažino tik tas aplinkybes, kurios neginčijamai buvo nustatytos bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Įvertinusi tai, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog kaltininkas savo kaltę pripažino tik iš dalies ir tuo pačiu pagrįstai I. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi.

Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Bylos duomenys liudija, kad šiuo atveju žala nebuvo padaryta, civilinio ieškinio nėra.

Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Žalos klausimas jau aptartas aukščiau, o įvertinusi tai, kad I. G. yra ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (86-87, 134-136, 137-138 b. l.), nors anksčiau nėra teistas, tačiau teismo nutartimi BK 37 straipsnio pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (84-85 b. l.), kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog I. G. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas siūlomos laiduotojos – apelianto sutuoktinės S. G. galimybes daryti nuteistajam teigiamą įtaką, savo išvadą, kad S. G. nėra tinkama laiduotoja, pagrindė jos charakteristika (S. G. anksčiau neteista, charakterizuojama teigiamai – 154, 155 b. l.) ir asmeninių ryšių su I. G. analize. Teismas teisingai įvertino nepakankamas laiduotojos žinias apie nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, o tai patvirtina, kad S. G. įtaka sutuoktiniui yra ribota. Apelianto skunde nurodytos S. G. savybės, kad ji yra pensininkė, neteista, taip pat nurodyta aplinkybė, kad S. G. retai atvažiuoja į sodybą, todėl apie jo rastą ginklą ir laikytą aparatą naminei degtinei galinti galėjo nežinoti, neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos laiduotojo sampratos, t. y. šio straipsnio požiūriu suprantama per siaurai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nuteistajam I. G. BK 40 straipsnio. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, kad bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas neteisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir neteisingai išsprendė galimybės atleisti I. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą.

Kolegija taip pat pažymi, kad vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, bylą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistojo I. G. apeliacinį skundą.