- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-22
- Bylos Nr.
- e2A-2493-275/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40008-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Anaip“
- Atsakovas
- J. J.
- Kategorijos
- 2.5.8.3Vartojimo sutartis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Anaip“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Anaip“ ieškinį atsakovei J. J. dėl tarpininkavimo mokesčio, sutartinių netesybų ir procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Anaip“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės J. J. 1 305 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1 305 Eur sutartinių netesybų ir 5 procentų procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad į jį kreipėsi atsakovė su prašymu tarpininkauti ir padėti jai perkant butą Vilniuje. Šalys 2015 m. balandžio 16 d. pasirašė tarpininkavimo paslaugų užsakymą, perkant nekilnojamąjį turtą, ir tą pačią dieną ieškovas aprodė atsakovei tris butus, įskaitant ir tą butą, kurį ieškovė nusipirko 2015 m. gegužės 8 d. Sutarties esminės sąlygos atsakovei išaiškintos net keletą kartų (2 kartus žodžiu ir 1 kartą raštu), tačiau ji atsisakė sumokėti sutartimi sulygtą tarpininkavimo mokestį, todėl ieškovas prašo atsakovei taikyti ir sutartines netesybas.
Atsiliepimas
Atsakovė J. J. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji skambino skelbime nurodytu telefono numeriu dėl konkretaus buto, kurį ir nusipirko. Apžiūrinėjant butus, ieškovo darbuotojas paprašė jos pasirašyti popierius, kurie, anot jo, buvo reikalingi ieškovo įmonės vadovui; jai buvo pasakyta, jog tikrai nebus skolinga už butų aprodymą. Anot atsakovės, ji nežinojo, kad sutarties sąlygos surašytos kitoje pasirašomo lapo pusėje; ieškovas neįvykdė savo pareigos supažindinti ją, kaip vartotoją, su sutarties sąlygomis, įskaitant ir sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio bei netesybų. Atsakovės įsitikinimu, būtent nekilnojamojo turto pardavėjai, o ne pirkėjai, apmoka už tarpininkavimo paslaugas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatęs, kad šalių sutarties-užsakymo skiltyje „tarpininkavimo mokestis“ nieko neįrašyta, sprendė, kad ši rašytinė sutarties sąlyga (tarpininkavimo mokestis) nebuvo išreikšta aiškiai ir suprantamai (CK 6.228⁴ str. 6 d.). Šią abejonę vertindamas atsakovės-vartotojos naudai, teismas konstatavo, kad kitoje sutarties-užsakymo vietoje (kitame puslapyje) įrašyta sutarties sąlyga laikoma nesąžininga. Be to, jeigu, ieškovo teigimu, atsakovei iš tikrųjų net keletą kartų išaiškintos esminės sutarties sąlygos, tai, teismo vertinimu, didesnių sąnaudų nepareikalautų ir tokios faktinės aplinkybės (sąlygų išaiškinimo) patvirtinimas šalių parašais. Teismas įrodymų vertinimo prasme būtent ieškovo nenaudai vertino aplinkybę, kad ieškovas (verslininkas), pasiūlydamas atsakovei (vartotojai) sudaryti sutartį ieškovo iš anksto parengtomis sąlygomis, nepasirūpino rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais atsakovės supažindinimą pasirašytinai su prisiimamais įsipareigojimais. Tame pačiame sutarties-užsakymo puslapyje nurodomos „bendrosios šio užsakymo sąlygos“, teismo vertinimu, gali būti suprantamos kaip puslapyje nurodyta bendro pobūdžio informacija apie užsakovą ir jo pageidaujamą butą. Dėl to vien tik tekste esanti abstraktaus pobūdžio nuoroda į užsakovo susipažinimą su „bendrosiomis šio užsakymo sąlygomis“ ir sutikimą su jomis (nesant tiesioginių nuorodų-paaiškinimų, kad šios sąlygos išdėstytos atskirame lape-puslapyje), teismo vertinimu, nėra pakankamas įrodymas, jog atsakovė su šiomis sąlygomis iš tikrųjų supažindinta. Esant kardinaliai priešingiems šalių paaiškinimams dėl šalis siejusių teisinių santykių atlygintinumo ar neatlygintinumo, teismas atsižvelgė į atsakovės argumentus, kad jos tuo metu turėtomis žiniomis už tarpininkavimo paslaugas paprastai apmoka turto pardavėjai, todėl atsakovė neturėjo pagrindo manyti, jog už ieškovo paslaugas teks apmokėti ir jai, kaip pirkėjai. Dėl ieškovo argumentų, kad po butų apžiūros atsakovė ėmė vengti tolimesnio bendravimo su ieškovu (tokiais savo veiksmais esą patvirtindama savo žinojimą apie pareigą mokėti tarpininkavimo mokestį), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tokie atsakovės veiksmai nors ir nevertintini kaip sąžiningi ieškovo atžvilgiu, tačiau gali būti paaiškinami atsakovės siekiu padėti buto pardavėjai išvengti pareigos sumokėti tarpininkavimo mokestį ieškovui už buto pardavimą, t. y. tokie atsakovės veiksmai taip pat negali būti pakankamas įrodymas, vienareikšmiškai patvirtinantis jos žinojimą apie prisiimtą pareigą sumokėti tarpininkavimo mokestį, juolab žinojimą apie konkretų mokesčio ir (arba) netesybų dydį. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka pašalinti abejonėms ir paneigti atsakovės argumentus dėl jos nesupažindinimo su pareiga mokėti tarpininkavimo mokestį, juolab netesybas. Teismas darė išvadą, kad ieškovas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos (CK 6.2284 str. 4 d., 6.2287 str. 5 d., CPK 12, 178 str.), todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Anaip“ prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia tokiais argumentais:
Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių sudarytą Tarpininkavimo paslaugų užsakymą perkant nekilnojamąjį turtą – teismas šią sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį, tačiau taip teismas sutartį aiškino ribotai, akcentuodamas tik vartojimo teisinius santykius, ir be pagrindo jo nekvalifikavo taip pat kaip sutarties dėl atlygintinų paslaugų teikimo (CK VI knyga IV dalis XXXV skyrius). Netinkamas Tarpininkavimo sutarties kvalifikavimas tiesiogiai įtakojo kitus pirmosios instancijos teismo pažeidimus ir sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.Esminė Tarpininkavimo sutarties, t. y. atlygintinų paslaugų teikimo sutarties, sąlyga yra ta, jog tarpininkavimo perkant nekilnojamąjį turtą paslaugos yra teikiamos už užmokestį (tarpininkavimo mokestis). Remiantis tokiu aiškinimu yra teigtina, kad už suteiktas tarpininkavimo paslaugas atsakovės įsipareigojimas buvo sumokėti ieškovei tarpininkavimo mokestį. Teismas nustatė, kad tarp šalių yra kardinaliai priešingi paaiškinimai dėl šalis siejusių santykių atlygintinumo ar neatlygintinumo, tačiau nepagrįstai atsižvelgė tik į atsakovės argumentus, neva už tarpininkavimo paslaugas, paprastai, apmoka turto pardavėjai, ir nepagrįstai priėjo išvados, kad atsakovė neturėjo pagrindo manyti, jog už ieškovo paslaugas teks apmokėti jai, kaip pirkėjai. Atsakovės argumentai nėra pagrįsti įrodymais, o teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja Tarpininkavimo sutarties esmei – atlygintinė sutartis, bei bylos medžiagai. Tarpininkavimo sutartyje nėra jokio įrašo apie tai, kad paslaugos būtų teikiamos atsakovei nemokamai. Joks teisės aktas nedraudžia nekilnojamojo turto brokeriui imti tarpininkavimo mokestį tiek iš turto pardavėjo, tiek iš turto pirkėjo. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, to neginčijo ir atsakovė, kad ieškovė pasiekė Tarpininkavimo sutartyje nustatytą tikslą – atsakovė butą nusipirko dėl ieškovės – verslininko ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo srities profesionalo patirties ir pagalbos. Kadangi atsakovė pasinaudojo apelianto paslaugomis ir iš jo surasto potencialaus pardavėjo nupirko butą, akivaizdu, jog turėjo sumokėti ieškovui visą tarpininkavimo mokestį, o laiku nesumokėjus jo – papildomai sumokėti sutartines netesybas, kaip tai nurodyta Tarpininkavimo sutartyje (2.2.4., 3., 4. punktai).Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas faktas, kad atsakovė po buto apžiūros ir preliminarių derybų su buto pardavėju sąmoningai vengė toliau bendrauti su apelianto atstovais, įkalbėjo buto pardavėją nutraukti su ieškovu susitarimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir be ieškovo žinios sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad tokie atsakovės veiksmai nevertintini kaip sąžiningi ieškovo atžvilgiu, tačiau, aiškindamas tokį nesąžiningą atsakovės elgesį, priėjo nepagrįstos ir logiškai nepaaiškinamos išvados, kad taip atsakovė siekė padėti buto pardavėjai išvengti pareigos sumokėti tarpininkavimo mokestį ieškovui už buto pardavimą, o tokie atsakovės veiksmai taip pat negali būti pakankamas įrodymas, vienareikšmiškai patvirtinantis jos žinojimą apie prisiimtą pareigą sumokėti tarpininkavimo mokestį. Tačiau teismas nepagrįstai nepriėjo prie išvados, kad atsakovė sąmoningai neįvykdė sutartinių pareigų, taip siekdama tarpininkavimo mokesčio (komisinių) 1 305 Eur sąskaita sumažinti perkamo buto kainą.Teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias CPK normas. Teismas nepagrįstai nustatė aplinkybę, kad ieškovas nesiunčia sutarčių-užsakymų iš anksto susipažinti pirkėjams, nes tokius teismo teiginius paneigia ieškovo atstovų pasisakymai teismo posėdyje. Taip pat nepagrįstos teismo išvados dėl tarpininkavimo mokesčio šalių sutartyje neįrašymo, nes klausimas dėl tarpininkavimo mokesčio pirmame lape bylos nagrinėjimo metu nebuvo nagrinėtas; tarpininkavimo mokestis yra įrašytas Tarpininkavimo sutarties antrame lape (puslapyje) esančiose bendrosiose sąlygose (2.2.4. punktas), apie kurias atsakovė buvo supažindinta tiek žodžiu du kartus, tiek raštu prieš pasirašant sutartį, todėl pakartotinai rašyti tarpininkavimo mokestį nebuvo jokio pagrindo; prieš pasirašydama Tarpininkavimo sutartį 2015-04-16, atsakovė buvo supažindinta su bendrosiomis Tarpininkavimo sąlygomis ir su jomis sutiko, be to sutiko, jog buvo supažindinta, kad bendrosios sąlygos yra neatskiriama sutarties dalis ir Tarpininkavimo sutartis sudaroma dviem egz., ir tai patvirtino pirmajame Tarpininkavimo sutarties lape savo parašu. Tai patvirtina Tarpininkavimo sutarties pirmame lape esančios aiškiai surašytos sąlygos ir atsakovės parašas. Teismas be pagrindo konstatavo, kad kituose į bylą pateiktuose ieškovo dokumentuose matyti, kad ieškovo sudaromose sutartyse pasirašoma kiekviename lape, nes bylos nagrinėjimo metu ieškovas buvo paaiškinę, kad įmonės veikloje naudojamos kelių formų sutartys, kurios skirtingai ir pasirašomos. Teismas nepasisakė netesybų klausimu, nors apeliantas prašė priteisti iš atsakovės netesybas ir pateikė tokio prašymo argumentus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė J. J. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendime nėra nurodyta, jog šalių sutartis negalėtų būti vertinama, kaip atlygintinų paslaugų sutartis. Tačiau CK 6.716 str. 4 d. aiškiai nurodyta, jog vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis. Ieškovo nurodoma tariama aplinkybė, jog atsakovė ieškovo neprašė iš anksto sutarties susipažinimui, nepanaikina ieškovo pareigų, įtvirtintų tiek CK 6.228⁷ str. 4 d., tiek CK 6.719 str. 1 d., tiek kitose teisės normose. Atsakovė nesikreipė į ieškovą su prašymu tarpininkauti ir padėti jai nupirkti butą Vilniuje. Ketindama pirkti butą, atsakovė skambino pagal skelbimus, kuriuose nurodyti butų pardavimai. Paskambinus vienu iš skelbimų, atsiliepęs asmuo nurodė, jog tai nekilnojamojo turto agentūra ir gali parodyti atsakovę dominantį butą. Šią aplinkybę pripažino ir pats ieškovas, jog atsakovė skambino pagal skelbimą dėl konkretaus buto pirkimo. Ieškovas neneigė aplinkybės, jog skelbime nebuvo nurodyta, kad butą parduoda (tarpininkauja) nekilnojamojo turto agentūra (ieškovas). Nors ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog ginčo sutartyje nėra jokios nuorodos, jog paslaugos atsakovei teikiamos neatlygintinai, tačiau akivaizdu, jog nėra jokios nuorodos, jog šios paslaugos mokamos. Kaip teisingai nustatė teismas, ginčo sutartyje nors ir yra vieta, skirta įrašyti tarpininkavimo mokestį, tačiau ji palikta be jokio įrašo, t. y. šalių neaptarta. Akivaizdu, jog tai (tarpininkavimo mokestis) rašytinė ginčo sutarties sąlyga, todėl ji turėjo būti aiškiai ir suprantamai išreikšta, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Nagrinėjant bylą bei priimant sprendimą, teismas vertino ginčo sutarties sąlygas, kaip individualiai neaptartas (CK 6.228⁴ str. 4 d.), jų sąžiningumo prasme. Pats ieškovas pripažino, jog ginčo sutarties sąlygos individualiai nebuvo aptartos. Be to, atsakovė ir nebuvo supažindinta su ginčo sutarties „bendrosiomis sąlygomis“, taip pat po jomis pasirašiusi, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis tinkamai įvykdė (įgyvendino) „supažindinimo“ pareigą, tokiu būdu nevykdydamas ir įrodinėjimo pareigos (CPK 12, 176 str.). CK 6.185 str. 2 d. normos prasme ginčo sutarties „bendrosios sąlygos“ atsakovei galėtų būti privalomos tik tuo atveju, jeigu ieškovas jai būtų sudaręs tinkamą galimybę su tomis sąlygomis susipažinti. Tačiau akivaizdu, jog tokia galimybė atsakovei nebuvo sudaryta, t. y. ieškovas išviso nuslėpė tokių sąlygų egzistavimą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog kitoje ginčo sutarties pusėje esanti sutarties sąlyga laikoma nesąžininga. Priešingu atveju reikštų, jog atsakovė yra įpareigojama vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo (CK 6.228⁴ str. 2 d. 9 p.). Taigi, šiuo atveju galioja dar ir įstatyminė prezumpcija, t. y. aplinkybės, kurių įrodinėti nereikia ir kurių ieškovas nepaneigė jokiais įrodymais (CK 6.228⁴ str. 2 d., CPK 182 str. 4 p.) nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Teismas kvalifikavo tarp šalių sudarytą Tarpininkavimo paslaugų užsakymą, perkant nekilnojamąjį turtą, kaip vartojimo sutartį pagrįstai, nes fizinis asmuo-atsakovė užsisakė tarpininkavimo paslaugą - kad ieškovas ieškovų parduodamo nekilnojamojo turto pagal atsakovės nurodytus kriterijus. Atsakovas, nepagrįstai teigia, kad teismas sutartį aiškino ribotai, akcentuodamas tik vartojimo teisinius santykius ir be pagrindo jos nekvalifikavo kaip sutarties dėl atlygintinų paslaugų teikimo (CK VI knyga IV dalis XXXV skyrius). Tai, kad CK 6.716 straipsnio 1 dalis numato, jog paslaugų sutartimi viena šalis įsipareigoja suteikti paslaugas, o kita, t.y. klientas, įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti, nereiškia, kad šalys negali susitarti, jog už paslaugas nebus apmokama. CK 6.156 straipsnis numato sutarties laisvės principą, jo pirmoje dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis apibrėžiant nuostata, jog šia sutartimi klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti, nėra imperatyvi teisės norma, tai yra dispozityvi teisės norma ( CK 6.156 straipsnio 4 ir 5 dalys ), todėl šalys gali susitarti ir kitaip, t.y. įsipareigojusiam suteikti paslaugą asmeniui gali būti ir nemokama, jei tokia sutarties sąlyga tenkina paslaugas teikiantį asmenį, t.y. dėl apmokėjimo už paslaugą šalys gali susitarti laisvai. Taigi, pripažinus, kad tarp šalių gali būti sudaryta neatlygintinė paslaugų teikimo sutartis, darytina išvada, kad susitarimas dėl tokio paslaugų teikimo negali būti pripažintas niekiniu sandoriu remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms.
Byloje kilo ginčas dėl aplinkybės, ar su sutartyje numatyta apmokėjimo už tarpininkavimo paslaugą sąlyga atsakovė buvo supažindinta tinkamai, t.y. ar šalys susitarė dėl tokio apmokėjimo. Ieškovas teigia, kad atsakovė neturėjo pagrindo manyti, jog už ieškovo paslaugas teks apmokėti jai, kaip pirkėjai. Teismas tinkamai įvertino aplinkybę, jog užsakymo grafoje „ Tarpininkavimo mokestis“ nenurodžius jokio apmokėjimo, klientas pagrįstai galėjo manyti, kad bendrovė taip organizuoja savo veiklą, kad pareigą apmokėti už paslaugas nustato tik pardavėjui, o ne pirkėjui. Tai, kad teisės aktai nedraudžia nekilnojamojo turto brokeriui imti tarpininkavimo mokestį tiek iš turto pardavėjo, tiek iš turto pirkėjo, yra nereikšmingu argumentu šioje byloje, nes teisė imti šį mokestį nereiškia, kad dėl jo buvo susitarta tarp šalių. Tai, kad viena sutarties šalis turėjo tikslą gauti šį mokestį, nereiškia, kad jį mokėti buvo įsipareigojusi kita šalis. Tinkami supažindinti su sutarties sąlygomis pareiga kyla sutarties šaliai, kurios profesinė veikla yra tarpininkavimas, verslininkas turi pareigą vartotoją supažindinti tinkamai su jo teikiamomis paslaugomis, pripažinus, kad šią pareigą jis atliko netinkamai, sutarties nuostatos aiškintinos vartotojo naudai.
Atsakovė butą nusipirko teikiant paslaugas ieškovei – verslininkei ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo srities profesionalei. Tai, kad atsakovės naudai ieškovas turėjo tam tikrų išlaidų, tokiomis išlaidomis gali būti objektų parodymas vietoje ir panašiai, tačiau reikalavimas nėra grindžiamas turėtų išlaidų dydžiu, o sutarties nuostatomis dėl apmokėjimo, todėl išlaidų atlygintinumo klausimas byloje nenagrinėjamas.
Byloje nustatytas faktas, kad ketindama pirkti butą, atsakovė skambino pagal skelbimus, kuriuose nurodyti butų pardavimai. Paskambinus vienu iš skelbimų, atsiliepęs asmuo nurodė, jog tai nekilnojamojo turto agentūra ir gali parodyti atsakovę dominantį butą. Šią aplinkybę pripažino ir pats ieškovas, jog atsakovė skambino pagal skelbimą dėl konkretaus buto pirkimo. Ieškovas neneigė aplinkybės, jog skelbime nebuvo nurodyta, kad butą parduoda (tarpininkauja) nekilnojamojo turto agentūra (ieškovas). Tokio turinio skelbimas leidžia vertinti, jog atsakovės įsitikimas, kad už tarpininkavimo paslaugas nenumatytas mokestis, buvo pagrįstas, nes apmokėjime už įsigijamą turtą galėjo būti įtrauktas ir mokėjimas už tarpininkavimo paslaugą.
Ieškovė teigia, kad atsakovė po buto apžiūros ir preliminarių derybų su buto pardavėju įkalbėjo buto pardavėją nutraukti su ieškovu susitarimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir be ieškovo žinios sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad tokie atsakovės veiksmai nevertintini kaip sąžiningi ieškovo atžvilgiu, tačiau, aiškindamas tokį nesąžiningą atsakovės elgesį, priėjo nepagrįstos ir logiškai nepaaiškinamos išvados, kad taip atsakovė siekė padėti buto pardavėjai išvengti pareigos sumokėti tarpininkavimo mokestį ieškovui už buto pardavimą, o tokie atsakovės veiksmai taip pat negali būti pakankamas įrodymas, vienareikšmiškai patvirtinantis jos žinojimą apie prisiimtą pareigą sumokėti tarpininkavimo mokestį. Šie atsakovės veiksmai patvirtina jos paaiškinimus, kad ji buvo įsitikinusi, jog tarpininkavimo mokestį turi mokėti turto pardavėjas. Įkalbinėjimas kito asmens nutraukti sudarytą sutartį vertintinas kaip moralės normų pažeidimas, tačiau civilinė atsakomybė dėl tokio veiksmo negali būti taikoma.
Rašytinė ginčo sutarties sąlyga dėl tarpininkavimo mokesčio turėjo būti aiškiai ir suprantamai išreikšta, tai nebuvo padaryta. Tai, kad ginčo sutarties sąlygos individualiai nebuvo aptartos, atsakovė nebuvo supažindinta su ginčo sutarties „bendrosiomis sąlygomis“, po jomis nepasirašė, o ieškovė nepateikė įrodymų, jog jis tinkamai įvykdė (įgyvendino) „supažindinimo“ pareigą. Tai, kad galimybė susipažinti su kitoje užsakymo pusėje esančiomis sąlygomis atsakovei nebuvo sudaryta, leidžia vertinti, jog ieškovė su atsakove nesusitarė tinkamai dėl sutarties sąlygų, todėl atsakovei neatsiardo pareigos jas vykdyti.
Tai, kad nebuvo tenkinamas ieškovės pagrindinis reikalavimas dėl apmokėjimo priteisimo, tai buvo pagrindu atmesti ieškovės reikalavimą dėl netesybų.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.